Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Pavasarinių vėjų ilgesys

Artėjanti nepriklausomybės atkūrimo sukaktis žadina permainų viltis: gal treji šį pavasarį vyksiantys rinkimai pradės sausinti bendruomeninio Lietuvos gyvenimo pelkę?

Nešventiški sutapimai

Kitaip nei istorijos ironija šių sutapimų nepavadinsi. Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio išvakarėse lyg perkūnas trenkė žinia apie tai, kad mūsų šalis yra užvaldyta vienos įtakingos verslo grupės. Ji, žaisdama galimai korupcinius žaidimus, kilnojo ir stumdė politinės šachmatų lentos figūrėles, pradedant pėstininkais, baigiant valdove. Į viešumą prasprūdo iš Respublikos prezidentės konspiracinės elektroninio pašto dėžutės rašyti laiškai tarpininkui, per kurį ji bendravo su valstybę galutinai užgrobti siekusia grupuote. Iškart po to skandalas dėl valstybės užvaldymo ėmė rimti, pasibaigė Seime pradėtas tyrimas, pasigirdo balsų, kad ne viskas jau taip ir blogai, kaip atrodė iš Valstybės saugumo departamento pažymos, kad mūsų valstybė ne tiek ir užvaldyta, kad viską galutinai išsiaiškins ir tašką šioje istorijoje padės teismas. Šiandien matome, kad tie balsai buvo teisūs: viskas nurimo, apie valstybės užvaldymą niekas nebekalba, vyksta teismo procesas, bet irgi ramiai, iki senaties dar daug laiko, skubėti nereikia... Bet niekas juk ir neskubina: teisingumą Lietuvoje vykdo tik teismas, esame priversti būti kantrūs.

Antrojo sutapimo liudininkais tapome visai neseniai: likus trim savaitėms iki Kovo 11-osios mus apskriejo žinia apie Specialiųjų tyrimų tarnybos sulaikytus 26 asmenis, tarp jų – kyšininkavimu įtariamus 8 teisėjus ir 5 advokatus, kurių kontorose, pasak pareigūnų, vyko prekyba teisingumu. Viešai prabilta apie organizuotą aukštas pareigas ėjusių teisėjų gaują, kurie Lietuvos Respublikos vardu skelbdavo galimai nupirktus nuosprendžius. Iš pusantro tūkstančio metų gilumos mus pasiekęs šv. Augustino perspėjimas, kad valstybė be teisingumo yra tik plėšikų gauja, Lietuvoje iškart tapo labai aktualus. Ir lyg tyčia tuo metu, kai valstybės vyrai ir moterys nepriklausomybės atkūrimo metinių išvakarėse ruošė pakilias kalbas apie jau 29 metus baltais žiedais žydintį mūsų valstybės sodą, kurį, tiesa, sodino lyg ir signatarai, lyg ir juos išrinkę Lietuvos žmonės, bet iš tikrųjų obelis vienas pats savo rankomis įkasė tikrasis sodininkas, šiandien besidžiaugiantis gausiu derliumi. Tačiau ir antrasis sutapimas prikišamai rodo, kad obelys auga dvokiančioje pelkėje, tiesiai už tvartelio...

Nebeišlaikė ir Briuselis

Pagal analogiją būtų galima prognozuoti, kad ir korumpuotų teisėjų skandalas neilgai trukus nurims, pasigirs balsų, jog jie ne tokie jau ir korumpuoti, ir kad tai ne visai gauja, kad ne visi jų nuosprendžiai buvo nupirkti, o jei kai kurie ir buvo, tai už labai nedidelę, tiesiog juokingą kainą... Viską vėlgi išsiaiškins teismas – Lietuvos teismų sistema, kurią visą dešimtmetį puoselėjo ir tvirta ranka genėjo už tai asmeniškai atsakinga valstybės vadovė, jau apsivalė, ir piliečiai gali visiškai pasitikėti lietuvišku teisingumu. Ir tarsi viskas vėl būtų buvę gerai, šventiškai dvelktelėjo svaiginantis žydinčio sodo aromatas, bet netikėtai kvapą užėmė iš Briuselio šliūkštelėtas srutų kibiras. Europos Komisija (EK) pareiškė, kad Lietuvoje susidariusi kritinė padėtis dėl pajamų nelygybės ir socialinės atskirties. Kad mokesčių ir išmokų sistema Lietuvoje turi mažai įtakos mažinant skurdą. Kad skurdo lygis ir socialinė nelygybė yra viena aukščiausių ES, o skurdo ar socialinės atskirties rizika kaimuose beveik dvigubai didesnė nei miestuose.

Jeigu jau ir EK, ne kartą laidžiusi užuominas dėl tikrosios padėties Lietuvoje, šįkart griežtai bando atverti akis mūsų valdžiai ir visuomenei, jog vis dėlto gyvename socialinėje pelkėje, o ne žydinčiame sode, gal vadinamajam politiniam elitui reikėtų pakeisti ideologinę plokštelę ir nuo tikrovės pudravimo ar „atskirų vis dar pasitaikančių trūkumų“ minėjimo, kaip sovietiniais laikais, pereiti prie konkrečių pelkės sausinimo darbų, kad ir kaip tai nepatiktų sodininkui ir jo gerbėjams? Gal pirmas žingsnis galėtų būti tiesos žodis apie tariamą sodą ir faktinę pelkę iš Seimo tribūnos per šventinį Kovo 11-osios minėjimą? O jei ne, gal permainų vėjais taps šio pavasario rinkimai?

Korupcinė demokratija

Filosofo, politikos apžvalgininko Vytauto Rubavičiaus manymu, dabartinis teisėjų korupcijos skandalas tik patvirtino įžvalgą, kad gyvename korupcinės demokratijos sąlygomis. „Kitaip sakant, visa sistema yra kiaurai persmelkta vienokių ar kitokių korupcinių ryšių. Pas mus nėra sričių, kurios galėtų būti vadinamos nekorupcinėmis. „MG Baltic“ skandalas parodė, kad visa sistema yra grindžiama korupciniais santykiais – aš paskambinau, man padarė, ir t. t. Ir kad tas valdančiųjų ir finansinio kapitalo sluoksnis, kuriame tai vyksta, yra suaugęs, o valstybės mechanizmai ir teisininkai vienaip ar kitaip jį aptarnauja. Ne be naudos sau. Kodėl susiklostė tokia sistema? Priežasčių yra daug, bet vieną dalyką norėčiau pasakyti aiškiai: visi socialiniai sluoksniai, įgavę turto ir tam tikrą galią, stengiasi tą turtą išlaikyti formuodami uždarus sisteminius ryšius“, – sakė V.Rubavičius.

V. Rubavičius

Pasak jo, susiklostęs teismų sistemos sluoksnis yra visiškai atsiskyręs nuo visuomenės. Kitaip tariant, sukurta teisminė, o ne teisinė, valstybė. „Teismai lemia viską. Žinome, kad, tarkime, jei gyveni rajone, ir jei esi savo klano žmogus, tau padaro reikalingą nuosprendį, tu atsilygini kitais dalykais, gal išgrįsdamas gatvę, gal kažką pastatydamas, gal duodamas paskolą, kurios popieriai bus taip sutvarkyti, kad jos iš esmės nereikės grąžinti. Ir panašiai: tų veiksmų, kad nesimatytų tiesioginės korupcijos, kai pagaunama už rankos, yra labai daug“, – teigė pašnekovas.

V.Rubavičiaus teigimu, teisėjų korupcijos skandalas parodė, kad iš esmės jokie demokratiniai teismų sistemos mechanizmai neveikia savivaldose, kurios turėtų būti skaidrios, atsakingos visuomenei, apsivalančios. Neveikia, nes tai yra to paties sluoksnio žmonės. „Kokius būsimus žingsnius gali įsivaizduoti eilinis pilietis, kada vieni teisėjai teis kitus? Įsivaizduokime, kad Laurų kvartalo kaimynai, dešimt metų gyvenę šalia, staiga pradės žlugdyti vienas kitą. Tai juokinga. Akivaizdu, kad ši sistema stengsis amortizuoti skandalą, tačiau jo paties mastas (tai aukščiausio lygio teisininkai) rodo, kad su mūsų demokratija yra kažkas labai negerai. Ir kad prezidentinio valdymo sistema – juk prezidentė kuravo visą šį sluoksnį, tai buvo pagrindinis jos veiklos baras – neatliko savo funkcijų, nors ji visą laiką skelbė, kad tą sluoksnį valo, atnaujina, parenka naujus žmones ir kad čia viskas gerai. O galutinis rezultatas yra toks, kokį matome...“, – apibendrino pašnekovas.

Plėšo gabalais

Posovietinę transformaciją tyrinėjanti profesorė Rasa Čepaitienė, Lietuvos istorijos instituto vyresnioji mokslo darbuotoja, pasiūlė atsižvelgti ir į kultūrologinį naujojo skandalo aspektą. „Mes gyvename sistemoje, kurioje dominuojanti ideologija – neoliberalizmas – godumą ir savanaudiškumą yra pavertusi viena iš pagrindinių žmogaus dorybių. Vertinant šia prasme, teisingumas ir galimybė prieiti prie galios, finansinių ar kitų resursų sprendžiant žmonių likimus gali būti konvertuojami į pinigus ar naujų galių sutelkimą. Ir tai tarsi moraliai pateisinama, nes tokios yra šiuolaikinės vertybės. Į tai irgi reikėtų atsižvelgti“, – pastebėjo profesorė.

Rasa Čepaitienė

Pasak R.Čepaitienės, tai, kad teisingumo stoka Lietuvoje yra sisteminė problema, jau niekam ne naujiena. „Jau 30 metų tą jaučiame. Praėjo 10 metų, kai Dalia Grybauskaitė laimėjo pirmuosius savo rinkimus kalbėdama, kad kovos su oligarchais, su neteisingumu. Teismų sistema jai yra tiesiogiai pavaldi, tad kyla klausimas, kokį jos epochos paveldą po tų 10 metų mes dabar gauname? Kokia žinia siunčiama visuomenei, kai išviešinami tokie dalykai? Neseniai buvo išviešintas oligarchų „valstybės užvaldymas“. Tai iš esmės yra valstybės privatizavimas, kai valstybės kaip bendro reikalo lieka vis mažiau, o vis daugiau jos atskirais gabalais atsiplėšiama galią turinčių grupuočių, klanų, klikų. Šiuo atveju mes irgi matome: kas turi didesnę piniginę, tas gali nusipirkti teisingumą, o tas, kas neturi – turi gyventi pagal įstatymus“, – sakė istorikė.

Žmonės nori permainų, su jomis sieja šį pavasarį vyksiančius rinkimus. Paklausta, ar ir ji tikisi naujų vėjų, R.Čepaitienė atsakė, kad pokyčių viltys ir lūkesčiai yra pribrendę jau seniai. „Tą jaučiame visi, tai tvyro ore. Bet tai buvo jaučiama ir pernai per Kovo 11-osios eitynes. Vien šūkis „Susigrąžinkime Kovo 11-osios valstybę!“, kuri, akivaizdu, yra nuėjusi – ar nuvesta? – visai kitu keliu nuo Kovo 11-osios epochos idealų, daug ką sakė. Matyti, kad nuėjom šiek tiek klystkeliais, visų pirma moraliniais. Valstybė negali būti plėšikų gauja. Dabar lyg sustojimo, sąmonėjimo, apmąstymo, ką daryti toliau, laikas. Mes esame tam tikroje kryžkelėje“, – sakė pašnekovė.

Profesorės teigimu, žmonės yra ištroškę tiesos. „Jie tiesiog pavargo drebėti, bijoti, pavargo būti susigūžę, ir tai labai jaučiasi. Žmonės po truputį įsidrąsina. Aš labai linkiu tos vidinės drąsos ir laisvės, nes kartais baimės akys yra didesnės, nei realūs pavojai. Kuo daugiau žmonių įsidrąsins ir išsities, tuo ir Lietuvai bus laisviau kvėpuoti“, – pridūrė R.Čepaitienė.

Tai mane šokiravo

Visvaldas Račkauskas, advokatas

Mane iš tikrųjų šokiravo pats teisėjų sulaikymo faktas, antra vertus, dar labiau šokiravo tai, kad jų buvo tiek daug – aštuoni. Tai iškart sukėlė tam tikrų abejonių, ar Lietuvoje taip gali būti. Mūsų nepriklausomai valstybei jau beveik 30 metų, ir staiga tarsi iš niekur atsiranda organizuota nusikalstama aštuonių korumpuotų teisėjų grupuotė. Mane tai tikrai apstulbino ir sukėlė didelių abejonių. Prieš sulaikant, o juo labiau suimant teisėjus, reikia ne devynis, o dešimt kartų pasverti, ir tik tada priimti proporcingą sprendimą. Kad, neduok Dieve, nebūtų padaryta klaida. Nes klaidos atveju, esant tokioms aplinkybėms, apie kurias kalbame, tokiam viešumui, tai duos daugiau žalos, negu pats įtarimų pareiškimo faktas. Man su korupcijos bylomis teko dirbti dar karjeros pradžioje, sovietinėje Lietuvoje. Vėliau korupcinius nusikaltimus teko tirti Vidaus reikalų ministerijos 6-ajame, Kovos su organizuotu nusikalstamumu, skyriuje. Patirtis šioje srityje didžiulė, todėl kiekvieną kartą būdavo pasveriama 10 kartų. Ir jei nesi 100 proc. garantuotas, kad ta baudžiamoji byla eis į teismą ir netiki, kad bus priimtas apkaltinamasis nuosprendis, tokio tyrimo net nepradedi.

Teisėjų tikrinimas poligrafais tikrai nepadės. Kas gimdo korupciją? Tie asmenys, kurie už atlygį prašo pasukti būsimą teismo sprendimą jų naudai. Kita, dar didesnė bėda – politikų kišimasis į teisėsaugos darbą. Rezultato reikalavimas. O jei dar ir konkretaus – tada dar baisiau. Tai tolygu tai pačiai korupcijai. Tai teisėsaugą padaro priklausomą nuo politikų. Pareigūnai stengiasi žūtbūt kažką sukurpti, o tai atveda prie teisės pažeidimų.

 

Rekomenduojami video