Pirmiausiai peržiemoję į Lietuvą parskrido vieversiai, varnėnai bei garniai. Jie – pirmieji pavasario šaukliai ir pranašai. O netrukus grįžta ir Lietuvos nacionaliniu paukščiu laikomi gandrai. Jeigu nuo lietuviškosios žiemos gandrai į šiltuosius kraštus skuosdami per dieną ir kelis šimtus kilometrų nusklendžia, atgal parskrenda neskubėdami, laukdami palankesnių vėjų, nujausdami vyraujančius orus.

Į Lietuvos laukus ir klonius gandrai sugrįžta kovo 25 dieną, kuomet minima kadaise lietuvių triukšmingai švęsta, bet pamažu gerokai primiršta Gandrinių šventė, liaudies vadinta Blovieščiumi.

Senelių laikais padangėse gandrai pasirodydavo būtent kovo 25 dieną. Dabar taip nutinka, kad jie parskrenda keliomis dienomis anksčiau ar vėliau. Grįžimui namo gandrai ruošiasi kelis mėnesius. Jeigu orai dar nepalankūs, jie stabteli ir lūkuriuoja, užsilaiko Prancūzijos gilumose arba Lenkijos pakraščiuose. Laukia šiltesnių orų ir palankaus vėjo sklęsti.

Pirmieji, genami instinktų ir kraujyje sparčiai besigaminančio testosterono, parplasnoja patinai. Peržiemoję už tūkstančių ar net dešimčių tūkstančių kilometrų, patinėliai sugrįžta į lizdus, kuriuose sėkmingai perėjo pernai.

Patelė parskris labai greitai, į tą patį lizdą, kuriame jos lauks patinas, ir jie, taip sakant, tvarkysis reikalus. Jeigu pernykštė patelė žuvo, nebesugrįžta, prie patino meilintis bandys kita. Būna, kad netgi maži gandriukai, praėjusiais metais išperėti tam tikrame lizde, peržiemoję šiltuose kraštuose, sugrįžta būtent į jį arba bent jau į pastarojo apylinkes.

Daugiau mažiau tolygiai gandrai pasiskirsto po visą Lietuvos teritoriją, ypač po pelkingas, pievingas vietas. Žodžiu – ten, kur daugiausia maisto.

Pagrindinį gandrų vasaros maisto racioną sudaro vabzdžiai ir žiogai. Aišku, jeigu greta – šlapios, drėgnos vietos, gandrai mielai ryja ir varles, o laukuose gaudo peles ar net kiškių jauniklius.

Jau mūsų senoliai sakydavo, kad gandrai iš Lietuvos išskrenda šventojo Baltramiejaus dieną – rugpjūčio 24-ąją.

Gamtininkų teigimu, gandrų genuose užkoduota, jog besibaigiant vasarai, kuomet oras ima šalti, ateina metas išskristi ten, kur šilčiau. Tiesa, klimatui šiltėjant, gandrai tokiu metu dar turi maisto ir gali palaukti šiltų oro srovių, kuriomis jiems būtų lengviau sklęsti, todėl išvykimo terminai neretai nusikelia kelioms dienoms.

Mūsų protėviai tikėjo, jog išskrendant gandrams žmonės gali paprašyti, kad jie išskrisdami kartu su savimi išsineštų ir žmones kamuojančias negandas.