Kadencijos pusiaukelę priėjęs Seimas turės apsispręsti, ar beverta eiti iki galo. Valstybei slystant į dar nematytą ekonominę ir socialinę krizę, bus proga pakalbėti apie jau pasiektus laimėjimus, pareigą užbaigti pradėtus darbus, atsakomybę prieš Lietuvos žmones ir – kaipgi be šito – pasmerkti beieškančius pigaus populiarumo.

„Dveji metai įrodė“

Ar, likus savaitei iki Kalėdų, trauksime į rinkimų apylinkes rinkti naujojo Seimo? Kaip sakoma, geras klausimas, tik blogai, kad atsakymas į jį iš anksto žinomas. Na, bet neužbėkime įvykiams už akių: teoriškai vis dar egzistuoja tikimybė, kad Seimas svarstys opozicinei Lietuvos regionų partijos frakcijai priklausančio Seimo nario Remigijaus Žemaitaičio, „Laisvės ir teisingumo“ partijos pirmininko, įregistruotą Seimo nutarimo projektą gruodžio 18 dieną surengti pirmalaikius Seimo rinkimus ir reikiama balsų dauguma jam pritars. Tiesa, tokia tikimybė pernelyg mikroskopinė, kad įkvėptų visus laukiančius ir nesulaukiančius dabartinės Lietuvos valdžios pasikeitimo. O tokių, beje, yra visai nemažai: argumentuodamas pirmalaikių Seimo rinkimų būtinybę, Seimo narys R.Žemaitaitis nurodo, kad dabartinė valdžia prarado Lietuvos žmonių pasitikėjimą, nes 73 proc. šalies gyventojų, rugpjūčio mėnesį atliktos „Baltijos tyrimų“ apklausos duomenimis, norėtų, kad po Seimo rinkimų valdžia pasikeistų.

Pateiktame nutarimo projekte konstatuodamas, kad „šio Seimo bei Vyriausybės tolesnis darbas yra neįmanomas“, R.Žemaitaitis siūlo surengti pirmalaikius Seimo rinkimus: pasak jo, būtina „kokybiškai nauja“ valdžia, kuri turėtų daugumos Lietuvos žmonių pasitikėjimą ir norą bei gebėjimus dirbti Lietuvai. „Dveji šio Seimo kadencijos metai įrodė, kad konstruktyvus sprendimų priėmimas, opozicijos ir valdančiųjų dialogas Seime yra neįmanomas, dažnai – imitacinis ir grįstas valdančiųjų melu bei neįgyvendinamais pažadais kurti bendras darbo grupes, o valdantieji yra nuolat paskendę kontroversiškų ir jų pačių sukurtų problemų sprendime, kuris niekaip negerina Lietuvos žmonių gerovės“, – teigiama dokumento projekte.

Pirmalaikių Seimo rinkimų būtinybė grindžiama ir ekonominiais argumentais: Lietuva, metinei infliacijai rugpjūčio mėnesį pasiekus 22,4 procento, pagal infliacijos rodiklius yra viena pirmaujančių Europoje, o Lietuvos Vyriausybė bei Seimo valdančioji dauguma esą per vasarą nepriėmė jokių sprendimų, kurie stabilizuotų infliaciją ir užtikrintų adekvačias Lietuvos žmonių pajamas. Projekte pabrėžiama ir tai, kad Lietuva susidūrė su precedento neturinčia energetikos krize, kurios metu „vykdoma ir priverstinė rinkos liberalizacija, dirbtinai 25 procentais keliant ir taip jau išaugusias elektros energijos kainas nepriklausomo tiekėjo nepasirinkusiems asmenims, kai tuo tarpu Vyriausybė bei Seimo valdančioji dauguma iki šiol nesiėmė jokių priemonių, jog stabilizuotų energijos kainas bei užtikrintų, kad į energetikos rinką patektų tik patikimi ir finansiškai stabilūs tiekėjai.“

Seimo nario R.Žemaitaičio parengtame nutarimo projekte taip pat teigiama, jog neatsakingais Vyriausybės veiksmais Lietuva diskredituojama tarptautinėje arenoje, o dėl priimtų neapgalvotų, su ES bei strateginiais partneriais nederintų sprendimų dažnai kyla neigiamų pasekmių Lietuvos verslams. Pirmalaikių rinkimų būtinybė grindžiama ir rugsėjo pradžioje prezidento Gitano Nausėdos pareikšta nuomone, kad būtina kuo skubesnė Ministrės Pirmininkės Ingridos Šimonytės Vyriausybės „perkrova“.

Ruošia tiesos akimirką

Beužsimezgančią pirmalaikių Seimo rinkimų dar šiais metais intrigą, kad ir kaip kam nors būtų gaila, su šaknimis rauna konstitucinė ir politinė realybė: už pirmalaikius rinkimus turi balsuoti ne mažiau nei 85 Seimo nariai. O turint mintyje dar dvejų metų ramaus gyvenimo šiapus Seimo rūmų sienų perspektyvą, už langų siautėjant ekonomikos krizei, nesunku suprasti, kad Seimo išsivaikščiojimui anksčiau laiko nepritars nė karingiausi opozicijos atstovai. Ir įtikinamų argumentų jiems tikrai nepritrūks.

Situaciją realiai vertina ir pats pirmalaikių Seimo rinkimų iniciatorius. „Žinoma, kad reikiamos balsų daugumos Seime šis siūlymas nesurinks, duok Dieve, kad būtų 60 ar 40 balsų“, – „Valstiečių laikraščiui“ sakė Seimo narys R.Žemaitaitis. Anot politiko, jis pats visą laiką buvo nusistatęs prieš tokias iniciatyvas. „Labai skeptiškai jas vertindavau. Argumentas paprastas: niekas nuo to nepasikeis, bent jau tuo metu. Bet šį kartą aš tokį įstatymo projektą užregistravau todėl, kad man atsibodo klausytis politikų: kokie jie vargšai, kokie nuskriausti, kaip nieko negali padaryti, nors labai norėtų viską pakeisti... Reaguodamas į visa tai ir pateikiau siūlymą dėl išankstinių rinkimų. Jeigu nebalsuosite už juos, tai tada patys sau galėsite pasakyti: nustokime kalbėję apie interpeliacijas, apie kažkokias kliūtis, nes patys nenorime pasikeisti. Ir viskas. Žmonės matys ir žinos“, – pridūrė R.Žemaitaitis.

Ar prasminga siūlymą dėl pirmalaikių rinkimų grįsti siekiu surengti dar vieną „tiesos akimirką“ Seime, kad dar kartą paaiškėtų, „kas yra kas“? Juk tokių „tiesos akimirkų“ jau buvo visa amžinybė, šiam Seimui balsuojant už visuomenėje labai prieštaringai sutiktus įstatymų projektus. Ką pakeis dar vienas bandymas? Kas iš to, kad žmonės „matys ir žinos“? Juk visuomenės dauguma iš esmės tapo jai nepriimtinos valdžios įkaite: galimybė pakeisti ją atsiras tik po 2 metų.

Turint mintyje dar dvejų metų ramaus gyvenimo šiapus Seimo rūmų sienų perspektyvą, už lango siautėjant ekonomikos krizei, nesunku suprasti, kad Seimo išsivaikščiojimui anksčiau laiko nepritars nė karingiausi opozicijos atstovai.

„Manau, kad žmonės galės pakeisti situaciją kovo 5 dieną, kai vyks savivaldos rinkimai. Jeigu į juos ateis daugiau kaip 70 proc. rinkėjų, įvyks labai didelis lūžis, kuriuo niekas netikite ir nemanote, kad taip gali būti. Jeigu konservatoriai ir Liberalų sąjūdis šiuos rinkimus triuškinamai pralaimės, prasidės didysis griuvimas jų viduje. Įvyktų tai, ko konservatoriai labai tikisi įvyksiant Rusijoje, ragindami daryti poveikį jai per paprastus žmones. Kad jie suprastų, jog imperija griūva. Vadinasi, tam, kad griūtų imperija, smūgis turi būti suduotas į žemutinę grandį. Jeigu žemutinėje grandyje, savivaldos rinkimuose, konservatoriai, tarkime, Vilniaus taryboje vietoj 10 vietų gaus 3, R.Šimašiaus partija – irgi panašiai, įsivaizduokite, kokia griūtis įvyks jų partijose! Politikai suvoks, kad tauta prieš juos sukilo, ir jau tada, kaip filme „Tada Blinda“, užsidegs pono Gruiniaus, kuris sakydavo, kad dabar mužikai kantrūs, dvaras. Ir to politinio gaisro jau nebeužgesinsi vandens kibirais. Reikės visos gaisrininkų komandos su ilgomis žarnomis. Todėl norėčiau tikėti, kad tas mano darbas – tai žingsnis į kovo 5 dieną. Žmonės turi nuspręsti, kas turėtų keistis“, – sakė R.Žemaitaitis.

Nepralošiamas žaidimas

Ekspremjeras Gediminas Kirkilas, paklaustas, kokios galėtų būti iniciatyvos dar šiemet surengti išankstinius Seimo rinkimus žlugimo pasekmės, pradėjo nuo priminimo, kad tokie siūlymai būdavo keliami beveik kiekviename Seime.

„Štai ir praėjusiame Seime, jei neklystu, dar metams nepraėjus pro rinkimų, buvo keliamas priešlaikinių rinkimų klausimas. Net ir mitingai buvo suorganizuoti. Visko buvo. Bet tokios iniciatyvos, kaip rodo mūsų Seimų praktika, nesulaukia palaikymo. Kad tam būtų pritarta, Seime reikia vos ne konstitucinės balsų daugumos. Dabar aš tokios daugumos nematau. Aišku, R.Žemaitaitis viešųjų ryšių požiūriu labai tiksliai nusitaikė, nes žmonės tikrai galvoja apie priešlaikinius Seimo rinkimus. Daug kas apie tai kalba, tad čia nepralošiamas žaidimas. Nežinau, ar jis, teikdamas šį įstatymo projektą, yra užsitikrinęs bent jau Seimo opozicijos balsus, jau nekalbu apie valdančiosios daugumos atstovus. Manyčiau, kad tai viešųjų ryšių akcija, ypatingo poveikio čia nebus, bet įsivaizduoju, kad tokių akcijų bus ir daugiau. Gal kažkiek aprims per savivaldybių rinkimus, o po to liks tik metai iki prezidento ir Seimo rinkimų. Taip, šita iniciatyva, aišku, yra pasmerkta žlugti, aš ją vertinu kaip viešųjų ryšių akciją“, – svarstė G.Kirkilas.

Tačiau tai, kad Seimas ir šį kartą atmestų priešlaikinių rinkimų iniciatyvą, problemos juk nekeičia: žmonės, sprendžiant iš apklausų, nori kito Seimo, kitos valdžios? „Taip, būtent dėl to jis tą ir siūlo. Aišku, kad žmonės nori paleisti Seimą, bet, objektyviai vertindamas ne visiškai sėkmingus, švelniai tariant, valdžios veiksmus, ypač atskirų ministrų, bandau įsivaizduoti, ką reikštų nauji rinkimai. Jeigu jie staiga būtų paskelbti, tai, atvirai kalbant, mes turbūt pusmetį valdžios apskritai nelabai turėtume. Ar tai būtų pats geriausias dalykas krizės metu, nežinau. Juk reikia priimti kitų metų biudžetą, nes viskas su juo yra susiję. Manau, kad daugiau jėgų reikia skirti būtent biudžeto svarstymui, nes premjerė pažadėjo pateikti jį anksčiau, kad visi galėtų pasakyti savo nuomonę. Tai teisingas žingsnis. Valdžia ir opozicija turėtų sutelkti dėmesį į tuos veiksmus, kurie yra reikalingi. Geresni ar blogesni, bet krizinėje situacijoje sprendimai labai reikalingi, ypač finansiniai, kad žmonėms būtų kaip įmanoma labiau kompensuojami didėjantys energetiniai kaštai. Nemanau, kad priešlaikinių rinkimų idėja yra pati geriausia – ne dėl to, kad ji bloga, bet todėl, kad ji žlugs, ir žmonių lauks dar vienas nusivylimas“, – teigė ekspremjeras.

Stebėsime kovą

„Šio epizodo pasekmės turbūt bus tokios, kad R.Žemaitaičio partija įgis didesnį populiarumą. Juk suprantame, kad bet kokia šitos valdžios kritika krauna rinkiminę naudą kritikuojantiesiems. Gulinčio dabar tik tinginys nemuša, o dabartinė mūsų valdžia guli paslika, tik nenori to pripažinti“, – sakė politologas Bernaras Ivanovas, Vytauto Didžiojo universiteto docentas. Jo teigimu, valdžios populiarumas yra niekinis, tačiau bet koks opozicijos kvietimas – ar rengti priešlaikinius rinkimus, ar skelbti interpeliacijas – neduoda jokios naudos, nes už to nėra realios jėgos. „Mūsų opozicija neturi jokių priemonių priversti valdžią atsistatydinti. Nėra nei profsąjungų, nei stiprių visuomeninių organizacijų, kurios galėtų mobilizuoti žmones protestams ar nacionaliniam streikui. Šito nėra, todėl visa tai tik oro drebinimas. Nauda bus tik pačiam ponui R.Žemaitaičiui ir jo partijai, o iš esmės tai tikrai nieko nekeičia“, – sakė pašnekovas.

B.Ivanovo teigimu, šiandieninėje Lietuvoje vienintelis veikėjas, kuris gali daryti poveikį valdžiai, yra verslas. „O verslininkai dabar yra įsiutę nerealiai. Jie nebevynioja žodžių į vatą, mes girdime, ką jie leidžia sau kalbėti, viešai vertindami valdžios politiką. Jie niekada anksčiau sau šito neleisdavo. Jie rodo labai rimtas emocijas, neslepia įsiūčio. Va šito, manau, valdžiai reikėtų bijoti. Kitų veikėjų mūsų politiniame lauke nebuvo ir nėra, ir nežinau, ar bus. Kalbu apie kokius nors visuomeninius institutus, organizacijas, profesines sąjungas, kurios galėtų mobilizuoti žmones ir priversti valdžią užmegzti grįžtamąjį ryšį su piliečiais. Pas mus jo nėra“, – sakė politologas.

Antai Italijoje, anot pašnekovo, įvairios visuomeninės organizacijos, profesinės sąjungos tiesiog per kelias dienas gali išvesti į gatves mitinguoti pusantro milijono ar daugiau žmonių: matėme, kokie protestai Romoje vyko socialiniais klausimais. Ir valdžia žino, kad pas ją ateina ne šiaip kažkokių visuomenininkų grupelė, o kad už jų realiai stovi milijonai žmonių. „Kraštutiniu atveju jie gali organizuoti solidarumo streikus, o tokių dalykų labiausiai bijo mūsų valdžia. Kai, pavyzdžiui, už policininkus ar mokytojus pradeda streikuoti transportininkai, kuriems galbūt tiesiogiai nieko nereikia iš valdžios, bet jie palaiko tuos, kurie negali realiai protestuoti, negali daryti spaudimo valdantiesiems. Prisimenu, kai atvažiavęs į Paryžių prie viešbučio lifto durų pamačiau raštelį – tokiomis ir tokiomis dienomis nevažinės autobusai, nes vyks solidarumo streikas palaikant mokytojų reikalavimus. Lietuvoje nieko panašaus nėra. Todėl valdžia čia gyvena labai ramiai, ji tiesiog kryptingai daro viską, kad neatsirastų nei visuomeniniai judėjimai, nei profsąjungos. Bet, kaip sakau, vieta tuščia nebūna, ją užėmė tam tikros grupės, pirmiausia – verslo. Tad, manau, valdantiesiems dabar nemažai atskris nuo verslininkų, nuo tų, kurie valdo kapitalą. Ir tai gali pakeisti padėtį. Mes stebėsime kovą tarp įtakingų verslo grupių ir valdančiosios daugumos. O toje kovoje politikams svarbu apsibrėžti, su kuo jie. Štai Žemaitaitis tą ir padarė, parodė, kad solidarizuojasi šiuo atveju su tais, kurie yra nepatenkinti“, – sakė B.Ivanovas.

Pašnekovas atmetė prielaidą, kad valdžioje esantis Liberalų sąjūdis, visada atstovavęs verslo interesams, šiuo požiūriu dabar šaudo sau į kojas. „Niekada Liberalų sąjūdis nedemonstravo jokio solidarumo su verslu, jis daugiau tą vaizdavo, nei realiai darė. Jie solidarizavosi su nomenklatūra, biurokratija. Verslas Lietuvoje nėra ideologiškai angažuotas. Jis puikiai supranta, kad dabar jo svarbiausias priešininkas – įsisiautėjusi Lietuvos biurokratija. Nomenklatūra nieko nekuria, išskyrus naujas valdžios pareigybes, į kurias sodina sau artimus žmones. Klesti nepotizmas. Jie nieko negamina, tik ryja pinigus. Kol biudžeto pyragas buvo didelis, verslas kurį laiką nekreipė į tai dėmesio. O dabar tik valdžios pyrago riekė didelė, verslo labai sumažėjo. Nors biudžetas dabar tiesiog sprogsta nuo pinigų, nes dėl infliacijos į viršų šovė ir PVM įplaukos. Valdantieji, matydami tokią infliaciją, ploja katučių, nes galės tuos pinigus panaudoti įvairiems savo projektams. Bet tai yra laikina, greitai biudžetas liks prie suskilusios geldos. Verslui tai nepatinka, nes tie pinigai – tai kraujo nuleidimas jiems nebe iš pelnų, o jau iš apyvartos. Tad, manau, stebėsime verslo ir nomenklatūros kovą. Kur du pešasi, trečias laimi: visuomenė tiesiog tupės medyje ir lauks, kas nugalės“, – prognozavo B.Ivanovas.

Priklausys nuo krizės

Politologas Algis Krupavičius, Mykolo Romerio universiteto profesorius, skeptiškai įvertino pirmalaikių Seimo rinkimų galimybę. „Tikėtis, kad 85 dabartinio Seimo nariai už tai balsuotų, būtų labai sunku. Kitas dalykas, kad kitose šalyse priešlaikiniai rinkimai vyksta, jie nebūtinai tokie reti, kaip mums gali atrodyti. Pavyzdžiui, 2019 m. priešlaikinius parlamento rinkimus surengė Jungtinė Karalystė. Gana dažnai priešlaikiniai rinkimai vyksta Danijoje, jų būta Prancūzijoje, daugybė vyko Italijoje. Pats pirmalaikių rinkimų reiškinys nėra jau toks retas. Lietuvoje juos turėjome tik vieną kartą, 1992-aisiais, lygiai prieš 30 metų. Galimybės juos rengti priklauso nuo Konstitucijos ir įstatymų nustatytos tvarkos. Lietuvoje tėra vos keli atvejai, kai galima rengti pirmalaikius rinkimus, nesvarbu, kokia nepopuliari būtų valdžia. Kitose šalyse, tarkime, JAV, egzistuoja tarpiniai rinkimai į parlamentą, ir jeigu rinkėjai yra nusivylę tuometine valdžia, tai jie renkasi opozicinę partiją. Todėl ten visuomenės balsas girdimas dažniau, ir pati politinė sistema šiuo požiūriu yra lankstesnė, greičiau reaguoja į visuomenės nuomonės pokyčius“, – sakė profesorius.

Svarstydamas apie galimo priešlaikinių rinkimų iniciatyvos atmetimo Seime pasekmes, A.Krupavičius minėjo, kad pirmiausia į viešą diskusiją bus sugrąžinta pirmalaikių rinkimų tema, opozicijos politikai galės ją svarstyti, bus matomi visuomenėje. „Kitas dalykas – kai ateina Seimo kadencijos vidurys, pirmalaikių rinkimų klausimas iškyla beveik kiekviename Seime. Jis, galima sakyti, net tapo rutininiu Lietuvos politikoje. Visuomenė tikrai pasyviai reaguoja į visas tas diskusijas, ir manau, kad ir šį kartą bus padiskutuota, bet kokio nors esminio poveikio, išskyrus viešųjų ryšių sritį, turbūt nematysime. Aišku, jeigu politikai Lietuvoje būtų šiek tiek inovatyvesni, į pirmalaikių rinkimų klausimo sprendimą galėtų pabandyti įtraukti visuomenę. Jei tai pavyktų, atsirastų peticijų dėl pirmalaikių rinkimų, atitinkamų įstatymų siūlymų, ir rezonansas galėtų būti platesnis. Tačiau Seimo nariai verda savo burbule, ir panašu, kad po dabartinės pirmalaikių rinkimų iniciatyvos jokių veiksmų nebus. Bet reikia palūkėti – matysime“, – sakė politologas.

Gal politinės iniciatyvos dėl pirmalaikių Seimo rinkimų atmetimas visuomenei duotų tam tikros didaktinės naudos: jeigu žmonės taip nepatenkinti išrinktais politikais, tai gal pradės galvoti kodėl, gal apsispręs balsuoti už kitus ar pagaliau nutars patys kitą kartą ateiti balsuoti? „Jeigu netolimoje ateityje vyktų eiliniai Seimo rinkimai, tai gal ir būtų galima kažko panašaus tikėtis, bet Lietuvos parlamento rinkimuose susiformavo pusės rinkėjų dalyvavimo reiškinys, arba 50 procentų formulė, ir vargu ar tas rinkėjų aktyvumas kaip nors ženkliau paaugs. Aktyvumą gali skatinti kiti veiksniai, pirmiausia tai, kad Lietuva krenta į tikrai gilią socialinės ir ekonominės krizės duobę. Jos pasekmės išties sunkiai prognozuojamos. Ta krizė tikrai gali suaktyvinti visuomenę, įtraukti į politinę darbotvarkę, tik gal kitais būdais, ir pirmalaikių Seimo rinkimų klausimą. Krizės veiksnys išties yra labai reikšmingas, ir jis artimiausioje perspektyvoje stipriai lems Lietuvos politiką“, – teigė A.Krupavičius.