Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Pakilo tarsi feniksas iš pelenų

Lilijos ir Vyganto Korsakų šeiminis gyvenimas įgavo daugiau prasmės, kai prieš daugiau nei trejus metus jiems pavyko įkurti savo verslą – Vilniuje, stoties rajone, juodu atidarė kavinę-barą. Po kelerių metų jiems gimė ilgai laukta dukrytė Liepa. Dar šį ankstyvą pavasarį jaunieji verslininkai pajuto gyvenimo pilnatvę, bet saulę netikėtai užstojo COVID-19 virusas...

Išsaugojo darbuotojus

Gerdami kavą jaukioje kavinės-baro lauko terasoje, kalbėjomės apie tai, kaip jaunieji verslininkai sukasi šiandien: kaip jie išsilaikė, kai daugelis verslų, ypač kavinių, buvo sustabdyti ar net galutinai uždaryti; kaip jiems tarsi feniksui iš pelenų pavyko atgimti iš naujo?

„Rodos, esame užgrūdinti gyvenimo, – šyptelėjo Vygantas. – Anksčiau dar ir sveikatos bėdas teko įveikti. Kai paskelbė karantiną, buvo labai sunku, nes teko užsidaryti per vieną dieną, o juk kavinė – vienintelis mūsų šeimos pajamų šaltinis. Išlikome tik artimųjų padedami.

Gaila, kad iš pradžių už kavinės nuomą nebuvo taikomos nuolaidos, tiesa, bent jau atidėjo mokėjimus. Tik vėliau paaiškėjo, kad valstybė kompensuos dalį išlaidų. Per vargus pavyko išsaugoti darbuotojus – virėją ir barmeną (pasiteisino vadinamosios prastovos). Deja, pats mokėjau atlyginimus, neturėdamas jokių pajamų, tik vėliau valstybė grąžino jų dalį. Tas nedarbo laikotarpis stipriai kirto per kišenę. Nuogąstavome, ar iš viso pavyks kada nors atsidaryti.“

Sėkmės garantas – gera vieta, jauki aplinka ir puikus pietų, vakarienės ir gėrimų meniu.

Dabar Vygantas ir Lilija svarsto, kad galbūt paskubėjo, gal nereikėjo nutraukti darbo, o gaminti pietus išsinešti. Iš to negautų pelno, bet bent jau pavyktų lengviau iš naujo atsidaryti. Nes ir vėl laukia dokumentų tvarkymas, produktų, gėrimų užpirkimas... Visa tai daug kainuoja, o įplaukų – jokių. Į skolą neįlindo, bet be artimųjų pagalbos – nė iš vietos.

Jokios pagalvės

Pasak Lilijos, valdžia tarsi padeda, deja, tos pagalbos reikėjo išsyk... Smulkūs verslininkai ir taip nelengvai sukasi Lietuvoje, tikrai ne visi turi iš ko mokėti algas, kai vieną rytą sužino, kad rytoj nebegalės dirbti.

„Buvo skaudu iš aukštų tribūnų išgirsti, neva kokie čia verslai, jei nesugeba pasidėti pagalvės, kad minkščiau kristų, – kalba Vygantas. – Lietuvoje daug smulkių, neseniai veiklą pradėjusių verslininkų. Dirbantiems 10 metų galbūt lengviau, tačiau mes nuosavą verslą turime tik ketvirti metai, dažnai skaičiuojame, kaip susimokėti mokesčius. Nuolat trūksta lėšų, tad apie „pagalvę“ nėra ko svajoti.“

Kavinių savininkai neretai patys aptarnauja klientus. Tai nesvetima ir Lilijai, kuri net per mamytės atostogas atskuba padėti.

Svarbiausia – vieta

Įdomu, nuo ko priklauso verslą pradėjusių žmonių sėkmė? Pasak Korsakų, nuo daugybės sudedamųjų dalių. Svarbu turėti idėją, – tikina Vygantas. – Labai didelę reikšmę turi vieta, gal tai net svarbiausias dėmuo. Vieta, pro kurią kiekvieną dieną praeina kuo daugiau žmonių. Šitas kampas dabar atgyja – kuriasi viešbučiai, iškilo daug naujų namų, daugėja biurų, apsigyveno jaunos šeimos su mažais vaikais. Mūsų kavinė yra įsikūrusi nuošalesnėje vietoje, būna, svečius ant vienos rankos pirštų suskaičiuojame.“

Pasak Lilijos, šiais metais po koronaviruso krizės apsilanko daugiau lietuvių. Jaunieji verslininkai turi ir pastovių klientų. Žmonėms malonu pabendrauti, nes namai gal šiek tiek nusibodę... Įkuriant kavinę svarbu turėti gerą pietų, vakarienės ir gėrimų meniu. Jaunimą traukia pilstomas, vietinių aludarių gaminamas craft alus. Alaus magnatas Dainius Dundulis šiuo metu tiekia labai gerą sezoninį, pavyzdžiui, pienių, viržių alų, pavasarį tiekia sulos, o žiemą – žirnių alų. Šeimininkas klientus dar ir riešutais pavaišina.

Jaunieji verslininkai Lilija ir Vygantas sunkiai, bet sugebėjo atsitiesti po karantino.

Patiekalai „nuo keptuvės“

Žmones, ypač užsieniečius, traukia graži, jauki aplinka, į kurią daug jėgų įdėjo meniškos sielos šeimininkė. Nedidelėje patalpoje daug sendaikčių – nuo originalių rankų darbo stalų, autentiškų praėjusio amžiaus komodų ir kėdžių iki senovinio pianino, kurį barui padovanojo vienas iš pirmųjų klientų, vardu Nikola. Atidžiai apsidairęs, Nikola nusprendė, kad prie baro tilptų jo senas, tačiau puikiai suderintas pianinas. Nikola retkarčiais užsuka čia paskambinti, pabendrauti. Be to, ausį glosto ir vinilinių plokštelių muzika. Tiesa, lietuviškos melodijos nėra labai mėgstamos, nors bandyta groti nostalgiškas tarpukario daineles. Klientai mieliau klausosi vakarietiškos retro muzikos.

Patiekalus virėja Danutė Makaveckienė gamina, kai tik ateina užsakymas, jos terminais kalbant, tiesiai „nuo keptuvės“. Kavinė bendrauja su sūrių karalienėmis iš Dzūkijos – Dalyte Baranauskiene ir Laimute Stankeviče. Todėl meniu atsirado grill salotos su Laimutės sūriu „Kipras“, džiovintų ir rūkytų sūrių rinkinukai prie alaus. Kavinės-baro lankytojai pamėgo naujai pradėtą gaminti Čičinsko kepsnį – iš bulvių tešlos ir mėsos gaminamą patiekalą, kurį, ko gero, gardžiausiai ruošia aukštaičiai. Pasak legendos, Panevėžio krašte, Upytėje, gyveno dvarininkas Čičinskas, kuris labai žiauriai elgėsi su žmonėmis. Dievas jį nubaudė – Čičinskas prasmego su visu dvaru. Nuo to laiko panevėžiečiai vieną iš savo kasdienių valgių vadina Čičinsku. Meniu pateikiami ir tradiciniai lietuviški patiekalai – cepelinai, bulviniai blynai...

Priima kaip į namus

„Kavinės-baro dvasia kitokia, kai dirba pats savininkas, – svarsto Vygantas. – Žvelgi kitu kampu, priimi žmones kaip į savo namus, o užsienio turistai tą jaučia, todėl gauname daug gerų atsiliepimų. Šiandien ryški tendencija – smulkieji verslininkai, pavyzdžiui, kavinių savininkai, patys aptarnauja klientus. Tiesa, nežinau, ar mūsų mažą kavinę galima priskirti verslui, gal greičiau amatui? Ir jis nėra lengvas. Galbūt greičiau ant kojų stojasi turintys ne vieną, o visą tinklą kavinių.“

Už virtuvę, kaip supratau, atsakinga Lilija, o Vygantas turi užtektinai rūpesčių su tiekėjais, dokumentais, sąskaitomis... Lilija šiuo metu yra mamytės atostogose, mažąją Liepą planuoja paauginti iki trejų metų.

Džiaugsminga „diagnozė“

Nebūčiau nė pagalvojusi, kad ši jauna šeima jau 20 metų drauge. „O atrodo tarsi vakar, – juokiasi Lilija, tikindama, kad verslas tikrai netrukdo santykiams. – Visa bėda, kad Vygantas skiria mažiau laiko namams. Taigi, karantinas bent jau čia pasitarnavo – visi trys pasidžiaugėme buvimu namuose. Mažam verslui tenka atiduoti nemenką dalį laiko, tik tada tvarka.“

Sutuoktiniai 18 metų laukė šeimos pagausėjimo. Pasak Lilijos, gal net per stipriai laukė, todėl jis ilgai neatėjo, o kai atsirado kavinė ir visos mintys nukrypo į ją, užvirto begalė darbų, moteris pagaliau pastojo. Nuojauta, kad laukiasi, Lilę užklupo ligoninėje, kai operavo kelį, daktarams paklausus, ar tik ji nesilaukia. Toliau sekė planinė ginekologės konsultacija... „Nepamirštama akimirka, – prisimena laiminga mamytė. – Gydytoja mane apžiūrėjusi atsitiesė ir apsiverkė, nes daugybę metų lankiausi pas ją, nesulaukdama jokios džiugios naujienos... Vygantas laukė už durų. Išėjau visa švytinti, padaviau jam lapelį su „diagnoze“ ir pasakiau: „Mes jau nebe vieni.“

Mažylės gimimo sulaikę kvapą laukė ne tik laimingi tėvai, bet ir močiutės, seneliai. Lilė turėjo nemenkų stuburo problemų, tad kūdikio išnešiojimas prilygo stebuklui. Kai tuo metu močiutės Gražinos kas nors paklausdavo, kaip jie laikosi, ji atsakydavo, kad dabar ne tik Lilė, bet ir visa šeima „užsikrėtę“ nėštumu... Lieputė gimė gerokai per anksti, laimė, sveika. Kasdieniais rūpesčiais po gimdymo dalijosi vėlgi visa šeima, nes Lilei kartas nuo karto tekdavo pasirūpinti ir kavinės reikalais.

Viską darė patys

Kuo ši darbšti moteris užsiėmė prieš kavinės verslą? Būdama kvalifikuota floristė, Lilija ilgokai meniškai dėliojo gėlių puokštes parduotuvėje, deja, kai „surakino“ stuburo bėdos, šio darbo, kuriame teko ir sunkias dėžes pakilnoti, teko atsisakyti. Perėjo dirbti pas vyrą, kuris tuo metu užsiėmė liftų priežiūra, nors buvo įgijęs padavėjo-barmeno specialybę ir nemažai metų dirbo įvairiuose Vilniaus restoranuose. Vis dėlto abu nuolat pasvajodavo apie kavinių verslą.

Ir atsitiko taip, kad tinkamu metu atsirado tinkama vieta, deja, patalpos buvo gerokai apleistos. todėl užtruko jų tvarkymas, interjero kūrimas. Būsimi verslininkai viską darė patys. Darbams vadovavo Lilija – menininkų Damkauskų šeimos atžala, kuri, matyt, paveldėjo stiprius genus. Sutuoktinių tėvai juos palaikė, pernelyg nesikišo, bet patarimų irgi negailėjo. Lilei ypač svarbi švara, produktų bei patiekalų kokybė, ypač meniškas jų pateikimas. Nenuostabu, kad kavinėje ją vadina inspektore. Šie kruopštūs šeimininkai sulaukė pripažinimo iš klientų ir tikrintojų.

Įdomu, kaip kavinei prilipo Bazilisko vardas? Pasirodo, kažkas iš svečių kartą šūktelėjo: „Baziliskas – Vilniaus mistinis herojus, vaidendavęsis kaip tik šiame rajone.“ O apleista kavinė kilo į šviesą tarsi feniksas iš pelenų. Šie du reiškiniai – mistinis herojus ir restauruojamos patalpos – gražiai sutapo!

 

Rekomenduojami video