Iškart po pavasarinėmis permainomis lietuviškos politikos miške padvelkusių savivaldos rinkimų gamtos stebėtojai aptiko dar vieną pavasario ženklą: partinėse užtvankose suaktyvėjo bebrai. Lyg ką nujausdami, skuba sukti naujas gūžtas. Nejau artėjantys Seimo rinkimai partiniuose bebrynuose sukėlė rimtą susirūpinimą?

Jaunieji bebrai ir kregždutės

Pasakų apie miško gyvenimo siužetai paprastai prasideda nuo nelauktos žinios, kurią ant uodegos atneša visažinė šarka. Šįkart žinią apie komunikacijos specialistės Agnės Belickaitės paskyrimą „Lietuvos geležinkelių grupės“ (LTG) korporatyvinių reikalų direktore į viešąją erdvę atnešė net dvi uodegos, bet ne šarkų, o šio politinio sezono metu miške garsiausiai rėkaujančių kregždučių. Žurnalistas Edmundas Jakilaitis viešai suabejojo atrankos į šias pareigas skaidrumu, nes, pasirodo, A.Belickaitė – ne tik ekonomikos ir inovacijų viceministro, Laisvės partijos valdybos nario Vinco Jurgučio žmona, bet ir Laisvės partijos pirmininkės, ekonomikos ir inovacijų ministrės Aušrinės Armonaitės draugė. O Laisvės partija kontroliuoja ne tik šią, bet ir Susisiekimo ministeriją, kuriai yra pavaldūs „Lietuvos geležinkeliai“. Tuoj pat atskriejo ir dar viena, tik jau ant kitos uodegos atnešta žinutė. Žurnalistas Andrius Tapinas atskleidė dar daugiau sąsajų: A.Belickaitė, susisiekimo viceministrė Agnė Vaiciukevičiūtė ir ekonomikos ir inovacijų ministrė A.Armonaitė yra bendraklasės. Štai koks sutapimas! Dar daugiau: „Lietuvos geležinkelių“ valdybos narė Dalia Andrulionienė – buvusi A.Belickaitės vadovė kitoje įmonėje, ir, šaltinių teigimu, abi neblogai sutariančios. Buvo nurodytas ir dar vienas sutapimas: kita „Lietuvos geležinkelių“ valdybos narė Agnė Mikalonė dirba Susisiekimo ministerijos vyriausiąja patarėja ir yra tiesiogiai pavaldi A.Belickaitės bendraklasei A.Vaiciukevičiūtei. Ir tai dar ne viskas: esą A.Belickaitė dirbo su Laisvės partija per rinkimus, konsultavo, kaip parengti ir sėkmingai vykdyti pergalingą rinkimų kampanijos planą. Tai, kad per savivaldos rinkimus „laisviečiai“ patyrė triuškinamą pralaimėjimą, dar neleidžia abejoti šios komunikacijos specialistės profesionalumu: antai LTG vadovai juk kažkodėl nepabijojo surizikuoti ir atiduoti į jos rankas savo korporatyvinių reikalų...

Iškart po šių miško gyventojų kasdienybę pagyvinusių naujienų pasakos siužetas ėmė greitėti. Vos LTG paskelbto atrankos konkurso į korporatyvinių reikalų direktoriaus pareigas skaidrumu suabejojęs E.Jakilaitis į apyvartą paleido „jaunųjų bebrų“ terminą, kuriuo, galima spėti, įvardijo besočius skanių postų (skelbta, kad LTG korporatyvinių reikalų direktoriaus atlyginimas sudaro daugiau nei 4 tūkst. eurų „į rankas“) graužikus iš Laisvės partijos ir jos aplinkos, tuoj susilaukė atsakomojo smūgio. „Lietuvos geležinkelių“ generalinis direktorius Egidijus Lazauskas patvirtino, kad paties E.Jakilaičio sutuoktinė Rasa Jakilaitienė, anksčiau dirbusi premjerės Ingridos Šimonytės atstove spaudai, buvo tarp penkių atrinktų kandidatų, kurie konkuravo dėl įmonės korporatyvinių reikalų direktoriaus pozicijos. Įdomu, ar miško gyventojai būtų ką nors sužinoję apie principingiems žurnalistams pasipiktinimą keliančią neskaidrią jaunųjų bebrų veiklą, jeigu konkursą būtų laimėjusi vieno iš jų žmona?

Nuo šios vietos pasakos veiksmas įsisuko taip greitai, kad pakaitomis tai į oranžinius dantis šiepiančius bebrus, tai į virš jų rėkaujančias kregždutes spoksantys užvargę miško gyventojai net nustojo žiaumoję savo pusrytėlį. Miško laukymėje prasidėjo neskelbtas politinis spektaklis: ant drūto išpuvusio kelmo vienas po kito lipo šios pasakos veikėjai. Ministrė, viceministras, konkursą laimėjusi jo žmona nuoširdžiai piktinosi kregždučių mestais įtarimais nepotizmu, kalbėjo apie didelį užimtumą, dėl kurio neįmanoma žinoti, ką ir kur dirba buvusios klasės draugės, apie nepaprastą kandidatės profesionalumą, atvėrusį duris į geidžiamas pareigas. Regis, artėjant pietų metui pademonstruoti aktorinio meno įgūdžiai davė norimą rezultatą: miško gyventojai buvo beveik įtikinti, kad nieko blogo nenutiko, viskas teisinga ir skaidru. Tačiau ramybė truko neilgai: matyt, įtampos neatlaikiusi ekonomikos ir inovacijų viceministrė Eglė Markevičiūtė prisipažino, kad ji ir susisiekimo viceministrė A.Vaiciukevičiūtė – pusseserės. Kaip sakoma, nieko asmeniška, tik Laisvės partijos kadrų politika. Į siužetą įsijungė ir prezidentas Gitanas Nausėda, pavadinęs situaciją „apgailėtinu žemos politinės kultūros pavyzdžiu“ ir paraginęs ministrę A.Armonaitę apsvarstyti galimybę pasitraukti iš pareigų. Vakarop svarbiausių Laisvės partijos veikėjų choras užtraukė jau kitą melodiją, primenančią politinę lopšinę pagrindiniams šios pasakos veikėjams. Ji buvo veiksminga: kitą rytą A.Belickaitė ir jos vyras viceministras V.Jurgutis pranešė atsistatydinantys. Bet ar pasakoje apie jaunuosius bebrus iš tikrųjų jau padėtas taškas?

Štiš iš čia!

Politologas Bernaras Ivanovas, paklaustas, kodėl Laisvės partijos politikai, kilus nepotizmo skandalui jos kontroliuojamoje ministerijoje, taip greitai atsitraukė iš atkakliai gintų pirminių pozicijų, atsakė manantis, kad viskas susiję su „laisviečiams“ labai nesėkmingais savivaldos rinkimais. „Jiems labai nepasisekė. Praktiškai partijos nėra, ji neturi jokios politinės atramos. Kaip sakoma, dulkė buvai, į dulkę ir pavirsi – taip ir atsitiko. Prezidentas yra teisus sakydamas, kad draugų, giminystės ryšių schemos šioje istorijoje jam yra panašios į sistemą. Nepotizmas – sisteminės korupcijos dalis. Tik per politinius ryšius, asmenines pažintis gali įsidarbinti norimoje vietoje, kompetencija ten nevaidina jokio vaidmens. Partijos neatlieka politinės konkurencijos funkcijos, vietos atitenka saviems, o galiausiai viskas baigiasi tuo, kad nebelieka žmonių, kurie galėtų normaliai dirbti. Čia irgi ta pati istorija – pusseserės, sutuoktiniai, klasės draugai. Žinoma, nereikia manyti, kad taip tik vienoje partijoje, visos panašios. Bebrai atsirado ne dabar ir ne čia. Dabar tiesiog sakoma, kad čia pas jus daug visokių prilindę, mūsiškiams irgi reikia gerų postų už keturis tūkstančius per mėnesį, tad štiš! Ir iškart seka atsistatydinimas“, – sakė politologas.

Tačiau kaip svetimi bebrai gali patekti į kitas politines užtvankas, jeigu abi nepotizmo istorijoje figūruojančias ministerijas kontroliuoja Laisvės partija? „Vadinasi, jau nebekontroliuoja, – atsakė B.Ivanovas. – Galia nėra vien kažkoks formalus dalykas, užrašytas popieriuje. Galia yra tai, kaip į tave žiūri. O jeigu į tave žiūri kaip į nieką, tai tu ir esi niekas jų akyse. Su tavimi tiesiog nesiskaitys. Gal tavo pareigybių apraše ir pasakyta, kad esi didžiausias ponas, bet jeigu tu gauni nulį rinkimuose, tai tu ir esi nulis. Tad jiems šiuo atveju tiesiog buvo pasakyta: jūs esate niekas ir čiuožkit iš čia! Blogiausiu atveju eikite pas savo buvusius kolegas Liberalų sąjūdyje, kurie rinkimuose pasirodė gerai. Ką gi, „laisviečiams“ teks pabrukus uodegą grįžti pas tuos, kurie per visą koalicijos veikimo laikotarpį iš jų tiesiog atvirai šaipėsi.“

Pašnekovo manymu, nesuprantantys, kodėl vis dėlto pagrindiniai šio nepotizmo skandalo veikėjai atsistatydino, nors iš pažiūros galėjo to ir nedaryti, kovoti – galbūt ir sėkmingai – už savo tiesą ir interesus, neįvertina visų galimų poveikio priemonių. „Lietuva, ko gero, yra labiausiai pasiklausoma valstybė Europos Sąjungoje. Kasmet sankcionuotai klausomasi dešimčių tūkstančių žmonių, apie visus yra surinkta kalnai kompromituojančios informacijos. Gal manote, kad ten tik Kristijonas Bartoševičius galimai yra prisidirbęs? Daugiau nė vieno nėra? O gal tereikia tik timptelėti siūliuką? Čia juk senas KGB metodas – pasikvieti reikiamą asmenį, padedi aplankėlį ant stalo ir pasiteirauji: ar žinai, kas ten parašyta? O jei žinai, tai greitai pareiškimą ant stalo, ir čiuoži pro duris, nes bus blogiau. Ir viskas, kalba trumpa. Tie, pas kuriuos guli lagaminai su „kompromatu“, turi svertus. Aš net neabejoju, kad tai yra viena iš svarbiausių poveikio priemonių Lietuvoje. Priešingu atveju, kam reikėtų tokio žmonių sekimo masto?“ – retoriškai teiravosi politologas.

Mato desperaciją

Andrius Navickas, Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkas, teigė nemanantis, kad šiame nepotizmo skandale sudėlioti visi taškai. „Nemanau, kad iš tikrųjų viskas jau išsisprendė. Vis dėlto šioje situacijoje už vairo sėdėjo ministrė A.Armonaitė. Jeigu ji pažeidė politikos eismo taisykles, tai neturėtų išvengti atsakomybės vien tik dėl to, kad sustojo ir išlaipino jos automobilyje sėdėjusius keleivius. Man atrodo, kad ji turėtų prisiimti atsakomybę. Bet, išsodinus keleivius, aistros buvo nuramintos, buvo tarsi parodyta, jog imtasi veiksmų. Manau, kad toks bandymas nuraminti – desperatiškas elgesys. Vertinant situaciją būtų galima tvirtinti, kad šitos partijos žmonės prarado pasitikėjimą. Eidami į rinkimus jie deklaravo skaidrią savo politiką ir elgesį. Dabar matėme rafinuotą parodomąjį bandymą reaguoti į tai, kas įvyko. Bet, kaip sakiau, vairuotojas šioje situacijoje neprisiėmė atsakomybės už pažeidimą“, – sakė A.Navickas.

Svarstydamas apie parodomąjį akių dūmimą, kai politikai skambiais žodžiais kovoja su korupcijos apraiškomis, tarp jų ir nepotizmu, o patylomis į šiltas valdiškas vietas sodina saviškius, pašnekovas pabrėžė, kad gabūs žmonės tikrai neprapuola. „Jų nereikia kaip nors globoti, proteguoti, „prastūminėti“, jie suranda savo vietą. Dažnai tokios situacijos tik parodo, kad patys muša, patys ir rėkia: bandoma šaukti apie korupcijos blogį, o elgiamasi dar bjauriau. Sunku pasakyti, kodėl tokie dalykai tebėra įsišakniję mūsų visuomenėje, gal šitaip yra ir kitose šalyse, nesu matęs tokio pobūdžio tyrimų. Vis dėlto nemanau, kad visi, atėję į valdžią, bando savus į šiltas vietas įtaisyti. Gal šioje konkrečioje situacijoje vis dėlto matoma konkrečios partijos desperacija: prarandant įtaką bandoma užsiimti postų“, – svarstė A.Navickas. Jis neabejojo, kad visuomenė įvertins šitą istoriją. „Visuomenė juk yra politikų darbdavys, tik jie to nenori suprasti. Mano, kad atėję į Vyriausybę jie yra svarbesni už Lietuvos žmones. Bet žmonės mato, vertina, daro išvadas, todėl ir šitos partijos reitingai bei rezultatai savivaldos rinkimuose yra žemiau tos kartelės, kuri leistų jiems patekti į Seimą. Manau, kad tai, kas įvyko, dar labiau sumažins pasitikėjimą ta partija ir jos atstovais“, – apibendrino pašnekovas.

Atsakymo raktas – koalicijos likimas

„Sunku atsakyti į šitą klausimą, bet galima pasvarstyti“, – atsakė politologė Lidija Šabajevaitė, paklausta, kas nutiko, kad su Laisvės partija siejamas nepotizmo skandalas buvo užgesintas vos per vieną parą. „Konservatoriams labai svarbu išlaikyti sąjungininkus, o jeigu premjerė užimtų kokią nors kitą poziciją, Laisvės partija galbūt atsisakytų koalicinės sąjungos. Nepaisant to, kad apie ministrę A.Armonaitę jau seniai sklido kalbos, esą jai reikėtų atsistatydinti, premjerė visą laiką atkakliai tvirtino, kad gins savus – arba esą atsistatydins visa Vyriausybė. Manau, kad atsakymas į šį klausimą susijęs su koalicijos išlikimu. Jeigu ji žlugtų, su kuo tada būtų galima sudaryti naują?“ – klausė politologė.

Kitas svarbus dalykas šioje istorijoje, pasak pašnekovės, susijęs su Laisvės partijos lyderės charakteriu. „Ji juk visomis keturiomis įsikibusi į valdžią. Ir, ko gero, tai paskutinis šansas: gal būsimuose Seimo rinkimuose ji pati ir bus išrinkta, bet nemanau, kad jos partija gautų vietų. Visi reitingai tą rodo, nors, žinoma, iki rinkimų dar yra laiko. Savivaldybių rinkimų rezultatai taip pat savotiškai atskleidė, kokia yra piliečių nuotaika“, – pridūrė L.Šabajevaitė.

Ji atkreipė dėmesį į dar vieną „jaunųjų bebrų“ istorijos aspektą, susijusį su kartų kaitos Lietuvos politikoje lūkesčiais. „Valstybingumo pradžioje buvo manoma, kad ateis jaunimas – jie bus sąžiningi, nesirems „senių“ vertybėmis, nebus jokios korupcijos ir t.t. O ką mes pamatėme? Ekonomikoje iškart iškilo naujieji verslininkai, jauni žmonės, kurių pinigų troškimas, ko gero, buvo žymiai didesnis, nei tų, kurie anksčiau buvo valdžioje ir galėjo pasinaudoti galimybėmis plėtoti verslą. Politikoje praktiškai buvo tas pat. O dabar susiformavo labai glaudūs verslo ir politikos ryšiai. Bet ir vienur, ir kitur dalyvauja jauni žmonės, jau beveik nebeliko tų, kurie turėjo tvirtas pozicijas tarybiniais metais. Nenoriu sakyti, kad dabartinėje jaunojoje kartoje nėra, pavadinkime taip, idealistų, bet jų – mažuma. Dauguma žiūri, kad tik jiems būtų geriau“, – sakė L.Šabajevaitė.

„Anūko partija“, „pusseserių partija“ – ar tai ženklai, kad šiandieninės Lietuvos politinėje sistemoje nepotizmo yra kur kas daugiau, nei sovietiniais laikais? „Ko gero, taip. Jei, tarkime, imtume Antano Sniečkaus šeimą, tai jo dukra dirbo eilinį darbą Vilniaus universitete. Kažkur administracijoje, bet ji tikrai nebuvo tarp universiteto vadovų. Sūnus, kuris, jei neklystu, buvo baigęs fiziką, irgi jokių pareigų tuometinėje valdžioje neturėjo. O dabar mes matome visiškai ką kita“, – teigė pašnekovė.

Paklausta, ar ši „jaunųjų bebrų“ istorija ją labiau paskatino šypsotis, juoktis, ar piktintis, L.Šabajevaitė atsakė neprisimenanti, kas yra pasakęs: jeigu verki, tai dar gyveni neblogai. „Bet kai pradedi iš viso to juoktis, tada jau būna visiškai liūdna. Tai dabar bent jau aš asmeniškai pradedu juoktis. Juk patys matome, už ką balsuojame. Ir dar lieka klausimas, ar yra už ką balsuoti. Bet gyventi juk reikia – ir tada pradedi šaipytis ar juoktis“, – sakė politologė.

Kas dar gali išlįsti?

„Labai sunku pasakyti, kodėl ši istorija taip greitai pasibaigė. Vienas iš jos herojų minėjo, neva reikia kraujo ir atsakomybės. Tad tarsi ir buvo pademonstruota, jog kažkas paaukota“, – savo nuomonę apie staiga kilusį ir staiga prigesintą nepotizmo skandalą išsakė Seimo Europos reikalų komiteto pirmininko bei Valstiečių ir žaliųjų frakcijos seniūno pavaduotojas Aurelijus Veryga. Pasak jo, nors viena pusė neigia, kad čia kažkas buvo negerai, staiga pasitraukė ir pati konkurso nugalėtoja, ir jos vyras, o kai kas net avansu pradėjo prisipažinti, kur dirba pusseserė... „Man jau įdomu, kas čia dar gali išlįsti? Mat pastebėjau, kad socialiniuose tinkluose yra ir tokių komentarų: atseit, ko jūs čia stebitės, ar dvejus su puse metų nežinojot, kiek ir kur pusbrolių ar pusseserių yra prikaišiota? Aš nuoširdžiai prisipažinsiu, kad nežinojau, juk pavardės skirtingos, o tų žmonių nepažįsti. Sudėtinga pasakyti. Bet keisčiausia, kad čia prisidirbo tie skaidrumo šaukliai, kurie aiškino parodysiantys kitus standartus. A.Armonaitė atsistojusi vis kartojo, kad jie sau taiko aukščiausius skaidrumo standartus. Premjerė savo ruožtu buvo žadėjusi trauktis, jeigu Vyriausybėje kiltų kokių skaidrumo problemų, bet nei ministrė, nei premjerė dabar jokio reikalo trauktis nemato. Man atrodo, kad arba tie pažadai buvo nepamatuoti, arba politikai apgaudinėjo rinkėjus, arba patys nesuprato, ką šnekėjo“, – svarstė A.Veryga.

Paklaustas, ar prezidento žodis „jaunųjų bebrų“ istorijoje neturėjo būti žymiai ryžtingesnis, politikas pasiūlė pagalvoti, o kaip konkrečiai tai turėjo atrodyti? „Gal pasakė per švelniai, pasiūlęs ministrei pasvarstyti apie pasitraukimą? Galbūt. Bet šis prezidentas, sakyčiau, apskritai vengia kitaip elgtis, neprisimenu, kad kažką kritikuodamas būtų jam išreiškęs nepasitikėjimą. Manau, subtili užuomina – jo kaip politiko veikimo būdas. Kiti politikai paprastai juk supranta, kas sakoma, dažniausiai moka skaityti tarp eilučių. Tad turėjo suprasti. Manau, kad prezidentas pakankamai aiškiai leido ministrei susivokti, kad nėra to pasitikėjimo, ir kad ji turėtų pagalvoti. Man dar reikšmingiau nuskambėjo jo žodžiai, kad nereikia už kažko slapstytis, bandyti apsimesti, jog išėjus dviem žmonėms dingo ir pati problema. Juk problema – ne tie du žmonės, ne tik jie turėjo įvertinti riziką. Manęs, tiesą sakant, visai neįtikina nei ministro M.Skuodžio, nei ministrės A.Armonaitės verkšlenimai, kad jie nieko nežinojo. Na, aš savo klasiokus labai gerai žinau. Neįmanoma jų pamiršti. Apsimesti, kad nepažįsti tų draugų – čia jau klasika“, – ironizavo pašnekovas.

A.Veryga suabejojo, ar šis nepotizmo skandalas yra išskirtinis. „Nemanau, gal tik tiek, kad pamatėme netgi per kelias ministerijas atsiveriantį vaizdą. Susidaro įspūdis, kad tai galbūt nėra kažkoks vienkartinis dalykas, kai kur nors įkiša giminaitį. Čia panašu, kad pati partija yra vos ne iš klasiokų sudaryta. Grupiokų, draugelių, gal ir sugėrovų. Ir jie visi dabar, kai jau artėja galas, bando sulįsti į šiltas vietas. Manau, Laisvės partija labai aiškiai per rinkimus pamatė, kad ne kažkas jiems šviečiasi. Ir dabar, matyt, tokiu būdu bandoma draugelius visus sukaišiot. Susikurti sau platformą, kad ateityje galėtų kitiems trukdyti dirbti. Jeigu tų draugelių įdarbinimo mastas tikrai yra platesnis, tai man jau truputį aiškiau, kodėl šitai valdžiai taip nieko neišeina padaryti. Tarkime, kodėl europiniai pinigai nesuplanuojami, kodėl kiti darbai nepadaromi iki galo. Tai gal ten žmonės ne pagal kompetencijas priimti dirbti, gal tai tiesiog draugeliai? Todėl niekas ir nepavyksta. Niekur. Ko paklausi – to negausi. Ministrai patys į klausimus atsakyti negali, tik kažkokius juokelius laido, atsikalbinėja, šaiposi. Premjerei irgi viskas juokinga atrodo. Kažkaip labai nerimtas tas vaizdelis...“ – svarstė Seimo narys.

Kai kuriems jau atrodo juokingas premjerės užsispyrimas nieku gyvu nekeisti su darbu nesusitvarkančių ministrų – net sunku įsivaizduoti, ką dar turėtų iškrėsti vienas ar kitas Vyriausybės narys, kad Ministrei pirmininkei trūktų kantrybė? „Nežinau, ką jau tokio ministrui reikėtų padaryti, ko premjerė nesugebėtų užglaistyti. Man atrodo, kad čia logiškas jos ankstesnio nusistatymo nekeisti savo ministrų tęsinys. Priežasčių tą padaryti buvo daug: istorijas ir apie energetikos, ir apie žemės ūkio, ir apie kitus ministrus galima vardinti ir vardinti. Progų atsisveikinti su kai kuriais žmonėmis, kurie tikrai neturi kompetencijos, buvo įvairiausių, premjerė galėjo tuo pasinaudoti. Suversti viską opozicijai, paaiškinti visuomenės nepasitenkinimu. Bet ji yra pasirinkusi strategiją nieko nekeisti. Ir čia gali akmenimis lyti, bet savo nuostatos ji nekeis. Atrodo, kad ji tai priima kaip kažkokį asmeninį iššūkį – atseit, jeigu ji ką nors atleis, tai pasirodys silpna ar dar kažkokia. Matyt, toks supratimas žmogaus“, – spėjo A.Veryga.

O kaip politiškai atrodo strategija naujus Seimo rinkimus pasitikti su lygiai tos pačios sudėties Ministrų kabinetu, nors visuomenės pasitikėjimas Vyriausybe jau dabar rekordiškai žemas? Ar ji pasiteisina?

„Na, rinkimai rodo, kad nelabai. Turbūt žmonėms nelabai darys įspūdį tai, kad visa Vyriausybė išdirbo iki galo. Turbūt žmonėms labiau atrodys, kad ji iki galo pridirbo. Tol pridirbinėjo, kol galiausiai atėję po rinkimų juos pakeitė. Juk jie jokiomis aplinkybėmis nedarė jokių išvadų, patys nesikeitė. Tiesą sakant, nieko baisaus, jei Vyriausybėje pasikeičia vienas ar keli ministrai – taip buvo absoliučioje daugumoje Lietuvos Vyriausybių. Juk kol premjerai renka komandą, tai iš tikrųjų nežino, kaip seksis dirbti ministrams, išskyrus tuos atvejus, kai jų pasirinkti žmonės jau turėjo ministro darbo patirties. Jeigu surenki naujus žmones, negali žinoti, kaip jie dirbs. Natūralu, kad iš tų 14 žmonių kažkam gal nepavyksta, ir čia nieko tokio. Tačiau atrodo, kad premjerė mano, jog bus kažkoks privalumas, jei visa Vyriausybė, dantimis įsikirtusi į stalą, išsilaikys iki pat kadencijos pabaigos“, – sakė A.Veryga.