Sakoma, kad tikėjimas padaro visus dalykus įmanomais, viltis užtikrina, kad viskas klostytųsi gerai, meilė viskam suteikia šviesių spalvų. Jau nesuskaičiuojamas būrys žmonių visa tai atrado, kai prie jų gyvenimų prisilietė dvasinga, iš Daugų apylinkių kilusi moteris Genė Tamulionienė.
Namai – tarsi šeimos bažnyčia
Prie aštuoniasdešimtmečio artėjanti G.Tamulionienė kasdien rūpestingai ir kantriai padeda kitiems, anot jos pačios, dažniausiai tiems, kuriems niekas nebenori padėti. Ir tai daro tyliai, be jokio atlygio. Senjora sako, kad negalvoja, jog daro kažką ypatingo. „Nė vienam nesu oficiali globėja, visi jie man – Dievo siųsti. Kaip aš galiu tokiems žmonėms nepadėti? Jei jiems užversiu duris, man duris uždarys Dievas“.
Ilgiausiai, gerokai per dešimt metų, jos namuose apsistojęs neregys Antanas. Kai Genutė neprižiūrėtą, nemaitintą vyrą parsivežė į savo namus, jis buvo toks išsekęs, kad svėrė apie keturiasdešimt kilogramų. Rūpestingos globėjos namuose Antanas sutvirtėjo ir tapo tikru šventuoliu – meldžiasi, klauso mišių. O po išskirtinių maldų didžiausiam džiaugsmui jis viena akimi šiek tiek praregėjo.
Genutei jau sunku visus, kurie ilgiau ar trumpiau buvo apsistoję jos namuose, suskaičiuoti. Jų buvo ir yra daug – Mindaugas, Kęstas, dvyniai, Aleksandras, Romukas... Ji nesmerkė jų gyvenimo būdo, tyliai, kantriai padėjo atsitiesti. Gavę moralinę ir materialinę pagalbą, atradę dvasios ramybę jauni žmonės pamažu ėmė krypti šviesos link, kabintis į gyvenimą.
Prieglobstį švariuose šiltuose namuose radę gyvenimo nelepinti žmonės G.Tamulionienei yra visiškai svetimi – ne giminės. Ji nebijo atverti savo buto durų ir ne kokios reputacijos žmonėms. Bet visi turi laikytis kai kurių taisyklių – jos namuose netoleruojami gėrimai, pikti pašnekesiai, nesikeikiama. Kartu brendama iš šių problemų. Ir dalijamasi viskuo, ko turima.
Dažni jos svečiais tampa nakvynės namų gyventojai. Genutė atvirai sako, jog būta svečių ir su blogais kėslais. Jei žmogus turi priklausomybių, jis turi ir blogų minčių. Tam ir sąlygas – nevok, nepaleistuvauk, negerk – įvedusi. Jos teigimu, kiekviena šeima yra bažnyčia. Jos – taip pat.
Iš pensijos perka ir dovanoja radijukes
Kai Genutė gyveno šalia Santaikos, Varnagiriuose, tai net dešimt žmonių jos namuke sutilpdavo. Gera jai buvo ten, bet norėjosi apsistoti arčiau bažnyčios. Paliko kaimą, persikėlė į Alytų, nusipirko butą prie Šv. Kazimiero bažnyčios.
„Čia gyvendama dažniau galiu ir silpnai vaikščiojantį Antaną jo vežimėliu į bažnyčią nuvežti. Kaip galėčiau jo nevežti, matydama koks švytintis, atsigavęs, prisipildęs gerumo jis grįžta į namus. Kokių gražių padėkų išsako. Net ir rūkyti metė, kad tik nuvežčiau į bažnyčią, apsilankymą joje priima kaip didžiausią šventę. Ką Dievas duoda, tą priimu ir darau pagal jo valią“, – sako Genutė.
G.Tamulionienė visada mylėjo žmones, darbingus metus dirbo ligoninėje. Vargstantiems žmonėms padėti ėmėsi prieš kelias dešimtis metų, kai vyro buvo palikta su keturiais vaikais. „Iki amžinybės būti kartu šliūbo metu prisiekiau vyrui. To dvasiško gyvenimo per nuotolį niekas negali atšaukti iki mirties. Aš meldžiuosi už jį“, – teigia Genutė. Ji labai džiaugiasi, kad visi keturi vaikai ją palaiko, pritaria tam, ką ji daro.
Ir nors Genutė netrokšta garbės, nemėgsta pasakoti apie gerus savo darbus, atskleisime, kad iš savo kuklios pensijos ji perka ir padovanoja radijo imtuvus tiems, kurie jų neturi galimybės nusipirkti. „Norisi, kad kuo daugiau žmonių galėtų klausytis „Marijos radijo“ laidų. Turiu dvi, kurias noriu padovanoti šių Kalėdų proga, bet dar neapsisprendžiau, kam skirsiu. Ir dar patarčiau ligoniams, kad jie kuo dažniau norėtų priimti Ligonių patepimo sakramentą, ženklą, kuris stiprina sunkiai sergančio ligonio kūną ir dvasią, gražina sveikatą. O visiems – Dievo artumo gyvenime“, – linki lyg vėjas smagi, veikli G.Tamulionienė.