Iš padangės ant tūkstančių šalia vieni kitų sustojusių žmonių byrančios gėlės – vienas ryškiausių 1989 metų rugpjūčio 23-osios istorinio įvykio epizodų. „Esu nepaprastai apdovanotas tuo, ką mačiau, ką patyriau“, – sakė Nepriklausomybės Akto signataras Algimantas Norvilas, vienas iš kelių žmonių, kurie prieš 35 metus tą dieną buvo pakilę virš Baltijos kelio. Šios sukakties minėjimo proga paprašėme signataro prisiminti tą dieną, tuos žmones ir tą skrydį.

Buvote tarp tų kelių žmonių, kurie Baltijos kelią matė iš paukščio skrydžio. Matėte jame beveik trečdalį tuometinės Lietuvos žmonių, susikibusių rankomis, o jus matė nebent tik pastabiausi, spėję per sekundės dalį įžvelgti veidą artėjančio lėktuvo kabinoje. Tie, kas tą dieną stovėjo Baltijos kelyje, laukdami, kada galės išeiti į automagistralės vidurį ir sudaryti gyvąją grandinę nuo Vilniaus iki Talino, neabejotinai prisimena ir virš jų pralėkusį lėktuvą, ir byrančias gėles. Galbūt kai kurie tą akimirką buvo žvilgsniu susitikę su lėktuvo pilotais, gal kažkam ji taip pat išliko atmintyje. Bet pradėkime nuo pradžių: kaip tą dieną atsidūrėte padangėje?

Turbūt reikėtų pradėti iš toliau. Tuo metu, kai Sąjūdis kartu su Latvijos ir Estijos liaudies frontais pradėjo ruošti Baltijos kelią, buvo paskirti akcijos koordinatoriai. Už Kauno ruožą atsakėme du – Aleksandras Abišala ir aš. Kauno ruožas buvo 20 km ilgio, jis buvo suplanuotas tarp Ukmergės ir Panevėžio. Teko labai daug padirbėti, pavažinėti, su kelininkais pabendrauti. Jie padarė stebuklą.

Tikrai reikia nukelti kepurę prieš Lietuvos kelininkus, nulenkti galvą, nes tuo metu, iki Baltijos kelio likus maždaug trim savaitėms, ta trasa dar buvo praktiškai neišvažiuojama. Lengvuoju automobiliu – išvis. O per tas tris savaites viena kelio juosta buvo išasfaltuota, o kitoje paklotas žvyras su skalda. Kelininkai padarė milžinišką darbą, jie dirbo dieną naktį – vien dėl Baltijos kelio, kad ta grandinė netrūkinėtų.

Vežėme į būsimą Baltijos kelio vietą įvairių Kauno įmonių ir įstaigų Sąjūdžio grupių įgaliotinius, buvome pasidarę mūsų ruožo schemą, pažymėję vietas, kur kokia organizacija kokiu transportu atvyks. Suplanavome, kiek bus žmonių, kokią grandinės atkarpą – 10, 50 ar 100 metrų – jie galės suformuoti. Viskas buvo labai tiksliai apskaičiuota. Maždaug prieš savaitę iki renginio Kauno įmonių Sąjūdžio atstovai buvo keliais autobusais nuvežti per visą trasą, kiekvienas savo atkarpos kuoliukus su įmonės pavadinimu susismaigstė. Visas ruožas buvo užpildytas.

Tačiau kartu supratome, kad yra didžiulė problema. Skaičiavome žmones, transporto priemones, kurios važiuos pro Kauną, Jonavą, Ukmergę ir kitus miestus į Baltijos kelią. Praktiškai tai turėjo būti visa Suvalkija ir didelė dalis Dzūkijos. Skaičiuodami supratome, kad keliai bus labai užkimšti. Bendradarbiavome su tuometine Kauno autoinspekcija, kuriai vadovavo Gediminas Žemaitis ir jo pavaduotojas Danielius Raišys. Jie irgi buvo labai užsidegę Sąjūdžio idėjomis, labai jas palaikė. Visi Kauno autoinspektoriai dirbo kaip laikrodis. Iš karto buvo numatyta, kad reikės kelią uždaryti priešpriešiniam eismui, nukreipti transportą į šalutinius kelius, kad pastovėtų, kol pravažiuos vykstančių į Baltijos kelią srautas.

A.Norvilas: „Vyrai pristato planą: kylame pirmuoju lėktuvu ir skrendame koordinuoti eismo. O antrasis lėktuvas pakils truputėlį vėliau, nusileis Aleksoto aerodrome Kaune ir pasikraus gėlių. Užbėgdamas už akių pasakysiu, kad, pasirodo, mes neįsivaizdavome tikrojo tų gėlių kiekio.“

Kadangi iškart buvo aišku, kad reikės kažkaip koordinuoti eismą, susitarėme su aviatoriais. Kauno aviacijos sporto klubų vadovai susisiekė su kolegomis tuometinėje Savanoriškoje draugijoje armijai, aviacijai ir laivynui remti (SDAALR), kad Baltijos kelio metu padėtų skraidinti ne tik renginio koordinatorius, bet ir kino operatorius, žurnalistus, fotokorespondentus. Tam buvo paskirtos šešios „Wilgos“ – keturviečiai sportiniai lėktuvai. Jie gerai įstiklinti, jų apžvalgos plotas labai didelis – sėdi ir viską matai. Pamenu, kad paskambino Vytautas Tamošiūnas iš kooperatyvo „Aviapaslauga“, pasakė, kad gali duoti lėktuvą „An-2“, vadinamąjį „kukurūzininką“. Kaip tik tuo metu buvo kilusi idėja barstyti gėles virš Baltijos kelio. Puiku, sakau, ir pasiteiravau, ar galėtų barstyti gėles? Vytautas mielai sutiko.

Tačiau belikus parai iki Baltijos kelio pradžios Kauno aviacijos sporto klubų vadovai mums pranešė, kad SDAALR pirmininkas generolas Ginutis Taurinskas griežčiausiai uždraudė bet kokius skraidymus tą dieną. Esą lėktuvai bus užplombuoti, kad nė vienas nepakiltų. Klubų vadovai atsiprašė, kad nieko negalės padėti. Tada paskambinau į „Aviapaslaugą“, pasakiau, kad blogi reikalai. Gerai, atsakė vyrai, duosime ir antrą lėktuvą. Jie jau buvo parinkę tinkamą nedidelį aerodromą prie Baltijos kelio trasos, netoli Taujėnų (Ukmergės r.), kuris tapo aviacine Baltijos kelio baze. Kadangi netikėtai likome be „Wilgų“, teko šiek tiek pakeisti planus, bet tikėjomės, kad nieko baisaus nenutiko.

Kaip įvykiai klostėsi Baltijos kelio dieną? Jeigu sportinės aviacijos pilotams rugpjūčio 23-ąją buvo uždrausta skraidyti, kaip išsisukote iš padėties?

Ankstų rugpjūčio 23-iosios rytą Vilniuje vyko Sąjūdžio Seimo posėdis. Jame kaip Sąjūdžio Seimo narys dalyvavau ir aš. Staiga man praneša, kad esu skubiai ieškomas, kažkas iš Kauno skambina. Lekiu iš Dramos teatro, kur vyko posėdis, į Sąjūdžio būstinę. Pakeliu ragelį ir išgirstu, kad šiandien lėktuvu reikia pakilti anksčiau: pilotai baiminasi, kad skrydis gali būti sulaikytas. O abu „Aviapaslaugos“ lėktuvai buvo laikomi Pociūnų aerodrome.

Bėgu atgal į Dramos teatrą, susitariu su Egidijumi Klumbiu, kad jis atveš korespondentus į „Žiburio“ kolūkio Ukmergės rajone aerodromą, nes turėjau pats tai padaryti, šoku į savo „Žiguliuką“ ir spaudžiu į Pociūnus. Atlekiu ir matau, kad manęs jau laukia. Vyrai pristato planą: kylame pirmuoju lėktuvu ir skrendame koordinuoti eismo. O antrasis lėktuvas pakils truputėlį vėliau, nusileis Aleksoto aerodrome Kaune ir pasikraus gėlių. Užbėgdamas už akių pasakysiu, kad, pasirodo, mes neįsivaizdavome tikrojo tų gėlių kiekio. Manėme, kad žmonės atneš apie 300 kg, kaip buvo prašyta, nes mažojoje aviacijoje kroviniai kilogramais skaičiuojami. O jų buvo kelios tonos!

Pakilome Kazimiero Šalčio pilotuojamu „An-2“ lėktuvu, antrasis pilotas buvo Audrius Jonušas. Tarp abiejų pilotų sėdynių man pastatė tokią siaurą, bet tvirtą medinę atramą, ant kurios galėjau šiaip ne taip padėti minkštąją kūno dalį, nors toli gražu ne visą. Kad ir spaudžia, bet vis šiokia tokia atrama, nereikėjo skristi stovint, rankomis atsirėmus į pilotų sėdynių atlošus.

Pakilome, oras puikus, matomumas, kaip aviatoriai sako, „milijonas ant milijono“. Išskridome prieš antrą valandą, ir iš viršaus pamatėme, kad transporto srautai jau juda, eismas Kauno kryptimi intensyvus, o Jonavos plentas tiesiog pilnas. Skrendame toliau. Praskrendame Jonavą, prieš trečią valandą pasiekiame Ukmergę ir matome, kad aplinkkelyje jau kamštis. Pasirodo, ukmergiškis autoinspektorius visas mašinas nukreipinėjo į aplinkkelį, neleido eismo per miestą. Radijo ryšiu pranešėme apie susidariusią situaciją, paprašėme, kad Ukmergėje būtų leistas į Baltijos kelią vykstančio transporto eismas per miestą. Taip pat paprašėme, kad pradėtų stabdyti priešpriešinį eismą.

Nuskridome link Panevėžio ir dar sykį patikrinome visą Kauno ruožą. Pamatėme, kad Panevėžyje tikrai viskas tvarkinga, inspektoriai dirba be priekaištų, gražiai išskirsto didelį srautą nuo Šiaulių. Pasukome atgal, pamojavome sparnais A.Abišalai, su racija įsikūrusiam mūsų sutartoje vietoje ir skirstančiam atvykstantį transportą.

Beje, didžiausia problema organizuojant koordinavimą iš oro buvo rasti būdą, kaip užtikrinti radijo ryšį tarp lėktuvų ir autoinspekcijos pareigūnų. Ryšio dažniai visiškai skirtingi, nebuvo įmanoma suderinti skirtingų radijo ryšio stotelių. Labai pasistengę radijo ryšio specialistai padarė du radijo imtuvus-siųstuvus, kuriais buvo galima Baltijos kelyje susisiekti su lėktuvų ekipažais. Vieną, kaip minėjau, turėjo A.Abišala. Kita racija jis galėjo bendrauti su autoinspekcijos pareigūnais. Antrasis toks radijo ryšio aparatas buvo pas kažką iš Kauno autoinspekcijos. Jo automobilyje pavyko sumontuoti radijo ryšio įrangą, kuri galėjo priimti pranešimus iš lėktuvo ir savo ryšiu perduoti juos kolegoms.

Be viso to, skrydžio metu kitu radijo ryšio kanalu darėme trumpus reportažus Lietuvos radijui. O Lietuvos radijas pranešinėjo klausytojams, kur susidarė kamščiai, kur reikia važiuoti atsargiai ir t.t. Tas koordinavimas iš tikrųjų labai padėjo.

Ar prisimenate, kaip atrodė situacija iš oro, kai autotransporto kolonos iš vakarų ir pietvakarių Lietuvos artėjo prie Ukmergės plento?

Skrisdami atgal virš Ukmergės pamatėme, kad eismas jau leidžiamas per miestą, bet paprašėme, kad pareigūnai sustabdytų priešpriešinį eismą miesto gatvėmis. Jie nenorėjo sutikti, bet, kaip suprantu, padedant autoinspekcijos vadovams eismas Ukmergėje buvo leistas tik viena kryptimi. Būtent tai išgelbėjo Baltijos kelio organizavimą, nes jeigu būtų buvę kitaip, jeigu važiavusius per Ukmergę būtų nukreipę į aplinkkelį, būtų kilusi didelė problema. Nuo Kauno iki pat Ukmergės visame kelyje kybojo dulkių debesys. Visoje trasoje buvo sustabdytas priešpriešinis eismas, automobiliai į Baltijos kelią važiavo 4 eilėmis. Dvi – asfaltu, dar dvi – šalikele. Toks mašinų srautas driekėsi nuo pat Kauno iki Ukmergės. Iš viršaus matėme vien mašinų jūrą. Bet jos važiavo geru greičiu, tik kamuoliniai dulkių debesys kybojo virš viso kelio. Mačiau, kad žmonės važiavo net sunkvežimių kėbuluose.

Pastebėjome kelias technines avarijas. Ukmergės aplinkkelyje dvi eismo juostas buvo užėmęs sugedęs autobusas, žmonės bandė jį stumdyti. Susisiekėme su autoinspekcija, paprašėme pagalbos, kad patrauktų jį iš kelio. Daug buvo ir stovinčių lengvųjų automobilių pakeltais kapotais, kai kurie buvo nustumti į šalutinius keliukus. Užkaisdavo varikliai, kai mašinoms reikėdavo iš lėto slinkti susidarius eismo kamščiams. Be to, diena buvo karšta. Po kurio laiko pamatėme, kad vykstančių į Baltijos kelią trasa veikia kaip reikiant. Matyt, visi autoinspektoriai susivokė, kad kitaip jau nebus, kad tą begalinį automobilių srautą reikia kaip įmanoma labiau praleisti.

Nusileidome aerodrome prie autostrados. Ten jau laukė benzovežis su aviaciniu kuru, stovėjo V.Tamošiūno ir P.Bėtos „An-2“. Pasirodo, jie jau išbarstė iš Kauno paimtas gėles ir vėl kraunasi jas iš atvykusių sunkvežimių. Mūsų lėktuvas irgi stojo į eilę prie gėlių. Pastvėriau savo puikiąją minkštosios atramą ir nubėgau į Vyto lėktuvą. Bet į jį buvo galima patekti tik palube šliaužiant. Tiek prikrauta gėlių, kad tik po pat lubomis galėjau prašliaužti iki pilotų kabinos durų. Po kelių minučių jau kylame, lėktuve be gėlių – operatoriai, korespondentai. Skrendame, barstome gėles, matome, kad jau praktiškai visur jūra žmonių, jų tikrai užteks gyvajai grandinei sudaryti. Išbarstome gėles, apsisukame, grįžtame. Jau pakrautas ir K.Šalčio lėktuvas. Vėl bėgu pas Kazimierą ir kylame. Buvo gal penkiolika po šešių. Matau, kad pačiame lėktuvo gale, prie atvirų durų, įsitaisė kino operatorius Robertas Verba. Apsivilkęs striukę, pririštas diržais. Jis filmavo Baltijos kelią iš lėktuvo. Gėles mėtė aviacijos technikai, taip pat P.Bėtos žmona. Ji padavinėjo gėles technikams, o tie, prisirišę diržais, mėtė jas pro atviras lėktuvo duris. Reikia pripažinti, baisus darbas.

Pakilome, skrendame, barstome gėles. Kaip buvo sutarta, nuo Ukmergės pasukome Vilniaus kryptimi, o antrasis „An-2“ lėktuvas – priešingon pusėn, link Panevėžio ir Latvijos sienos. K.Šalčius – pasiutęs pilotas. V.Tamošiūnas laikėsi aukščio, o Kazimieras gal 5 metrų aukštyje skriejo. Viskas priminė atrakcionų kalnelius. Audrius, antrasis pilotas, vis spaudinėjo ryšio mygtuką ant savo vairalazdės. Pasigirsta „Pypt!“ – reiškia, reikia kilstelėti lėktuvo priekį. Arba tiltas, arba elektros linija. Taip ir šokinėjome visą laiką kaip per kalnelius. Virš tiltų praeidavome taip, kad, rodės, ten sustojusiems žmonėms kepures nuo galvų nuplėšime. Prašiau: vyrai, tik vėliavų neužkabinkit!

Žinoma, be reikalo, nes visi keturi pilotai buvo patyrę profesionalai. O apie šviesios atminties K.Šalčių net legendos sklandė. Jis Pociūnuose buvo susilažinęs su kitais pilotais, kad su „Wilga“ ar „An-2“, bijau sumeluoti, virš aerodromo praskris atbulom. Pučiant tam tikros krypties ir stiprumo vėjui reikia taip sureguliuoti variklio apsukas, kad keliamosios galios užtektų, bet lėktuvas vėjo būtų nešamas atgal. Reikėjo nepaprastai subtilaus balanso. Ir jam pavyko: lažybas laimėjo. Taip pat ir kitų įspūdingų dalykų apie jį žmonės pasakojo. Kazimieras, kaip sakoma, buvo lakūnas nuo Dievo, gimęs su sparnais. V.Tamošiūnas – irgi toks pat. Jis už mane vyresnis, bet labai sportiškas, pats pilotuoja, pats vadovauja. Apie tokius sakoma – parakas, ne žmogus. Žinau, kad A.Jonušas dabar yra nutolęs nuo aviacijos, o P.Bėta jau pensijoje.

Kaip iš dangaus atrodė pagrindinė Baltijos kelio akcijos dalis, kai vakarop žmonės atvyko į paskirtas vietas?

Matėme, kad milžiniškas automobilių srautas nebespėjo pasiekti Baltijos kelio iki 19 val., kad visur susidarė didelės eismo atšakos. Nepaisant to, maždaug trečdalyje Baltijos kelio ruožo žmonės stovėjo trimis ar keturiomis eilėmis. Nuo Vilniaus iki Maišiagalos – ištisai taip. Tikrai galime patvirtinti, kad žmonių grandinėje niekur nebuvo nė mažiausio tarpo. Priešingai – buvo matyti milžiniškos grandinės atšakos. Pati didžiausia buvo nuo Ukmergės autostrados ligi pat Kauno. Kažkur už Jonavos spūstyje buvo įstrigę du sunkvežimiai su gėlėmis iš Kauno, jie taip ir nepasiekė Ukmergės. Kauniečių gėlės buvo išdėliotos palei kelią gal 20 km ruože. Ištisinė gėlių juosta šalikelėje. Ten pat – žvakučių jūra. Tarsi visos lietuvių dvasios būtų šitame kelyje.

Vilnių pasiekėme lygiai septintą, būtent susikibimo metu. Nuskridome iki Gedimino kalno, apskridome Katedrą. Kelis ratus apsukome, visą minią gėlėmis apmėtėme. Mūsų lėktuvo pasirodymas sukėlė milžinišką entuziazmo bangą. Ne tik čia – visur Baltijos kelyje. Žmonės mojavo, plaikstė vėliavas. Įspūdingas vaizdas.

A.Norvilas: „Skridome taip žemai, kad matėme žmonių veidus. Sėdint lėktuve neatrodo, kad skrendi greitai – matai žmonių akis, jų šypsenas. Ta vidinė šviesa iš jų kyla į viršų, link tavęs.“

Kai skridome virš Gedimino pilies, buvome labai žemai. Turbūt jau niekas taip žemai ten niekada nebeskris. Tai prieštaravo visoms skraidymo taisyklėms, buvo pažeisti visi skrydžio saugumo reikalavimai. Tai ir mano sėdėjimas tarp dviejų pilotų, ir skrydžio aukštis, ir kiti dalykai. Bet tai buvo padaryta ne iš kažkokio chuliganizmo. Tiesiog taip tada reikėjo.

Iš Vilniaus pasukome atgal į tą mūsų improvizuotą Baltijos kelio aerodromą prie Ukmergės. Matėme, kad daug kur žmonių grandinė jau buvo atsikabinusi. Bet žmonės nesiskirstė. Stovėjo susibūrę, dainavo. Buvo matyti daug kryžių, akmenų su kažkokiais simboliais, sustatytų kaip paminklai. Daug kur degė žvakutės. Gėlės, kurias ką tik buvome išbarstę, buvo gražiai sudėtos į juostas žaliojoje autostrados dalyje.

Tuoj už Vilniaus prireikė nusileisti: R.Verba pilotų buvo paprašęs, kad jį išleistų kur nors arčiau miesto. Piloto akis rimta, jis jau buvo numatęs tinkamą nušienautą pievą kažkur prie Maišiagalos. Apsuko ratus, pasitikrino, kad duobių, akmenų nebūtų, ir nutūpė šalia autostrados. Kad jūs būtumėt matę, kaip atrodė R.Verba! Jis viso skrydžio metu tupėjo susirietęs pačiame tarpduryje, pro kurį lėkė gėlės. Jų buvo gal tona. Kino operatorius visas buvo padengtas įvairiausių spalvų žiedadulkėmis. Ten buvo visos spektro spalvos. Ant veido, ant drabužių – centimetro storio žiedadulkių sluoksnis. Tik viena akis – ta, kuri buvo prispausta prie kino kameros okuliaro – šviečia. Atrodė kaip ciklopas. Vaizdelis buvo tikrai neeilinis. Ką jam, žmogui, prisiėjo iškęsti, sunku ir įsivaizduoti. Ne ką gražiau atrodė ir mūsų technikai, kurie mėtė gėles. Juk prie atvirų lėktuvo durų susidaro tokie oro srautai, tokie sūkuriai...

Vėl pakilome, pasiekėme Ukmergę ir nusileidome mūsų aerodrome. Iš savo pusės parskrido ir Vytautas su Petru. Apsitarė, suderino veiksmus. Dalyvavau tame pilotų pokalbyje. Situacija buvo tokia: per visą mūsų skraidymą pilotai iš aviacijos dispečerio sulaukė net penkių paklausimų – kodėl skraidote, kas jums leido? O mūsų pilotai skraidymo užduotyje buvo parašę, kad kooperatyvo lėktuvai skrenda dirbti kažkur į Liepoją. Niekada ir niekam tai nebuvo įdomu, o dabar – net penki paklausimai, ir vis su raginimais pasiaiškinti. Aišku, pilotai dispečeriui neatsakinėjo. V.Tamošiūnas įspėjo: vyrai, parskrisim – gali iš karto „parišti“. Jis pasiūlė, kad vienam lėktuvui nusileidus Pociūnuose į dispečerinę eitų tik vienas pilotas. O kitas lėktuvas turėjo leistis kažkur kitur.

Kokia buvo baigiamoji skrydžio dalis? Ar nuogąstavimai pasitvirtino?

Mes parskridome pirmi. Nusileidome Pociūnuose vėluodami gal 10–15 min., nes pagal aviacijos taisykles neparuoštuose aerodromuose vėliausiai nusileisti galima tik su paskutiniais saulės spinduliais. Tūpėme praktiškai tamsoje. Kazimieras lėktuvą nuvairavo į aerodromo pakraštį, mes išlipome, o jis nuriedėjo toliau ir nuėjo pas dispečerius. Laukėme, kol grįš. Jį užlaikė labai neilgai, sugrįžęs pasakė, kad nieko baisaus, jokių pašalinių asmenų nebuvo, tik dispečeris pasakęs, kad buvo atvykusių pasidomėti, kas jiems leido išskristi, ir kad jau yra palikti pakvietimai „į visus valdiškus namus“.

O paskui vyrus tampė. Atėmė abu lėktuvus, nes jie buvo nuomojami iš „Aerofloto“, kvietė į Kauno KGB rūmus. Praktiškai sužlugdė jų kooperatyvą. Pilotai ilgai buvo tampomi, norėjo atimti jų licencijas. Kai kurie tada išvažiavo iš Lietuvos, lyg į Kazachstaną. Ten vėl išsinuomojo lėktuvą ir skraidė. Vienu žodžiu, šitie lakūnai buvo vieninteliai per Baltijos kelią nukentėję žmonės.

Tris kartus ėmiausi iniciatyvos per Seimą pristatyti visus juos valstybiniams apdovanojimams. Buvo sutvarkyti dokumentai, pasirašyti teikimai. Skirtingu laiku – skirtingiems prezidentams. Tačiau ir Valdas Adamkus, ir Dalia Grybauskaitė, ir Gitanas Nausėda tokį siūlymą apdovanoti atmetė. Be jokių prezidentūros paaiškinimų.

Ar skrydžiams virš Baltijos kelio nebandė trukdyti tuometinė sovietinė karinė vadovybė?

Ne, kariškiai nemėgino kištis, nei kariniai sraigtasparniai, nei lėktuvai nebuvo pakelti. Skrisdami prie Vilniaus prasilenkėme tik su autoinspekcijos sraigtasparniu. Dar žinome, kad tą dieną ties Baltijos kelio trasa skrido dar vienas lėktuvas „An-2“, bet mes jo nematėme. Vėliau iš spaudos sužinojau, kad tai buvo Vilniaus „Aeroflot“ padalinio „An-2“, kurį esą buvo užsisakiusi smagi neeilinių piliečių kompanija, apie 10 žmonių. Tarp jų buvo ir vieno oficiozinio laikraščio korespondentai. Buvo paaiškinta, kad tas skrydis tik sutapo su Baltijos kelio akcija, jis neva buvo užsakytas dar prieš mėnesį.

Net nežinau, kokia galėjo būti to skrydžio prasmė. Galbūt norėta nufotografuoti ir nufilmuoti Baltijos kelią iš viršaus, įsitikinti, kad žmonių grandinė tikrai niekur nenutrūko. Gal Maskva prašė tokio filmavimo. Gal tai tam tikra kontrolė turėjo būti, jei svarstytume apie prielaidas. Sunku pasakyti. Bet iš viešumoje paminėtų to lėktuvo keleivių pavardžių buvo aišku, kad tai neeiliniai to meto vyrai.

Kaip bebūtų, žinant visas Baltijos kelio planavimo ir ruošimo peripetijas, ypač tai, kaip tuometinius sportinės aviacijos aerodromus kontroliavo SDALLR atsiųsti emisarai, kad niekas niekur tą dieną neišskristų, versija apie iš anksto užsakytą pramoginį pasiskraidymą virš Baltijos kelio trasos skamba labai jau naiviai. Tiesa, pakilusių į dangų buvo ir daugiau: V.Tamošiūnas pasakojo, kad skrisdamas už Panevėžio link Latvijos buvo sutikęs dar vieną „partizanaujantį“ ultralengvąjį lėktuvėlį.

Kokius žodžius šiandien rinktumėtės, paprašytas apibūdinti prieš 35 metus patirtus įspūdžius iš padangės žvelgiant į Baltijos kelią?

Turbūt visi žodžiai apie jį pasakyti, visos dainos išdainuotos, nieko naujo nepridursiu. Tiesiog tai neapibūdinama žodžiais. To, ką turėjau laimę patirti, pamatyti, neįmanoma įvardyti. Kaip išsiaiškinau su lakūnais, buvau ilgiausiai virš Baltijos kelio skridęs žmogus, nes iš vieno nusileidusio lėktuvo bėgdavau į kitą, jau bekylantį. Teko stebėti visą Baltijos kelio „tiesimo“ procesą, nuo pat pirminio jo formavimosi, kai koordinuodami veiksmus stebėjome situaciją iš palyginti didelio, maždaug 1 tūkst. metrų, aukščio, iki pat pabaigos. Esu nepaprastai apdovanotas tuo, ką mačiau, ką patyriau. Šito išgyvenimo neapsakysi.

Skridome taip žemai, kad matėme žmonių veidus. Sėdint lėktuve neatrodo, kad skrendi greitai – matai žmonių akis, jų šypsenas. Ta vidinė šviesa iš jų kyla į viršų, link tavęs. Visi skrisdami buvome tarsi panirę į euforiją, visas lėktuvas jos buvo apgaubtas. Kaip bepasakytum, visi aukštieji žodiniai palyginimai tinka tam skrydžiui apibūdinti. Kai susitinkame ir pasišnekame su pilotais, kurie tada skraidė virš Baltijos kelio, visi sutinkame, kad to, ką matėme, patyrėme, ko liudininkais buvome, žodžiais neperteiksi. To iš mūsų niekas neatims. Belieka dėkoti Dievui, kad leido tai patirti.

Dėkoju už pokalbį.