Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Pasidairymas prie bedugnės

Pasipiktinimo balsus, kad šio Seimo daugumai terūpi narkotikų dekriminalizavimas, lytinių mažumų partnerystė ir kitos panašaus aktualumo šiandieninio Lietuvos gyvenimo problemos, pertraukė neseniai Seimo narių darbo grupės paskelbtos rekomendacijos. Jos patvirtino, kad piliečių  atstovams visgi rūpi ir tauta. Na, bent jau darbo jėgos išteklių požiūriu.

Trys. Du. Vienas. Nulis?

Tiesa, tas rūpestis buvo išsakytas tarsi prabėgomis, greitakalbe, lyg stengiantis, kad metų pabaigos švenčių šurmulys užgoš patiems politikams ir visuomenei pasiųstą žinią, siejamą su Lietuvos darbo rinkos perspektyvomis. Tačiau darbą baigusios Seimo darbo grupės rinkos problemoms spręsti pirmininko Justo Džiugelio žodžiai apie darbo grupės narių atliktą darbą ir Vyriausybei teikiamas rekomendacijas tik iš pirmo žvilgsnio nuskambėjo kaip politinis šnabždesys, kuriuo tarsi tikėtasi neatkreipti didesnio visuomenės dėmesio. Už banalių, jau daug metų nesikeičiančių darbo rinkos problemų vardijimo žiojėjo egzistencinė Lietuvos problema, kurios net ir labai norint nebeįmanoma nepastebėti.

„Prognozuojama, kad 2030 m. Lietuvoje gyvens jau tik 2,4 milijonai gyventojų, o 2045 m. – 2 milijonai. Toliau stebėsime neigiamą populiacijos prieaugį, sparčiai senstančios visuomenės procesus, todėl labai svarbu nedelsiant imtis priemonių stabdyti depopuliaciją ir suvaldyti jos pasekmes“, – teigė Seimo darbo grupės rinkos problemoms spręsti pirmininkas konservatorius J.Džiugelis. Vyriausybei pateiktose rekomendacijose, kaip tobulinti ilgalaikę valstybės demografijos ir migracijos politiką bei stabilizuoti darbo rinką, be kita ko įrašytas siūlymas parengti strategiją demografinėms Lietuvos problemoms spręsti, sudaryti konkretų jos įgyvendinimo planą bei apsvarstyti galimybę parengti nacionalinį susitarimą, kuriuo demografinės problemos būtų pripažintos esmine grėsme valstybei.

Seimo narių susirūpinimas darbo jėgos trūkumu valstybėje, neišvengiamai atvedęs iki ilgai Lietuvos tikrovėje nepastebėtos demografinės prarajos krašto ir privertęs dirstelėti žemyn, mintimis tarsi grąžina į Sąjūdžio laikus, kai apie nepriklausomą, demokratinę Lietuvos valstybę buvo svajota kaip apie jaukius tautos namus, kuriuose ji galėtų pati šeimininkauti, kurtų orų, pasiturintį gyvenimą naujoms kartoms, slėptųsi nuo pasaulyje siaučiančių audrų ir pasitikėdama savimi žvelgtų pro langą į ateitį. Ką gi – stebuklas įvyko, tauta prieš 33 metus atgavo savo namus. Tik kas ir kaip juose šeimininkavo, kas ką darė, kad per tuos tris dešimtmečius nebeliko ketvirtadalio gyventojų? Be karo, maro, bado... Statistiniai duomenys rodo, kad 1990 m. Lietuvoje buvo 3,698 mln. gyventojų, o 2023-ųjų pradžioje – jau tik 2,860 mln. Dar po 7 metų, jei tikėsime Seimo darbo grupės minima prognoze, beliks tik 2,4 mln., o po dviejų dešimtmečių Lietuvos gyventojų skaičius gali tesiekti tik 2 milijonus. Galbūt iki to laiko būsimoms Vyriausybėms pavyks vienaip ar kitaip išspręsti darbo rinkos problemas, pritraukti tiek naujos darbo jėgos, kad sėkmingai augtų BVP, valstybės iždas be didesnių komplikacijų pildytųsi mokesčiais, tačiau jau dabar labai norėtųsi žinoti atsakymą į paprastą klausimą: kiek toje ateities Lietuvoje gyvens lietuvių? Ar 1990-aisiais atkurtuose savo tautos namuose jie jau bus mažuma? Ar juose vis dar skambės lietuvių kalba, o gal šeimynykščiai bendraus ukrainietiškai, lenkiškai, rusiškai?

Nors ateitis neįžvelgiama, niekur nematytais emigracijos tempais pasaulį nustebinusi Lietuva kažin ar galėtų tikėtis šviesesnės demografinės ateities, bent jau artimiausią dešimtmetį. Labai panašu, kad geriausiu atveju būsime pafrontės valstybė, karo, ekonominių sankcijų ir vidinės suirutės išsekintos, bet dar agresyvesnės ir nenuspėjamos Rusijos kaimynė. Ar daug bus norinčių čia investuoti, plėtoti verslus? Ar daug išvykusiųjų norės grįžti į Tėvynę, kurti joje ateities planus? O gal laukia dar viena, pati didžiausia, emigracijos banga? Atsakymo, kas bus, nežinome, bet žinome, kas buvo, o tai verčia ieškoti priežasčių, kaip atsitiko, kad iš savo namų pabėgo gal ketvirtadalis, o gal ir trečdalis tautos. Kieno čia kaltė, kas už tai turėtų atsakyti? Ir kas privalo pasikeisti, kad daugiau nekartotume lemtingų klaidų? Kad iki kito amžiaus Lietuvoje liktų bent milijonas?

Priežastys gilesnės

Valstybės duomenų agentūra pervadinto buvusio Valstybės statistikos departamento teigimu, svarbiausia Lietuvos gyventojų skaičiaus mažėjimo 1990–2017 metais priežastis buvo neigiama užsienio migracija. Tai reiškia, kad iš Lietuvos emigruodavo daugiau žmonių, nei atvykdavo gyventi iš užsienio. Antai 1990–2020 m. bendras emigrantų skaičius buvo 1,052 mln., o imigrantų – 0,372 mln. Iki pat 2018-ųjų migracijos balansas buvo neigiamas, bet tais metais padėtis pasikeitė: pirmą kartą gyventojų skaičius mažėjo ne dėl emigracijos, o dėl natūralios kaitos, tai yra, gimimų ir mirčių skirtumo. Kadangi demografinės katastrofos priežastis aiški – milžiniška emigracija, reikėtų kelti klausimą apie Lietuvą 1990–2017 m. valdžiusių politinių jėgų ir politikų atsakomybę už jų vykdytą ekonominę ir socialinę politiką, tuometinės politinės daugumos priimtus arba nepriimtus sprendimus, kurie sukėlė rekordinės emigracijos bangas.

Nepriklausomybės akto signataras Rolandas Paulauskas, paklaustas apie Lietuvos politinio elito atsakomybę už emigracijon žmones išstūmusį politinį kursą, sakė, kad apie atsakomybę būtų galima kalbėti tik emigracijos procesų kontekste.

 Jis sakė abejojantis, ar demografinius Lietuvos praradimus apskritai būtų teisinga sieti vien su politikų sprendimais: esą emigravimo priežastys daug platesnės ir gilesnės. „Žmonės išvažiuoja dėl neteisingo pasaulio supratimo. Mes visi įsivaizdavome, kad gyvenimas Vakaruose rožėmis klotas. Mūsų žiniasklaida pateikia visiškai klaidingą pasaulio vaizdą, todėl mūsų vaikai, vedami tokių klaidingų žinučių, vyksta tenai, kur, jiems atrodo, kažkas jų laukia, ten, kur jiems esą bus geriau. Tad šia prasme atsakomybė dėl emigracijos tenka ne tik politikams, bet ir visai visuomenei, kuri tuos politikus išrenka. Jie juk patys į savo vietas Seime neatsisėda. Seniai sakiau, kad mūsų žmonės, kurie išvyksta į emigraciją, mano, kad vyksta į geresnę ateitį. O iš tikrųjų jie vyksta tik į geresnę dabartį, kuri nuolat blogės. Matome, kad per praėjusius 10 metų gyvenimo lygis Vakaruose nuolat smunka. Ir smuks toliau, bet mūsų vaikams apie tai nekalbama, jie nuo darželio girdi, kaip gerai Europoje, ir užaugę jie išvažiuoja į tą tikrąją Europą, nes mes, šiaip ar taip, esame tik nevykęs jos modelis, kurio niekaip neužbaigiame“, – sakė R.Paulauskas.

Anot signataro, pagrindinė gyventojų skaičiaus mažėjimo ne tik Vakaruose, bet ir Rytų šalyse, įskaitant Japoniją ir Kiniją, priežastis yra civilizacija ir moterų emancipacija. „Visos Europos tautos, visa Vakarų visuomenė yra veikiama šito proceso. Žmogus nori mėgautis gyvenimu, kam jam apsikrauti vaikais, papildomais rūpesčiais? Depopuliacijos proceso priežastys visai kitos, ir pakelti gyventojų skaičių Lietuvoje nepavyktų net ir didelėmis išmokomis už vaikus. Norint, kad Lietuva neišnyktų, pirmiausia reikėtų „pririšti“ pensijų dydį prie užaugintų vaikų skaičiaus. Ar teisinga, kad pensiją gauna ir moteris, išauginusi 2–3 vaikus, ir neišauginusi nė vieno? Dabar skaičiuojama, kiek ji sumokėjo socialinio draudimo įmokų. Bet pensijas juk moka užauginti ir dirbantys vaikai. Tai kartų solidarumo principas. Ir jeigu tu vaikų neturėjai – žinoma, nekalbu apie medicininio pobūdžio priežastis – tai jokios pensijos neužsidirbai, nors ir mokėjai socialines įmokas. Tu užsidirbai tik teisę į išmokas – o pačias išmokas turi sukurti ankstesnės kartos užauginti ir dabar dirbantys vaikai. Todėl yra didelė neteisybė, kai moteris, kuri visą gyvenimą prauliavojo, gauna lygiai tokią pat pensiją, kaip ir ta, kuri išaugino kelis vaikus. Štai čia yra vienas iš atsakymų, kaip reikėtų spręsti gimstamumo skatinimo problemą. Tavo ateities pensija turi būti „pririšta“ prie vaikų skaičiaus“, – sakė pašnekovas.

R.Paulauskas pridūrė tokias mintis ne kartą išsakęs savo laidose internete, ir dėl to susilaukęs baisaus merginų pykčio. „Žmogiškai aš jas suprantu, bet juk esmė yra tai, kaip mes apie viską galvojame. Ar iš „aš“, ar iš „mes“ pozicijos. Kadangi dabar į viską žiūrime per „aš“ prizmę, tai be abejo viskas atrodo kitaip. O jei žvelgtume per „mes“ prizmę, tai pavienės isterijos mums visiškai neturėtų rūpėti. Kažkas buvo parašęs labai gražų komentarą prie vienos mano laidos, po kurios mane ėmė puldinėti. „Tu nesupranti, apie ką jis kalba, – rašė komentatorius vienai žiūrovei. – Jis kalba apie tai, kad reikia išlaikyti ežerą, o ne vandens lašelį, kuris nori nuo to ežero atsiplėšti, kad netrukus išgaruotų saulėje.“

Neverta dramatizuoti

Politologas Bernaras Ivanovas pabrėžė nesureikšminantis Lietuvos demografinę pražūtį skelbiančių prognozių. „Pirmiausia, tos visos prognozės, mano manymu, tam tikra prasme yra visiškai niekinės. Tą rodo praktika: prisiminkime, kas buvo prognozuojama italams po Antrojo pasaulinio karo. Jiems irgi buvo pranašaujama visiška demografinė katastrofa, masinė emigracija, suirutė su visokiais jos padariniais. Košmaro prognozavimas pasitvirtina tik iš dalies. Kita vertus, socialinė politika Lietuvoje visada buvo labai prasta, ir skurdo lygis, žinoma, labai smarkiai veikia žmonių pasirinkimus. Jie emigruoja ne todėl, kad jiems patinka Anglija, Airija arba kokie kiti kraštai, bet todėl, kad neišgali pragyventi Lietuvoje. Ir jie renkasi patį paprasčiausią kelią – ne kurti gerą gyvenimą čia, o tenai, kadangi turi tokią galimybę. O jei turi galimybę, tai ir darai. Negalima jų nei dėl to teisti, nei raginti tas galimybes atimti. Ne, atimti nereikia, reikia tik padaryti teisingas išvadas ir bandyti visomis išgalėmis kurti normalią socialinę ir ekonominę gerovę čia, Lietuvoje. Kaip kad savo laiku, vos ne prieš šimtą metų, darė švedai, suomiai. Kitas dalykas – valstybinio mąstymo stoka. Sovietmetis rovė viską, kas tik buvo šviesiausia ir geriausia. Rovė sąžinę, rovė padorumą, rovė esmines vertybes. Liko konformistai, kurie prisitaikė. Mes 1990 metus pasitikome, deja, moraline prasme būdami labai sudėtingoje situacijoje. Todėl tai, kas vyko vėliau, nemaža dalimi yra ir sovietinės okupacijos formuoto mentaliteto pasekmė. Taigi, čia yra objektyvių priežasčių, tačiau labai svarbu pačiai visuomenei suvokti, kad viskas jos rankose. Kad jai pačiai reikia daryti daugiau, stengiantis savo valdžią priversti dirbti gerovės valstybei, o ne kitiems tikslams“, – pabrėžė B.Ivanovas.

Jis sakė nesantis pesimistas ta prasme, kad, girdi, mes visi Lietuvoje tuoj išnyksime, išmirsime. „Žinoma, galima pajuokauti ir apie šviesą oro uoste, kurios nereikėtų pamiršti išjungti paskutiniam išvykstančiam. Bet toks dramatizmas, apie kurį kalbama, manau, yra reikalingas tam, kad kažkiek supurtytų tuos mūsų... valstiečius plačiąja prasme, kad jie imtų mąstyti“, – sakė pašnekovas.

B.Ivanovas atkreipė dėmesį, kad dabar emigracija yra gerokai kitokia, nei anksčiau. Esą žmonės juk neišvažiuoja iš Lietuvos visam gyvenimui, kaip sovietiniais laikais, kai atsisveikindavo žinodami, kad daugiau turbūt nepasimatys. „Sugrįžimas tada atrodė neįsivaizduojamas. Dabar situacija kita. Ir apskritai, manau, jei Lietuvos ekonominis potencialas būtų sėkmingai realizuotas, reemigracija galėtų sustiprėti. Prieš 3 metus, kai ekonominė situacija buvo pagerėjusi, grįžtančiųjų iš užsienio skaičius buvo išaugęs. Bet po to ištiko ir politinė, ir pandemijos katastrofa su savo pasekmėmis, kurios vėl viską apvertė. Tačiau, manau, praeis dar kiek laiko, ir viskas vėl atsivers. Tad dramatizuoti emigracijos neverta“, – sakė politologas.

Jo teigimu, pasaulyje viskas keičiasi, taip pat ir tapatybė. Lietuviai šiandien esą toli gražu nėra tokie patys, kokie buvo prieš 50, 70 ar tuo labiau prieš 100 metų. „Viskas keičiasi, nereikia turėti iliuzijų apie kažkokį efemerišką tautinį grynumą. Tautiškumas – dinamiškas dalykas, jis kinta, transformuojasi. Galbūt po 30 metų atrodys keista, kad kažkada juodaodis lietuvis buvo kažkas unikalaus. Po kažkurio laiko tai atrodys normalu. Pagalvokime apie tai, kas mums kėlė nuostabą vos prieš 30 metų, o dabar visai nebekelia. Pamenu sovietmečio anekdotą apie japoną Laisvės alėjoje. O dabar kiek ten sutinki japonų turistų?“ – klausė B.Ivanovas.

Reikia teisingų sprendimų

Seimo narys Lukas Savickas, Demokratų frakcijos „Vardan Lietuvos“ seniūnas, pats dirbęs Seimo darbo grupėje darbo rinkos problemoms spręsti, sakė, kad demografinių iššūkių akivaizdoje pirmiausia reikėtų pradėti daugiau dirbti, mažiau blaškytis ir daryti teisingus sprendimus. „Galbūt reikėtų konstatuoti, kad buvusios Vyriausybės kadencijos metu po daugiau nei 20 metų migracijos balansas pagaliau buvo tapęs teigiamu: daugiau žmonių sugrįžo į Lietuvą, nei iš jos išvyko. Manau, kad žmonės tuo metu akivaizdžiai jautė rūpestį, matė priimamus sprendimus, kad Lietuvoje būtų gera gyventi. Atitinkamai dalis svarsčiusių apie emigraciją koregavo savo planus ir sprendimus. Kitas dalykas: dabar vėl matome, kad tendencija blogėja,  ir labai gaila, kad valdančiųjų sprendimai nebeatliepia visuomenės poreikių. Man pačiam dirbant Vyriausybėje teko nemažai dėmesio skirti klausimams, susijusiems su migracija, darbo rinkos problemomis. Tikiuosi, kad Lietuvos politikai supranta, jog demografija ir jos keliami iššūkiai yra viena svarbiausių, jei ne pati svarbiausia, problema, dėl kurios turime visi susitelkti“, – sakė L.Savickas.

Jis priminė, kad praėjusios Vyriausybės darbo metu, pasitelkus vienus geriausių tarptautinių ekspertų, buvo pasiūlytos konkrečios priemonės, kaip Lietuvoje išlaikyti aukštos kvalifikacijos specialistus, pritraukti trūkstamų specialybių atstovus, kad mūsų darbo rinka galėtų toliau sėkmingai augti ir plėstis. „Šiame kontekste turime kalbėti ir apie supaprastintas migracijos procedūras, ir integracijos priemones, ir daugelį kitų dalykų. Tai buvo padaryta. Sukurti tam tikri padaliniai ir nacionaliniame, ir savivaldos lygmenyje, tuos darbus reikėtų kryptingai tęsti. Bet nerimą kelia Vyriausybės sprendimus lydintis požiūris, kad reikia kalbėti ir apie plačiai atvertas duris žemos kvalifikacijos specialistams iš užsienio. Tačiau visi puikiai žinome, kad šia prasme situacija darbo rinkoje yra visiškai kitokia. Visų pirma turime kryptingai siekti, kad būtų perkvalifikuoti mūsų piliečiai, kad visų pirma jiems būtų sudarytos galimybės darbo rinkoje. Žemos kvalifikacijos užsieniečiams nereikėtų plačiai praverti durų“, – pabrėžė politikas.

L.Savicko teigimu, teisingi sprendimai tikrai gali duoti rezultatą depopuliacijos stabdymo požiūriu.  „Tarkime, galima kalbėti apie šeimos politiką, kuris skatintų didesnį gimstamumą. Praėjusios kadencijos metais vyko tam tikri sisteminiai pokyčiai šeimos politikos klausimais, galima prisiminti vaiko pinigus. Lygiai taip pat reikia kalbėti apie tai, kokias darbo vietas galime sukurti. Iš savo darbo vykdomojoje valdžioje puikiai prisimenu, kad per 2 metus pavyko įtvirtinti, jog verslo aplinka Lietuvoje būtų viena konkurencingiausių ES. Tai davė rezultatų: buvo kuriamos naujos darbo vietos, didėjo galimybės Lietuvoje daryti tarptautinę karjerą, dirbti įdomų darbą ir tuo pačiu užsidirbti. Tokie aspektai akivaizdžiai duoda naudą“, – sakė L.Savickas.

Nemato politinės valios

Politologo Vytauto Dumbliausko teigimu, sprendimus valstybėje priima politinis elitas, bet per kelis dešimtmečius jis keitėsi, ir reikėtų labai atidžiai pasižiūrėti, kas ir kokius sprendimus priiminėjo tuo metu, kai augo emigracija. „Labai nelengva, manau, būtų įvertinti, o ir ekspertai – ekonomistai, demografai – turėtų būti nešališki. Kaip šia prasme, pavyzdžiui, lyginti Sauliaus Skvernelio Vyriausybę ir Algirdo Butkevičiaus? Būtų tikrai nelengva. Politinis vertinimas yra politinis veiksmas, nes labai priklauso nuo vertinančiojo politinių simpatijų, konkrečių pasirinkimų, už ką balsuoji ir taip toliau. Mano giminaitė dirba šeimos gydytoja Kaune. Ji sakė esanti dėkinga buvusiam sveikatos reikalų ministrui Aurelijui Verygai, nes jis dvigubai padidino šeimos gydytojų atlyginimą. Jie dabar uždirba daugiau nei du tūkstančius atskaičius mokesčius. Aš, docentas, tokių pinigų niekada nesu gavęs. Štai jums politinio sprendimo pavyzdys: kadangi A.Veryga medikas, jis žinojo šeimos gydytojų situaciją, ir dėl tokio sprendimo jį reikia vadinti šaunuoliu, nes mes būtume likę be daktarų. Jie tiesiog išvažiuos. O universitetų dėstytojų atlyginimai dabar yra tragiški. Nuo ko tai priklauso? Žinoma, kad nuo politinio elito. Mane kartais apima jausmas, kad nei Ingrida Šimonytė, nei Gabrielius Landsbergis nesimokė universitetuose. Gal tik baigė pradžios mokyklą, net nežino, koks yra mokytojo, dėstytojo atlyginimas. Jeigu eilinio ministerijos specialisto alga yra didesnė už universiteto docento, tai čia jau išvis nebėra ką komentuoti“, – apibendrino politologas.

Kita vertus, anot V.Dumbliausko, emigracija yra toks dalykas, dėl kurio negali kaltinti vien tik politikų. Žmonės išvažiuoja dėl to, kad ieško, kur geriau. „Jie nori būti laimingi. Atsivėrė sienos – juk neuždrausi norintiems išvažiuoti. Bet vis tiek, jeigu šnekame apie demografinę situaciją, tai kaltę dėl to turi prisiminti visų politinių grupuočių vadovai. Tačiau ką jie dabar siūlo? Siūlo taisyti situaciją pasitelkus imigraciją. Seimo narys Kęstutis Masiulis, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys, neseniai žiniasklaidoje pareiškė, kad mums reikia prisiimti imigrantų, nes kitaip ekonomiškai neišgyvensime. O ką tai reiškia? Kad jau viskas: pakaks milijono užsieniečių, ir mes išnykstame. Tapsime mažuma savo žemėje. Tad šiuo požiūriu mūsų politinis elitas gali priskaldyti malkų, jeigu atkels vartus masinei imigracijai. Tai gal tada mažiname pramonę, gal mums visai nereikia tiek papildomos darbo jėgos? Čia, žinoma, sudėtingi klausimai – kas dirbs, mokės mokesčius, išlaikys pensininkus“, – svarstė pašnekovas.

Jei iš Lietuvos išvažiuoja slaugytojai, kitų trūkstamų profesijų žmonės, ar čia ne politinio elito atsakomybė? – retoriškai teiravosi politologas. Pasak jo, juk tai politinės valios reikalas, nes pati biurokratija sau algų nemažina. „Seime turi būti priimta viešojo sektoriaus atlyginimų programa, kažkokia rangų lentelė, kad atlyginimų skirtumai bent jau būtų protu suvokiami. Kad ministerijos klerkas negautų daugiau už profesorių“, – sakė V.Dumbliauskas. Anot jo, esame demokratija, išsirenkame savo atstovus – politikus, ir jie turi įgaliojimus tą biurokratiją sumažinti dvigubai ar dar daugiau. „Gal mūsų politikai per silpni, nepajėgia įveikti biurokratijos? Vien valstybės tarnautojų Lietuvoje yra daugiau nei 50 tūkstančių, o politikų – keli šimtai. Čia panašiai kaip Smetonos laikais: tada valdininkai gaudavo pasakiškus atlyginimus, o valstiečiai skurdo. Jeigu vidutiniokai Dzūkijoje turėjo 10–15 hektarų – mano mama iš tokios šeimos – tai jie skurdo. Vos ne pusbadžiu gyveno. Mes dabar nuėjome panašiu keliu. Valstybinė biurokratija susikūrė sau gerą gyvenimą, o kiti tegu žinosi. Silpna pilietinė visuomenė, turinti kontroliuoti politikus, bevaliai politikai, stipri biurokratija, neteisingumas viešajame sektoriuje bado akis. Viskas susideda į krūvą, ir turime šitokią situaciją. Kad ištrūktume iš šio rato, kažkas turėtų imtis iniciatyvos. Socialinis neteisingumas didelis, bet nėra politinės valios jį mažinti“, – konstatavo V.Dumbliauskas.

Rekomenduojami video