LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Dirglus opozicine Seimo frakcija pasiskelbusių socialdemokratų muistymasis girdint raginimus jungtis prie opozicinių frakcijų koalicijos ir didelis noras savo balsais prisidėti prie valdančiosios daugumos kelia ne tik žiūrovų pasipiktinimą, pritarimą ar juoką – toks elgesys jau šaukiasi politinės tautosakos siužetų.
Stebuklų žemėje
Gyvenimas Lietuvoje toks mįslingas, kad kažin ar verta stebėtis, jog šimtmečius kauptame tautos pasakojamosios kūrybos aruode tiek daug pasakų. Jos ir senovėje, ir šiandien padeda susivokti, kokiame pasaulyje gyvename, kaip jis sutvarkytas ir kaip jame laimės ieškoti. Neturėtų stebinti ir tai, kad didžiąją lietuviškų pasakų dalį sudaro stebuklinės, pačios seniausios ir mėgstamiausios. Matyt, tikrai gyvename stebuklų žemėje, nes bandymai perprasti jos tikrovę nesiliauja ir mūsų dienomis. Tiesa, senuosius tautosakos žanrus keičia modernesni, patogesni – anekdotai, internetiniai „memai“, bet neišnyko ir pasakos: kaip be jų apsieisi, kai kasdienybė žeria tiek svaigių siužetų, tiek spalvingų personažų! Žinome jų vardus ir pavardes, bet prabėgs dešimtmečiai, ir tautos kūrybos aruode susigulėjusios dabarties istorijos į naujas lietuvių kartas prabils anonimine pasakų kalba. Klasikines istorijas „Kaip bernas poną supykdė“, „Kaip čigonas mėsą vogė“, „Kaip durnius pas poną tarnavo“, „Kaip vienai mergai rodydavos pinigai paveikslu veršio“ papildys naujos, iš XXI amžiaus pradžios, ne mažiau pamokančios ir įsimintinos.
Viena tokių, jau keliaujanti iš lūpų į lūpas ir belaukianti, kad ją užrašytų, pasakoja apie keistą politinės tikrovės reiškinį, kuris griežtai neigia patarlėje suakmenėjusį senovės lietuvių atradimą „Džiaugiasi kaip merga, piršlių sulaukusi“. Oi ne visos dabar džiaugiasi: piršlio pasirodymas kai kurias net išgąsdina, prislegia, įvaro nerimą, kaip gyventi toliau ir ką žmonės pasakys. Regis, jei peršamasis nepatinka, sakyk tvirtą „Ne!“, ir tėveliai piršlį iki slenksčio palydės. Deja, ne viskas taip paprasta, ypač kai pasakos merga – ne kokia ilgakasė mėlynakė, o politinis personažas – Teisingumo ministerijoje užregistruota politinė jėga. Kad nekiltų nesusipratimų, įžeidžių asmeniškumų, turime pabrėžti, jog būtent tą jėgą, politinę partiją, įkūnija naujoje pasakoje apie piršlybas minima pagrindinė jos veikėja – merga.
Gero linkinti kritika
Galima spėti, kad naujosios pasakos siužetą politinės tautosakos kūrėjams pakišo po Seimo rinkimų nustebinęs Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) ir jos frakcijos parlamente elgesys. Opozicine Seimo frakcija pasiskelbę LSDP nariai balsuodami valdančiajai koalicijai svarbiausiais klausimais tvirtai rėmė senus savo politinius priešininkus – konservatorius. Tereikia peržiūrėti balsavimo Seime suvestines, ir klausimų kils daugiau, nei atsakymų. Kas čia per stebuklai? Na, šiandien pažangu kalbėti apie 72 socialines lytis, aiškinti, kad merga turi teisę iš ryto jaustis moterimi, o jau popiet – bernu, bet kai politinę orientaciją puola keisti didžiausia šalyje partija, nejauku darosi ir už ją balsavusiems rinkėjams, ir galbūt patiems socialdemokratams. Kaime pasklidusias negeras kalbas jie bandė atremti aiškinimu, kad viskas tik dėl buvusio lyderio Gintauto Palucko: va, tuoj įvyks naujo pirmininko rinkimai, ir pamatysime pokyčius.
Ir jie buvo teisūs: LSDP pirmininke išrinkus europarlamentarę Viliją Blinkevičiūtę, pokyčiai išties prasidėjo – visai kaip toje pasakoje. Iškart po išrinkimo V.Blinkevičiūtė švelniai pakritikavo Ingridos Šimonytės vadovaujamą Vyriausybę, užsiminusi, kad kartais esą „tiesiog sunku susilaikyti nuo aštresnio žodžio“ vertinant jos darbą, bet iškart dėl to atsiprašė pabrėžusi, jog jos kritika „yra nepiktybiška ir tik gero linkinti“.
Ji atkreipė dėmesį į sudėtingą situaciją šalyje ir netgi ėmėsi kalbėti kitų politinių jėgų vardu, liudydama totalų jų bejėgiškumą: „Tikrai yra sudėtinga situacija. Nė viena politinė jėga nežinotų, kaip tvarkytis vienu ar kitu atveju“, – sakė V.Blinkevičiūtė. Pakritikavusi tam tikrus ministrus, kurie „atėjo visiškai nepasiruošę darbui Vyriausybėje“, politikė iškart užglaistė tokį savo išsišokimą. „Gal kada ir atrodo, kad mes pasisakom ir jausmingiau, emocingiau, griežčiau. Būna kartais, kad nebegali ir susilaikyti, kai vieną rytą kalbama apie vienokią informaciją, o vakare – apie kitokią... Atsakomybės stoka ir taip toliau. Tikrai matau, kad premjerei Šimonytei su kai kuriais ministrais sunkoka dirbti“, – teigė V.Blinkevičiūtė.
Neatrodo rimta
Tarsi advokatė leidusi suprasti, kad premjerė nėra atsakinga už „nepasiruošusių“ ministrų įdarbinimą savo pačios Vyriausybėje, kita proga kalbėdama apie opoziciją V.Blinkevičiūtė sugriežtino toną iki beveik prokuroriško. Esą LSDP tikrai netenkina „darbiečių“ ir „valstiečių“ bendradarbiavimas. „Kol kas opozicinė koalicija neatrodo rimta. Man atrodo, kad jie tarpusavyje labai dažnai neranda bendrų sutarimų, o tai mums būtų visiškai nepriimtina“, – sakė V.Blinkevičiūtė, visgi pažadėjusi „artimiausiu metu“ pasikalbėti su opozicijos lyderiu Sauliumi Skverneliu. „Socialdemokratai tikrai pasiryžę bendradarbiauti, tačiau būti opozicinėje koalicijoje, dirbti pasirašius sutartį – ne tai yra svarbiausia. Esmė – kaip mes sugebame priimti Lietuvai svarbius sprendimus“, – oriai svarstė LSDP pirmininkė.
Savo ruožtu opozicijos lyderis S.Skvernelis viešai pakvietė V.Blinkevičiūtę aptarti galimybes jungtis prie opozicinių frakcijų koalicijos ir sakė „nematantis problemos“ dar kartą į ją dėl to kreiptis, jei nesulauks atsakymo. Jo teigimu, LSDP atsisakius bendradarbiauti nukentėtų Seimo opozicijos darbas.
„Išsiskaidžiusi opozicija yra didžiausia dovana valdantiesiems. Tuomet nėra parlamentinės kontrolės spaudimo, galimybių įgyvendinti kairiųjų rinkėjų interesus. Tada ir valdžia pradeda įsijausti ir apskritai nepaisyti opozicijos, nebijoti kontrolės. Tai yra pavojinga demokratijai“, – teigė ekspremjeras.
Politiniai siužetai, perkelti į pasakos žanrą, irgi tampa dideliu galvosūkiu: kokios kalbos sklistų kaime, jei gero ūkininko duktė, besidedanti dora ir dievobaiminga, naktis savo klėtelėje leistų tai su vienu, tai su dviem, o dažniausiai su visų trijų koalicija? Ar labai ji piršlių lauktų? Juk tie, kurie ją lanko, kurie mieliausi, tikrai jos prie altoriaus neves, nes kitos tikybos... Gal todėl ir ponaitis, įsižiūrėjęs į jos kraitį, taip atkakliai siunčia piršlius? Ką pasakys šeimynykščiai, giminės, visi žmonės, sužinoję, kad merga piršlybų baidosi, nes jai smagiau ar naudingiau būti su kitais?
Bus šakės
Socialdemokratų darbo partijos pirmininkas Gediminas Kirkilas, paklaustas, kokią naudą buvę bendražygiai gauna iš dabartinės situacijos Seime, atsakė nemanantis, kad esama kokios naudos.
„Bet jų elgsena apskritai buvo keista ir anoje kadencijoje, nes jie prisijungė prie konservatorių ir liberalų opozicinės koalicijos. Tai ir dabar daugeliu atvejų balsuoja kartu su valdančiąja dauguma. Aš neįsivaizduoju, kad socialdemokratai kaip nors galėtų neprisijungti prie opozicijos. Tačiau galbūt bandys vaidinti kažkokį kitokį vaidmenį, gal bijo, kad „valstiečių“ yra daugiau, kad tarp jų jie pasimes“, – svarstė G.Kirkilas. Pasak jo, dabar socialdemokratai kol kas neturi aiškios pozicijos, todėl visokiais būdais atsikalbinėja. O kaip bus, esą pamatysime už kokio mėnesio, kai bus įvykęs suvažiavimas, sudaryta V.Blinkevičiūtės komanda.
Politologas Vytautas Dumbliauskas, Mykolo Romerio universiteto docentas, teigia, kad neskubėdami jungtis prie Seimo opozicijos koalicijos socialdemokratai elgiasi visiškai teisingai. „Socialdemokratai dabar yra gilioje duobėje, į kurią patys save įstūmė. Ta duobė buvo pradėta kasti 2012–2016 m. Seimo kadencijoje, ką reiškia vien naujasis Darbo kodeksas, o kur dar kiti dalykai! Tik liberalų partija galėjo tokį kodeksą priimti, o ne socialdemokratų. Ir už tai jie susimokėjo: 2016 m. per rinkimus į Seimą gavo į kaulus, bet svarbiausia, kad paskui prisidėjo daugiau nelaimių. Atsiskyrė G.Kirkilas su J.Bernatoniu ir kitais, tai buvo partinė išdavystė“, – sakė politologas.
Anot jo, socialdemokratams dabar gyvybiškai pavojinga artėti prie „valstiečių“, nes šie juos „suvalgys“. Esą „valstiečiai“ dabar turi 15 proc. reitingą, kai tuo tarpu LSDP – tik 5 proc. „Tai apie ką kalbame? „Valstiečiai“ atėmė iš jų rinkėjus, ir siūlo eiti su jais draugauti? Tai tada rinkėjai nematys, kuo skiriasi socialdemokratai nuo „valstiečių“. Tai yra jų priešai! Negalima eiti su jais obuoliauti, nes tada socialdemokratams bus šakės“, – apibendrino V.Dumbliauskas.
Pataikauja ir patarnauja
Ieva Kačinskaitė-Urbonienė, Seimo Darbo partijos frakcijos seniūno pavaduotoja, į V.Blinkevičiūtės teiginį, neva opozicijos koalicija „neatrodo rimta“, sureagavo pasakiusi, kad šiame Seime ko gero nerimčiausiai atrodo pati LSDP frakcija. „Pastaruoju metu labai dažnai, kai trūksta balsų valdantiesiems, jiems padeda socialdemokratai. Aš manau, kad yra kažkoks susitarimas, apie kurį viešai nešnekama, nes visi socialdemokratų veiksmai rodo, jog jie nenori būti kartu su opozicija, nors pasiskelbė opozicine frakcija. Ko gero yra kažkokie pragmatiniai sumetimai, apie kuriuos mes turbūt niekada nesužinosime. Tikiu, kad ir žurnalistai, ir visuomenė mato, jog lemiamais momentais socialdemokratai pataikauja ir patarnauja valdančiajai daugumai“, – sakė politikė.
Ji dėmesį atkreipė į tai, kad pritrūkus balsų svarstant opozicinės darbotvarkės klausimus, pavyzdžiui, jei „darbiečiai“ ar „valstiečiai“ nenori kažko palaikyti, tai konservatoriai duoda tiek balsų, kiek reikia socialdemokratams. „Ten iš abiejų pusių vyksta veiksmas, manau, kad tikrai yra susitarimas dėl neformalios koalicijos“, – sakė I.Kačinskaitė-Urbonienė. Ji nededa vilčių, kad artėjančiame LSDP suvažiavime gali būti apsispręsta dėl prisijungimo prie opozicijos koalicijos. „Manau, visi išrinktos partijos pirmininkės pareiškimai rodo, kad ne. Jie kritikuoja opoziciją labiau negu valdančiuosius, nors tai niekaip neatitinka jų rinkimų programos ir pažadų prieš rinkimus“, – sakė I.Kačinskaitė-Urbonienė.
Pasak jos, LSDP tikrai yra daug puikių žmonių, galbūt jie, išsakę aiškią poziciją, sugebės duoti įpareigojimus ir savo frakcijai. „Jeigu ne, tada išties esame pasmerkti tik žodžiais, o ne realiais veiksmais oponuoti daugumai Seime, nes kartu su „valstiečiais“ opozicijos koalicijoje turime tik 46 balsus. Jei pasižiūrėsite, kaip šiame Seime buvo padaryti lemiami sprendimai, pamatysite, kad praktiškai visada 46 balsai būna „prieš“, o visi kiti – „už“ arba nedalyvauja balsavime. Kaip sykis tais kartais socialdemokratams susuka vidurius, ir jie atsiranda tualete“, – ironizavo pašnekovė.
Ar būtent ši vieta tiktų laimingai šios istorijos pabaigai? Na, politikoje visaip pasitaiko, neskubėkime su išvadomis. Juolab kad pasaka – stebuklinė!
