Šeštą šimtmetį skaičiuojantis daugiatautis Žeimelis – tai unikalus urbanistikos paminklas, ryškus prekybos ir smuklių istorijos puslapis, elektrolizės teorijos lopšys, pirmojo Žiemgalos krašto muziejaus įsteigimo ir svarbiausio Pakruojo rajono muziejaus vieta. Tai turtingų dvarų ir komunizmo idėjų nešusių revoliucionierių kraštas. Tai miestelis, kuriame sovietmečiu buvo pastatyti didžiuliai ir anuomet itin modernūs kultūros rūmai.

Aikštė – urbanistikos šedevras

Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose Žeimelis paminėtas 1500 m. Tada čia buvo vienas didesnių Lietuvos dvarų. Miestelyje yra dvi bažnyčios. Pirmoji liuteronų evangelikų bažnyčia pastatyta 1540 m. Dabartinė pradėta statyti 1786 m. Katalikų bažnyčia atsirado tik XIX a. pradžioje. Ją 1826 m. pastatė Žeimelio ir Glėbavo Geručių dvaro savininkas Peteris Petrauskas. Tai buvo jo dovana žmonai katalikei.

Caro laikais netoli Žeimelio Vileišiuose įsikūrė iš Rusijos ištremti sentikiai. 1888 m. klestintis miestelis smarkiai nukentėjo per gaisrą.

Žeimelis buvo tapęs ginčo objektu 1921 m. nustatant sieną tarp Lietuvos ir Latvijos. Kadangi Latvija Lietuvai paliko Palangą ir Šventąją, kaip kompensacija Latvijai buvo atiduoti devyni kaimai. Žeimelis galėjo atitekti ir Latvijai. Čia gyvenusių lietuvių ir latvių balsai pasiskirstė vienodai, bet žydai pareiškė norą, kad Žeimelis liktų Lietuvos sudėtyje. Tačiau tai nesukliudė lietuvių ir latvių tolesnei bendrystei: ir šventes kartu švenčia, ir projektus įgyvendina, ir vieni pas kitus į svečius važiuoja. „Mums Ryga geriau negu Vilnius pažįstamas“, – pajuokavo Žeimelio seniūnė Vitalija Dobrovolskienė.

„Miestelio pasididžiavimas – Vienybės aikštė. Gotikinė aikštė miestelio centre susiformavo XVII a. viduryje. Iš jos nusidriekia keliai į Bauskę, Joniškį, Pasvalį ir Pakruojį. Aikštė suprojektuota taip, kad joje labai gera akustika. Aplink aikštę iki šiol tebestovi senieji žydų pastatai. Galima sakyti, kad aikštė ir susiformavo žydų klestėjimo laikotarpiu“, – miestelį pristatė seniūnė.

Žeimelyje ne vieną šimtmetį vieni šalia kitų gyveno lietuviai, latviai, žydai ir rusai, todėl 1923 m. aikštės viduryje buvo pasodintas Vienybės ąžuolas. „Minint miestelio 500-ąsias metines prie ąžuolo pastatyta stela su miestelio herbo motyvais – pasienį ženklinančiomis linijomis ir raktais“, – pasakojo Pakruojo rajono savivaldybės Kultūros, paveldosaugos ir viešųjų ryšių skyriaus vedėja Birutė Vanagienė. Per miestelį ėjo pirklių kelias iš Prūsijos į Livoniją. Tad miestelio aikštėje vykdavo Žiemgalos krašte didžiausi turgūs. Aikštės akcentas – išlikę dviejų – Didžiosios ir Mažosios – smuklių pastatai. „Anuomet smuklės buvo ne vien vieta, kurioje buvo galima išgerti ir pavalgyti. Jose apsinakvodavo per miestelį keliaujantys pirkliai, prekybininkai, savo užaugintą derlių į turgų atvežę ūkininkai. Smuklėse buvo sudaromi prekybos sandoriai ir tvirtinami magaryčiomis, mokami suderėti pinigai“, – smuklių vaidmenį apžvelgė B.Vanagienė.

Pirmasis Žiemgalos muziejus

Mažojoje smuklėje yra įsikūręs Pakruojo krašto muziejus „Žiemgala“. Tai – svarbiausias Pakruojo rajono muziejus. Pastato restauravimas ir pritaikymas muziejinei veiklai kainavo daugiau kaip 1,6 mln. litų. Plečiasi muziejaus veikla, didėja fondai, auga naujų erdvių poreikis. Bet tikimės, kad pasinaudojant 2014–2020 m. ES parama pavyks sutvarkyti ir antrą pastato aukštą“, – planais pasidalijo Pakruojo rajono savivaldybės meras Saulius Gegieckas.

Žeimelio muziejus neatsiejamas nuo žymaus krašto pedagogo Juozo Šliavo veiklos. „Pirmiausia jo surinkti daiktai ir buvo eksponuojami mokykloje. Prisimenu, už atneštą eksponatą jis mums net pažymį parašydavo, – mokytojo paskatinimą prisiminė seniūnė. – Neseniai muziejuje pradėjo dirbti J.Šliavo mokinė Daiva Skrupskytė. Ji pradėjo rengti edukacines programas, profesionalių dailininkų ir tautodailininkų kūrybos parodas.“

„Mūsų mokiniai jau dalyvavo muziejaus surengtame edukaciniame užsiėmime. Prieš Kalėdas mokėsi lieti žvakes. Mokiniams užsiėmimas labai patiko“, – pirmuosius muziejaus edukacinės veiklos žingsnius įvertino Žeimelio gimnazijos direktorė Vilma Kaminskienė.

Jaunatviškumą skleidžia mokyklos

Žeimelyje yra dvi mokyklos. Tai gimnazija ir Žemės ūkio mokykla. Motiejus Valančius „Žemaičių vyskupystėje“ užsiminė, kad mokykla Žeimelyje buvo įsteigta 1592 m. Įvairūs istorijos šaltiniai rodo, kad bėgant šimtmečiams mokykla miestelyje išsilaikė. 2014 m. pradžioje Žeimelio mokyklai buvo suteiktas gimnazijos statusas. Šiuo metu joje mokosi 247 mokiniai. Vaikus mokykla atsiveža iš vietovių, nuo Žeimelio nutolusių iki 15 km. Keletą vaikų atsiveža ir iš kaimyninio Joniškio rajono. „Kadangi gimnazija aktyviai dalyvauja bendruomenės gyvenime, turime ir rėmėjų. Tai Žeimelio žemės ūkio bendrovė ir UAB „Žemagra“. Dar mus remia JAV gyvenanti buvusi mūsų mokyklos mokinė Vida Varanauskas. Ji paremia politinio-patriotinio ugdymo priemones“, – kalbėjo gimnazijos direktorė. Jos manymu, moksleivių ugdymą labai paįvairino ir nuo spalio 1 d. įvestas neformaliojo švietimo krepšelis: atsirado įvairesnių veiklų ne tik po pamokų, bet ir savaitgaliais, švenčių dienomis.

Žeimelio gimnazija iki šiol puoselėja ir buvusio mokinio, o vėliau – ir mokytojo Juozo Šliavo pasėtą sėklą – po kruopelę rinkti krašto istoriją. Kraštotyrininką domino šių baltų tautų archeologija, istorija, etnografija, kalbotyra, mitologija, tautosaka. J.Šliavas bene pirmasis iš lietuvių kraštotyrininkų taip plačiai tyrinėjo žiemgalių etninę kultūrą. „Mūsų gimnazijos kraštotyros būrelis palaiko glaudžius ryšius su Žeimelio latvių bendruomene. Užrašinėjame žmonių pasakojimus, rengiame kraštotyros darbus, dalyvaujame religinėse ir valstybinėse šventėse. „Gimnazija labai praturtina miestelio gyvenimą. Ne mažiau svarbų vaidmenį atlieka ir Žeimelio žemės ūkio mokykla. Ar šventė, ar renginys – labai didelio palaikymo sulaukiame iš abiejų mokyklų“, – pasidžiaugia seniūnė.

Žeimelio žemės ūkio mokyklos direktorius Antanas Indriulis neslėpė: pastaruoju metu su žemės ūkiu mokyklą sieja tik pavadinimas. Mokykla rengia aptarnavimo srities specialistus: virėjus, padavėjus, barmenus, pardavėjus, viešbučio darbuotojus, automechanikus, suvirintojus, statybininkus-apdailininkus. „Kadangi jau daug metų įgyvendiname įvairius projektus, mums nelabai naudinga keisti vardą, – pabrėžė direktorius. – Daugeliui kaimo vaikų, kurių tėvai negali išleisti į mokslus, esame tarsi starto aikštelė. Nemažai mūsų moksleivių tęsia studijas kolegijose, universitetuose ir užima aukštas pareigas. Ir baigusieji aukštąsias mokyklas neretai ateina į mūsų mokyklą, pavyzdžiui, statybininkai. Jie aukštojoje mokykloje gauna tik teorinių žinių. Pas mus jie gali įgyti įgūdžių. Mūsų mokykloje mokosi 362 mokiniai iš Pakruojo ir aplinkinių Šiaurės Lietuvos rajonų. Žinoma, turime moksleivių ir iš vietovių.“

Veikia daugiafunkcis centras

Įgyvendinant projektą „Universalių daugiafunkcių centrų steigimas Pakruojo rajono Žeimelio miestelyje ir Stačiūnų kaime“, buvo modernizuotas Žeimelio vaikų darželis ir jame įsteigtas daugiafunkcis centras „Ąžuoliukas“. „Po vienu stogu įsikūrė vaikų darželis, kultūros centras ir biblioteka, – pasakojo daugiafunkcio centro direktorė Laima Karpavičiūtė. – Centre veikia trys ikimokyklinio ir viena priešmokyklinio ugdymo grupė. Įvairių renginių miestelio gyventojams siūlo kultūros darbuotojai. Vykdome nemažai projektų, kuriuose dalyvauja miestelio bendruomenė. Paauglių dėmesio sulaukė edukaciniai lipdymo iš molio užsiėmimai. Kartu su biblioteka organizuojame susitikimus su rašytojais. Kartu su bendruomene švenčiame įvairias kalendorines šventes. Labai aktyviai į daugiafunkcio centro gyvenimą įsitraukė miestelio senjorai. Jų pageidavimu centre buvo pradėti sportiniai užsiėmimai garbaus amžiaus žmonėms. Miestelio senjorės ėmė siūlytis savo noru vesti edukacinius, meninius ir net sportinius užsiėmimus vaikams, jaunimui ir bendraamžiams. Į centrą susirinkusios moterys mėgsta dalytis maisto gaminimo patirtimi, keistis receptais. Manau, kad daugiafunkcio centro įsteigimas – pavykęs projektas. Matome, kad po vienu stogu susitelkus kelioms įstaigoms, sutelkus kūrybingus žmones, padarome kur kas daugiau darbų, gimsta daugiau sumanymų.“

L.Karpavičiūtės teigimu, didžiulio bendruomenės susidomėjimo sulaukia edukaciniai seminarai. Į juos noriai susirenka tiek vaikų tėveliai, tiek senjorai. Seminarų metu skaitomos paskaitos apie kūrybinį vaikų ugdymą, sveikatą, rengiamos muzikos ir šokio judesio terapijos. „Turime tris sales ir jas visiškai išnaudojame. Iki pietų jose vyksta ikimokyklinio ugdymo užsiėmimai, o po pietų čia atvyksta sportuoti senjorai“, – apie daugiafunkcio centro veiklą pasakojo Laima.

„Miestelyje – daugiafunkciame centre, gimnazijoje, abiejose mokyklose, seniūnijoje – turime nemažai salių. Kai norime organizuoti didesnį renginį, pasinaudoti sale leidžia Žeimelio žemės ūkio bendrovė, kuri yra įsigijusi buvusius miestelio kultūros namus. Ten yra 500 vietų salė“, – galimybes vardijo seniūnė.

„Tikimės, kad, pasinaudojant ES parama, pavyks sutvarkyti ir daugiafunkcio centro pastato palėpę. Ten dar galima įrengti 100 kv. m erdvę, – planais pasidalijo rajono savivaldybės meras S.Gegieckas. – Investavus 273,7 tūkst. eurų, sutvarkyta ilgamečio, daugiau kaip 20 metų Žeimelyje dirbusio pastoriaus Eriko Lejerio vardu pavadinta alėja, turgelis. Tikimės, kad pavyks sutvarkyti miestelio centrą, atnaujinti ir trūkstamose vietose pakloti vandentiekį ir nuotekų surinkimo tinklus, apšviesti iki šiol neapšviestas gatves, atnaujinti gatvių dangą.“

Elektrolizės teorija gimė Žiemgaloje

Sušnekus apie planus, Žeimelio seniūnė V.Dobrovolskienė skubėjo pasidalyti dar viena svajone. Žeimeliečiai nori miesto aikštėje pastatyti paminklą XIX a. pradžios pasaulinio garso mokslininkui, atradėjui, fizikinės chemijos tyrimų pradininkui Teodorui Grotusui. Jis, atlikdamas sudėtingus vandens elektrolizės tyrimus, parašė šį procesą pagrindžiančią teoriją. Pirmoji pasaulyje elektrolizės teorija buvo išspausdinta to meto mokslinėje spaudoje prancūzų, vokiečių, anglų kalbomis. Jis pirmas tyrė grandinines reakcijas, suformulavo fosforescencijos dėsnį, teigiantį, kad šviesos išspinduliavimas priklauso nuo temperatūros. T.Grotusas tyrinėjo Likėnų, Smardonės mineralinius šaltinius, nustatė jų vandens sudėtį.

T.Grotusas gimė 1785 m. sausio 20 d. Leipcige (Vokietija). Jo tėvai – Gedučių, esančių šalia Žeimelio, dvaro savininkai. Mirus tėvui, T.Grotuso motina su sūnumi persikėlė į Gedučius. Dar ankstyvoje vaikystėje išryškėjo Teodoro gabumai muzikai, dailei, kalboms. Manoma, kad jo pomėgis tapyti sužadino norą geriau pažinti gamtą, nes, kaip rodo išlikę šaltiniai, tapybai jis pats iš įvairių augalų daręsis dažus. 1803 m. T.Grotusas įstojo į Leipcigo universitetą. Vėliau studijavo Paryžiaus politechnikos mokykloje, kur klausėsi garsių to meto mokslininkų K.Bertoleto, A.Furkrua ir kitų paskaitų. Vis labiau jį viliojo bioliuminescencijos reiškiniai.

1805 m. dvidešimtmetis T.Grotusas išspausdino straipsnį „Apie vandens ir jame ištirpusių medžiagų skaidymą galvanine elektra“. Straipsnis pelnė pasaulinį pripažinimą. 1807 m. jis visam laikui grįžo į Gedučių dvarą. Čia jis savo rankomis ir lėšomis įkūrė laboratoriją, kurioje ir gimė svarbiausi jo atradimai. Čia jis atrado pagrindinius fotochemijos dėsnius, paaiškino fosforescencijos reiškinį, sukūrė pirmąjį cheminį fotometrą, keletą cheminės analizės metodų.

T.Grotuso idėjos pranoko laiką, todėl amžininkai jo dažnai nesuprasdavo. Jis laiškais palaikė ryšius su mokslo pasauliu, tačiau stipriai išgyveno vienišumą. 1822 m. kovo 26 d. jis, palikęs testamentą, kuriame savo santaupas ir turtą paskyrė mokslo reikalams ir valstiečių buičiai palengvinti, pasitraukė iš gyvenimo. Tačiau giminės testamentą užprotestavo, o jį patį apšaukė nevisapročiu.

T.Grotusas buvo palaidotas Gedučiuose, šeimos kapavietėje. Tačiau vėliau jo palaikai buvo perkelti kitur, bet iki šiol nežinoma, kur. Jo kapavietę bandė rasti kraštotyrininkas J.Šliavas, mokslininkai. Manoma, kad taip jo vardą iš žmonių atminties bandė ištrinti jo artimieji.

Nemažai informacijos apie šią asmenybę yra surinkęs J. Šilavas. Jo užrašyti žmonių prisiminimai rodo, kad tai buvo kilnus ir geros širdies žmogus. Jei prisireikdavo, jis kaimiečius ir jų gyvulius savais pinigais gydydavo, ištikus bėdai visada padėdavo.

„Kraštietis Kęstutis Balčiūnas yra sukūręs skulptūros maketą. Jis saugomas mūsų muziejuje. Reikia atlieti ir pastatyti. Tam reikia apie 40 tūkst. eurų, bet tikimės, kad bendromis pastangomis rasime reikalingą sumą“, – lūkesčiais pasidalijo seniūnė V.Dobrovolskienė.

Ateitis – žemės ūkis ir klestintis verslas

Pasak seniūnės, Žeimelį atgaivinti gali žemės ūkis, nes aplinkui labai derlingos žemės. Žeimelyje veikia stipri žemės ūkio bendrovė. Aplink gyvena nemažai stiprių ūkininkų. Kuriasi verslas. Miestelio centre prieš porą mėnesių įsikūrė kavinė. Yra medienos apdirbimo įmonė, kurioje dirba apie 60 žmonių. Šiuo metu kuriasi įmonė UAB „Žeimelio trikotažas“. Jos kūrėjo kraštiečio Vido Damalako planuose – apie 50 darbo vietų. Iš užsienio grįžęs Rolandas Kazakevičius įsteigė vis labiau populiarėjantį automobilių kompiuterinės diagnostikos centrą. „Pritraukiant investuotojus, labai svarbų vaidmenį atlieka aplinka, infrastruktūra. Pasinaudojant ES paramos lėšomis, padaryta nemažai, bet dar daug ką reikia tvarkyti. Svajojame, kad būtų atnaujinta gyvenviečių pagrindinių gatvių danga, kad grįžtų emigrantai, daugėtų vaikų. Jei to nebus, nepasieksime, kad Žeimelis išliktų ir po tūkstančio metų“, – sakė Žeimelio seniūnė V.Dobrovolskienė.