Pavasariniu aukštais valstybiniais apdovanojimais valdžios įvertintų žiniasklaidininkų žygiu į Lietuvos ypatingąjį archyvą ir ten padarytais nepaprastais atradimais prasidėjusi nauja lietuviška politinė muilo opera visai neplanuotai įgijo siaubo žanro bruožų. Po griaučių paieškos prezidento Gitano Nausėdos spintoje su dideliu triukšmu atsilapojo ir kaimyninių spintų durys. Pasklido nekoks kvapas, žvaliai žandikauliais sukaukšėjo publikos dėmesio taip pat išsiilgę skeletai.

Ką byla byloja?

Įvykius Lietuvos politinėje padangėje ir jų atspindžius žiniasklaidoje sekantys skaitytojai, žiūrovai bei klausytojai gana susidomėję laukė naujo politinio serialo apie prezidento G.Nausėdos praeities spintoje atrastą skeletą. Taip vaizdingai perkeltine prasme vadinamas koks nors gėdingas žmogaus praeities faktas, kurį pasistengta nuslėpti, kad jis nekompromituotų to asmens kitų akyse. Taigi, pirmajai serijai intriguojančiai pasibaigus Dovydo Pancerovo paskelbtu faktu, kad prezidentas G.Nausėda nuslėpė 1988-ųjų vasarą, pačioje Sąjūdžio pradžioje, įstojęs į Komunistų partiją, antrojoje serijoje į talką serialo kūrėjams atskubėjo visuomenininkas Andrius Tapinas, paslaugiai kilstelėjęs muilo operos siužeto raidą į naują, dar dramatiškesnį lygį. Jis pranešė, kad Ypatingajame archyve yra G.Nausėdai užvesta KGB byla. Net ir menkai teprigirdintys turėjo pajusti, kaip viešojoje erdvėje grėsmingai sutratėjo būgnai. „KGB kartotekos labai skirtingos – nuo agentų iki disidentų. Nausėda tikrai nebuvo disidentas, tikrai nebuvo persekiojamas, todėl KGB kartotekoje atsidūrė greičiausiai dėl savo kelionės į Vokietiją. Ar KGB galėjo rinkti duomenis apie Nausėdą jam nežinant ir jam laimėjus atranką nesikviesti pokalbio? Į tai gali atsakyti tik byla Nr. 18“, – pareiškė A.Tapinas.

Ieškodamas atsakymų jis viešai uždavė šešis klausimus prezidentui G.Nausėdai, be kita ko, teiraudamasis, ar tikrai jo atranką stažuotei Vakarų Vokietijoje 1990–1992 m. vykdė Lietuvos, o ne Sovietų Sąjungos švietimo ministerija, su kokiais sovietiniais ar Lietuvos SSR pareigūnais jis bendravo 1989 m. dėl stažuotės Vakarų Vokietijoje, kokios buvo laimėtos stažuotės sąlygos, ir ar narystė SSKP buvo būtina sąlyga norint įveikti kandidatų stažuotis atranką. Savo ruožtu prezidentas nedelsdamas viešai atsakė į šiuos klausimus, pabrėžęs, kad su KGB pareigūnais nebendravo nei stažuotės Vokietijoje, nei jokiais kitais klausimais. Jis net paskelbė savo bylos Ypatingajame archyve turinį – dviejų 1990 m. sausio 15 d. anketos lapų, kuriuose sudėtos institucijų vizos dėl stažuotės Vokietijoje, kopijas. Ši anketa, anot prezidento, buvo pildoma jam nedalyvaujant, remiantis Švietimo ministerijos pateikta užklausa. „Skaitykite, nagrinėkite. Dar kartą kartoju – aš slėpti neturiu ko“, – antrosios serijos pabaigoje tvirtino prezidentas.

Dabar lietuviškos politikos trilerių dramaturgijos niuansuose susigaudantys žiūrovai turėjo pastatyti ausis: iš visko sprendžiant, trečiojoje serialo apie griaučius prezidento spintoje serijoje turėtų pasirodyti nepaneigiamas įrodymas, kad prezidentas neva begėdiškai melavo apie savo ryšius su KGB. Tokiu atveju būtų galima užtikrintai prognozuoti, kad vos tik prasidėjusi muilo opera čia ir pasibaigs, o istorijos siužetas iškilmingai persikels į Seimą, kur prieš naujus Respublikos prezidento rinkimus galėtų būti sudaryta specialioji tyrimo komisija dėl galimos apkaltos prezidentui G.Nausėdai. Toks procesas, nors ir politiškai svarbus, kažin ar publikai būtų įdomus: viskas jau matyta, nuobodžiai kartojama prezidento Rolando Pakso istorija.

Kad nebūtų tuščiai gaištamas laikas, kol serialo kūrybinė grupė žiūrovų dėmesiui pateiks trečiąją seriją, kai kurie iš jų galėtų pasinaudoti grįžtamojo ryšio galimybe ir tuos šešis A.Tapino klausimus prezidentui apie galimus jo ryšius su KGB grąžinti jam pačiam, pasiteiravus, už kokius nuopelnus jo tėvui Laimonui Tapinui 1978–1979 m., pačiame Šaltojo karo įkarštyje, KGB atvėrė kelią stažuoti Paryžiuje, Sorbonos universitete? Juk KGB nei Gorbačiovo, nei juolab Brežnevo laikais nebuvo labdaros organizacija ar kultūros fondas, besirūpinantis kino istorikų ir kritikų, kad ir labai talentingų, profesinio tobulinimosi Vakaruose poreikiais. Kita vertus, sūnus turi visišką teisę neatlapoti smalsaujantiems tėvo praeities spintos: jis nebuvo viešas asmuo, nekandidatavo į prezidentus, nedavė priesaikos tautai.

Tačiau kaip sąžiningas ir principingas žurnalistas jis panašius klausimus galėtų užduoti kai kuriems kitiems buvusiems ir esamiems Lietuvos valstybės vadovams, ne tik G.Nausėdai. Juk tereikia interneto paieškos laukelyje surinkti jų pavardes, šalia įrašyti raktažodį KGB, ir iš seniai nevarstomų spintų pradės griūti tokia skeletų lavina, kad tik spėk gaudyti, fiksuoti, nagrinėti, lyginti, tikrinti, vertinti. Ir, žinoma, daryti išvadas, kad ir kokios jos būtų. Juk anksčiau ar vėliau ateis diena, kai tos spintos bus atidarytos ir paaiškės tiesa. Kaip tada atrodys principingi klausinėtojai, kurie anksčiau iš vieno akies net įsiręžę lupo krislą, o kito akyje niekaip nepastebėjo rąsto?

Pila ant ventiliatoriaus

„KGB archyvai iki šiol įslaptinti, ten pilna visokių įdomių dalykų. O tai reiškia, kad „kompromatų“ kova yra užprogramuota“, – taip politologas Bernaras Ivanovas atsakė į klausimą, apie ką, jo manymu, verčia galvoti viešojoje erdvėje prasidėjusi politinė skeletų spintose paieška. Tačiau jis atkreipė dėmesį, kad prezidento atveju į šviesą traukiami labai jau kuklūs dalykai. „Na, gal tai tik pradžia, gal vėliau kažką kita pamatysime. Gal sužinosime, kad, tarkime, kokie nors Lietuvos politikai priklausė vienoms ar kitoms Afrikos gentims ir dalyvavo kažkokiose kanibalų apeigose. Tokiu keliu pasukus galima toli nueiti fantazuojant. Juokai juokais, tačiau tokie juokai gali ir prieš juokaujančius atsigręžti. Juk viskas iš tikrųjų labai akivaizdu. Visi puikiai supranta, kad prasidėjo prezidento rinkimų kampanija. Ir tie, kurie tą giesmę traukia, švelniai tariant, nėra patys populiariausi. Sakyčiau, kad tai tiesiog desperacija“, – konstatavo B.Ivanovas.

Pašnekovas atkreipė dėmesį į faktą, kad Lietuva vienintelė iš posovietinių valstybių įkūrė KGB draustinį. „Faktas tas, kad reikia viešinti archyvus. Esame likę labai unikalūs KGB archyvų įslaptinimo požiūriu. Reikėtų nustoti juos naudojus štai tokiais šlykščiais būdais vieniems prieš kitus, nes tai tiesiog negatyvios kompromitavimo kampanijos, kurių turėtų būti kuo mažiau. Tie, kas tuo užsiima, turėtų suprasti, kad jos atsigręžia prieš juos pačius. Mes pamename, kaip automobiliai važinėjo Kaune vykdant kampaniją prieš merą Visvaldą Matijošaitį, kad ir koks jis bebūtų. Tai davė priešingą rezultatą. Nes tie, kurie tokias kampanijas organizuoja, patys turi neigiamą 120 proc. reitingą ir kasa sau dar gilesnę duobę. Dabar jau tas atvejis, kad ką bedarytum, neišvengiamai pili ant ventiliatoriaus visa tai, ką ištraukei. O ventiliatoriaus mentys sukasi ir viską tau grąžina atgal“, – sakė pašnekovas.

Ar baltos dėmės mūsų valstybės vadovų biografijose – išskirtinis Lietuvos politinio elito bruožas? „Pas mus net nežinoma, kas su kokio dydžio dėme, nes viskas įslaptinta iki 2090 m. Čia yra tik spėjimai. Mes žinome apie kai kurių tardytojų ainius mūsų politikoje, bet tai nesutrukdė jiems tapti politikais. Žinoma, vaikai už tėvus neatsako. Jei pasižvalgytume kitur, galėtume prisiminti buvusio Lenkijos „Solidarumo“ profsąjungos lyderio Lecho Valensos prisipažinimą buvus komunistinio saugumo agentu slapyvardžiu Bolekas. O juk savo laiku jis garsiai mušėsi į krūtinę tvirtindamas, kad su komunistinės Lenkijos saugumu neturi nieko bendra. Tačiau kartą byla su „Boleko“ ataskaitomis buvo padėta ant stalo, ir teko pripažinti šį faktą. Angelos Merkel ryšiai buvusios Rytų Vokietijos komjaunime taip pat labai neaiškūs. Iš visa ko sprendžiant, yra kalnai su Vengrijos premjeru Viktoru Orbanu susijusios kompromituojančios informacijos, ir ne tik iš disidentinių laikų. Ryšiai niekur nedingo. Visą KGB palikimą perėmė Jelcino, vėliau – Putino laikų saugumas, kuris kompromituojančios medžiagos turi apie visus. Aišku, kad kuo mažiau viešumo šia prasme, tuo daugiau pavojų. Visi argumentai aiškūs: viešumo reikia tam, kad išvengtume bėdų, kad užkirstume kelią išorės priešams šantažuoti politikus, juos kontroliuoti. Tačiau, kita vertus, ir vietiniai nori tos kompromituojančios medžiagos, kad galėtų kai ką laikyti ant kabliuko, negalvodami apie valstybės interesą“, – sakė B.Ivanovas.

Bandymas išteplioti neturint dažų

Nepriklausomybės Akto signataras Algimantas Norvilas rausimosi po politinių konkurentų spintas priežastį laiko labai aiškia. „Mano giliu įsitikinimu, viskas labai paprasta: esame vieni iš nedaugelio, kurie nevykdėme liustracijos. Dėl to turime atitinkamas pasekmes. Praktiškai visi buvę prezidentai, išskyrus Algirdą Brazauską, kuris į tuos KGB rėmus visiškai netelpa, turi baltų dėmių savo biografijose. Šia prasme dabartinis prezidentas G.Nausėda, mano galva, yra švarus kaip angelas. Jis tikrai gali užsivilkti baltą mantiją ir pro ją matysis sparnai. Tai, kad jam bandoma prikišti narystę Komunistų partijoje ir leidimo stažuotis Vokietijoje anketą, yra nepadoriai juokingas dantų krapštinėjimas. Dėl kitų mūsų valstybės vadovų, pradedant naujausiai paskelbtuoju, yra rimtų klausimų: jis faktiškai sustabdė liustraciją“, – sakė signataras.

Pašnekovo manymu, dabartinis valdančiųjų bandymas paskelbti Komunistų partiją nusikalstama organizacija – desperatiškas noras „kažką rasti“, siekis išteplioti neturint dažų. Esą gal žmonės, pamatę, kad prezidentas G.Nausėda joje buvo ir kad KGB juo domėjosi, atėjus rinkimams suabejos. „Bet KGB domėjosi visais. Nežinau, jeigu jau KGB pėdsakas įžiūrimas G.Nausėdos biografijoje, tai Vytauto Landsbergio atveju reikėtų kalbėti ne apie pėdsaką, o apie būstinę. Tą patį galima pasakyti ir apie Dalią Grybauskaitę. O apie Valdo Adamkaus šlepetes teko net dainelę girdėti“, – pridūrė A.Norvilas.

Paklaustas, ar baltos dėmės valstybės vadovų biografijose nedaro poveikio žmonių pasitikėjimui valstybe, demokratijos principais, politikais ir apskritai politika, A.Norvilas atsakė, kad tai, ką mes vadiname lietuviška politika, tėra labai nešvarių darbelių dangstymas. „Jeigu žmogus atėjo į politiką, jis turi užmiršti savo interesus ir dirbti visuomenei. Juk duodamas priesaiką jis iš esmės patvirtina, kad visuomenės interesai jam yra aukščiau už asmeninius. Tačiau kol kas viskas vyksta absoliučiai priešingai. Šioje situacijoje vis tik kyšo pono V.Landsbergio ausys. Jis savo interesus iškėlė aukščiau už valstybės, visuomenės interesus, ir davė pavyzdį, kaip reikia elgtis. Dabar tas ypatingai ryšku jo partijoje. Antras dalykas – labai didelė dalis jo bendražygių tikrai turi skeletų spintose, iš kurių tebesklinda stiprus kvapas“, – sakė pašnekovas.

Įdomu, kaip pasikeistų vaizdas istorijos spektaklio scenoje, jei paaiškėtų, pavyzdžiui, kad į Kovo 11-ąją Lietuvą, iš paskos spaudžiami nepriklausomybės išsiilgusios tautos, atvedė priekyje žingsniavę kagėbistai? Kad jų rato žmonės projektavo būsimos valstybės valdžią, jos kabinetus, liftus, koridorius, atsarginius išėjimus? Kad dešimtis metų jai vadovavo? Kaip tokioje istorijos šviesoje atrodytų ir jie, ir mes patys? „Viskas labai paprasta: tie žmonės, kurie dabar pučia žandus ir krūtines, iš esmės juk netikėjo nepriklausomybe. Viskas buvo daroma Gorbačiovo paskelbto persitvarkymo ir Lietuvos buvimo atnaujintos Tarybų Sąjungos sudėtyje rėmuose. Tai jiems visai netrukdė, netgi puošė jų biografijas. Bet atsitiko kitaip: tauta, paėmusi už sprando, vis dėlto privertė juos siekti nepriklausomybės. Ir šitie žmogučiai atsidūrė tokioje situacijoje, kai nebežinojo, kur dėtis. Todėl buvo suburta grupė žmonių, turinčių vadinamąsias „uodegas“, bet ne bebrų, o kitokias, už kurių juos buvo galima labai tvirtai laikyti. Ir laikė. Čia viskas labai aišku. Liustracija būtų labai daug tų žmonių į paviršių išnešusi“, – svarstė pašnekovas.

A.Norvilas prisiminė pirmąjį bandymą nukapoti KGB „bebrų“ uodegas. „Tuo metu, kai Aukščiausiojoje Taryboje buvo svarstomas Liustracijos įstatymas, o svarstė jį labai rimtai, atrodė, kad jis tikrai bus priimtas. Visiškai tuo nesidomėjau, nes, būdamas deputatu, turėjau ir labai daug antraeilių pareigų. Tik vieną kartą šviesios atminties Birutės Nedzinskienės buvau nutemptas – nes abu buvome tuometės Krašto apsaugos ir vidaus reikalų komisijos nariai – į posėdį dėl Liustracijos įstatymo. Tas posėdis buvo išplėstinis, jis vyko Prezidiumo (dabar – Konstitucijos) salėje. Nustebau pamatęs, kad ji sausakimša, sėdėjo gal 80 proc. visų parlamentarų. Niekada tokio susidomėjimo konkretaus įstatymo projektu nei prieš tai, nei po to man neteko matyti.

Pamenu, kad žmonės sėdėjo persuktais, susirūpinusiais veidais. Už manęs sėdėjusios kelios aštriais pasisakymais išsiskiriančios damos tarpusavyje svarstė maždaug taip – ir kas čia tokio, kad aš tuo metu bendradarbiavau, aš gi nieko neišdaviau... Tai yra: praktiškai prisipažino. Neminėsiu dabar pavardžių, bet tuos žodžius girdėjau savo ausimis. Nors tada atrodė, kad Liustracijos įstatymas jau tuoj bus priimtas, paskui, Aukščiausiosios Tarybos pirmininko pastangomis, pavyko šį klausimą numuilinti. Tokia liustracija, kokia buvo numatyta, iš esmės nebuvo patvirtinta. O apie tokią, kokia buvo vykdoma tuo metu, kai žmonės iš KGB rezervo buvo užėmę aukščiausias pareigas valstybėje, turbūt neverta ir kalbėti. Atsakymų į šiandien kylančius klausimus reikia ieškoti 30 metų siekiančioje praeityje“, – apibendrino signataras.

Kreivų veidrodžių karalystėje

Dar kartą grįžti prie liustracijos proceso buvo bandyta praėjusioje Seimo kadencijoje. „Tikriausiai tiems, kurie labiausiai rėkia apie kitus, pirmiausia patiems reikėtų paaiškinti kai kuriuos savo gyvenimo faktus. Mes su Lenkų rinkimų akcija praėjusioje Seimo kadencijoje bandėme priimti įstatymą dėl informacijos apie asmenis, bendradarbiavusius su KGB, išviešinimo, bet to padaryti nepavyko – labiausiai dėl to, kad tam priešinosi konservatoriai. Jie dabar šaukia, kad kiti kažkuo kalti. Bet šiuo atveju, manau, jie labiausiai bijo tokios informacijos atskleidimo. Kita vertus, ne visa informacija apie slaptus KGB bendradarbius yra išlikusi: žinome, kad dalis KGB archyvų yra dingę. Matyt, dalis bendradarbiavusių žmonių savo ar kitų rankomis pasistengė tiesą paslėpti kuo giliau“, – sakė Valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas Ramūnas Karbauskis.

Jis priminė viename iš anksčiau paskelbtų savo tekstų rašęs, kad tie, kurie rėkia, turėtų paaiškinti, kaip jiems artimi žmonės sovietiniais metais, gyvenant už geležinės uždangos, galėjo be jokių problemų važinėti po Vakarų Europą. „Puikiai žinome, kad tokie dalykai nebuvo įmanomi be KGB leidimo ir kontrolės, ataskaitų rašymo. O kaip paaiškinti, kad kai kuriems, sugrįžusiems iš emigracijos, sovietinė valdžia atidavė prieš karą turėtą nekilnojamąjį turtą? Tokie dalykai paprastiems žmonėms nebuvo įmanomi toje sistemoje. Taip galėjo būti tik tais atvejais, kai tie žmonės būdavo labai nusipelnę sovietinei valdžiai. Kito varianto tiesiog nebuvo“, – sakė R.Karbauskis.

Paklaustas, kaip visuomenę veikia situacija, kai vieno politiko akyje uoliai ieškoma krislo, o kito nematoma rąsto, politikas sakė nelinkęs to sureikšminti. „Manau, kad tai labai stipriai visuomenės jau neveikia, ji prie tokių dalykų pripratusi ir puikiai supranta, į kieno žodžius reikia kreipti dėmesį, o į kieno – ne. Nemanau, kad ši istorija būtų labai pakenkusi prezidentui, tiesiog neskanu, bet tik tiek. Taip pat nemanau, kad žmonės nuo jo nusisuko, nes jie puikiai supranta, kam tai dabar yra reikalinga. Pagaliau visada vertinti reikia pagal tai, kas daroma šiandien. Juk ir konservatoriai blogai vertinami ne dėl to, ką jie padarė prieš 30 metų: žmonės jų vykdomą politiką vertina pagal savo kišenes, pinigines. Pagal dabartinius skandalus. Mes matome, kad konservatoriai turi akcijų „Ignityje“, jie kartu su Sauliumi Skverneliu tas akcijas privatizavo, bet dabar bando vaidinti kvailelius, kvailinti kitus. Čia tik vienas pavyzdys. Mes gyvename kreivų veidrodžių karalystėje, bet, man atrodo, žmonės jau pradėjo atsirinkti“, – vylėsi politikas.

Kagėbistai vaikosi komunistus?

Svarstydamas apie skeletų slėpynes valstybės vadovų spintose, profesorius Povilas Gylys, buvęs užsienio reikalų ministras, pabrėžė, kad pirmasis skeletas atsirado dar gerokai iki nepriklausomybės paskelbimo. „Jis susijęs su Sąjūdžio vadovo rinkimais. Juo rinkti Algimantas Čekuolis, vėliau pripažinęs, kad dirbo KGB, pasiūlė asmenį, galimai žinomą slapyvardžiu Dėdulė. Mes iki šiol negalime atsakyti į klausimą, kokia čia buvo operacija. Tai buvo pats svarbiausias įvykis, o visi kiti – tik išvestiniai. Jau 35 metus ši istorija tęsiasi, ir vis nėra aišku, kas mus valdo. Prezidento G.Nausėdos biografijos suaktualinimas – tik epizodas. Tai vienas iš paradoksų, kurį apibūdinu taip: gali būti, jog kagėbistai toliau vaikosi po Lietuvą komunistus“, – sakė P.Gylys.

Profesorius pabrėžė, kad jei žmogus yra padorus ir eina į politiką, tai jis tiesiog privalo išdėstyti pagrindinius savo biografijos faktus. „Tokius dalykus turi aiškiai deklaruoti visi. Ar tai būtų Landsbergis, ar Nausėda, ar Grybauskaitė. Tai tiesiog padorumo reikalas. Visada aiškiai sakiau, kad buvau Komunistų partijoje. Mane du kartus bandė verbuoti, ir apie tai esu viešai pasakęs. Jeigu eini į politiką, tokie dalykai turi būti paaiškinti. Aš neteisinu prezidento G.Nausėdos, nuslėpusio narystę Komunistų partijoje. Viena vertus, tai tarsi nedidelis epizodas, kita vertus, visgi apie jį reikėjo pasakyti“, – pridūrė pašnekovas.

P.Gylio teigimu, visuomenė turėtų būti informuota. „Turbūt kiekvieno žmogaus biografijoje rasime mažesnę ar didesnę rašalo dėmę, tad nusprendęs eiti į politiką tiesiog turėtum apie tai pasakyti. O jeigu ta dėmė labai didelė – tada tiesiog neik. Labai svarbi ir kita problemos dalis. Užduosiu klausimą, kuris kiekvienam iškart šauna į galvą. O tai kur mūsų valstybės struktūros, atsakingos už tai, kad prieš rinkimus vienam ar kitam kandidatui pasakytų „Ne“? Na negali žmonės su agentūriniais slapyvardžiais patekti į valdžią. Štai „Facebook“ socialiniame tinkle skaitau, neva 27 dabartinio Seimo nariai turėtų dėl to problemų. Bet palaukit – jei tai tiesa, tai pas mus juk yra Valstybės saugumo departamentas?“ – retoriškai teiravosi pašnekovas.

Jis sakė negalįs paaiškinti, kodėl buvo užsipultas G.Nausėda. „Viena iš paprastesnių prielaidų galėtų būti primityvi kova dėl valdžios: kažkokie žmonės, kažkokia grupė nori kito prezidento. Bet tai nuspręs rinkėjai – bus rinkimai, žmonės ateis balsuoti ir pasakys, ką apie tai mano. Tačiau šiuo atveju kažkas gerai nepaskaičiavo: traukdami skeletą iš Nausėdos spintos jie ištraukė visą garderobą“, – ironizavo profesorius.

Jo teigimu, skeletų buvusių ir esamų valstybės vadovų spintose problemos nederėtų sumenkinti. „Tai yra labai rimta. Kyla principinis klausimas: kas valdo šitą valstybę? Ar iš tikrųjų žmonės, kuriuos mes išrenkame atstovauti nacionaliniams interesams, ar kažkokios jėgos, tikėtina – svetimos, mums įbruka saviškius, kurie manipuliuoja rinkimais ir vykdo manipuliacinę politiką?“ – klausė P.Gylys.