Avietės – daugiamečiai augalai, kurie vis atsinaujina leisdami naujus ūglius. Jos nesunkiai prižiūrimos, auga beveik kiekvienoje dirvoje, gausiai dauginasi. Jų priežiūra nėra labai reikli ir sudėtinga, be to – greitai duoda gausų derlių.

Gydomosios savybės

Avietės naudojamos ne tik maisto gaminimui, bet ir gydymui. Vaistinei žaliavai avietės renkamos liepos–rugpjūčio mėnesiais, giedrą dieną, nudžiūvus rasai. Šviežios uogos turi daug vitaminų, malšina troškulį, gerina virškinimą. Laukinių krūmų avietės aromatingesnės ir geriau išsilaiko sudžiūvusios.

Avietės – puikus vaistas nuo peršalimo, todėl susirgus geriama aviečių arbata, 3–4 puodeliai per dieną. Ji skatina prakaito išsiskyrimą, mažina temperatūrą, skatina atsikosėjimą. Aviečių lapai gerai veikia nuo peršalimo, vartojami kartu su kitais vaistiniais augalais, tokiais kaip šalpusniai, liepų žiedai, čiobreliai. Uogose yra gausu vitaminų B₁, B₂, C.

Paprastoji avietė – daugiametis krūmas, nors jų stiebai gyvuoja porą metų, kol duoda uogų. Gausiai augantys nauji stiebai keičia vieni kitus, taip vienoje vietoje augama daug metų.

Paprastos miškinės avietės uogų duoda ant antruosius metus augančių stiebų, o išvestos remontantinės avietės – jau pirmaisiais metais, taip pat tie patys stiebai duoda ir antraisiais metais.

Avietės dauginasi šaknų atžalomis, veisiamos sumedėjusiomis bei žaliomis šaknų atžalomis, gyvašakėmis ir krūmų dalijimu, o juodosios avietės – viršutiniais pumpurais. Veisimas šaknų atžalomis yra patogiausias. Geriausias atžalas ir daugiausiai jų leidžia 4–5 metų amžiaus krūmas.

Aviečių sodinimas

Avietėms reikia geros užuovėjos, geriausia sodinti šalia medžių ar vaismedžių. Drėgmės atžvilgiu avietės gana reiklios. Per drėgnų vietų avietės nepakenčia, kai drėgmės pernelyg daug, sustoja vystytis požeminiai stiebų bei šaknų pumpurai. Pernelyg sausose ir aukštose vietose avietės taip pat blogai vystosi ir dažnai išdega.

Avietės auginamos paprastu juostiniu būdu pagal ištemptą virvę, taip išlaikomas vagų lygumas. Sodinant atstumai tarp augalų gali būti ne didesni kaip 50 cm. Sodinant avietes sode, jų eilės daromos ne arčiau kaip 2,5–3 m nuo vaismedžių. Sodinamos lygioje vietoje be lysvių. Jei tose vietose linkęs kauptis vanduo, tuomet daromos lysvės, bet lengviau nusausinti dirvą.

Priešsėlis turi būti tokios kultūros, kurios dirvoje išnaikina piktžoles, pagerina žemės struktūrą ir joje palieka daug maisto medžiagų. Geriausiai tinka daugiametės varpinės ir ankštinės žolės. Dažniausiai avietynas ruošiamas buvusioje pievoje, todėl gerai nudirbus žemę, likus metams iki avietyno sodinimo galima pasodinti garstyčių, žirnių, pupų. Tuomet suarti ir palikti pūdymui.

Avietės reikalauja gana stipriai įtręštos dirvos, nes jos žymiai greičiau išsemia dirvą, negu kitos uoginės kultūros. Todėl dirva tręšiama organinėmis ir mineralinėmis trąšomis. Mėšlo arba komposto krečiama 60–100 t/ha. Jei avietynų plotas nėra didelis, galima tręšti pelenais ar specialiomis trąšomis.

Kad avietės prigytų ir teisingai vystytųsi, reikalingas tinkamas sodinimo laikas. Avietės sodinamos rudenį arba anksti pavasarį, dar prieš pumpurų išbrinkimą. Senoliai orientuodavosi pagal gamtos ženklus: sodindavo kuomet varlės pradeda leisti kurkulus. Visa tai vyksta balandžio 12–13 d. Rudenį avietes buvo stengiamasi pasodinti iki kaštonams pradedant gelsti, apie spalio 20 d. Nelaiku pasodinus avietes, jos nespėja pasiruošti žiemai, lengviau suserga, o viršūnės nušąla.

Avietėms didelių atstumų nereikia, vienai nuo kitos užtenka 50 cm, o nuo kitų medžių – 2–3 m. Tarp eilių paliekami 2 m, taip bus patogu prieiti. Pasodinus avietes reikia gausiai palaistyti, vienam krūmeliui turi tekti apie kibiras vandens. Avietes galima ir mulčiuoti.

Priežiūra

Pagrindiniai darbai avietyne – piktžolių naikinimas, tręšimas ir genėjimas. Pasodintas avietes prieš pumpurų brinkimą reikia nukirpti prie pat žemės. Jei tai vasarinės avietes, pirmaisiais metais patrumpinkite stiebus iki 20 cm. Tuomet turėsite gausesnį derlių. Pagrindinis dirvos dirbimas prasideda rudenį, pasibaigus vegetacijos periodui. Tuomet šakėmis, kastuvu ar traktoriumi išariami 12–15 cm gylio tarpueiliai, o eilėse tarp augalų dirva perkasama sodo šakėmis 8–10 cm gilumu, vengiant pažeisti aviečių šaknis ir pumpurus prie stiebo.

Anksti pavasarį tarpueiliai purenami apie 10 cm gilumu, o eilėse tarp augalų dirva purenama apie 6 cm gilumo įrankiais. Vasaros metu kovojama su piktžolėmis – jei avietės apauga žolėmis, jų krūmai būna žemesni, duoda mažiau uogų. Laistymas, tręšimas ir genėjimas – vieni būtiniausių darbų. Laistyti rekomenduojama gausiai, bet rečiau – žemė neturėtų perdžiūti. Avietėms auginti tinka derlinga, vidutinio drėgnumo dirva.

Augalai geriausiai auga silpnai rūgščioje dirvoje (pH 5,5–6). Pernelyg rūgšti dirva kalkinama likus porai metų iki augalų sodinimo. Šarminėse dirvose avietės auga prasčiau, sutrinka kai kurių maisto elementų, ypač geležies, pasisavinimas, prasideda lapų chlorozė. Prieš sodinant pageidautina tręšti organinėmis ar mineralinėmis trąšomis. Aviečių šaknys yra paviršinės, išsidėsčiusios 30–60 cm spinduliu, gausiai leidžia ūglius. Juos rekomenduojama šalinti, viename krūme paliekant daugiausiai 12 sveikų ūglių.

Avietės skirstomos į vasarines ir remontantines, jos yra vienos populiariausių. Remontantinės avietės dera 2 kartus per vasarą, uogas augina ir ant pirmųjų metų ūglių, ir ant antramečių. Tačiau jei norite turėti gausesnį uogų derlių, antramečius stiebus pašalinkite anksti pavasarį, kuomet žemė tik pradeda šilti. Remontantinės avietės praprastai dera rugpjūčio–spalio mėnesiais.

Vasarinės avietės dera vieną kartą, brandindamos uogas ant antramečių stiebų. Subrandinus uogas, stiebai nudžiūsta ir užleidžia vietą pirmamečiams daigams. Nuderėjusius daigus vasaros pabaigoje reikia nupjauti. Nupjautus stiebus geriausia sudeginti, kad neplistų įvairios grybelinės ligos. Genėjant avietes svarbu stiebus nupjauti iki pat žemės, nes jei paliksite bent 2 cm, iš jų pradės augti ūgliai, kurie tik naudos maisto medžiagas.

Vasaros pradžioje avietės tręšiamos kompostu arba skystu mėšlu. Puikiai tinka kompleksinės trąšos. Avietės tręšiamos ir pelenais. Aviečių augintojai rekomenduoja auginti veislę Glem Ample – ji bespyglė, vasarinė, vidutinio ankstyvumo. Derėti pradeda liepos pradžioje ir dera iki rugpjūčio vidurio, didžiausias derlius − liepos pradžioje. Labai atsparios ligoms, puvimui. Krūmai užauga aukšti, stiebai – stiprūs. Taip pat gausiai auginamos avietės Polana, Polka, Golden Queen (geltonos).

Aviečių genėjimas priklauso nuo to, ar jūsų krūmas yra vasarinis ir augina uogas ant dvimečių ūglių, ar rudeninis ir augina uogas ant vienmečių ūglių. Anksti pavasarį išgenimos senos ir nudžiūvusios šakos. Jei avietyne yra daug prigijusių šakų, paliekame 7–9 gerai derančius ir išsivysčiusius stiebus. Stiebus, kuriuos ruošiatės genėti, kerpame prie pat žemės. Avietės jautriai reaguoja į vandens trūkumą, todėl per žydėjimą kartais palaistykite. Kai uogos pradeda formuotis ir nokti, liekite dažniau ir gausiau, bet neperlaistykite.

Po vaisių užmezgimo dvimečių vasarinių aviečių ūgliai greitai nudžiūsta, todėl iškart po derliaus nuėmimo pašalinkite juos prie pat žemės. Ant kiekvieno krūmo palikite 4–6 atžalas, o stipriausias atžalas nupjaukite įstrižu kampu ties pirmuoju pumpuru – tai padeda augalui išsišakoti.

Kai šoniniai ūgliai pasiekia 30–40 cm ilgį, juos reikia nupjauti – taip skatinamas tolesnis ūglių vystymasis ir aviečių derlius padidėja kelis kartus.

Ligos ir kenkėjai

Kekerinį puvinį, žievėplaišas, degulius sukelia grybai. Žydinčias avietes rekomenduojama 2–3 kartus, kas 12–14 dienų purkšti fungicidais.

Avietiniai žiedgraužiai – vabzdžiai, lapuose išgraužiantys skylutes, į žiedų užuomazgas dedantys kiaušinėlius. Padėjusios kiaušinėlius patelės apgraužia žiedkočius, kurie dažniausiai nukrenta. Žiedpumpurių fazėje ir nuskynus uogas, kol jauni vabalai maitinasi lapais, avietes patartina nupurkšti insekticidais.

Paprastieji avietinukai pavasarį maitinasi jaunais lapais, vėliau – žiedų kuokeliais ir piestelėmis. Lervos išsirita žiedpumpuriuose. Jos gadina besiskleidžiančius žiedus, vėliau vaisių užuomazgas, uogas. Kol žiedpumpuriai dar neišsiskleidę, ne vėliau kaip likus 5–6 dienoms iki žydėjimo, avietes reikia nupurkšti insekticidais.

Avietinių uodelių oranžinės lervos įsikuria jaunų aviečių stiebų žievės plyšiuose. Žaizdos paprastai nedidelės, bet per jas plinta grybinės ligos (ypač žievėplaiša) ir stiebai sudžiūsta. Prieš žydėjimą, kai atžalos pasiekia 20–30 cm aukštį, ir nuskynus uogas, avietes patartina nupurkšti insekticidais. Anksti pavasarį išpjaunami pažeisti stiebai. Purenami tarpueiliai.

Sausringais metais neprižiūrimuose avietynuose daug žalos padaro voratinklinės erkės. Patelės kiaušinėlius deda į jaunų lapų apačioje išaustus voratinklius. Ant lapų atsiranda smulkių, šviesiai geltonų taškų, kurie vėliau susilieja. Stipriai apniktų augalų lapai nudžiūsta pirma laiko. Patartina laiku ravėti ir retinti stiebus. Erkes naikina akaricidai.

Avietiniai amarai avietes apninka sausą vasarą. Jie platina virusines ligas ir siurbia sultis. Lapai susisuka ir nukrinta, ūgliai išsikraipo. Šių kenkėjų užpultos avietės purškiamos insekticidais.

Aviečių tręšimas

Ankstyvą pavasarį avietes reikėtų tręšti amonio salietros tirpalu – 1 valgomasis šaukštas kibirui (10 l) vandens. Ant kiekvieno avietės krūmo reikėtų užpilti 2–3 l šio tirpalo. Patręšus amonio salietra, žemę patartina pabarstyti pelenais – maždaug po pusę puodelio vienam krūmui. Pelenuose gausu augalams reikalingų maistinių medžiagų: kalcio, magnio ir mikroelementų. Pelenai taip pat nukenksmina dirvožemį, pagerina jo struktūrą, padidina maistinių medžiagų ir vandens įsisavinimą.

Po tręšimo dirvą aplink krūmus galima mulčiuoti kompostu, sumaišytu su humusu. Po tręšimo ir mulčiavimo dirvožemį po krūmais reikėtų apdoroti fungicidu, kurio sudėtyje yra vario junginių. Dirvą po avietėmis taip pat reikėtų nupurkšti.

Gegužė – pats laikas tręšti mielėmis. Pagaminti mielių tirpalui reikės 100 g šviežių mielių arba 30 g sausų mielių ir 100 g cukraus. Mieles ištirpinkite 30–35 laipsnių temperatūros vandenyje (2–2,5 l) su cukrumi ir gerai išmaišykite. Tirpalą padėkite šiltoje vietoje 2 dienoms ir reguliariai maišykite. Tirpalą praskieskite santykiu 1:10 ir po kiekvienu krūmu paliekite po 5 l skysčio. Prieš laistymą nepamirškite gerai išmaišyti.

Mielių tirpalas aprūpina augalus svarbiomis maistinėmis medžiagomis, suaktyvina dirvožemyje esančius mikroorganizmus, kurie padeda aviečių krūmams sveikai augti.

Praėjus savaitei po šio tręšimo, dar kartą patręškite medžio pelenais, kad papildytumėte azoto kiekį. Ištirpinkite 600 g medžio pelenų 10 l vandens ir užpilkite juo aviečių krūmus. Šis trąšų derinys aviečių krūmams suteiks visų būtinų maistinių medžiagų, mikroelementų ir medžiagų, reikalingų uogų augimui.