Lietuviška politinė tėkmė kovo viduryje išnešė ir prie dešiniojo, ir prie kairiojo kranto prišalusius paskutinius sveiko proto ledus. Ką padarysi – pavasaris!

Šventės ir tarpušventis

Po atkurtos Lietuvos valstybės šimtmečio minėjimo, po jausmingų kalbų, patriotinių priesakų ir priesaikų, garsaus skandavimo pagaliau grįžome prie kasdienių darbų. Tiesa, pakilios nuotaikos šleifą tarpušvenčiu begėdiškai sudraskė vienas išsišokėlis, savo laikraštyje pradėjęs skelbti įtariamų KGB bendradarbių sąrašą ir dėl to susilaukęs rūstaus Valstybės saugumo departamento perspėjimo. Juk prisipažinusių KGB agentų sąrašas dar bent iki 2090 metų Seimo sprendimu bus valstybės paslaptis, už kurios atskleidimą gresia ohoho!

Kad ir kaip būtų keista, šio sąrašo viešinimas demokratinės, vakarietiškus standartus deklaruojančios lietuviškos žiniasklaidos buvo itin vieningai nepastebėtas. Tylėjo visi, nekaltino melu, provokacijomis ar darbu Rusijai, ir tas tylėjimas galiausiai tapo toks nejaukus, kaip įtempta tyla per aukštuomenės pokylį, kai tarp frakuotų, ordinais apsikarsčiusių garbių ponų, briliantais žvilgančių brangių damų staiga pasigirsta garsus pratisas pirst. Kartą, antrą, trečią! Jo neįmanoma neišgirsti, neįmanoma neužuosti. Bet niekas nesipiktina, niekas nesidairo, nevaro storžievio lauk, nešaukia apsaugos, niekas neišeina iš salės – tiesiog nepastebi.

Kovo 11-ąją vėl dangun kilo trispalvės, vėl plačiai skambėjo prakilnios kalbos, šventiniai maršai, ir prezidentės priesakas valstybės šimtmetį švęsti sumaniai – kad ir ką tai reikštų – vis dėlto nebuvo pamirštas. Seimas, susirinkęs į pavasario sesiją, šiuo požiūriu labai pasistengė.

Politinis fokusas

Formaliu turėjęs būti procedūrinis ritualas, per kurį iš Seimo nario Mindaugo Basčio už nuslėptą ryšį su buvusiu KGB karininku turėjo būti atimtas parlamentaro mandatas, gana netikėtai virto nesuvokiamu politiniu fokusu. Akies mirksniu Seimo posėdžių salė pavirto klajojančio cirko palapine, kurios arenoje stovintis fokusininkas mostelėjo burtų lazdele, ruošdamasis kažką ištraukti iš apversto juodo cilindro. Publika puikiai žinojo, kas ten turėjo būti. „Smauglys“, – pirmieji pasakė Valstybės saugumo departamento pareigūnai. „Smauglys“, – patvirtino Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas. „Taip, tai yra smauglys“, – vienu balsu pareiškė Konstitucinio Teismo teisėjai. O tuo metu fokusininkas greitu mostu – šnai! – ėmė ir iš po cilindro ištraukė zuikį. Šis drebančiu balsu dėkojo fokusininkui už tiesos atskleidimą ir tvirtino visados žinojęs esąs zuikis, tik su antkaklėliu iš smauglio odos.

Fokusininko talento aiškiai neįvertinusiame Seime kilo tokia audra, kad, regis, suplyš cirko palapinės sienos. „Kas čia įvyko?“ – „Valstiečių laikraštis“ pasiteiravo labai arti buvusio ir viską savo akimis stebėjusio Seimo Liberalų sąjūdžio frakcijos seniūno Eugenijaus Gentvilo.

„Turbūt suprantate, kad mums, liberalams, nėra jokio noro stiprinti valdančiąją koaliciją. Aš esu tikras, kad visi dvylika balsavusių mūsiškių buvo už M.Basčio atleidimą. „Valstiečiai“ suinteresuoti išsaugoti koaliciją su vadinamąja Gedimino Kirkilo frakcija, kuri galėjo spausti juos, kad šie nebalsuotų už apkaltą M.Basčiui. Tada, mano manymu, „valstiečiai“ pradėjo spektaklį – ėmė fotografuoti už apkaltą balsavusiųjų biuletenius, o kurie nefotografavo, turbūt buvo gavę leidimą balsuoti kitaip. Be to, 6 „valstiečių“ frakcijos nariai iš viso nedalyvavo balsavime. Mano manymu, čia yra „valstiečių“ avantiūra, kuria jie dabar bando apkaltinti konservatorius. Nenoriu aš ginti konservatorių, bet man atrodo, kad čia yra, juokais tariant, dvigubų šnipų žaidimas“, – svarstė E.Gentvilas.

Dega padai?

Politologė Lidija Šabajevaitė, Vilniaus universiteto docentė, atkreipė dėmesį į netrukus po balsavimo Seime nuskambėjusius prezidentės ir premjero žodžius, kad Seimas save diskreditavo. „Man nepatinka tokie pasakymai, aukščiausio rango politikams tokius žodžius reikėtų labai pasverti, nes tai ne pirmas kartas, kai staigiai pasakoma, pagavus emocijai, o paskui pasirodo, kad yra truputėlį kitaip. Tos situacijos nereikėtų paviršutinišku žvilgsniu vertinti. Be to, juk puikiai žinome, kad yra politiniai žaidimai, ne vaikiški, o labai rimti. Kad viena pusė visados kalta, o kita – visados teisi, taip gyvenime nebūna. Mes labai greitai, deja, darome kategoriškas išvadas. O kai dėl Seimo, tai čia nieko nuostabaus, nes jame yra visokiausių asmenybių, visokių komisijų bandoma kai kuriems tyrimams sudaryti, kai kam gal ir padai dega“, – sakė politologė.

Politologė Lidija Šabajevaitė

Slapto Seimo narių balsavimo dėl M.Basčio akibrokštą reikėtų vertinti keliais aspektais, mano filosofas, politikos apžvalgininkas Vytautas Rubavičius. Pasak jo, akibrokštas dar didesnis, nes  įvyko po švenčių, po šimtmečio atšventimo, valstybingumo jausenos pakilimo.

Filosofas, politikos apžvalgininkas Vytautas Rubavičius

„Kitaip tariant, Seimas turėjo pademonstruoti valstybinį mąstymą, parodyti, kaip mes kovojame su Rusijos grėsmėmis ir taip toliau. Visi tie dalykai – kodėl viena kalbame, o kita darome – publikai buvo nesuprantami“, – sakė pašnekovas. Tačiau, pasak jo, esama ir kitų aspektų. Esą akivaizdu, kad Seime vyksta nemenka politinė kova, daug kas sveriama politinio naudingumo svarstyklėmis. Matyt, kai kuriems Seimo nariams vis dėlto pasirodė, kad naudingiau šioje politinėje kovoje būtų priimti tokį sprendimą, nepaisant, kaip visuomenė sureaguos. „Be to, ne vienas Seimo narys mano, kad tos Valstybės saugumo departamento ir kitų tarnybų pažymos yra pernelyg įsigalėjusios kaip politinio veikimo priemonė. Žinome, kaip tomis pažymomis mojuojama, bet dažnu atveju vėliau pasirodo, kad tai buvo tik laikina priemonė kažkam pastumti į šoną ar kitaip sutvarkyti tam tikrus reikalus. Pamojuoja, pamojuoja, ir paskui jas paslepia, taip pat ir nuo visuomenės“, – sakė V.Rubavičius. Jo teigimu, matyt, susipynė daug nuogąstavimų, ir kai kurie įtakingi Seimo nariai sugebėjo jais pamanipuliuoti, kad išeitų toks sprendimas, kokį pamatėme.

Avys ir pievos

Detektyvu virtęs apkaltos fokusas privertė svarstyti, kas ir kokius žaidimus žaidžia politinio cirko paskliautėje. Nors visos Seimo frakcijos tvirtina turinčios tvirtą alibi ir nė neprisilietusios prie fokusininko burtų lazdelės, ne visi žiūrovai serga silpnaprotyste ar yra lengvatikiai. Štai politinius šachmatus gerai įvaldę konservatoriai dabar aiškiai yra patekę į ceitnotą, kai didelis laiko trūkumas verčia juos karštligiškai daryti ėjimus, kad ir gerai neapgalvotus. Po metų Lietuva turės kitą prezidentą, galbūt visai nesigėrintį kregždutėmis. O prezidento įtaka teisėsaugai, specialiosioms tarnyboms ar žiniasklaidai gerai žinoma. Rinkimai į Seimą dar toli, o laiko iki prezidento rinkimų jau mažai, ir pirmalaikiai  rinkimai būtų tikras išsigelbėjimas, nes po valdančiųjų inicijuojamo galimos korupcijos LRT veikloje tyrimo gali būti prarasta ir sunkioji televizijos artilerija.

Korupcijos skandalo tebetemdomoje Liberalų stovykloje pirmalaikiai Seimo rinkimai, ko gero, irgi būtų labai pageidautini, nes kol teismas netarė savo žodžio dėl Eligijaus Masiulio ir kitų bendražygių galimos kaltės, belieka įtarimai, kurie kuo toliau, tuo labiau kelia abejonių. Pirmiausia dėl to, kodėl E.Masiulio byla taip nežmoniškai vilkinama.

Valdančiųjų stovykloje jau aiškiai matyti skilimas ir vis didėjantis spaudimas frakcijos lyderiui, kuris veikiausiai pasibaigs tuo, kad jis psichologiškai neatlaikys ir pasitrauks. Be piemens likusios avys, nors vešlioje jo ganykloje pasijutusios labai protingos ir įtakingos, iškart pakriks ir ieškosis kito piemens. Žinoma, susiras, bet jis gali nuginti jas tiesiai į politinę skerdyklą, nors pirmalaikiai Seimo rinkimai avims dabar atrodo kaip dar vešlesnė pieva.

Susiskaldę socialdemokratai iš pažiūros jau prarado viską, ką tik buvo galima prarasti, „senieji“ stengiasi ramiai sulaukti kadencijos pabaigos, o „naujųjų“ lyderiui prikabinta „brolių Rankelių“, dviejų teistų broliukų, etiketė yra tikrai prastas prekės ženklas net ir visko mačiusiame lietuviškame politiniame turguje. Jei pirmalaikiai rinkimai situacijos nepagerins, tai tikrai ir nepablogins.

Jie kaltina

Kol Seimo arenoje po garsiojo balsavimo skambėjo tūžmingas pasipiktinimas, pastabesnieji pamatė, kad kone iškart Seimo prieigose ėmė kilti kita palapinė. Uždanga dar tik leidžiasi po pirmojo spektaklio veiksmo, o scena mikliai ruošiama antrajam. Jame bus vaidinamas „pasileidusio Seimo“ tęsinys. „Seimas turi pasileisti! Mes kaltiname!“ – į paruoštą sceną atžygiavo vieno su LRT susijusio veikėjo sukviesti pasipiktinusios visuomenės atstovai. Tereikėjo tik švilptelėti per „Facebook“, ir prie Seimo sienų – daugybę metų nematytas pilietinis protestas. Su kalbomis ir dainomis, nelietuviškomis, bet tiek to, kaime anksčiau linksmybėms čigonus pasikviesdavo. Dainos irgi nelietuviškos, tačiau smagios, užvedančios. Ir – koks sutapimas – „kaltintojus“ užvedinėjo tie patys per LRT televiziją iki skausmo pažįstami veidai...

Jie kaltina Seimą – bet ne dėl mažų algų, ne dėl augančių kainų, ne dėl žmonių skurdinimo, varymo emigracijon. Ne, kaltina dėl atlaidaus požiūrio į KGB šmėklą – nereikalaudami išslaptinti pačių kagėbistų! Esą skubiai reikia naujų rinkimų, naujos daugumos, kuri turės svarbesnių reikalų, nei dairytis po „Lietuvos geležinkelių“ ar LRT finansų virtuves. Įtariamas korupcijos votis reikia ne krapštyti, o užšaldyti...

Išties naktimis dar spusteli šaltukas, bet ir galvose, ir už lango jau polaidis.„Nebeužtvenksi upės bėgimo,/ Norint sau eitų ji pamažu;/ Nebesulaikysi naujo kilimo, /Nors jį pasveikint tau ir baisu“. Maironis. Permainų viltį tebežadinantys „Pavasario balsai“.

Turėtų nuspręsti rinkėjai

Kęstutis Girnius, filosofas, politikos apžvalgininkas

Man šis procesas nelabai patinka, nes aš apskritai neigiamai vertinu apkaltas. Jei rinkėjai išrenka žmogų į Seimą, tai jis turi teisę ten likti. Kaip jau ne kartą buvo pabrėžta, Lietuva yra apkaltų rekordininkė pasaulyje. Normaliomis aplinkybėmis, manyčiau, M.Bastys turėtų likti Seime, ir atėjus kitiems rinkimams jis nebūtų perrinktas. Kartu būtų ir Socialdemokratų partija žmonių nubausta, nes ji netinkamai atrinko savo kandidatus. Kitas dalykas, kuris man kelia susirūpinimą, – amžinas Seimo kreipimasis į Konstitucinį Teismą. Seimas yra svarbiausia Lietuvos institucija, manyčiau, kad institucinis orumas reikalauja, jog pats Seimas spręstų savo klausimus. Jei Seimas mano, kad M.Bastys neturėtų dirbti jame, turėtų surengti apkaltą ir nubalsuoti neatsiklausdamas Konstitucinio Teismo sprendimo. Jei M.Bastys ar kas kitas tokį sprendimą apskųstų, ir šis teismas nutartų tą bylą nagrinėti, čia jau būtų kitas dalykas. Žmonės išrenka savo atstovus į Seimą, žmonės juos ir turėtų pašalinti per rinkimus. Tik itin retais atvejais galima imtis kitų procedūrų. Ir nežinau, ar šitas atvejis yra vienas iš tų.