Netikėtas Ministrės pirmininkės Ingridos Šimonytės išsitarimas, kad klausimas dėl jos narystės Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partijoje „yra išspręstas“, nuaidėjo kaip startinio pistoleto šūvis, pranešantis apie lenktynių pradžią. Šis retorinis driokstelėjimas partiniame hipodrome vienus turbūt pradžiugino, kitus išgąsdino, o dauguma praeivių gal nė nepasivargino atsigręžti.

Pagyvėjimas arenoje

Ir ko gero be reikalo: posakyje „Jeigu tu neužsiimi politika, tai politika užsiims tavimi“ yra nemažai gyvenimiškos išminties. Regis, kam turėtų rūpėti naujo konservatorių vado rinkimai, jei ne jiems patiems? Tačiau po metų kitų, atėjus eiliniams vietos valdžios ar nacionaliniams rinkimams, tas seniai pamirštas kažkokių kitų žmonių partinis rūpestis, žiūrėk, netikėtai tampa labai asmeniniu, nes partijos vedlys staiga tampa vienu iš savivaldos ar valstybės vadovų, nuo kurio požiūrio ir sprendimų ima priklausyti nemažos visuomenės dalies kasdienis gyvenimas. Šitaip svetimas politinis rūpestis netikėtai tampa savu, kuriam įsibrauti į tavo paties gyvenimą padėjo įsitikinimo, kad visi jie vagys, padiktuotas sprendimas neiti balsuoti.

Viena vertus, intriguojančiai atidėliotą ir kone sąmokslo teorijomis aiškintą premjerės apsisprendimą formaliai įsijungti į konservatorių gretas tarsi būtų ankstoka laikyti varžybų dėl dabartinio partijos vadovo krėslo pradžia. Paskutinę TS-LKD pirmininko Gabrieliaus Landsbergio 4 metų kadenciją partijos suvažiavimas patvirtino praėjusių metų rugsėjį, kai jis buvo pripažintas konservatorių lyderiu be jokio balsavimo: visi galimi jo konkurentai pirmuosiuose tiesioginiuose ir atviruose TS-LKD pirmininko rinkimuose atsiėmė savo kandidatūras. Po tokios partinės demokratijos šventės prasidėjusios nelengvos politinės kasdienybės naštą dabartiniam partijos vadovui teks nešti iki 2025-ųjų. Taigi, ar ne per anksti politikos apžvalgininkai prabilo apie partiniame konservatorių hipodrome prasidedančias kandidatų į naujuosius lyderius varžybas?

Kita vertus, jau kurį laiką ir politikos sporto komentatoriai, ir šiaip praeiviai hipodrome bei jo prieigose matė tam tikrą pagyvėjimą, susijusį su keliais visuomenei gerai žinomais konservatoriais. Tai ir Žygimanto Pavilionio griežta kritika Vyriausybei dėl nevykdytų JAV sankcijų Baltarusijos trąšų gamintojui „Belaruskalij“, laikinai jam kainavusi Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininko postą. Dar nepamirštas ir Lauryno Kasčiūno, Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininko, susikirtimas su Krašto apsaugos ministru Arvydu Anušausku dėl Vokietijos brigados dislokavimo Lietuvoje reikalų. Smarkios kibirkštys lakstė ir dėl Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininko Mykolo Majausko, demonstratyviai nepaklususio premjerės I.Šimonytės bei partijos vadovybės nurodymams. Jam buvo pritaikyta sunkiausia bausmė: atimtas partinis bilietas, o be jo niekaip nepateksi į hipodromą – ne tik kaip galimas varžybų dalyvis, bet net ir kaip žiūrovas. Visi šie konfliktiniai atvejai konservatorių gretose yra susiję ir su premjerės I.Šimonytės, ir su paties TS-LKD pirmininko G.Landsbergio, vadovaujančio Užsienio reikalų ministerijai, veiksmais ir atsakomybe. Kaip besuktum, žymių konservatorių išreikštą nepasitenkinimą, nors vėliau ir užglaistytą, vis dėlto reikėtų laikyti atviru iššūkiu ir Vyriausybės vadovei, ir partijos lyderiui.

Ką išduoda virtuvės kvapai?

Įdomus sutapimas: kai kurių jų pavardės buvo minimos ir 2017 m. vykusių TS-LKD pirmininko rinkimų kontekste. Tada G.Landsbergis šventė pergalę jau pirmajame rinkimų ture, surinkęs 62 proc. balsų. Antroje vietoje liko Paulius Saudargas su 19 proc. balsų, trečioje – Ž.Pavilionis (12 proc.), o ketvirtoje – M.Majauskas (7 proc.). Dalis politikos apžvalgininkų tai sieja su nauju politinių lenktynių sezonu: sutapimų politikoje, žinoma, būna, bet atidžiau patyrinėjus, kartais tenka juos pripažinti dėsningumais.

Gerai konservatorių partijos politinę virtuvę pažįstantys politologai premjerės I.Šimonytės išreikštą apsisprendimą stoti į TS-LKD gretas linkę laikyti partinį apetitą žadinančių permainų kvapu. Antai politologas, Vytauto Didžiojo universiteto docentas Virgis Valentinavičius, buvęs anuometinio premjero Andriaus Kubiliaus patarėjas vidaus politikos klausimais, teigė, kad jei premjerės įstojimas į partiją reiškia, kad ji pasiryžusi dalyvauti partijos pirmininko rinkimuose, tai bus labai didelis konservatorių laimėjimas. „Jeigu ji dalyvaus pirmininko rinkimuose, beveik garantuotai juos laimės. Šiomis sąlygomis, kai kova dėl reitingų yra pakankamai sunki ir valdantiesiems reikia kovoti su viena krize po kitos, tai labai rimtas pajėgumų sustiprinimas krizine prasme. TS-LKD būtų pajėgesnė dalyvauti politiniuose mūšiuose ir juos laimėti“, – sakė jis TV3 žurnalistei.

Politologė Rima Urbonaitė, Mykolo Romerio universiteto lektorė, mano, kad siekis vadovauti partijai deklaruotų ir ryškesnį I.Šimonytės politinį vaidmenį. „Jeigu būtų tokia ambicija, vienintelis kelias būtų pirmiausia tapti pačios partijos nare. Nežinau, ar tokia ambicija yra, bet nebūtų nelogiška. Aišku, tai daug kam sumaišytų kortas, nes jeigu I.Šimonytė sutiktų tapti partijos pirmininke, kai kuriems, kurie šiuo metu svajoja apie tą postą, šansai sumažėtų labai labai stipriai“, – svarstė ji, komentuodama ELTAI.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute dirbantis politologas Mažvydas Jastramskis iškėlė kelias tokio I.Šimonytės apsisprendimo hipotezes: esą ji galinti turėti didesnių politinių ambicijų ir svarstyti apie TS-LKD pirmininkės pareigas, be to, taip galbūt norima įtikinti konservatorius ir jų partnerius valdančiojoje koalicijoje, kad Vyriausybė išliks stabili.

Pasikeis, vėliau gal grįš...

Ar premjerės I.Šimonytės apsisprendimą stoti į TS-LKD galima laikyti formalia valdžios tranzito konservatorių partijoje pradžia? Ir jei taip, kaip šią partiją galėtų pakeisti dabartinė premjerė? Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) pirmininkas, LVŽS šešėlinės Vyriausybės vadovas Ramūnas Karbauskis tokį sprendimą laiko logišku. „Atsižvelgus į dabartinę situaciją, be abejo, būtų logiška, kad premjerė taptų konservatorių partijos pirmininke, nes ji iš jų visų bene geriausiai visuomenės vertinama. Reitingais ją lenkiančio Arvydo Anušausko vertinimas, manau, yra dirbtinis, nes, jei pasiklaustume žmonių, apie jį nelabai kas žino. Čia panašu į tą atvejį, kad žmogui netekus pareigų, nebelieka ir jokio reitingo. I.Šimonytė iš konservatorių yra labiausiai matoma, ji nedaro tokių idiotiškų sprendimų, kokius daro G.Landsbergis ar kiti ministrai, tiesiog diskredituojantys save. I.Šimonytė tokiame kontekste atrodo šiek tiek geriau, bet paradoksas: jie visi kartu ją skandina. Šiandien ji atrodo kaip susidariusios situacijos įkaitė“, – sakė R.Karbauskis.

Pasak jo, kad tai susiję su partijos pirmininko rinkimais, rodo ir pasirinktas laikas: esą kodėl kalbėti apie stojimą į partiją prireikė būtent dabar? Kas atsitiko, kad po ilgo delsimo pagaliau apsispręsta? „Šia prasme tikrai galima kalbėti apie ruošimąsi rinkimams, tačiau man įdomiausias kitas dalykas – kaip atrodys I.Šimonytės komanda? Ką jie partijoje valys ir ką paliks? Kuriuos kels, o kuriuos stums žemyn? Aš vis laukiu, kada jie pradės savo partijoje valytis nuo vadinamųjų krikščionių, nes dėl jų negali visavertiškai įgyvendinti savo liberalios politinės darbotvarkės. Jiems vis užsikerta tai alkoholio, tai narkotikų kontrolės, tai lytinių mažumų reikalai, vis pritrūksta šiek tiek balsų. Manau, kad krikščioniškasis sparnas partijoje vadovus labai nervina, ir jie turėtų pradėti po truputį juos stumti šalin. Įdomu, kaip bus, kokios pozicijos bus skirtos A.Ažubaliui, L.Kasčiūnui, P.Saudargui. Ar jie taps pirmininko pavaduotojais, ar bus nustumti kaip M.Majauskas?“ – svarstė politikas.

R.Karbauskis sakė abejojantis, kad galima I.Šimonytės pergalė TS-LKD pirmininko rinkimuose kaip nors pakeistų partijos gyvenimą. „Ji visiškai arogantiška, šiuo požiūriu labai tinka į kompaniją G.Landsbergiui. Jeigu kalbėtume apie jos gebėjimus padaryti kažką daugiau, nei jau padaryta... Tai juk ji ir dabar ten visavertiškai dalyvavo. Tikėtis, kad ji ką nors pakeis partijoje, nevertėtų, aš to neįsivaizduoju. Niekas nepasikeis ir negali pasikeisti, nes bet kokiu atveju yra Landsbergis vyresnysis, kuris laiko frontą vyresniosios elektorato kartos srityje. Jeigu tie vyresnieji rinkėjai suvoktų, kaip šita partija pasikeitė, kad ji nieko bendra nebeturi su ta partija, kuri buvo 1993–2000 m., nusisuktų nuo jos. Juk ji vertybiškai tapo liberali, beveik nesiskiria nuo Laisvės partijos. Tol, kol vyresnįjį elektoratą gali išlaikyti vyresnysis Landsbergis, tol ir jaunesnysis užims reikšmingą poziciją. Jeigu jaunąjį stumtų, matyt, senelis pyktų. Tad šioje situacijoje, mano įsitikinimu, pasikeitus pirmininkui niekas nepasikeis. Gal jie tokių manevrų mokosi iš Rusijos – prisimenate, kaip Putiną po dviejų prezidento kadencijų laikinai pakeitė Medvedevas. O paskui vėl sugrįžo Putinas. Ir čia gali būti panašiai: pasikeis, vėliau gal vėl grįš. Jie iš Rusijos mokosi ir viešųjų ryšių, ir propagandos, ir kitų dalykų. Mes panašėjame į Rusiją ir Baltarusiją, ir ne tik pagal tai, kaip žiūrima į žodžio laisvę“, – sakė R.Karbauskis.

Kirviu nepakaposi

„Ta kova jau yra prasidėjusi gerokai anksčiau, ir dėl to kyla didžiosios, sakykime taip, kačių pjautynės partijoje. Mes matome jos atgarsius“, – su prielaida apie konservatorių partijoje galimai prasidėjusias varžybas dėl lyderio posto sutiko Seimo Socialdemokratų partijos frakcijos narys Gintautas Paluckas. Jo teigimu, su tuo yra susiję daugelis šiandien aptarinėjamų dalykų, dėl to konservatorių gretose kyla konfliktai, laksto žiežirbos. „Visa tai yra stipriai nulemta vidinių batalijų dėl partijos pirmininko pozicijos. Ambicingų žmonių, kurie norėtų pasimatuoti šitą karūną, ten yra ne vienas. Kai tik kas nors pradeda savarankiškai kažkokią politiką vykdyti, ką nors aiškinti – ar tai būtų L.Kasčiūnas, ar Ž.Pavilionis, ar M.Majauskas, matome, kad iš karto jų partijoje kyla reakcija. Šitas procesas jau įsibėgėjęs, ir dabar mes matysime paskutinį jo etapą, savotišką kulminaciją. Liberalioji partijos dalis sumanė, kad taktine prasme gerai būtų galų gale prisitraukti į partiją premjerę I.Šimonytę ir mėginti ją padaryti pirmininke“, – sakė G.Paluckas.

Paklaustas, ar kol kas nepartinė premjerė, ilgai dirbusi savotiška konservatorių partijos tarnaite, nes buvo jų įkalbinėjama tai dalyvauti prezidento rinkimuose, tai vesti partiją į Seimo rinkimus, tai imtis vadovauti Vyriausybei, galiausiai sugebėtų tapti partijos šeimininke, pašnekovas atsakė nuoširdžiai tuo abejojantis. „Dėl paprastos priežasties: aš matau, kokiu būdu ir kokiais metodais ji dirba frakcijoje ir Vyriausybėje. Aš tai sakau žvelgdamas iš šalies, jų pačių reikalas, patinka jiems tai ar ne. Ji yra labiau į individualų, o ne į grupinį veikimą linkęs asmuo, o partijoje, kur reikia pasiekti kompromisą, suderinti įvairių grupių interesus, kirviu tikrai nepakaposi. Vadovui reikia tam tikrų savybių, neužtenka slėgti kitus profesiniu ar kompetenciniu autoritetu ir aiškinti, kad bus taip, o ne kitaip, trankyti kumščiu į stalą. Didelėse partijose ar organizacijose šitaip reikalai netvarkomi. Reikia gebėjimų pasverti ir suderinti interesus, reikia diplomatijos, kurios I.Šimonytė nenorėjo demonstruoti ir Ministrės pirmininkės kabinete, labai dažnai kapodama į kairę ir į dešinę, nežiūrėdama, ar tai būtų opozicija, ar savi. Beje, tą parodė ir istorija su M.Majausku: nė žingsnio į šalį, nes nukirsim galvą! Nežinau, kiek tai yra protinga, kiek partijai naudinga, tegul konservatoriai patys sveria“, – sakė G.Paluckas.

Jo teigimu, premjerė iki šiol nepanoro pademonstruoti savo diplomatinių įgūdžių, o jei toks įprotis nesusiformavęs, tai būtų sunku to tikėtis ir pretenduojant į partijos vadoves. Tačiau be to esą niekur nesidėsi politinėse organizacijose. „Ten ne tarnai, ne darbuotojai, darbo užmokesčio negauna. Žmonės į partijas buriasi dėl įvairių priežasčių, bet dažniausiai – dėl pažiūrų, noro veikti kartu su bendraminčiais, kažką padaryti. Tokių žmonių nepastumdysi, jiems nepakomanduosi“, – sakė pašnekovas.

G.Paluckas pridūrė manantis, kad konservatoriai dabar juda į sąmyšio, vidinių kovų laikotarpį. „Tai akivaizdu. Artėja partijos lyderio rinkimai, spaudžia ir problemos valstybėje, veikia ir neigiamas visuomenės vertinimas. Taigi, jiems teks šį laikotarpį iškentėti. Ir partijos nariams, ir žmonėms, kurie už juos balsavo“, – teigė politikas.

Netempia iki valstybininkės

Svarstydamas, kaip Tėvynės sąjungą galėtų pakeisti naująja lydere tapusi I.Šimonytė, profesorius Povilas Gylys, ekonomistas ir politikas, teigė neabejojantis, kad partijoje tokiu atveju būtų įvesta tvirtos rankos politika, nes dabartinis lyderis nėra labai „kietas“. „Nors, beje, drausmė ten jau ir dabar yra geležinė. Ji grindžiama voratinklio principu, nes tie, kurie voratinklyje, yra drausmingi. Viena drausmingiausių politinių jėgų pasiskirstė vaidmenimis: kai kurie jos nariai atlieka krikščionių vaidmenį. Tai daugiau priedangos misija. Ideologine prasme niekas nepasikeistų, nes ši partija jau seniai yra liberali. Tik pačioje pradžioje dar buvo galima įžiūrėti konservatyvų elementą. G.Landsbergis yra toks pat liberalas, kaip ir pati I.Šimonytė. Tiesiog įvyktų šiokia tokia stiliaus permaina, valdymas taptų kietesnis, be jokių improvizacijų“, – svarstė profesorius.

P.Gylio teigimu, konservatoriams iš tikrųjų reikėtų keisti savo partijos pavadinimą ir neapgaudinėti rinkėjų. „Jokios krikščionybės, jokio konservatyvumo, jokios tėvynės toje partijoje nėra. To nebūtų ir tuo atveju, jeigu Ingrida taptų pirmininke. Aš manau, kad ši politinė jėga jau seniai tapo kompradorine partija, veikianti kaip metropolijos agentas kolonijoje. Susidaro įspūdis, kad Gabrieliui nuvažiavus į Briuselį jam įduodama politinė „katarinka“, kurią jis nuolat suka. Bet toje „katarinkoje“ jokio lietuviško motyvo nėra“, – sakė pašnekovas.

Tikimybę, kad naują lyderį išsirinkę konservatoriai galėtų atsinaujinti, tapti politiškai konkurencingesni, profesorius įvertino skeptiškai. Anot jo, jokio rimto atsinaujinimo nebus. „Nereikia tikėtis ir jokios vertybinės korekcijos, bus eilinė liberali, globalistinei dienotvarkei paklusni partija. Tokia ji yra ir šiandien. Aš manau, kad išskaičiavimas pragmatiškas: dabartinis pirmininkas „netempia“, ir dar pavardė nepopuliari, o Šimonytės vertinimai visuomenėje kol kas yra aukštesni. Nors aš su jais nesutinku – labai prastai ją vertinu dėl jos moralinių ir intelektinių savybių. Ji tikrai netempia iki valstybininkės, pagal mentalitetą būtų nebloga nemažo prekybos centro vadovė. Ji turi sveikos nuovokos, tikrai būtų pakankamai nuovoki vadovauti tokiai didelei įmonei. Bet valstybininkė ji niekada nebus“, – teigė P.Gylys.

Posovietinės traumos pasekmė

Pasak politologo, Vytauto Didžiojo universiteto docento Bernaro Ivanovo, ši istorija jam primenanti budistinę alegoriją apie tris keliu traukiančius vienuolius. „Vienam į koją įsminga rakštis. Kitas nesėkmingai bando ją ištraukti. Galiausiai trečiasis neapsikentęs numoja ranka ir sako: imkim ir sugrūskim giliau, gal nesimatys. Man I.Šimonytė primena tą trečiąjį, siūlantį suvaryti giliau, ir viskas bus gerai. Tiems, kas labai nemėgsta konservatorių, manau, Šimonytės atėjimas būtų šventė. Ji galutinai pribaigs tą partiją. Suprantate, tai kolektyvinis Kubilius, Landsbergis ir visi tie, kuriuos žmonės taip mėgsta. Faktiškai apie jokį atsinaujinimą, jokią moralesnę, jokią kitokią politiką kalbėti neprireiktų. Manau, paprasčiausiai bandys buldozeriu pereiti per visus tuos, kurie jai ne draugai, ir kietu kumščiu viską sudėlioti į teisingas vietas. Nepavyks, žinoma, nes nuo politinio ir moralinio bankroto partiją išgelbėti gali tik visiškai kitoks žmogus. Na, galbūt toks žmogus galėtų būti P.Saudargas. Net ir A.Kupčinskas šiuo atveju būtų geresnis. Aišku, galėtų ir Ž.Pavilionį prie partijos vairo pastatyti, būtų dar geriau. Bet I.Šimonytė, manau, tikrai konservatoriams ne variantas“, – sakė politologas.

Ar išties keistai atrodantis premjerės užsispyrimas neatleisti labiausiai kritikuojamų ministrų, tam net aukojant Vyriausybės reitingus, kartais nėra apgalvotas rinkiminis signalas partijai: esą savų neatiduosiu, už manęs – kaip už mūro? „Čia grynai posovietinės politikos požiūris: negalima parodyti silpnumo. Negalima prisipažinti klydus, jokiu būdu negalima atsiprašyti. Juk matome, kad taip elgėsi visi posovietiniai veikėjai į rytus nuo mūsų, pradedant Lukašenka, Putinu, baigiant Nazarbajevu ir visais kitais. Juk Putinas irgi nepripažįsta klaidų. Jis jokių klaidų nedaro. O ar Šimonytė yra padariusi nors vieną klaidą? Ji jų nedaro kaip Putinas. Viskas pagal planą! Tik lygmuo, ačiū Dievui, kitoks. Gangrena pas mus dar nepažengė taip toli. Bet požiūris panašus: klaidų mes nedarom. O visi tie, kurie sako, kad mes klystam, yra priešai. Ir ne tik mūsų partijos, bet ir pačios Lietuvos, jos nepriklausomybės. Nes juk konservatoriai iškovojo laisvę ir nepriklausomybę. Jie padovanojo Lietuvai laisvę, todėl jie – mūsų moralinis autoritetas. Jie sprendžia, kas yra gėris, o kas blogis. O tie, kurie su tuo nesutinka, yra priešai – visomis prasmėmis“, – ironizavo pašnekovas.

B.Ivanovo teigimu, kadangi politika Lietuvoje daroma ne formalių susitarimų būdu, ji tapo visiškai neformali. „Žmonės, kažkur kuluaruose susitarę, Seimo posėdžių salėje nubalsuoja, kaip sutarta. Sekant sovietine praktika, posėdžiai rengiami tam, kad kažkas būtų patvirtinta, o visos kalbos, ginčai neturi jokios prasmės. Viskas suvesta į asmeninį lygmenį. Štai matėme, kas nutiko M.Majauskui – jis tapo ne šiaip partijos priešu, bet tiesiog asmeniniu priešu. Anksčiau, tiesa, jis buvo draugas, bet dabar jau priešas. Niekur Vakarų Europoje taip nėra. Vokietijoje, Britanijoje politikai gali kritikuoti vieni kitus, nesutikti, retoriškai kovoti tarpusavyje, bet paskui jie bus komanda. Kova formaliame politiniame lygmenyje nenusileidžia iki asmeniškumų, o pas mus priešingai, viskas remiasi asmeniniu ryšiu tarp politikų. Tai absoliučiai nepriimtina, tai mūsų sovietinės traumos pasekmė. Bet ši trauma toliau puoselėjama, jiems atrodo normalu, kad jeigu tu esi partneris politikoje, tai ir žmogiškąja prasme esi man draugas, o jei esi oponentas, tai tu man priešas. Ir, manau, tokia praktika, deja, tik stiprės mūsų politikoje“, – prognozavo B.Ivanovas.

Politologas sakė, jog tai, kad konservatoriai partijos pirmininke išsirinktų I.Šimonytę, jo visiškai nenustebintų. „Tai būtų labai logiška, kaip ir viskas, ką jie daro savo logikos rėmuose. Bet tai, žinoma, klaidinga logika, nes ji remiasi klaidingomis prielaidomis. O dėl to viskas, ką bedarytum, duoda neigiamą rezultatą. Todėl ekonominio elito atstovai jau pradėjo labai rimtai galvoti, ar jiems pakeliui su šituo politiniu instrumentu, turiu mintyje konservatorių partiją. Gal būtų geriau jį padėti kur nors į šalį, kaip nors perdaryti. Juk matėme, kaip buvo priiminėjamas kitų metų biudžetas. Iš pradžių juk buvo dantų rodymas laikant špygą kišenėje: nieko niekam nė už ką. O paskui staiga vinkst, ir viskas staiga pasikeičia. Akivaizdu, kad tai, ką jie išdarinėja, jau pradėjo kenkti mūsų ekonominiam elitui, ir jie aiškiai davė ženklą. Todėl teko ir pasiskolinti pinigų, ir rasti galimybių darbuotojams algas pakelti, aišku, labai minimaliai, bet vis dėlto. O juk iš tikrųjų norėta užkelti mokesčius ir sumažinti pajamas, vos nebuvo imta eilinį kartą kalbėti apie diržų veržimąsi. Bet rimti žmonės, kuriems rūpi pelnai, turbūt atėjo ir pasakė: gal apsiraminkit, vaikinai ir merginos. Taip negalima. Turėjo kažkas kažką pasakyti, nes aš kito varianto nematau, kaip galėjo nutikti, kad jie persiavė batus ore. Todėl šia prasme konservatoriai labai rimtai prisidirbo. Ir, manau, be reikalo galvoja, kad vietoj anūko pastatę Ingridą įtikins kitus, kad jų laikysena ir politika pasikeis. Ne. Tai tiesiog bus įrodymas, kad viskas tęsis po senovei“, – apibendrino pašnekovas.