Per daugiau nei pusantrų metų trunkantį Rusijos ir Ukrainos plataus masto karą aiškiai pajutome ne vieną geopolitinį skersvėjį. Kuo toliau, tuo labiau atrodo, kad jie stiprėja, kad atsiranda naujų. Kaip geopolitinių vėjų pagairėje gyvenančiai Lietuvai atsilieps politinio klimato permainos – ne tik mūsų regione bei žemyne, bet ir visame pasaulyje? Apie tai mintimis pasidalinti sutiko Povilas Gylys, ekonomikos profesorius, buvęs užsienio reikalų ministras, politikos ir visuomenės veikėjas.

Pone profesoriau, ši vasara daug kur pasaulyje išsiskyrė visų laikų karščio rekordais, nuožmiomis sausromis, niokojančiais potvyniais. Ekstremalūs orų reiškiniai aiškinami besikeičiančiu klimatu, o kuo būtų galima paaiškinti ne mažiau akivaizdžius pokyčius geopolitikoje, kurie daug kam kelia ne mažesnį susirūpinimą, nei gamtos stichijų siautėjimas? Ar keičiasi ir geopolitinis klimatas?

Karas Ukrainoje, BRICS šalių (Brazilija, Rusija, Indija, Kinija ir Pietų Afrikos Respublika) grupės plėtra, dedolerizacija, prasidedantis G20 šalių forumo irimas, Afrikos kilimas, Irano ir Saudo Arabijos susitaikymas, galimas olimpinio judėjimo skilimas – visa tai tektoninių pokyčių išraiška. Nemažai žmonių pasaulyje tai jaučia visais – šeimos, bendruomenės, valstybės – lygiais, supranta, kad padėtis sparčiai keičiasi. Geopolitinė tikrovė, turiu mintyje globalinį tikrovės lygmenį, be jokios abejonės, kinta taip pat. Pokyčiai vyktų bet kuriuo atveju, nes žmonija, kaip globalinė bendruomenė, yra gyvas besivystantis organizmas, tačiau dabartiniu metu pasaulinio masto procesai paspartėjo. Ir atskaitos taškas tame paspartėjusiame procese yra karas Ukrainoje.

Nuo karo pradžios viskas vyksta ženkliai sparčiau. Visų mūsų akyse formuojasi naujoji pasaulio tvarka. Vietoj vienapolio pasaulio su dominuojančia Vakarų civilizacija priešakyje randasi kita, tikėtina, daugiapolė pasaulinė tvarka. Toje tvarkoje konkuruos, o po kurio laiko, turėkime vilties, ir bendradarbiaus Vakarų ir kitos civilizacijos, kurios telkiasi po BRICS organizacijos skėčiu. Dabar, po viršūnių susitikimo Johanesburge (PAR), į šią organizaciją įeina jau 11 šalių (prisidėjo Iranas, Saudo Arabija, Jungtiniai Arabų Emyratai, Etiopija, Egiptas ir Argentina). Karinis konfliktas Ukrainoje ir pasaulinis ekonominis karas labai paskatino tą grupavimąsi. Kaip ir Vakarų civilizacijos santykinės galios mažėjimą.

Lietuva, kaip Vakarų civilizacijos dalis, pajus, tiesą sakant, jau dabar jaučia, tų tektoninių pokyčių pasekmes. Deja, jos didžiąja dalimi nebus pozityvios. Mes esame įsitraukę į ekonominių sankcijų karą, ir tai mums nemažai kainuoja. Mūsų „elitas“ nepajėgus suvokti krizinės situacijos ir elgiasi neadekvačiai. Bene ryškiausias neadekvataus elgesio pavyzdys – konfliktas su Kinija. Be rimtos priežasties. Nacionalinių Lietuvos interesų požiūriu šis konfliktas su viena iš dviejų galingiausių pasaulio valstybių yra politinio vištakumo apraiška. Visgi blogiausias Lietuvai scenarijus būtų jos tiesioginis įsitraukimas į karą Ukrainoje.

Ar sutiktumėte, kad karas Ukrainoje yra konkreti geopolitinio klimato ekstremalumų išraiška? Gal jis tuo pat metu atspindi ir geopolitinių permainų priežastis, ir pasekmes? O gal tai tik vieno neadekvataus žmogaus, priėmusio sprendimą pradėti karą, veiksmų pasekmė, neturinti nieko bendra su geopolitinės situacijos pasaulyje kontekstu?

Žmonija gyvena karo paradigmoje, arba kitaip – karo matricoje. Dar kitaip – mes esame karo instinkto nelaisvėje. Dauguma žmonių, tarp jų ir politikai, mano, kad interesų konfliktus galima spręsti tik kariniu būdu. Viešojoje globalinėje erdvėje labai mažai taikos judėjimų, taikos naratyvo. Mano manymu, jo mažiau nei, sakykime, prieš pusę amžiaus. Tarkime, Vietnamo, Afganistano karo atvejais taikos paradigmą palaikančiųjų balsas buvo labiau girdimas nei dabar, galimo branduolinio karo išvakarėse. Todėl šiuo metu branduolinio karo tikimybė yra tokia didelė. Peršasi išvada, kad karo baisumų nepatyrę dabartiniai pasaulio galingieji nelabai suvokia tokio karo pasekmių. Nepaisant to, kad pirmą kartą žmonija gyvena epochoje, kurioje ji turi priemonių visiškam susinaikinimui. Taigi, dėl karo negali kaltinti vieno žmogaus ar jų grupės: mes leidomės sukvailinami ir pradėjome manyti, kad šį karą kas nors gali laimėti be fatališkų pasekmių žmonijai, tautoms, šeimoms, mūsų asmeniniam gyvenimui.

Kartu su vasara baigėsi ir karinė pavasario – vasaros kampanija Ukrainoje, į kurią buvo sudėta tiek vilčių. Kai kurie mūsų politikos apžvalgininkai, karybos ekspertai, politikai prieš kelis mėnesius TV žiūrovus, radijo klausytojus, interneto portalų skaitytojus buvo įkvėpę laukti įspūdingų Ukrainos kariuomenės kontrpuolimo pergalių. Tikėtasi, kad, pasinaudojus Vakarų suteikta ginkluote, pavyks atsikovoti didžiąją dalį okupuotų teritorijų, o gal, priešui paniškai bėgant, pasiekti ir Krymą... Tikrovė pasirodė esanti visai kitokia. Ar ir šiuo atveju koją galėjo pakišti geopolitika? Juk ukrainiečiai skundžiasi negavę sėkmingam puolimui būtinos Vakarų karinės paramos. Tuo tarpu JAV valdžios atstovai tvirtino, kad viską, ko reikėjo, ukrainiečiai gavo?

Pirmiausia priminsiu nenuneigiamą faktą: karas Ukrainoje prasidėjo ne 2022, bet 2014 metais. Per tuos 8 metus žuvo apie 15 tūkstančių žmonių. Jei atskaitos taškas yra 2014-ieji, tuomet bendras vaizdas su pirmaisiais mūšiais prie Donecko ir Luhansko, su Minsko susitarimais ir t.t. yra gerokai kitoks, nei mums bando įteigti dvaro žiniasklaida. Viskas prasidėjo nuo vidinio konflikto, kuriame realiai dalyvavo tiek Rusija, tiek Vakarai: tiekdami ginklus, siųsdami tikrus ar tariamus savanorius, teikdami žvalgybinę informaciją ir pan. Taigi, 2022 metų vasario 24-oji tėra naujas karo Ukrainoje etapas. Tai karas tarp Rusijos bei Baltarusijos ir Vakarų šalių bei jų sąjungininkų.

Man nuo konflikto pradžios buvo aišku, kad, pirma, jo galėjo ir nebūti, kad Ukrainos klausimą buvo galima išspręsti ir taikiu būdu. Antra, Vakarai neturi išteklių šiam karui laimėti, ypač jeigu jis užsitęstų. Ir trečia: šiame kare labiausiai nukentės Ukraina, po to – Europos Sąjungos šalys. Aišku, Rusija taip pat patiria nuostolius, bet jie nėra tokie dideli, kaip kad tikėjosi Vakarų strategai. Turiu mintyje prognozuotą Rusijos ekonomikos griūtį dėl maždaug 50 šalių įvestų ekonominių sankcijų.

Vakarai apsiskaičiavo. Jie tikėjosi – kaip, beje, ir rusai – greitos karo baigties, todėl ilgalaikiam, alinančiam konfliktui, kaip minėjau, nebuvo pasiruošę: neturi tiek resursų. Jų kariniai arsenalai išseko, finansiniai ištekliai riboti. Be to, keičiasi ir viešoji opinija ES šalyse bei JAV – nuo beveik visuotinio karo Ukrainoje palaikymo iki noro kuo greičiau tą konfliktą užbaigti. Artėja rinkimai JAV, Donaldo Trumpo stovykla spaus dabartinę šalies administraciją kuo greičiau užbaigti karą Ukrainoje, kuris, trampistų manymu, neatitinka nacionalinių JAV interesų. Ukrainiečiai pagrįstai jaučiasi suvedžioti: juk pradžioje buvo pažadų lietus. Dabar vis dažniau kalbama apie neva jau tesėtus pažadus, esą „mes jums viską davėme, bet jūsų veiksmai karo lauke nebuvo efektyvūs“.

Tiesa kitokia: Ukraina yra spaudžiama siekti pergalingų tikslų, o jos resursai, ne tik amunicijos, bet ir žmogiškieji, yra nepakankami pergalei pasiekti. Turėdama ribotą manevro laisvę ir menkėjančius išteklius, šios šalies vadovybė, mano manymu, dažnai elgiasi beatodairiškai. Ypač neramina didžiulis žuvusių karių skaičius.

Šią vasarą ir patys buvome atsidūrę prie pat pasaulio geopolitikos verpeto: Vilniuje vyko NATO viršūnių susitikimas, kuris, nors iš anksto vadintas istoriniu, atmintyje gali išlikti kaip istorinis nusivylimas – Ukraina jame nebuvo pakviesta į NATO. Tik ar tikrai toks didžiųjų NATO aljanso narių nulemtas sprendimas yra nuviliantis? Ar jis galėjo būti kitoks? O jeigu ne, ar nepadarė klaidos Lietuvos užsienio politikos vairininkai, kurie, kaip buvo skelbta, už uždarų NATO susitikimo durų iki paskutinės akimirkos gynė Ukrainos interesus, net ir tada, kai Lietuva liko viena, nes JAV pozicijai galiausiai pritarė Lenkija bei kitos Baltijos šalys? Kas, jūsų manymu, iš tikrųjų įvyko tomis liepos dienomis Vilniuje, ir su kokiomis politinėmis ar net geopolitinėmis pasekmėmis dėl to galėtų susidurti Lietuva?

Įvyko tai, kas ir turėjo įvykti. NATO negali priimti į aljansą su branduoline valstybe kariaujančios šalies. Mat priėmus kariaujančią šalį automatiškai pradėtų veikti Vašingtono sutarties 5 straipsnis, kuris įpareigoja karinę sąjungą stoti Ukrainos pusėn jau tiesiogiai. Ne vien ginklų tiekimais, finansais bei žvalgybine informacija. Vadinasi, ir įvedant į Ukrainos teritoriją kariuomenę, įtraukiant į karą NATO šalių aviaciją, raketines pajėgas ir t.t. O tai reikštų pasaulinį karą. Tas karas gali nejučia virsti ir branduoliniu. Todėl, nors viešojoje erdvėje buvo daug tuščios retorikos, daug viltingų kalbų, JAV, Vokietija ir kitos šalys negalėjo priimti Ukrainos valdžiai palankaus sprendimo. Tai, galbūt, suprato ir mūsų prezidentas Gitanas Nausėda, tačiau jis vis žadėjo, prisiekinėjo, dvispalvę vėliavą bučiavo... Vienok sprendimą dėl NATO plėtros priima aljanso šalys vienu balsu. O vienybės aljanse nebuvo. Kita vertus, visi suprantame, kad Lietuvos balsas ten nėra stipriausias.

„Šiandien mūsų regione dar labai daug nežinomųjų. Mes dar nežinome, ar karas nepersikels iš Ukrainos į Lenkijos bei Lietuvos teritoriją.“

Taip, prieš Vilniaus viršūnių susitikimą buvo daug viešųjų ryšių akcijų, tvyrojo tiršta propagandinė dūmų uždanga, o ją formuojant dalyvavo ir visas mūsų dvaras su prezidentu priešakyje. Tačiau tai negalėjo pakeisti globalinių realijų. Turiu mintyje realų jėgų santykį ir branduolinio karo grėsmę. Tiesa, buvo tikimybė, kad blaivus protas pralaimės. Bet to, dėkui išlaikiusiems blaivų mąstymą, neįvyko.

Sprendžiant iš pastaruoju metu Ukrainos žiniasklaidoje skelbiamų komentarų, susidaro įspūdis, kad dabar didžiojo puolimo viltys atidedamos iki kitų metų pavasario, kai Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms pavyks sukaupti daugiau sunkiosios Vakarų ginkluotės, kai šalį pasieks naikintuvai F-16, tolimojo nuotolio raketos. Ką jums sako pusantrų metų karo Ukrainoje patirtis: ar ji patvirtino, kad Vakarai tikrai nori Ukrainos pergalės? Jei taip, kas galėtų būti ja laikoma – sugrįžimas į 1991 metų šalies sienų ribas, paliaubomis pasibaigęs tam tikros Ukrainos teritorijos dalies aneksavimas ar dar koks kitas karo užbaigimo variantas? Kokią taiką Ukrainoje galėtų suformuoti dabartinės geopolitikos srovės?

Turiu šiokį tokį gebėjimą įvertinti šio karo veiksnius, kariaujančiųjų pusių išteklių santykį, tačiau nesu aiškiaregys. Šio karo eigos ir baigties variantų yra ne vienas ir ne du. Daug kas priklausys nuo pagrindinių lošėjų konkrečių sprendimų. Pavyzdžiui, ar bus nuspręsta nutraukti kraujo liejimą ir sėsti prie derybų stalo. O gal bus apsispręsta karo lauką plėsti? Juk gali būti taip, kad „neokonų“ – neokonservatorių – paakinti lenkai, pasitelkę į kompaniją naivius (labai norisi pasakyti – žioplus) lietuvių vadus, įves savo kariuomenę į Vakarų Ukrainą. Kaip po to į tai reaguos Rusijos vadovybė? Ims bombarduoti Lenkijos bei Lietuvos oro uostus?

Trumpame interviu nėra galimybių analizuoti visus galimus scenarijus. Galiu tik šiek tiek nuraminti: Lenkijoje šių metų spalio 15 d. vyks parlamento rinkimai, ir mažai tikėtina, kad rinkimų kampanijos metu dabartinė lenkų valdžia pasiryžtų lemtingam kariniam žingsniui. Bet po rinkimų gali būti visaip, jei iki to laiko nebus sėsta prie derybų stalo.

Jei kalbame apie ginklų, taip pat ir F-16 naikintuvų, tiekimą Ukrainai, tai čia įžvelgiu eilinį bandymą mistifikuoti. F-16 tai ne F-35: tai jau senstelėjęs modelis. Kita vertus, kalbama apie nedidelį tų lėktuvų kiekį, greičiau apie dešimtis, ne šimtus. O tai reiškia, kad tokios viešųjų ryšių akcijos požymių turinčios kalbos ilgainiui susidurs su vis didesniu skepticizmu ir Ukrainoje, ir pasaulyje. Kažkada buvo laukta stebuklų iš prieštankinių „Javelin“, „HiMARS“, „Leopardų“ ir t.t. Taip, tai geri ginklai, bet ne stebuklingi. Ir F-16 yra geri lėktuvai, bet, pirma, jie jau nėra naujiena, antra, švelniai tariant, neįtikinamai atrodo numatomų perduoti Ukrainai lėktuvų skaičius. Kelios dešimtys lėktuvų jėgų santykio danguje virš Ukrainos jėgų balanso esmingai nepakeis: ore ir toliau dominuos Rusijos aviacija. Kita vertus, turiu informuoti skaitytoją, kad jei tektų susidurti viso NATO ir RF aviacijai, mes turėtume kiekybinį pranašumą. Bet, sakau, gal vis dėlto nereikia?

Viešai deklaruojamas Lietuvos geopolitinis interesas – kad Ukraina šiame kare pasiektų tokią pergalę, kuri Rusijoje sukeltų politinę suirutę ar maištą, nuversiantį dabartinį jos režimą, kad Rusija ekonomiškai ir karine prasme nusilptų taip, kad ilgam nebekeltų grėsmės savo kaimynėms. Ar toks lūkestis realus, turint mintyje, kad didžioji Rusijos gyventojų dalis, iš visko sprendžiant, remia agresyvią imperinę politiką? Gal problema – ne tik režimas, bet ir visuomenės mentalitetas, kurio pakeisti taip, kaip tai buvo pradėta daryti 1945 metų Vokietijoje, kažin ar pavyktų be okupacijos?

Kaip minėjau, tarp tikrų karo ekspertų jau labai mažai tokių, kurie tiki karine Ukrainos pergale prieš Rusiją. Kalbu ne tik apie karingųjų „neokonų“ priešininkus JAV elite, bet ir apie didėjančią dalį Amerikos visuomenės. Čia verta paminėti vieną iš galimų kandidatų į JAV prezidentus, legendinių Kenedžių (Kennedy) šeimos atstovą Robertą F.Kenedį, kuris yra to karo priešininkas. Nors didžioji dalis Amerikos elito dar oficialiai palaiko pergalės prieš Rusiją leitmotyvą, jis viešai skamba vis silpniau. Ir ta tendencija stiprės. Ją pajusime ir Lietuvoje.

Taip, galime nagrinėti labiau teorinę galimybę, kad Ukraina laimės šį karą. Tokiu atveju iš tiesų galėtų keistis politinis režimas Maskvoje (to vis tikimasi JAV „neokonų“ sluoksniuose), nes nepasitenkinimas pralaimėjimu kare būtų milžiniškas. Ir jis būtų geras fonas Rusijos valdžios pasikeitimui, tačiau tokia galimybė darosi vis mažiau realistinė. Rusijos kolektyvinėje sąmonėje įtvirtinta mintis, kad šis karas jiems turi egzistencinę svarbą ir jo pralaimėti jokiu būdu nevalia.

Pati karo pradžia Rusijai nebuvo sėkminga, išskyrus pietų frontą. Ištiko pralaimėjimas Charkovo fronte, įvyko daugelio rusų nesuprastas atsitraukimas iš Kijevo apylinkių, iš Chersono, prarastas kreiseris „Moskva“, įvykdytos sėkmingos ukrainiečių atakos prieš Krymo tiltą. Rusija nebuvo deramai pasiruošusi ir dronų (oro bei vandens) karui, teko prašyti Irano pagalbos. Visa tai buvo rimti smūgiai karinei reputacijai, rusų nacionalinei savimonei. O kur dar nemažos dalies šalies įžymybių, pasisakančių prieš vadinamąją specialiąją karinę operaciją Ukrainoje, poveikis, psichologinis netikrumas dėl ekonominių sankcijų poveikio Rusijos ekonomikai, žmonių gerovės lygiui. Vienok laikui bėgant padėtis iš esmės stabilizavosi. Didžioji dalis Rusijos gyventojų remia dabartinės valdžios strategiją kare. Nors niekas nežino, ką rytoj ar po mėnesio gali iškrėsti kaprizingoji likimo deivė Fortūna, visgi tikimybė, kad rusai sukils prieš valdžią, daugumos manymu, egzistencinio karo metu yra minimali. Vadinasi, ir viltis, kad keisis politinis režimas, tėra menka. Tai turi turėti galvoje Vakarų, vadinasi, ir mūsų, politikai.

Vakarų spaudoje Jungtinių Valstijų parama Ukrainai siejama su kitų metų lapkritį vyksiančiais JAV prezidento rinkimais. Buvęs JAV prezidento D.Trumpo patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Johnas Boltonas neseniai viešai perspėjo, kad D.Trumpui sugrįžus į Baltuosius rūmus, jis beveik neabejotinai siektų išvesti JAV iš NATO aljanso. Apie tokią galimybę kalba ir kiti Vakarų politikai. Tuo tarpu visa politinė Lietuvos gynybos doktrina remiasi šventu tikėjimu į 5-ąjį NATO sutarties straipsnį. Kuo beliktų tikėti, jeigu šis perspėjimas dėl D.Trumpo išsipildytų? O gal tokia geopolitinė prielaida jums atrodo absurdiška?

Taip, D.Trumpo retorikoje tokia mintis buvo, dar prieš 2016 metų prezidento rinkimus. Kartą, gerai prisimenu, jis yra tiesmukiškai pareiškęs: „NATO is obsolete“ (NATO yra atgyvenusi). Nedaug rizikuoju suklysti sakydamas, kad Amerikos prezidento rinkimus laimėjus D.Trumpui ar kitam to patriotinio, tradicionalistinio sparno atstovui, labai tikėtina, kad Jungtinės Valstijos siaurins savo dalyvavimą Europos reikaluose. Be to, jei karas Ukrainoje būtų pralaimėtas, Europoje kiltų ne tik euroskepticizmo, bet ir antiatlantinė emocijų banga.

„Mūsų „elitas“ nepajėgus suvokti krizinės situacijos ir elgiasi neadekvačiai. Bene ryškiausias neadekvataus elgesio pavyzdys – konfliktas su Kinija. Be rimtos priežasties.“

Jau dabar geopolitikoje vyksta rimti poslinkiai. Po karo, o jis anksčiau ar vėliau baigsis, galimi dar didesni, globaliniai. Jie palies santykius tarp Vakarų ir likusių civilizacijų, o taip pat Vakarų politinę, ekonominę bei karinę architektūrą. Jeigu byrėtų ES, jei Amerika išeitų iš Europos karine prasme, mūsų didžiulės investicijos į bendrą Vakarų saugumo sistemą bent iš dalies būtų nuvertėjusios. Taigi, veikdami dabartyje, neturėtume gyventi vien begaliniu tikėjimu, kad esame saugūs karine prasme, nes esame po NATO skėčiu. Neturime pamiršti, kad NATO didele dalimi yra JAV, ir šios šalies karinis pasitraukimas iš Europos reikštų kardinalų karinio saugumo situacijos pasikeitimą kontinente. Nemanau, kad mes turime analitiškų žmonių tokiai situacijai adekvačiai įvertinti ir sumodeliuoti galimas alternatyvas.

Galimų besikeičiančio geopolitinio klimato keliamų iššūkių fone viltis, kad bėdai ištikus į pagalbą atskubės geras kaimynas, atrodo labai svarbi. Ar turime tokių draugiškų, nesavanaudiškų kaimynų? Kieno geopolitinis interesas būtų remti Lietuvą ir politiškai, ir ekonomiškai, ir ginklu, jeigu mus ištiktų rimta bėda?

Jei JAV išeitų iš NATO ir prasidėtų dezintegraciniai procesai ES, patektume į labai keblią situaciją. Esu taikos kurstytojas, taikos paradigmos šalininkas. Jeigu mąstytume tik karo paradigmos kategorijomis, liktume labai pažeidžiami, nes mūsų karinė galia labai menka. Turime pripažinti, kad karingą retoriką išpažįstantis mūsų „elitas“, arba, kaip aš jį vadinu, dvaras, padarė daug, kad mes neturėtume kad ir nedidelių, tačiau kovingų ginkluotųjų pajėgų.

Deja, kaimynai daug vilčių taip pat neteikia. Broliai latviai taip pat nėra karo milžinai. Mūsų sąjungininkai galėtų būti lenkai, tačiau jais negali pasitikėti, nes jie – skvarbesnį žvilgsnį turintys tai mato – į Vilnių žiūri ne tiek kiek į sąjungininką, kiek į protektoratą, kuriam nuolat primetamas patarnautojo vaidmuo. Daliai jų ne tik Lvovas, bet ir Vilnius yra jų valstybės pakraščiai, kresai. Kaip ne kartą esu minėjęs, gal ir gerai būtų, kad lenkai įvestų savo karių brigadą mūsų gynybinei galiai sustiprinti. Tačiau klausimas, ar ta brigada, atėjus laikui, būtų grąžinta į Lenkiją.

Manęs nežavi ir tyliai stumiamas Liublino trikampio (Lenkija, Ukraina, Lietuva) projektas, ir buvusio NATO generalinio sekretoriaus Anderso Rasmusseno idėja Vakarams pakariauti Lenkijos bei Lietuvos rankomis.

Vis garsiau kalbama apie galimybę Baltijos šalims ir Lenkijai uždaryti sieną su Baltarusija, taip reaguojant į hibridinio karo, naudojant nelegalius migrantus, išpuolius. Matyt, tik laiko klausimas, kada Rusija ir Baltarusija iš vakarų pusės bus izoliuota nuo Europos. Ar tai reikštų, kad Lietuva kartu su kaimynėmis atsidurs šalia naujo geopolitinio užtvaro, gyvens naujos Šiaurės Korėjos kaimynystėje? Kaip tai atsilieptų mūsų saugumo, ekonomikos, o gal ir demografijos perspektyvoms? Ar tokia geopolitinė skirtis padėtų Lietuvai, kitoms Baltijos šalims tapti naująja Pietų Korėja – šiuolaikiška, stipria, ateitimi pasitikinčia šalimi?

Šiandien mūsų regione dar labai daug nežinomųjų. Mes dar nežinome, ar karas nepersikels iš Ukrainos į Lenkijos bei Lietuvos teritoriją. O jei kils pasaulinis karas, apie kurį daug kas kalba, bet mažai kas jo galimybe tiki? Nors aš tokios galimybės neatmetu. Ji tebėra netoleruotinai aukšta. Dar viena – priešinga – versija: gal po kelių mėnesių karo veiksmai bus nutraukti, ir mes turėsime naujas politines realijas Vidurio Europoje, kurios esmingai skirsis nuo dabartinių...

Kai išryškės naujieji politinės ir tuo pačiu ekonominės geografijos kontūrai, teks pasitelkti visą savo nacionalinį protą ir tartis. Deja, gyvename didelio neapibrėžtumo sąlygomis, o nedidelis tautos protas, mūsų intelektinis kapitalas yra surakintas mūsų gelminės valstybės – mums nevalia diskutuoti strateginiais valstybės likimo klausimais. Ir tai vyksta, kai valdžioje yra žmonės, kurie visiškai nepajėgūs blaiviai vertinti tarptautinių realijų, priimti adekvačių, Lietuvos nacionalinius interesus atitinkančių sprendimų. Tas gelminės valstybės neįgalumas yra jau ilgai vykstančio ydingos politinės atrankos rezultatas. Dezinformacinėje erdvėje gyvenantys rinkėjai renka politinius klipatas – žmones, kurie ne tik nesiorientuoja geopolitikoje, bet ir nežino elementarių vidaus politikos dalykų: Konstitucijos, ekonomikos, viešųjų finansų ir pan.

O iššūkiai bus didžiuliai. Kitokie nei Korėjos pusiasalyje, tačiau labai rimti. Pavyzdžiui, jei nebus revoliucinių procesų, reikės protingai performuoti Europos Sąjungą, nes euroliberalai, progresyvistai ją nuvedė nežinia kur. Gali tekti performatuoti savo santykius su visais kaimynais – Lenkija, Latvija, Rusija, Baltarusija. Tačiau kol griaudėja patrankos, sunku ką nors konkrečiau prognozuoti.

Dėkoju už pokalbį.