Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiKultūraSveikata Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Parodykit politinį meniu!

Partijų politinėse virtuvėse – sujudimas: sudarinėjami ir reitinguojami Seimo rinkimų sąrašai. Ką jie labiau atspindi – vidines samčių kovas ar siekį sužadinti rinkėjų apetitą kuo patrauklesniu meniu?

Politika ir gastronomija

Viešumon iškilę į savo partijos rinkimų sąrašą dėl vienų ar kitų priežasčių nepatekusių kandidatų nustebimo burbulai, kunkuliuojančios aistros dėl vietos „sąrašinių“ rikiuotės pradžioje, intriga kvepiančios spėlionės, kokios pavardės partiniame rinkimų meniu labiausiai sužadins rinkėjų apetitą, verčia manyti, kad tie, kurie lygina partijų rinkimų štabus su aplink puodus besisukančiais virėjais, ko gero, ne taip jau ir klysta. Tuo labiau kad kartais apie tvirtą lietuviškos politikos ir gastronomijos ryšį užsimena ir verslo įvykių kronika. Antai neseniai sužinojome, kad Ekonomikos ir inovacijų ministerija per trejus metus sumokėjo daugiau nei 1,5 mln. eurų už tai, kad į Lietuvą atvyktų visame pasaulyje žinomo „Michelin“ gido, rekomenduojančio geriausius restoranus, vertintojai. Anot ekonomikos ir inovacijų ministrės Aušrinės Armonaitės, ši investicija pasiteisino: 4 Lietuvos restoranai buvo įvertinti prestižine „Michelin“ žvaigžde, o dar 34 buvo įtraukti į „Michelin“ gidą. Tai, pasak ministrės, tikra gastronomijos šventė: Lietuvos atsiradimas „Michelin“ gide esą didins mūsų šalies žinomumą, kasmet ekonomiką sustiprins 3–4 mln. eurų.

Suprantama, kad tai didelė šventė ir aukštai įvertintiems restoranams – dar labiau padidės jų prestižas, padaugės lankytojų, išaugs pajamos. O tai, kad vienam iš „Michelin“ žvaigžde įvertintų Vilniaus restoranų vadovauja europarlamentaro Andriaus Kubiliaus sūnus, žinoma, tik sutapimas. Per ministrės A.Armonaitės darbo kadenciją atsitiktinumų pasitaikė toli gražu ne vienas. Galima prisiminti ir dviejų viceministrėmis Laisvės partijos, kuriai vadovauja ta pati A.Armonaitė, kuruojamose ministerijose dirbusių pusseserių istoriją, taip pat buvusio ekonomikos ir inovacijų viceministro žmonos įdarbinimą „Lietuvos geležinkelių“ grupės korporatyvinių reikalų direktore. Suprantama, tai, kad „Lietuvos geležinkeliai“ yra pavaldūs Susisiekimo ministerijai, kad susisiekimo ministrą delegavo Laisvės partija, o buvusio ekonomikos ir inovacijų viceministro žmona, pasak žiniasklaidos, yra artima A.Armonaitės draugė, vėlgi yra tik nieko nesakantys sutapimai. Belieka stebėtis, kodėl prezidentas Gitanas Nausėda šiose istorijose įžvelgė šį tą daugiau ir dėl nepotizmo apraiškų ekonomikos ir inovacijų ministrę A.Armonaitę ragino atsistatydinti. Beje, nesėkmingai.

Tačiau bala nematė tų politikos ir gastronomijos sąsajų. Juk iš esmės ir vienos, ir kitos ryšį patvirtina tas pats tikslas: kad ir ką atėjęs klientas pasirinktų iš restorano meniu, jis turi išeiti patenkintas ir dar ne kartą sugrįžti, atsivesti draugų. Skirtumas nebent tas, kaip klientas atsiskaito – įmestais rinkimų biuleteniais ar apmokėta sąskaita bei dosniais arbatpinigiais?

Ką atspindi sąrašas?

Po kiek daugiau nei 3 mėnesių vyksiantiems Seimo rinkimams besiruošiančios politinės partijos šiuo metu formuoja ir tikslina savo kandidatų sąrašus. Tai svarbus ir atsakingas darbas: pagal partinius sąrašus daugiamandatėje rinkimų apygardoje bus išrinkta pusė Seimo narių. Viena vertus, elektoratui ruošiamas savos politinės virtuvės meniu turi būti tradicinis, kad jį lengvai atpažintų ištikimi rinkėjai, kita vertus, į jį reikėtų įtraukti ir šiokių tokių naujovių, nes tam tikra rinkėjų dalis yra gana kaprizinga ir tikisi malonių staigmenų. Nesvarbu, kad visas rinkiminis viralas partijos politinėje virtuvėje samstomas iš tų pačių aprūkusių katilų, čirškinamas per dešimtmečius pajuodusiose keptuvėse – vartydamas jam pateiktą meniu rinkėjas to nemato. Svarbiausia, kad jo žvilgsnis rinkimų sąraše užkliūtų už tų pavardžių, kurios paskatintų apsisprendimą balsuoti ir sustiprintų jo norimų permainų valstybėje viltį. O politinio viralo skonį, tuo labiau pasekmes skrandžiui, jis sužinos tik po rinkimų, kai užsakytas patiekalas jau bus patiektas ir už jį susimokėta į balsavimo urną įmestu biuleteniu.

Politologas Mindaugas Jurkynas, Vytauto Didžiojo universiteto ir Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos profesorius, paklaustas, ką atskleidžia partijų reitinguojami ir tvirtinami rinkimų į Seimą sąrašai, atsakė, kad jie rodo keletą dalykų. „Pirma – ar savo partijos rinkimų sąrašą veda jos pirmininkas, ar jis yra pagrindinis magnetas rinkėjams pritraukti arba bent jau konsoliduoti savo elektorato bazę. Antra, rinkimų sąrašai rodo, kokie partijos politikai laikomi svarbiausiais pačiai partijai, nes juos reitinguoja ne tik partijos nariai – jų vietą sąraše rinkimų metu gali keisti ir rinkėjai. Trečias dalykas: svarbu žinoti ne tik tai, kaip sąrašuose dėliojamos vietos keliant kandidatus daugiamandatėje rinkimų apygardoje, bet ir tai, kaip partijos kandidatams skirstomos vienmandatės rinkimų apygardos. Kas ir kur konkuruos – ar tradiciškai tie patys kandidatai tose pačiose vienmandatėse apygardose, ar visgi nauji asmenys? Tada galime pamatyti, kiek jaunesnių politikų ateina į rinkimus ir kokią vietą jie gauna partijų sąrašuose“, – sakė politologas.

Jis atkreipė dėmesį ir į skirtingų grupių partijose politinio svorio pokyčius, kuriuos atspindi prieš rinkimus formuojami partiniai sąrašai. „Kai kuriose partijose esama frakcijų ar vidinių grupių, tarkime, Tėvynės sąjungoje yra frakcija, kuri palankesnė dabartiniam partijos pirmininkui Gabrieliui Landsbergiui, bet taip pat yra ir krikščionių demokratų frakcija, kuri kartais oponuoja vertybiniais klausimais. Todėl įdomu pažiūrėti, kokios vietos krikščionims demokratams šįkart yra skirtos Tėvynės sąjungos sąraše. Partiniai sąrašai parodo ir kai kuriuos vidinius dalykus, tačiau apskritai jie atskleidžia, kokiais politikais kliaunasi partija, norėdama pasiūlyti rinkėjams valdymo potencialą ir rodydama jiems žmones, kuriuos ji turi“, – pridūrė M.Jurkynas.

Kaip meniu restorane

Paklaustas apie kriterijus, kuriais remiantis partijos sudarinėja savo kandidatų sąrašus, M.Jurkynas paminėjo jau seniai socialdemokratų taikomas lyčių kvotas pirmajame savo sąrašo dvidešimtuke, taip pat tam tikrą kvotą jaunimui. „Tai rodo jų norą apeliuoti į rinkėjus, taip pat parodyti bendrapartiečiams, kad galimybės dalyvauti politikoje sudaromos įvairioms žmonių grupėms. Jų atstovams suteikiama daugiau ar mažiau garantuota vieta būsimoje nacionalinėje politikoje. O tai, kad kai kurios partijos leidžia reitinguoti savo kandidatus ir partijai nepriklausantiems žmonėms, turi parodyti, kad partija yra atvira ir demokratiška. Bet taip elgiasi labai nedaug partijų“, – sakė politologas.

Prasidėjus partinių sąrašų formavimui ir reitingavimui, viešumoje jau pasigirdo kai kurių nuviltų kandidatų balsų: antai konservatorių kandidatų vienmandatėse rinkimų apygardose sąraše neliko vietos Audroniui Ažubaliui, iš daugiamandatės apygardos sąrašo buvo išbrauktas žinomas nacionalinio saugumo ekspertas Aurimas Navys, konservatorius Andrius Navickas laišku kreipėsi į partijos bičiulius prašydamas Tėvynės sąjungos sąrašą reitinguoti taip, kad jame dominuotų „ne Talibanas“. Paprašytas pakomentuoti tokius atvejus, M.Jurkynas juos pavadino reakcija į politinės partijos poziciją vienų ar kitų politikų politinių pažiūrų atžvilgiu.

„Ir tada tai tampa ženklu rinkėjams, kurie, matyt, taip pat tam tikrus žmones atpažįsta dėl jų atstovaujamų tam tikrų pozicijų. Jei tokie politikai partijos sąraše nustumiami į gerokai žemesnę vietą, vadinasi, partija mano, kad jų politinės pozicijos jai nėra tokios svarbios. Todėl tokie asmenys dėl savo pažiūrų stumiami žemyn. Tad toks yra ir signalas – jiems patiems, kitiems partijos nariams ir šios partijos rinkėjams“, – teigė politologas.

M.Jurkynas sakė nepritariantis prielaidai, kad rinkimų sąrašų sudarytojai kartais bando vedžioti rinkėjus už nosies. „Nesutikčiau su tuo, nes rinkėjai gali reitinguoti sąrašą. Jie sprendžia, kuris asmuo jame gali nukristi ar pakilti. Rinkėjai yra pridėję ranką prie to, kad kažkas išvažiuotų į Briuselį, o kažkas pasiliktų, nors pirminiame sąraše tos galimybės atrodė kitaip. Šia prasme tikrai negalima atmesti rinkėjų poveikio. Be to, partijų sąrašai – vienas iš parlamento narių rinkimo būdų. Tai galimybė partijai parodyti, kokius asmenis, su kokia patirtimi, nuostatomis ir vizija, ji turi. Tas sąrašas per rinkimus pateikiamas kaip meniu restorane, iš jo galima pasirinkti, kas labiausiai patinka“, – palygino politologas.

Jis sutiko, kad partijų sąrašai rodo, ką geriausio savo politinėje virtuvėje turi viena ar kita politinė jėga – su išlyga, kad turėsime mintyje visus rinkimus: ir savivaldos, ir nacionalinius. „Aišku, yra ir šiokių tokių skirtumų, nes rinkimuose į Europos Parlamentą (EP) dažniausiai kandidatuoja asmenys, kurie gali patraukti rinkėjus savo populiarumu, arba didelę politinę patirtį turintys kandidatai. Todėl tarp jų matome daug patyrusių politikų, kurie nacionalinėje politikoje jau yra atidirbę. Jie turi daug politinių pažinčių, kurios padeda bendrauti ir siekti panašių tikslų savo ideologinėse EP frakcijose. Natūralu, kad tai vienas iš rinkėjams siūlomų pasirinkimų – rinkti į EP patyrusius, politikoje žinomus žmones. Tad šia prasme tai yra partijos politinis meniu, išskleidžiamas per 3–4 rinkimus“, – sakė M.Jurkynas.

„Nuo susitarimų niekas neapsaugotas“

Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto narys Algirdas Sysas, Socialdemokratų partijos frakcijos narys, pabrėžė visuomet buvęs galimybės reitinguoti rinkimų sąrašus šalininkas. Jo teigimu, tai leidžia įtraukti savo partiečius, padaryti taip, kad jų balsas būtų girdimas. „Dažniausiai partijos narius prisimename tik tada, kai jiems reikia balsuoti. Jeigu į žmogų nekreipiame dėmesio 3–4 metus, nereikia stebėtis, kad jis nutolsta. Dalyvavimas reitingavime reiškia tam tikros atsakomybės prisiėmimą. Gaila, kad susitarimai, kaimynystė ar reitingavimo „Eurovizija“, kaip sakė vienas kolega, šiek tiek deformuoja tuos pasirinkimus. EP rinkimai parodė, kad rinkėjams pateikti partijų kandidatų sąrašai pirmenybės požiūriu ne visiškai atitinka tą vaizdelį, kurį pamatėme po balsavimo. Galbūt įgyvendinant reitingavimo galimybę buvo padaryta klaida: žinome tik kandidatų numeriukus. O jeigu partijos sąrašas labai ilgas, kaip, pavyzdžiui, mūsų partijos, tai ne visi rinkėjai žino kandidatų pavardes, ne visi juos pažįsta. Manau, kad reitingavimas turėtų vykti rinkėjui padedant paukštelį prie kandidato pavardės, o ne įrašant jo eilės numerį“, – svarstė politikas.

A.Sysas apgailestavo, kad reitinguojant partijų sąrašus negalima apsisaugoti nuo susitarimų. „Panašiai kaip „Eurovizijoje“, kai vienos Balkanų šalys nuolat balsuoja už kitas. Manau, reitingavimas būtų tikslesnis, jeigu partijos jame leistų dalyvauti ir piliečiams. Juk, šiaip ar taip, rinkimuose balsuoja ne tik partiečiai, bet ir piliečiai. Tada, kaip jau esame matę, keičiasi ir situacija. Kadangi ir politikoje viskas juda, keičiasi, reikėtų ieškoti būdų, kaip padaryti, kad partijų sąrašų reitingavimas būtų kuo objektyvesnis, nesiremtų principu – mes mylime Jonuką, o Jonukas myli Marytę, todėl visi susitarkime, kad paremsime juos“, – sakė pašnekovas.

A.Syso teigimu, nuo susitarimų niekas neapsaugotas. „Girdėjau gandų ir nusiskundimų iš konservatorių, kad jų partijos skyriai nori pasielgti taip pat kaip ir kai kurie mūsų: pavyzdžiui, nereitinguoti Seimo narių, reitinguoti tik naujus veidus sąraše. Visada partijoje kažkam jaučiamos simpatijos ir antipatijos, galbūt kažkam tu labai patinki, o kažkam sukeli blogus jausmus ar atsiminimus. Čia juk ne šeima, kurioje reikia mylėti vieniems kitus. Šia prasme susiduriame su tam tikrais ideologiniais dalykais ar darbiniais santykiais: kažkieno požiūris ar įsitikinimas vienoks, o kito – kitoks. Visada, kai pradedama ruoštis rinkimams, kai partijose prasideda rinkimų sąrašo reitingavimas, buvo, yra ir bus problemų“, – pabrėžė Seimo narys.

Paklaustas, ką turėtų žinoti rinkėjai, balsuojantys už partijų sąrašus, kad neliktų nuvilti, A.Sysas atsakė, kad nusivylimas, sprendžiant iš jo dalyvavimo rinkimuose patirties, kyla dėl to, jog žmonės dar nesupranta reitingavimo tvarkos ir jo naudos jiems kaip rinkėjams. „Jeigu jiems nepatinka A.Sysas, nors jis gali būti įrašytas pirmuoju numeriu, į jo vietą galima įrašyti, tarkime, 10 ar 18 sąrašo numerį. Ir viskas. Gali pažymėti iki 5 kandidatų, kurie tau patinka. Tad jeigu tau patinka trys kandidatai iš pateikto sąrašo, tai ir pažymėk jų eilės numerius reitingavimo laukelyje. Štai ir šiais metais pamatėme, kad reitingavimo biuletenių po truputį daugėja, nors, jei neklystu, apie 40 proc. rinkėjų nesinaudoja reitingavimo galimybe. Tad jeigu žmonės nori pokyčių ir partiniuose sąrašuose, tai tą labai lengva padaryti. Daug buvo šnekama apie mūsų partijos pirmininkės dalyvavimą ar nedalyvavimą Seimo rinkimuose. Visą laiką juokauju, kad jeigu Lietuvos žmonės iš tikrųjų ją norėtų matyti Lietuvoje, tai EP rinkimuose nebūtų skyrę jai 60 tūkst. pirmumo balsų. Juk tai trečias rezultatas šiuose rinkimuose, daugiau pirmumo balsų už ją gavo tik du konservatoriai. Vadinasi, iš 120 tūkst. balsų, kuriuos rinkėjai atidavė už socialdemokratus, Vilija gavo daugiau kaip pusę. Ir tai labai gerai: vadinasi, žmonės ja pasitiki ir žino, kad ji gerai dirba EP. Ir kad Lietuvoje gali dirbti kitas žmogus, nebūtinai Vilija“, – sakė A.Sysas.

Pagrindinis kriterijus

Politologas Andžejus Pukšto, Vytauto Didžiojo universiteto docentas, sakė manantis, kad mūsų rinkimų sistema yra tikrai lanksti: ji ne tik leidžia pasireikšti politikos veikėjams, bet ir suteikia reikiamas pasirinkimo galimybes piliečiams. „Ta galimybė rinkimų dieną reitinguojant įrašyti į biuletenį norimus partinio sąrašo kandidatų numerius yra tikrai puiki. Nesu tikras, ar kas nors darė tyrimus, kokia dalis rinkėjų ja pasinaudoja, bet visgi manau, kad ji yra nemaža. Praėję EP rinkimai parodė, kad nebūtinai rinkėjas pritaria partijai. Tą rodo ir Liberalų sąjūdžio atvejis, kai partija nusprendė sukeisti vietomis Petrą Auštrevičių su Eugenijumi Gentvilu, o rinkėjai visgi padarė priešingai. Taip, partija reitinguoja savo sąrašą, sprendžia, kaip jis atrodys. Partijos vadovybė turi savo viziją, ji turi teisę priimti vienokį ar kitokį sprendimą. Tačiau kitas klausimas, kiek demokratijos yra pačioje partijoje? Kiek partijos vadovybė įsiklauso į skirtingas nuomones, į savo kolegų regionuose balsą? Čia yra apie ką pasvarstyti“, – sakė politologas.

Jo teigimu, partijos mokosi iš savo klaidų. „Štai Tėvynės sąjunga per praėjusius savivaldybių rinkimus nusprendė deleguoti į Kauną Vytautą Juozapaitį. Regis, rinkėjų akyse jis niekaip nebuvo siejamas su Kaunu, tad kauniečiai neatpažino jame savo kandidato į miesto merus. Ko gero, manė, kad jo vieta – Vilniuje. Ir dabar, kiek mačiau, profesorius V.Juozapaitis šiuose rinkimuose į Seimą kandidatuos Vilniuje. Taigi, galima kalbėti apie demokratijos stoką pačiose partijose, bet rinkėjas turi galimybę tą demokratijos deficitą ištaisyti“, – pridūrė A.Pukšto.

Pasak docento, bendrų politologinių kriterijų, kaip turėtų būti formuojami rinkiminiai partijų kandidatų sąrašai, nėra. „Pagrindinis kriterijus – vidinė partijos demokratija. Yra partijos valdyba, yra taryba, yra suvažiavimas. Jie priima kolektyvinį sprendimą dėl rinkimų sąrašo. Dabar mūsų partijos pradeda praktikuoti tai, ko nebuvo prieš 20 metų: suteikia galimybę rinkėjams elektroniniu būdu dalyvauti reitinguojant partijos kandidatų sąrašą. Tiesa, kol kas, atrodo, tą daro tik Tėvynės sąjunga, nesu tikras dėl Laisvės partijos. Tai geras žingsnis: politologija ragina suteikti kuo daugiau demokratinių instrumentų, kviečia kuo labiau remtis demokratija“, – pabrėžė A.Pukšto.

Reitingavimo liftas

Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininko pavaduotoja Agnė Širinskienė, Mišrios Seimo narių grupės frakcijos narė, paklausta, ką rodo dabar partijų sudarinėjami ir reitinguojami kandidatų sąrašai – geriausiųjų atrankos rezultatus ar vidinių partijos kovų baigtį, atsakė ką tik apie tai su kolegomis diskutavusi Seime.

„Kai pasižiūri į tuos pirminius reitingavimus, kurie dar nebūna pasiekę valdybų, prezidiumų ar kitų partijos valdymo organų, tai tikrai gali pagalvoti, kad tas, kuris partijoje apsukresnis, turi daugiau laiko pavažinėti po regionus ir užsiimti intrigomis, gauna geresnį rezultatą. Matėme kolegų iš kai kurių partijų, tarp jų ir socialdemokratų, pirminio reitingavimo rezultatus, kurie aiškiai parodė, kad partijos jaunimėlis vėl sukilo prieš „bebrus“. Tiesą sakant, ir anksčiau pas socialdemokratus tokių įtampų būdavo, panašu, kad jų yra ir dabar. Matyti, kad jaunimas nusprendė pakovoti su sąrašo senbuviais. Nors šiuo atveju yra ir kita medalio pusė: visi, matyt, supranta, kad vienas dalykas – antruoju numeriu įrašyti Gintautą Palucką, o kitas – kažką iš jaunųjų socialdemokratų, kurio pavardės niekas nėra girdėjęs. Todėl partijai, kuri turi prie jos pripratusį elektoratą, gali kilti tikrai didelių bėdų, kai į rinkimų apylinkes atėję jos rinkėjai biuletenyje pamatys jiems nežinomas pavardes“, – svarstė A.Širinskienė.

Kita vertus, pasak politikės, kai pirminis reitingavimas pasiekia partijų valdybas ir prezidiumus, situacija šiek tiek „išsilygina“. „Nepaisant kovų dėl vietos sąraše, kurios kartais kelia šypseną, reitingavimo rezultatai parodo ir partijos narių pasitikėjimą tuo žmogumi, ir jo įdirbį partijoje. Vis dėlto, žvelgiant plačiau, dėl didelės kandidatų vidinio reitingavimo prasmės labai abejočiau, nes rinkėjai taip pat turi galimybę reitinguoti. Apmaudu, kad ne visi ja pasinaudoja, ypač vyresnio amžiaus žmonės. Tačiau rinkėjų pareikšta valia reitinguojant yra svarbi. Ji kartais labai pakeičia partinę ir politinę konjunktūrą. Juk esame matę, kaip kandidatas iš 141 vietos rinkimų sąraše po rinkėjų reitingavimo pakyla į 20 ir patenka į parlamentą, nors partijos kolegos turbūt to nesitikėjo. Esame matę ir pavardės žinomumo efektą – tarkime, kad daliai rinkėjų būna sunku atskirti Rūtą Miliūtę nuo Ritos Miliūtės. Ir aš pati kartais būnu priversta padaryti pauzę galvodama, kuri iš jų yra Seimo narė, o kuri – žurnalistė. Tą patį galima pasakyti ir apie Marių Matijošaitį iš Kauno: matyt, daug kas nepagalvojo, kad jis nėra mero sūnus. Taigi, pasitaiko dalykų, kurie šiek tiek gali apgauti už vieną ar kitą pavardę sąraše balsuojančius žmones. Jų valia tikrai svarbi: ir vienuose, ir kituose rinkimuose matėme reitinguotų kandidatų kritimą. Regis, žmogus savo partijos yra išreitinguotas gana aukštai, bet po rinkimų jo vieta sąraše žmonių valia nusmunka“, – sakė politikė.

Jeigu rinkėjai taip stipriai reitinguoja partijų sąrašus, kad kandidatų pirmenybės liftai net įkaitę šaudo iš viršaus į pačią ir iš apačios aukštyn, gal pirminio sąrašo sudarytojai po rinkimų turėtų prisiimti atsakomybę, kad pridarė tiek rinkėjams nepriimtinų klaidų? A.Širinskienės manymu, dėl kandidato pozicijos smukimo ar kilimo partijos rinkimų sąraše po reitingavimo neatsako nei politikai, nei rinkėjai.

„Tiesiog tokia yra rinkėjų valia ir pasirinkimas. Manau, kad tai yra gerai, nes jeigu vienmandatėje rinkimų apygardoje vyksta asmenybių ir tam tikro politinio įdirbio kova, tai daugiamandatė apygarda nesuteikia rinkėjui labai plačių galimybių rinktis. Jo pasirinkimas apribotas tuo, ką partija įrašo į savo rinkimų sąrašą. Norisi tikėti, kad rinkimai – atsakingų pasirinkimų metas, kad prieš ateidamas balsuoti žmogus apgalvoja, kokią politinę partiją rinksis, pasidomi kandidatų biografijomis, apsvarsto, kuriuos iš jų reitinguos rinkimų biuletenyje. Reitinguodami kandidatus rinkėjai priima sprendimą, kita vertus, partija savo rinkėjams sąrašo pradžioje nurodytomis pavardėmis bando signalizuoti, kas geriausiai vertas jų pasirinkimo. Tačiau rinkimai visuomet išreiškia žmonių valią. Manau, visi politikai puikiai supranta, kad sėkmės rinkimuose atveju tarsi sudaroma darbo sutartis tarp išrinktųjų ir išrinkusiųjų. Jeigu tavimi pasitiki, eini dirbti, jeigu ne – ieškai darbo kitur“, – apibendrino A.Širinskienė.

Rekomenduojami video