Lietuvos partizanas Juozas Jakavonis-Tigras, gimęs 1925 m. liepos 10 d., būdamas dvidešimties metų jaunuolis su kitais partizanais Kasčiūnų kaime, savo tėvų sodyboje, už tvarto įrengė bunkerį, kuris 1945–1946 m. tapo Pietų Lietuvos partizanų vadų vadaviete. Čia gyveno ir dirbo Juozas Vitkus-Kazimieraitis ir Adolfas Ramanauskas-Vanagas, buvo leidžiamas partizanų laikraštis „Laisvės varpas“.

Kratos

Bunkerio, įrengto nuošalioje, gražioje, prie Merkio esančioje vietoje, stropūs sovietų valdžios sargai taip ir neaptiko, nors būta kelių kratų. Pirmosios kratos metu (sodyba greičiausiai buvo sekama) netgi bunkerio anga buvo atvira, mat gavęs užduotį Juozas išbėgo, o nieko neįtariantys partizanai, lindėdami po žeme, bandė ginklus. Namą staiga apsupo, ir Juozo tėvelis, supratęs, kad jau vėlu uždengti bunkerį, stengėsi atkreipti partizanų dėmesį rusiškai rėkdamas kareiviams: „Ničievo zdies nietu, ničievo nietu! (Nieko čia nėra, nieko nėra)“ Partizanai perspėjimo neišgirdo, o išsigandusi mama apalpusi nukrito. Nieko nepešę enkavėdistai dar užsuko pas kaimyną Sniegutį (jis yra parašęs puikių eilių apie partizanus). Jie pasiteiravo, kodėl moteris taip staiga apalpo. Kaimynas nepasimetė, atsakė, kad ji serganti nuomariu. Beje, po to išgąsčio motina iš tiesų vėliau susirgo nuomariu.

Prieš pat antrąją kratą Mardasavo kaime buvo nušauti keturi partizanai, jie, matyt, buvo suversti į upę, nes Juozas ant lyties rado kruviną maldaknygę (ši relikvija saugoma Jakavonių sodyboje). Tąkart bunkeryje kovos veiksmus prieš Merkinės puolimą derino Kazimieraitis ir Vanagas. Į sodybą ir vėl ėmė veržtis priešo kareiviai. Juozas, spėjęs perspėti bičiulius, pats pasislėpė mažame, tik vienam žmogui skirtame bunkeryje, kurį buvo įsirengęs iš Merkio upės pusės. Su savimi pasiėmė granatą, pistoletą ir ėmė laukti. Prie tvarto stirksojo didelė karčių krūva tvorai tverti... Priešas įtarė, kad kaip tik po jomis slypi landa į bunkerį. Kareiviams buvo įsakyta kartis numėtyti, o jos – sulytos, slidžios – netvarkingai išsibarstė per kelis metrus sėkmingai užversdamos bunkerį. Aplink visur buvo išbadyta – ir prie pat tvarto, ir prie Merkio. Vėliau Vanagas vaizdžiai rašė, kaip jaučiasi žmogus prieš mirtį – nežinodamas, kas vyksta, tylomis, be oro... Tik po trijų valandų prie bunkerėlio atėjo sesuo Vladislava ir pranešė, kad enkavėdistai išsiskirstė. Kai Juozas atidarė partizanų bunkerį, Kazimieraitis vos alsavo – po žeme labai trūko oro...

Nuotraukoje - su Lietuvos kariuomenės vadu Jonu Vytautu Žuku.

Laikraštis

J.Jakavonio atkurtame bunkeryje tarp kitų ano meto relikvijų saugoma ir senovinė rašomoji mašinėlė, kuria buvo spausdinamas partizanų laikraštis„Laisvės varpas“. Jos istorija taip pat byloja apie begalinį laisvės šauksmą. Kad šeimai būtų lengviau pragyventi, Juozas su bičiuliu Pranu ketino įsidarbinti Druskininkų gaisrinėje, kur jau dirbo draugas Vladas Baranauskas-Taugirdas. Gaisrinės viršininkas liepė nueiti į miliciją ir prisiregistruoti. Tačiau juodu nerado milicijos viršininko, o budintis stribas liepė supjauti ir prinešti malkų į vidų. Atnešęs malkų, vienoje patalpoje Juozas pastebėjo spausdinimo mašinėlę. Net širdis sudrebėjo – jos taip reikėjo partizanams. Vienas nešė į kambarį malkas, o kitas šiukšlėse paslėpė rašomąją mašinėlę. Naktį bičiuliai ją pasiėmė ir, nuėję 30 kilometrų pėsčiomis, parnešė ją į namus, į Kasčiūnus. Vanagas Juozą net išbučiavo – ta mašinėle buvo spausdinamas laikraštis.

Suėmimas

J.Jakavoniui galima pavydėti tolerancijos ir paprasčiausio gerumo. Jis žino, kas jį tuomet sekė, kas išdavė – visa tai perskaitė archyve jau Nepriklausomybės metais. Tačiau nė žodžiu neprasitaria, nes išdaviko jau nėra gyvo, o vaikai, jo manymu, nekalti dėl tėvų nuodėmių. Įdomu tai, kad vos šis žmogus įžengdavo į jų kiemą, šuo imdavo garsiai skalyti, nors ant kitų nelodavo...

Juozas puikiai prisimena 1946 m. gruodžio 8-ąją, kai su Vanagu prieš eilinį organizuojamą puolimą išėjo patikrinti partizanų būrių. Ne kartą abu taip keliavo, bet tąsyk gavo dar vieną užduotį: grįžti, pasiimti atsišaukimus, laikraštėlius ir išnešioti būriams. Pasiėmęs ryšulį dokumentų, užėjo pas kaimynus palaukti bičiulio Vlado. O šis atbėgęs sušuko: „Pilnas kiemas enkavėdistų...“ Juozas ketino pasinaudoti Vanago duotu pistoletu, nusitaikė į namą apsupusius kareivius, deja, jis, kaip dažnai būdavo, užsikirto, neiššovė. Tuomet jis paslėpė pistoletą, iššoko pro langą, darželyje po rūtomis paslėpė popierius, o kas buvo paskui, jau nieko neprisimena. Ir tik šiais laikais archyviniuose dokumentuose atsekė, kas vyko toliau: pasirodo, gavo šautuvo buože per galvą ir atsijungė. Nuvežtą į Merkinę jį be perstojo daužė, nes radę popierius suprato, kad jis – ryšininkas ir tikrai žino, kur slapstosi partizanų vadai. Jaunuolis tvirtino nieko nepažįstąs, tik nešiojąs popierius nuo vieno krūmo iki kito.

Kai prižiūrėtojas užmigo, nutarė pabandyti pabėgti. Deja, kameros draugas paprašė: „Pagailėk manęs, aš nepabėgsiu, nebe toks jaunas, o jei tu pabėgsi, jie mane iškart pribaigs.“ Juozas ir vėl susirišo jau atpainiotas rankas. O rytą toliau tęsėsi kančios. Netrukus jis buvo išvežtas į Varėną, kur buvo dar žiauriau kankinamas. Stebuklas, kaip jam pavyko išgyventi... Daug padėjo kartu uždarytas kunigas Zigmas Neciūnskas-Elytė, kuriam moterėlės perduodavo maisto. Kai sudaužytą Juozą ir kitus atvilkdavo po tardymų, jis grietine ar grietinėle – ką turėdavo – sutepdavo žaizdas, šaukštu įdėdavo į burną. J.Jakavonis nieko neišdavė, jis sakė: „Tegu mane užmuša, bet nieko iš manęs neištrauks...“ Nors tardytojai ne tik fiziškai daužė, bet ir psichologiškai bandė paveikti. Kai auka būdavo arti sąmonės netekimo, taikiai suokdavo: „Pasakyk, ir tau palengvės...“ Pagaliau Juozą pervežė į Vilnių, kur jį žiauriai kankino tie patys kankintojai, vėliau mirtinai nukankinę vadą Vanagą.

Juozas kalėjo šalia mirtininkų kameros. Kartą per plyšį jis susisiekė su vienu iš kalėjusiųjų, pavarde Semaška. „Jei liksi gyvas, pranešk mano artimiesiems, kad aš esu žemaitis, majoras Jonas Semaška-Liepa. Mane greitai sušaudys...“– pasakė jis.

Po daugybės metų buvęs partizanas surado Semaškos sūnų Alvydą, papasakojo jam apie jų pokalbį. Įdomus sutapimas: kai J.Jakavonis jau Nepriklausomybės laikais atvažiavo parodyti KGB kameros, kurioje kalėjo, tą pačią dieną ir A.Semaška atvažiavo į KGB. Suklupęs mirtininkų kameroje kaip tik ties tuo plyšeliu pasimeldė už tėvą...

J.Jakavoniui praėjusių metų Sausio 13-ąją buvo įteikta Laisvės premija. Nuotraukoje jis su dukra Angele.

Lageris

Bolševikinis karo tribunolas („trojka“) J.Jakavonį nuteisė Sibiro lageriams ir tremčiai – nuo 1947 iki 1959 metų. Dirbo Kolymos, Magadano vario kasyklose. Netoli Beringo sąsiaurio gyveno daugiau kaip aštuonerius metus ilgėdamasis Lietuvos. O vėliau Krasnojarskas – paskutinė vietovė, kai po lagerio dar pridėjo tremties.

Jau laisvės metais, kai J.Jakavonis susirgo ir tikrinosi sveikatą, daktarai buvo šokiruoti plaučių nuotraukų: visi jie buvo nusėti rūdos dulkių. Laimė, Lietuvoje jam padėjo grynas Dzūkijos oras ir tai, kad jis nerūkė, nevartojo alkoholio, iš prigimties buvo linksmas, optimistas. Šiandien jis jau skaičiuoja 94-uosius.

Vadai

Pasakodamas apie savo inteligentiškus vadus – Kazimieraitį, Vanagą, keleriais metais augesnius už jį patį, J.Jakavonis džiaugėsi, kad jo, jauno ryšininko, piemeniu nelaikė, visi buvo lygūs,vienodai gerbiami. Tiesa, tam tikroms taisyklėms tekdavo paklusti besąlygiškai: klausyti įsakymų, negerti, žiūrėti savo šeimų... Kazimieraitis buvęs labai pamaldus, tad bunkeryje partizanai dažnai sukalbėdavo Marijos litaniją, kurią Juozas išmoko atmintinai. Lageryje ją ne kartą sukalbėdavo savo likimo draugams. Kazimieraitis buvo geros širdies, labai tikėjo žmonėmis, būtent tai jį, ko gero, per anksti pražudė. Vanagas taip pat buvo labai draugiškas, linksmas, šmaikštus, gražus ir malonus žmogus. Tačiau nevengdavo ir pabarti, jei partizanai nusižengdavo. Juozo tėveliai Vanagą iš savo namų išleido į bažnyčią „šliūbo“, palaiminę dailiu kryželiu, močiutės parsivežtu iš Amerikos. Svarbiausia, visi kovotojai tikėjo, kad laimės, kad išliks gyvi, kol ateis Amerika vaduoti, kad žuvusiesiems bus pastatytas paminklas...

Pažintis

Kad Juozas su savo žmona Zose susipažino dar prieš Sibirą, anūkai sužinojo ne taip seniai. Zosė augo netolimame Kapiniškių kaime, o jos bendraamžė teta Birutė draugavo su partizanu Narsučiu, Juozo draugu. Sykį ruošdamasis pas merginą į svečius jis pasikvietė ir Juozą. Juozui Zosė patiko, tačiau paskui juodu daugiau nesusitiko. O draugas jau rengėsi sutuoktuvėms, net buvo gavęs Vanago leidimą, be kurio kunigas netuokdavo. Deja, vestuvės taip ir neįvyko: su kaimynu Vladu ir kitu partizanu Adomu pateko į pasalą ir žuvo Kasčiūnuose prie Merkio. Vlado mama, tąkart išgirdusi, kad šaudo, ėmė raudoti: „Jau mano Vladulį nušovė.“ O tęsinys toks: po partizanų sušaudymo enkavėdistai užėjo pas Vlado tėvus ir pareikalavo: „Dai, matka, pakušat, ką tik banditus nušovėm.“ Ir didžiuodamiesi padėjo trofėjų ant stalo – sūnaus laikrodį. Moteris turėjo pamaitinti tuos, kurie ką tik nužudė jos vienintelį sūnų...

Kai J.Jakavonis jau buvo ištremtas į Sibirą, po daugybės prašymų po lagerio išvežė jį į tą patį Tanzibėjų, kuriame prie miško darbų dirbo dešimtys Dzūkijos šeimų, tarp jų – Juozo tėvai, seneliai, sesuo, taip pat ir Zosės šeima. Vietiniai atvykėliams surengė šventę: visi susėdo poromis, tik mergina priešais Juozą sėdėjo viena, tad jis tuoj pat buvo pristatytas Zosei. Ji jam patiko, nors ir neturtinga, bet graži, darbšti. Ir tik 1959 metais su vyresniąja dukra Birute ant rankų ir antro vaikelio besilaukdami sugrįžo į Dzūkiją. Čia abu suprato, kad sykį jau buvo susipažinę...

Duona

J.Jakavonio tėvų namai išliko todėl, kad juose buvo įsikūrusi kolūkio kontora. Žinoma, kolūkiui suirus, namai buvo nusiaubti, kiauru stogu, išdaužytais langais. J.Jakavonis susirado darbą Baltarusijoje, Pariečėje, nes Lietuvoje jo nepriregistravo. Dviračiu kiekvieną pirmadienį numindavo 50 kilometrų, o šeštadienį tiek pat atmindavo grįždamas į namus. Visa šeima – dukros Birutė ir Angelė, žmona, sergantys seneliai, tėčio sesuo su maža dukrele, jos vyras antrąkart buvo patekęs į kalėjimą, – laukdavo jo kaip Kalėdų Senelio, kuris parveš duonos. Vasarą moterys prisirinkdavo grybų, uogų, vėliau jau ir gyvulių įsigijo. Pagaliau geras žmogus – Algirdas Valavičius J.Jakavonį įdarbino miškų ūkyje, mat Sibire jis buvo išmokęs pjauti medžius benzininiu pjūklu. Nelengva buvo žiemą vasarą braidyti po miškus, tampyti svorį – pjūklą, medžius, o ir nelaimės tykojo.

Dukra

Pasak dukros Angelės Jakavonytės, kad tėtis buvo partizanas, jos su sese žinojo, tačiau niekas nepasakojo, kad sodyboje buvo partizanų vadų bunkeris, mat galėjo mokykloje netyčia prasitarti, be to, namus ir toliau sekė. Partizanų vaikai žinojo: geriau patylėti, negu pasakyti per daug. Angelė su sese Birute stebėjosi, apie ką langus užsidangstę šnibždėdavosi suvažiavę dėdės, tetos – visi jie buvo ragavę Sibiro.

Dukra Angelė, šiandien dirbanti Žemės ūkio ministerijoje, sako, kad abu tėveliai, nors matę labai daug vargo, tarpusavyje gražiai sugyveno. Ji negirdėjusi, kad jie būtų susibarę ar keiksnoję vienas kitą. Anksčiau žmona vyrą, iškentusį pragaro kančias ir nepasidavusį, labiau patausodavo, palepindavo, o dabar jis ją, rimtai pasiligojusią, ištikimai slaugo, nors kartu neužmiršta palepinti trijų anūkų ir trijų proanūkių, be to, nuolat, nuo pat Sąjūdžio dienų, drauge su dukra Angele dalyvauja renginiuose, pasisako, kur tik reikia tvirto jo žodžio, pasakojimų, prisiminimų.