Kas slypi už skambios politinės retorikos apie Lietuvoje veikiančią penktąją koloną, su kuria reikia negailestingai kovoti? Neatidėliotina užduotis naujajam Valstybės saugumo departamento (VSD) vadovui? Desperatiškas bandymas pateisinti užsienio ir vidaus politikos nesėkmes? O gal tiesiog baimė ir pasimetimas dėl ateities?

Paskelbė negailestingą kovą

Kiekviena nauja savaitė tarsi atskuba patvirtinti, kad gyvenimo tikrovė pranoksta net ir lakiausią vaizduotę. Pavasariniai permainų vėjai pasiekė ir ramią, jaukiai garuojančią mūsų politinę pelkę, per kelis dešimtmečius sėkmingai užkonservavusią bet kokius gyvybingumo pokyčius. Didžiausios permainos čia – rinkimų metais pasigirstantis garsesnis varlių kvarkimas, bet rinkimai praeina, ir viskas lieka po senovei: tos pačios varlės, tas pats dumblas, tie patys bebrai pelkės pakraščiuose, šmirinėjantys prie savo partinių užtvankėlių. Tačiau dabar vakarų vėjai gena pelkių gyventojus gąsdinančius galingos žemsiurbės garsus, kurie kas savaitę vis stiprėja. Kelios varlės jau pranešė iš parskridusių gandrų nugirdusios, jog kažkas Amerikoje energingai sausina Vašingtono pelkę, ir kad pasekmes netrukus pajusime ir mes, nes abi šios pelkės susisiekia.

Sutapimas ar ne, bet aiškus nerimas pastaruoju metu jaučiamas ir aukščiausių Lietuvos politikų retorikoje. Antai prezidentas Gitanas Nausėda netikėtai pareiškė, kad Lietuvoje stiprėja prieš valstybės interesus veikianti vadinamoji penktoji kolona, su kuria reikia „negailestingai kovoti“. „Penktoji kolona kelią galvą ir, ypač matydamas mūsų komunikacinį foną Lietuvoje, aš matau penktosios kolonos stiprėjimą. Jie elgiasi pakankamai gudriai – kartais mėgina vaizduoti save Donaldo Trumpo šalininkais. Iš tikrųjų, tai yra paprasčiausia, elementari, buitinė, primityvi penktoji kolona. Ir mes jiems negalime užleisti komunikacinės erdvės. Mes turime su jais kovoti ir kovoti negailestingai“, – žurnalistams sakė G.Nausėda.

Kone tuo pat metu apie penktosios kolonos formavimąsi Seime užsiminė ir parlamento pirmininkas Saulius Skvernelis. „Na, yra tam tikra penktoji kolona Seime besiformuojanti. Mes matome ir pagal balsavimus. Turbūt tokiems žmonėms nieko nepasakysi“, – po valstybės gynimo reikalams skirto uždaro Seimo posėdžio, kuriam dalis Seimo narių nepagailėjo aštrios kritikos, LRT televizijai sakė Seimo vadovas.

Seimo pirmininkui pritarė ir krašto apsaugos ministrė Dovilė Šakalienė, pareiškusi, kad parlamente yra „alternatyvioje realybėje“ gyvenančių politikų. „Manau, kad net neverta kalbėti apie konkrečias asmenybes, nes viską labai tiksliai parodys tolesni balsavimai, kurie bus susiję su mūsų gynybinių pajėgumų stiprinimu, su Lietuvos sprendimais dėl Ukrainos, dėl mūsų pačių pajėgų, dėl gynybos finansavimo. Tada, manau, labai aiškiai pavardžių sąrašas matysis“, – sakė ministrė Eltai.

D.Šakalienė leido suprasti, kad galimai į tą sąrašą pateksiantys Seimo nariai galėtų balansuoti ties išdavystės riba. „Aš savo kolegoms tik primenu, kad kai tu padėjęs ranką ant Konstitucijos prisieki ginti Lietuvą ir jos žmones – tai tą priesaiką turėtum priimti labai rimtai. Jos sulaužymo pasekmės labai rimtos“, – lyg įspėdama kitus Seimo narius pareiškė krašto apsaugos ministrė.

Šulai ir kolonos

Istorikai aiškina, kad sąvoka „penktoji kolona“, paprastai naudojama vidaus priešams įvardyti, atsirado pilietinio karo Ispanijoje metais. Žinoma net konkreti data – 1936 m. rugsėjo 30 d., kuomet nacistinės Vokietijos diplomatas Alikantėje į Berlyną išsiųstoje telegramoje paminėjo sklandančius gandus apie tariamą generolo Francisco Franco pareiškimą. Esą į Madridą dabar žygiuoja keturios sukilėlių kolonos, o penktoji jų laukianti pačiame mieste.

Kadangi lotyniškos kilmės žodis „kolona“ reiškia ne tik rikiuotę ar vilkstinę, bet ir stulpą ar šulą, sąvoka „penktoji kolona“ gali blykstelėti ir politiškai pikantiška prasmės briauna. Pavyzdžiui, tokia: mūsų politikos šulai gąsdina visuomenę valstybės vidaus priešais, labai jau panašiais į save. Matyt, kad niekam nekiltų tokių asociacijų, premjeras Gintautas Paluckas pareiškė nemanantis, jog pasisakymai apie penktąją koloną atspindi realybę.

„Penktosios kolonos tikrai Seime nėra. Taip pat nėra nė vieno Seimo nario, kuris dirbtų kitų, priešiškų valstybių specialiosioms tarnyboms ar apskritai toms šalims. Apie tai žino visi, kurie turi teisę susipažinti su slapta informacija“, – žurnalistams teigė G.Paluckas. Kiek vėliau, prezidentui G.Nausėdai pakeitus savo poziciją ir pareiškus, kad jis visgi mato galimybes toliau dirbti su esamos sudėties valdančiąja dauguma, Ministras Pirmininkas paragino užmiršti kalbas apie penktąją koloną. „Nežinau, kas nori tos penktosios kolonos ieškoti, bet Seime aš penktosios kolonos nematau“, – teigė G.Paluckas.

Tokie aukščiausių valstybės pareigūnų politinės regos skirtumai ir dalies jų įvardytos penktosios kolonos veikimo pobūdis kelia klausimų. Gal Lietuvoje veikia du valstybės saugumo departamentai, kad aukščiausius politikus pasiekia visiškai priešinga informacija apie vidines grėsmes? Kodėl vienas mato vidaus priešus, o kitas – ne? Ir ką vadinti ardomąja veikla prieš valstybę? Jei užsienio politikos sprendimus, kurie daro didelę žalą valstybės ekonomikai, iš kurios tiek daug tikimasi ieškant papildomų išteklių gynybai, tai klausimų gali kilti dar daugiau... Jų kelia ir masinis deramai nepatikrintų rusakalbių iš kaimyninių šalių įsileidimas: juk prezidentas tokiam buvusios Vyriausybės sprendimui neprieštaravo? Kas per trejus metus nuo plataus masto karo Ukrainoje pradžios konkrečiai buvo padaryta, o ne pakalbėta, stiprinant Lietuvos gynybą? Ir kaip visuomenės, kurioje kas penktas gyvena žemiau skurdo rizikos ribos, patriotizmą ir pasiryžimą ginti valstybę paveiks valdžios įvestas visuotinis nekilnojamojo turto mokestis? Ar gavus sąžiningus atsakymus bent į šiuos klausimus politikams pavyktų visą atsakomybę suversti penktajai kolonai? Ar kartais nepaaiškėtų, kad „negailestingai kovoti“ vardan Lietuvos reikėtų su kažkuo kitu?

„Retorinė desperacija“

Humanitarinių mokslų daktaras, Lietuvos istorijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas Algimantas Kasparavičius, paklaustas, kaip istoriko ausims skamba aukštų mūsų politikų perspėjimai apie penktosios kolonos grėsmę, pripažino, kad istorinis šios sąvokos kontekstas yra gana savitas.

„Šis posakis paplito nuo Ispanijos pilietinio karo laikų. Tiesa, turbūt drąsiai būtų galima konstatuoti, kad F.Franco pergalę Ispanijos pilietiniame kare lėmė tikrai ne penktoji kolona. Tačiau ši sąvoka įėjo į ispanų ir apskritai europiečių istorinę atmintį kaip vidaus priešo sinonimas. Jei kalbėtume apie XXI a. pradžios Lietuvą, nematau požymių, kad joje būtų kažkokia penktoji kolona. Tie pareiškimai – pradedant aukščiausiais valstybės pareigūnais, baigiant įvairaus rango bei kalibro propagandistais, manau, didžiąja dalimi yra padiktuoti noro mobilizuoti sau palankius visuomenės sluoksnius.

Kita vertus, kalbėjimas apie penktąją koloną, ko gero, sietinas su aukščiausių valstybės vadovų negebėjimu orientuotis greitai besikeičiančioje geopolitinėje situacijoje. Vyksta gana rimtos derybos tarp JAV ir Rusijos dėl plataus geopolitinio susitarimo, galimybių normalizuoti santykius. Tame derybiniame pakete yra karo Ukrainoje užbaigimo klausimas. Tačiau šiose derybose nedalyvauja ES, ji pastumta toli į šoną. Lietuva ir kitos Baltijos valstybės išvis kažkur pakraštyje. Šioje situacijoje jos net ne tarptautinių santykių subjektas, o akivaizdžiausias objektas. Nenuostabu, kad esant tokiai situacijai galimai ir kilo tokia Lietuvos vadovų retorinė desperacija, noras ieškoti vidaus priešų. Nes aukščiausi pareigūnai supranta, kad juos praktiškai paliko už durų“, – sakė A.Kasparavičius.

Jis pasiūlė pažvelgti, kas vyksta su Lietuva. Ji nebuvo pakviesta į Paryžių, kai prezidentas Emmanuelis Macronas surengė Europos valstybių vadovų susitikimą dėl pasipriešinimo Rusijai. „Po savaitės panašus susitikimas buvo surengtas Londone, ir premjeras Keiras Starmeris taip pat nematė reikalo pakviesti Baltijos valstybių. Dabar vyksta globalios derybos tarp Vašingtono ir Maskvos. Kaip suprantu, mūsų vadovai net nėra normaliai informuojami apie jų turinį. Jie tik spėlioja apie jį. Ir kadangi patys jaučia visišką savo geopolitinę ir politinę bejėgystę, bando ją kompensuoti, pridengti tokiais drastiškais pareiškimais apie vidaus priešus valstybėje, lipdydami etiketes. Manau, kad tai labai apgailėtina. Tai labai liūdna ir kartu labai grėsminga situacija, liudijanti, deja, visą aukščiausių mūsų valstybės pareigūnų politinį neįgalumą, jų mąstymo skurdą ir ribotumą“, – pridūrė pašnekovas.

Jis sakė nesiimsiantis spėlioti, ar čia tik sutapimas, kad prezidento ir Seimo pirmininko pasisakymai apie penktąją koloną Lietuvoje nuskambėjo priartėjus naujo VSD vadovo skyrimo procedūrai. „Pagyvensime – pamatysime, bet ir valstybės vadovas, kuris teikia šią kandidatūrą, ir Seimas, kuris dėl jos priims sprendimą, manau, turėtų labai rimtai atsižvelgti į savo pareigas skiriant valstybės pareigūnus. Apie tai primena ir tragiškas įvykis Pabradės poligone. Jeigu būdamas kariuomenės vadas išsiunti žmones į pratybas ir nežinai jų erdvės, nesi asmeniškai jos ištyrinėjęs... Juk kalbame ne apie Sibiro platybes, ne apie Jungtinių Valstijų ar Kanados karinių poligonų erdves. Kalbame apie mažytę Lietuvą, kuri turi vos kelis poligonus. Manau, tai aiškiai rodo, kokio profesinio lygio žmonės yra skiriami į aukščiausius valstybės postus. Ir tai tikrai neprideda optimizmo dėl mūsų valstybės efektyvumo. Šiaip ar taip, šitie paskutiniųjų dienų įvykiai – ir spekuliacijos istoriniais terminais, aukščiausių valstybės pareigūnų kalbėjimas apie penktąją koloną, ir tragedija Pabradės poligone, ir mūsų valstybės atstovų „iškirpimas“ iš šiuo metu vykstančių globalių politikos procesų rodo, kad gyvename labai dramatišku metu. Ir mūsų padėtis yra gana panaši į tai, ką Lietuva išgyveno Antrojo pasaulinio karo išvakarėse. Dabar iš tiesų yra daug desperacijos, daug blaškymosi, bet nėra reikalingų sprendimų“, – pabrėžė A.Kasparavičius.

Skaldyk ir valdyk

„Na, iš esmės galime tik spėlioti, nes detalių nežinome. Manau, tiesiog į paviršių iškilo skirtingų politinių jėgų konkurencija“, – paklausta, kas slypi už netikėtai pasigirdusių politikų pareiškimų apie penktąją koloną, atsakė istorikė, humanitarinių mokslų daktarė, profesorė Rasa Čepaitienė.

Pasak jos, viena vertus, tai gali būti pačių politikų baimė. „Galų gale visi esame žmonės, geopolitinė padėtis grėsminga. O gal iš dalies ir jie patys tas baimes įsikalba, nuolat jomis gąsdindami visuomenę. Štai jau daugiau nei trejus metus kalba, kad mus tuoj puls. Puls rusai, kurie nuo 2014 metų yra įstrigę Ukrainoje, kurių kariniai pasiekimai per visą karo laiką ne itin dideli, palyginus su ta baime ir įvaizdžiu, kokie jie baisūs ir kaip jie dabar imsis NATO. Manau, jau vien tai rodo, kad šitaip kalbėti aukščiausiems politikams, kurių žodis yra svarus ir kurių visuomenė klauso, neracionalu ir neatsakinga. Šia prasme tikrai kyla klausimas, ar čia tiesiog žmogiškos ir psichologinės nebrandos reikalas – galbūt patys bijo ir kitus gąsdina? – ar grynai politinės kovos, susidorojimo su konkurentais nepaisant jokių priemonių, būdas. Perimtas, beje, iš prieš tai buvusių valdančiųjų, kurie irgi nuolat opoziciją bei kitaminčius tėpliojo kaltinimais neva dirbant priešui. Šita metodika – skaldyk ir valdyk – sena kaip pasaulis“, – sakė profesorė.

Jos teigimu, vidaus priešų ieškojimą puikiausiai naudoja ir Putino režimas. „Ir Stalinas tą puikiai darė. Tai iš esmės yra mobilizacinis mechanizmas savo šalininkams sutelkti ir kartu identifikuoti, kas tie kiti, ne mūsiškiai. Tačiau bėda ta, kad demokratijos tyrėjai pripažįsta, jog iš esmės demokratijos mažėja netgi demokratinėmis vadinamose šalyse. Vienas iš požymių – tai, kad politinis oponentas nebėra tiesiog politikas, kuris mąsto kitaip, siūlo kitokius sprendimus, tačiau veikia tame pačiame teisėtame politiniame lauke. Šiuo atveju politinis oponentas yra paverstas mirtinu priešu, kurį gali tik sunaikinti, o ne kažkaip su juo diskutuoti, ieškoti bendrų, racionalių sprendimų.

Amerikiečių politologų teigimu, tai, kad politiniai oponentai yra demonizuojami, paverčiami išdavikais, net ne žmonėmis – vienas iš demokratijos silpnėjimo požymių. Ir ta išdavystės retorika nuolat eskaluojama. Ji persimeta ir į istorijos politiką. Kodėl, pavyzdžiui, pas mus dabar taip eksploatuojama Salomėjos Nėries, kitų „Stalino saulę“ parvežusių veikėjų tema? Manau, kad tai irgi susiję su dabartine situacija. Mes ir praeityje ieškome išdavikų, baisimės jais, nubraukdami viską, taip pat ir kūrybinius jų pasiekimus. Lieka tik išdavystė ir nieko daugiau, jie jau nebe žmonės. Todėl galima iš jų visaip tyčiotis – lygiai taip pat, kaip ir iš dabartinių savo politinių oponentų. Tą labai aiškiai matome viešojoje erdvėje, socialiniuose tinkluose. Rengiami labai stiprūs neapykantos seansai. Bet kokia diskusija iš esmės tampa neįmanoma: vos per milimetrą nesutampanti kita nuomonė tampa neteisėta. Jeigu tu nemąstai taip, kaip aš, tai išdavystė. Vadinasi, tu dirbi priešui arba esi naudingas idiotas“, – pridūrė pašnekovė.

R.Čepaitienė pabrėžė, kad ši retorika pas mus girdima jau ne vienus metus. „Ji ne tik absoliučiai nepadeda visuomenei, bet yra ir labai pavojinga dabartiniame nesaugumo kontekste. Nes iš tikrųjų tada visi su visais susipjauna, niekas niekuo nepasitiki. Tad kokiu pagrindu mes galime formuoti, tarkime, kad ir valstybės gynybą, kaip galime tikėtis atremti realias grėsmes? Jeigu niekas niekuo negali pasitikėti, kaip stosime į bendrą frontą? Todėl manau, kad kalbos apie penktąją koloną iš dalies galbūt yra kvailumas, iš dalies kažkokių vidinių baimių retransliacija į viešumą. Kita vertus, čia gali būti ir (ne)sąmoningo piktybiškumo norint kuo labiau suskaldyti visuomenę, kad galimybė susitelkti prieš tikrą pavojų būtų mažesnė“, – svarstė profesorė.

Totalios vienybės nereikia

Politologas, istorikas, filosofijos daktaras Kęstutis Girnius sakė manantis, kad kalbos apie penktąją koloną Lietuvoje yra išlaužtos iš piršto. „Manau, kad čia absoliučios nesąmonės. Kalbama, kad reikia vienybės, bet totalios vienybės visuomenei niekuomet nereikia. Štai matome, kad Izraelyje vyksta karas, bet žmonės ten protestuoja prieš premjerą Benjaminą Netanyahu. Kai vyko Vietnamo karas, studentų protestai Amerikoje privertė prezidentą Lyndoną Johnsoną nesiekti naujos kadencijos. Pas mus visi dabar kalba apie penktąją koloną, neva ji kelia galvą Seime, o, pasak prezidento, ir visuomenėje. Tačiau kaip? Nematyti jokių požymių. Vien tai, kad, pavyzdžiui, nepritari, jog gynybai būtų skirta 5–6 proc. valstybės BVP, dar nereiškia, kad priklausai penktajai kolonai. Tu gali manyti, kad yra gerokai svarbesnių dalykų, tokių kaip sveikatos apsauga, švietimas, ir kad gynybai pakaktų kokių 3 proc. Daugiau lėšų jai yra tiktai eikvojimas. Pavyzdžiui, mano nuomone, Rusijos grėsmė nėra reali. Europoje Skandinavijos ir Baltijos šalys daug skiria gynybai, bet tokios valstybės, kaip Prancūzija, Italija ar Ispanija, niekada nepasieks 3 proc. ribos, nepaisant visų reikalavimų, nes žmonės tam nepritartų ir jų biudžetas to nepakeltų“, – sakė K.Girnius.

Jo manymu, kalbos apie penktąją koloną Seime yra Sauliaus Skvernelio būdas pulti Remigijų Žemaitaitį. „Deja, kiti pakibo ant tos pačios šakos. Ir prezidentas apie tai kalba, ir D.Šakalienė. Bet nėra kas aiškiai apibrėžtų, kas yra penktoji kolona, kaip ji reiškiasi dabartinėmis sąlygomis, kas galimai jai priklauso. Jei kas nors tuos dalykus paaiškintų, tada būtų galima pradėti rimtas diskusijas. O dabar yra tik įsivaizdavimas. Lygiai taip pat, kaip ir tos kalbos apie diviziją. Niekas nėra rišliai, argumentuotai paaiškinęs, kodėl mums reikia divizijos, kodėl ji yra toks stebuklingas dalykas, kuris viską išgelbės? Aišku, kad reikia stiprinti gynybą, bet kam kurti diviziją, juo labiau kad kaip kovinis vienetas ji nekovos? Vis tiek viena jos dalis žiūrės į rytus, kita – į vakarus, nes mus būtų galima pulti ir iš Kaliningrado pusės, ir iš Baltarusijos. Taigi, manau, kad kalbos apie penktąją koloną yra politinio puolimo būdas“, – sakė politologas.

K.Girnius svarstė, kad galbūt S.Skverneliui sunku priimti faktą, kad R.Žemaitaičio „Nemuno aušra“ per 6 mėnesius sugebėjo sulaukti didesnės rinkėjų paramos, nei S.Skvernelio partija per 3 metus. Pašnekovo teigimu, Seimo pirmininkas teisingai kaltina R.Žemaitaitį demagogija, bet pasisakymas apie penktąją koloną esą patvirtina, kad ir pats šia prasme ne mažiau gabus.

Paliko nuosėdų

Seimo Audito komiteto narys Artūras Zuokas, Mišrios Seimo narių grupės narys, partijos „Laisvė ir teisingumas“ pirmininkas, sakė manantis, kad skambūs pareiškimai apie penktąją koloną nėra atsakingi. „Ir prezidentas, ir Seimo pirmininkas visgi turėtų atsakingiau rinktis tokius terminus, ypač kai teiginiai išsakomi nežinia kieno adresu. Ar penktoji kolona – Seimo nariai, politinės frakcijos ar tam tikra visuomenės dalis? Manau, kad Lietuvos piliečiai yra pakankamai sąmoningi, supranta, kas vyksta pasaulyje ir ypač aplink mus, tikrai yra savo šalies patriotai“, – teigė politikas.

Paklaustas, kas vis dėlto gali slypėti už aukštų politikų pareiškimų apie vidinius valstybės priešus, A.Zuokas atkreipė dėmesį, kad šiandien ne tik Lietuvos, bet ir kitų valstybių politikų retorikoje dominuoja labai aštrūs, kategoriški, priešinantys pasisakymai.

„Tai socialinių tinklų poveikio pasekmė, nes norint patraukti dėmesį, gauti daug vadinamųjų patiktukų reikia kalbėti kategoriškai ir agresyviai. O tai, mano vertinimu, yra labai blogai. Solidūs, vakarietiški politikai, kurie galvoja apie ilgalaikę perspektyvą, o ne apie vienos dienos patiktukų skaičių, savo socialinėse paskyrose turėtų vengti tokių pareiškimų ir teiginių, nes, kaip jau minėjau, jie neatsakingi ir kiršina žmones. Ypač, suprantama, aukšto rango politikai. Tai, ką gali sau leisti Seimo narys, to prezidentas, Seimo pirmininkas ar Ministras Pirmininkas sau leisti neturėtų. Jiems reikėtų išlaikyti orumą ir statusą. Visuomenę priešinančių ir kiršinančių pasisakymų šiandien yra per daug. Žiūrėkite: pastaraisiais metais, užuot ramiai, dalykiškai diskutavę apie aktualiausius valstybės reikalus, iškart pereiname prie kaltinimų ir etikečių klijavimo: penktoji kolona, „vatnikai“, „kremliniai“ ir pan. Tai tik parodo tų, kurie taip daro, argumentų silpnumą ir baimę diskutuoti. Šiuo atveju esu diskusijos, net ir su tais, kurių nuomonė man nepriimtina, šalininkas. Puikiai suprantu, kad būdami civilizuotos šalies piliečiai, galime sutarti, jog yra daug dalykų, dėl kurių nesutariame. Bet negalima pereiti prie kitaip manančių įžeidinėjimo ar pjudymo“, – tvirtino A.Zuokas.

Netikėtai Lietuvoje nuskambėjusi grėsminga retorika apie penktąją koloną, su kuria reikia negailestingai kovoti, ne mažiau netikėtai ir prapuolė – jos jau nebegirdėti. Nežinia, ar ilgam. Atrodo, kad žmonės liko dar labiau dezorientuoti: ar tikrai valstybei iškilo kažkoks vidinis pavojus? Gal kažkam tik pasivaideno? Ir ar tikrai tos grėsmės jau nebeliko?

„Manau, visuomenė po tokių pareiškimų paliko su tam tikromis emocinėmis nuosėdomis, nusivylimu ir neaiškumu, – atsakydamas padarė prielaidą A.Zuokas. – Išsakant tokius teiginius reikia turėti visiškai neabejotinus faktus ir kloti juos ant stalo, kad visuomenė aiškiai juos matytų. Juk šiandien bet kuris kritiškai mąstantis žmogus gali būti priskirtas penktajai kolonai. Tačiau būtent kritinis mąstymas visais laikais buvo geriausias sprendimų paieškos būdas. Net evoliucijos principai to reikalauja: jei visa minia traukia į vieną pusę, joje turi atsirasti bent vienas ar keli žmonės, kurie iš principo eis priešinga kryptimi vien tam, kad didžiajai visuomenės daliai atsidūrus ant bedugnės krašto ir slystant žemyn bent dalis išliktų. O išliks tie, kurie pasipriešino daugumai. Tokiu būdu išlaikomas evoliucijos principas – negali būti vienos nuomonės, negali būti vieno teiginio ir negali būti vienos tiesos. Taigi, dar kartą pabrėšiu: tie politikai, kurie vartoja tokius teiginius, bijo diskusijos. Jie bijo ir vengia argumentų, ir taip parodo tik savo silpnumą.“