„Gegužės viduryje kai kur buvo paminėta Šeimos diena. Iš kur ši šventė, ar ji neprimesta, juk švenčiame Motinos, Tėvo dienas, o tradicijų, kaip švęsti Šeimos šventę, neturime, pagaliau, ką ji simbolizuoja?“ – klausia Vidas Petrauskas iš Vilniaus.

Atsako psichologas dr.Gediminas Navaitis.

 Gegužės 15-oji nuo 1994 metų JungtiniųTautų Organizacijos sprendimu minima kaip Šeimos diena. Taip, Lietuvoje neatrodo,kad tai – didelė šventė, tik kai kur vaikai sveikina tėvus, senelius, pabendrauja. Ši šventė galėtų tapti valstybės švente su aiškia šeimos politika. Juk tai puiki proga pamąstyti, kas Lietuvoje daroma dėl šeimos gerovės, ką būtina skubiai taisyti, gerinti.

Visiems svarbi ir opi demografinė padėtis Lietuvoje – kiek žmonių dar turime savo krašte, kokia auga jaunoji karta, kokį išsilavinimą ji gaus. Nerimaujame dėl emigracijos, išvykimo iš Lietuvos, bet yra ir kitas lazdos galas – žmonės, tegu ir ne visi, grįžta su patirtimi, su motyvacija investuoti į Lietuvą. Skaičiai rodo, kad grįžtančiųjų yra daugiau negu Lietuvoje gimstančiųjų...

Vis dėlto valstybė, puikiai žinodama, kad pagrindai dedami šeimoje, vis dar taupo pinigus šeimos politikos sąskaita. Vėliau juos tenka išleisti visokioms socialinėms išmokoms bei įstaigoms – net tokioms kaip kalėjimas.

Tepraėjo vos kelios kartos, o kaip smarkiai pasikeitė šeimos vaidmuo... Visi prisimena maždaug prieš šimtą metų Antano Vienuolio aprašytą paskenduolę. Netekėjusi mergina, laukdamasi kūdikio, nemato kitokios išeities – tik savižudybę… Šiandien apie trisdešimt procentų vaikų auga nepilnose šeimose, ir nieko tai nestebina. Vedybų skaičius labai smarkiai sumažėjo - 1990 metais jų buvo apie 35 tūkst. per metus, o šiuo metu– apie 25 tūkstančius. Statistika byloja ir apie didžiulį skyrybų skaičių – per metus nutraukiama 10–13 tūkst. santuokų.

Taigi, šeima susiduria su daugybe problemų. Galima į ją žvelgti kaip į atskirą darinį – tai dviejų žmonių bendradarbiavimo reikalas, bet galima žvelgti ir kaip į visuomeninį darinį. Šiandien drąsiai deklaruojama šeimų įvairovė, neva būtina tai palaikyti, bet... Ar tai nereiškia, kad remiama bet kokia sugyvenimo forma? Jokių diskusijų, kiek tokios partnerystės naudingos žmonių asmeninei laisvei, nevyksta, o juk akivaizdu, kad ne bet kokia šeimos forma naudinga, perspektyvi.

Atrodytų, visuomenė suinteresuota šeimomis, auginančiomis vaikus. Tik kas atsitiko? Kai skelbiama, kad remiami visi, realiai neremiamas nė vienas.O reikia ir moralinės, ir materialinės paramos. Negerai, kai šeimos politika sumetama į vieną katilą su skurdo mažinimo politika. Pirmiausia turėtų būti kuriamos sąlygos šeimos laimei sukurti, ją puoselėti. Vietoje tų pabarstymų – išmokų šeimai už vaiką, reikėtų daugiau puikiai įrengtų, atitinkančių aukščiausius reikalavimus vaikų darželių, taip pat lengvatų tėvams, kad jie galėtų daugiau laiko skirti vaikams.

Žodžiu, yra apie ką pamąstyti,padiskutuoti, nes šeima – labai svarbi mūsų laimingo gyvenimo prielaida.