Kelmėje puikiai žinomas legendinis banditas Vladas Aleksandravičius, pravarde Čigonas (51 m.), ir vėl pasiųstas už grotų. Šį kartą už tai, kad pardavė į sekso vergovę patiklią merginą, Klaipėdos apygardos teismas vyrą nubaudė 7 metų laisvės atėmimo bausme. Merginą nupirkęs ir pelnęsis iš jos prostitucijos klaipėdietis Michailas Lukinas (32 m.) turėtų kalėti 4 metus ir 15 dienų. Žinoma, bausmės dar gali ir keistis, nes nuteistieji su kaltinimais nesutiko.

Recidyvisto „titulą“ užsidirbęs V. Aleksandravičius nusikaltėlio karjerą pradėjo pačioje Lietuvos nepriklausomybės pradžioje. Plėšimai, vagystės, pasipriešinimai pareigūnams, kūno sužalojimai, narkotikų platinimas – pagal tokius Baudžiamojo kodekso straipsnius vyrui teko išklausyti nuosprendžius ir nemažą savo gyvenimo dalį praleisti už grotų.

Dabar V. Aleksandravičiui bausmė paskirta už tai, kad jis 2016 metų gegužę apgavo vieną vargingai gyvenančią merginą – įkalbėjo ją persikelti į uostamiestį, kur, girdi, jo draugas parūpinsiąs gerai apmokamą darbą. Mergina, pavadinkime ją Solveiga, patikėjo. Ir buvo nuvežta į Klaipėdą, atiduota M. Lukinui, kuris ją apgyvendino Paryžiaus Komunos daugiabutyje. Čia šis, irgi recidyvistas, už nužudymą, išžaginimą ir kitus nusikaltimus anksčiau teistas vyras kartu su žmona Vaiva (33 m., ne kartą teista už vagystes) nuomojosi butą. Turbūt, derėtų rašyti, kad mergina buvo parduota, nes teisme įrodyta, kad M. Lukinas savo draugui Vladui, su kuriuo susipažino kalėdamas pataisos namuose, už ją sumokėjo. Taip pat buvo įrodyta, jog M. Lukinas privertė Solveigą verstis prostitucija ir iš to pelnėsi.

Neturėjo pasirinkimo

Štai ką papasakojo į sekso vergiją pakliuvusi jauna moteris: „V. Aleksandravičius pasiūlė vykti į Klaipėdą, nes buvau bedarbė. Be to, norėjau ištrūkti iš žmonių rato, su kuriais, mačiau, geriau nebendrauti. Ir dar – nusivylusi savo gyvenimu buvau pradėjusi girtauti. O Vladas sakė, kad apgyvendins mane pas savo pažįstamus ir, kad šie suras gerą darbą – įdarbins viešbutyje kambarine. Nesupratau, kodėl jis taip stengėsi dėl manęs, nieko blogo neįtariau. Galvojau, gal tiesiog geros širdies žmogus – su juo buvome vos pažįstami.

Kai mane atvežė į Klaipėdą ir Vladas susitiko su Vaiva ir Michailu Lukinais, girdėjau, kaip Michailas Vladui pasakė, kad ,,dabar bus atsiskaitę“. Ką jis turėjo mintyse, tuomet nesupratau.

Lukinai mane parsivežė į savo butą. Iš pradžių Vaiva ir Michailas elgėsi draugiškai, po to Vaiva ėmė pasakoti, kad iki man atvykstant ji už atlygį teigdavo seksualines paslaugas. Sakė, kad per dieną uždirba po 300 eurų. Pasiūlė ir man tuo užsiimti. Aš nustebau – sakiau jiems, kad Vladas man žadėjo kambarinės, o ne prostitutės darbą. Michailas tik nusijuokė: „Vladas tave apgavo. Jei būtų pasakęs teisybę, būtum nevažiavusi“, – sakė M. Lukinas.

Iš pradžių nenorėjau sutikti – man toks darbas buvo nepriimtinas moraliai, tačiau Michailas griežtai pareiškė, kad aš neturinti pasirinkimo. Jis atėmė iš manęs telefoną, išėmė mano SIM kortelę ir įdėjęs naują, kurioje buvo tik Vaivos ir jo telefonų numeriai, gražino. Ir pranešė, kad turiu pradėti dirbti tuoj pat.

Michailas man pasirodė valdingas, agresyvus, buvau girdėjusi, kad jis teistas, – bijojau, kad gali mane primušti, jei priešinsiuosi, tad nieko nebesakiau. Jis paaiškino, kad klientai už pusę valandos mokės 50 eurų, sakė, kad man nuo kliento liks 10 arba 20 eurų, o jis su Vaiva pasiimsiąs likusią dalį – 30-40 eurų. Tą pirmą dieną dirbau nuo 7 vakaro, turėjau 3 klientus. Su pirmuoju klientu buvome abi su Vaiva, nes ji mane mokė, kaip reikia aptarnauti klientą.

Kiek uždirbau, tiek visus pinigus ir paėmė, man nedavė nė vieno euro. Michailas aiškino, kad taip saugiau – jei ko reikėsią, jis ir nupirksiąs. Kartu su manimi neretai klientus aptarnaudavo ir Vaiva. Michailas mane ir Vaivą nuveždavo į kazino, kur turėdavome gundyti klientus. Pabėgti negalėjau, nes Lukinas sėdėdavo automobilyje ir sekdavo mus.

Su klientais privalėdavau eiti maudytis į dušą, o tuo metu M. Lukinas ištuštindavo jų kišenes, pinigines – sako, banknotus pakeisdavo padirbtais, kad niekas neįtartų. Be to, klientai buvo slapta filmuojami – Michailas tvirtino, kad taip daroma dėl saugumo“.

Lėmė tvirti įkalčiai

Spalio mėnesį pasitaikė klientas, kuris nepuolė versti Solveigos į lovą. Ėmęs su ja kalbėtis ir išsiaiškinęs, kad mergina sekso paslaugas teikia prievarta, pasiūlė važiuoti į jo namus. Pasakę M. Lukinui, kad abu eina nusipirkti dar alkoholio, daugiau į šio butą nebegrįžo. Po to Solveiga apsigyveno nakvynės namuose ir papasakojo socialinei darbuotojai, kad buvo seksualiai išnaudojama.

Tuomet ikiteisminis tyrimas įsibėgėjo. Pasirodė, kad kriminalistai jau sekė sutenerį M. Lukiną. Mat policija buvo gavusi apvogto kliento pareiškimą, jiems įtarimų kėlė ir telefoniniai sutuoktinių pokalbiai. Surinkti įkalčiai ir per kratas rasti bei paimti daiktai akivaizdžiai patvirtino, kad M. Lukinas organizavo ir vadovavo prostitucijai. Pareigūnai aptiko ir slaptuosius vaizdo įrašus, kuriuos vyras laikė savo išmaniajame telefone, todėl M. Lukinas buvo kaltinamas dar ir asmens privatumo pažeidimu. Tačiau nukentėjusiųjų, kurie būtų kreipęsi į pareigūnus dėl pažeistų teisių, neatsirado, tad teisme M. Lukinas dėl šio kaltinimo buvo išteisintas.

Dar per kratas pas M. Lukiną buvo rasta ir „neteisėta nedidelio kiekio psichotropinė medžiaga – amfetaminas – 0,020 g“. Taigi, vyras pripažintas kaltu ir pagal BK 259 str. 1 d. (neteisėtas narkotikų laikymas be tikslo juos parduoti).

Šių metų birželio pabaigoje M. Lukiną nuteisė ir Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmai. Už netikrų pinigų (BK 214 str. 1 d.) bei neteisėtą mokėjimo priemonės ar jos duomenų panaudojimą (BK 215 str. 1 d.) vyrui skirtas 30 parų areštas, bausmę atliekant areštinėje.

Du asmenys išteisinti

Į teisiamųjų suolą taip pat buvo pasodinti ir V. Lukina (kaltinta dėl pelnymosi iš prostitucijos), ir vienas iš Solveigos klientų – Andrejus V., apkaltintas grynaveislio šuns vagyste. Tačiau teisme ir vienas, ir kitas buvo išteisinti.

Paaiškėjo, kad Andrejus V. buvo įsimylėjęs Solveigą ir kai ši pasakiusi, jog nori šuniuko, įsimylėjelis iš kažkokios privačios namo valdos pavogęs jorkšyrą ir padovanojęs merginai. Tačiau vėliau M. Lukinas šį šunį pardavė. Teisme taip ir nepvyko išsiaiškinti nei iš kieno kiemo šuo buvo pavogtas, nei kam parduotas.

Teismas taip konstatavo, kad „įrodymų visuma nustatyta, kad nagrinėjamoje byloje nėra pakankamai įrodymų, patikimai patvirtinančių, kad V. Lukina, veikdama bendrininkų grupe su M. Lukinu, panaudojant apgaulę, pasinaudodama nukentėjusiosios pažeidžiamumu, įgijo žmogų, žinodama, kad nukentėjusioji bus išnaudojama prostitucijai“. Teismas taip pat nerado įrodymų, kad kaltinamoji sąvadavo ar vadovavo prostitucijai ir iš to turėjo pajamų.

Nusikaltėlių šaudynės

Na o dabar derėtų grįžti prie V. Aleksandravičiaus, kurį Klaipėdos apygardos teismas pripažino kaltu pardavus merginą (BK 147 str. 1 d. – prekyba žmonėmis). Šių metų gegužės pabaigoje jis dar išklausė nuosprendį ir Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmuose. Už narkotikų platinimą (BK 260 str. 1 d.) – V. Aleksandravičius įkliuvo Klaipėdoje, kai jo bendrininkai buvo nutverti pardavinėjantys heroiną – jam skirta galutinė subendrinta 4 metų laisvės atėmimo bausmė, t. y. buvo pridėta 2014 metų kovo pabaigoje Šiaulių apygardos teismo paskirta ir neatlikta bausmės dalis.

Verdiktas tais – 2014 – metais V. Aleksandravičiui buvo paskirtas už tai, kad metaliniu strypu prikūlė kitą Kelmės nusikaltėlį Alvydą M.

Ne kartą už vagystes teistas Alvydas į šaudynes ir muštynes su Vladu ir jo sūnėnu Borisu Aleksandravičiumi (34 m.) įsivėlė 2012 metų birželio 3-osios vakare. Ko vyrai nepasidalijo, pareigūnams taip ir nepavyko nustatyti. Tik buvo konstatuota, kad abu Aleksandravičiai prie Kelmės centre mašinoje sėdinčio Alvydo privažiavo skirtingais automobiliais. Vyrai iššoko iš mašinų ir ėmė šaudyti.

Aleksandravičius iš savadarbio lygiavamzdžio šautuvo 2 kartus iššovė į dujiniu pistoletu ginkluotą Alvydą ir sužeidė jam alkūnę. Bėgdamas nuo užpuolikų jis pargriuvo, o tuo metu pripuolęs Vladas metaliniu strypu trenkė gulinčiajam apie 10 kartų į galvą bei kitas kūno vietas. Incidentą nutraukė pro šalį tuo metu važiavęs policijos ekipažas.

Tąkart Šiaulių apygardos teismas V. Aleksandravičių nuteisė už viešosios tvarkos pažeidimą ir nesunkų sveikatos sutrikdymą bei skyrė 5 nelaisvės metus. Jo sūnėnas už grotų buvo pasiųstas 8 metams. Vyras buvo pripažintas kaltu dėl neteisėto disponavimo šaunamuoju ginklu, viešosios tvarkos pažeidimo ir pasikėsinimo įvykdyti nužudymą kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu.

Konfliktas su „autoritetu“

Kelmiškiai tikina, kad Čigonui buvo lengva siautėti ne tik po Kelmę, bet po aplinkinius rajonus, nes jautėsi esąs nebaudžiamas. Prieš keliolika metų V. Aleksandravičiaus „klapčiuku“ buvo tapęs net tuometis policijos komisaras.

Prieš pat Lietuvai atgaunant Nepriklausomybę buvo įteisinti kooperatyvai, kurie greitai tapo labai madingi. V. Aleksandravičius irgi buvo įkūręs siuvimo kooperatyvą. Menkas Čigono išsilavinimas netrukdė vystyti biznį. Pats V. Aleksandravičius, žinoma, nesiuvo, tik samdė žmones, tačiau net ir vadovauti jam buvo per sunku. Vyras ėmė verstis bet kuo, kas tik duoda pelną, net jei tai būdavo ir nešvarus biznis. Pavyzdžiui, visi žinojo, kad Čigonas už solidų atlygį gali padėti atgauti Kelmėje pavogtą automobilį, prekiavo neaiškios kilmės spalvotojo metalo laužu, bandė daryti įtaką tuo metu prasidėjusiai privatizacijai.

Kurį laiką V. Aleksandravičius palaikė gerus ryšius su kitu Kelmės autoritetu pravarde Muminas. Deja, 1991 metais tarp šių vyrų perbėgo juoda katė, kažko nepasidalinę jie ne juokais susipyko, buvo užsakę vienas kitą nužudyti. Prasidėjo nusikaltėlių karas. Muminas savo galią sustiprino užmegzdamas glaudžius ryšius su Kelmės ir Šiaulių banditais, V. Aleksandravičius susidraugavo su tuometiniu Kelmės policijos vadovu komisaru Algiu R. Komisaro proteguojamas V. Aleksandravičius Kelmėje ėmė drąsiai išdarinėti ką užsimanęs. Policijos vadovas tapo tikru Čigono angelu sargu. Be jokių moralės skrupulų jis skolindavosi V. Aleksandravičiaus apynaujį (iš tikrųjų vogtą) automobilį, siųsdavo policininkus arba ir pats lydėdavo Čigono krovinius.

Plėšikai su uniformomis

Aleksandravičius tiek suįžūlėjo, jog 1993-ųjų žiemą „kišeninį“ komisarą pasitelkė vienam plėšimui. Komisaro paliepti, policijos automatu apsiginklavę du Kelmės policijos pareigūnai greitkelyje Vilnius–Kaunas ties Kryžkalniu sustabdė Čigono nurodytą jo pažįstamo kaliningradiečio sunkvežimį su aliuminio laužu. Policininkai-plėšikai krovinį atėmė ir už atlygį atidavė V. Aleksandravičiui. Praėjo dar pusmetis, kol gandai apie Kelmės policininkų darbelius pasiekė sostinę.

1993-ųjų lapkritį į Kelmę atvykęs „Aro“ desantas suėmė komisarą su keturiais daugiausia prisidirbusiais policijos pareigūnais. Netrukus antrankiai čekštelėjo ir ant Čigono riešų. Skandalinguosius nusikaltėlius 1994 metais teisė Aukščiausiasis Teismas. Komisaras Algis R. buvo nuteistas kalėti 9, V. Aleksandravičius bei vienas plėšikas su policininko uniforma, gavo po 7 metus. Dar trys Kelmės policininkai buvo nuteisti kalėti 1– 2 metus.

Naujieji Kelmės policijos vadovai buvo nedraugiški Čigonui – su juo į pažintis nebeėjo, o sugrįžusį iš įkalinimo įstaigos akylai stebėjo. Įsitikinus, kad V. Aleksandravičius ir toliau nenori sąžiningai gyventi, jam buvo taikomas Užkardymo įstatymas ir apribota laisvė. Antrą kartą V. Aleksandravičius suimtas 1998-ųjų vasarą už savivalę, nes atėmė iš vieno žmogaus automobilį. Nors teisme Čigonas teisinosi, kad mašiną paėmė už skolas, tačiau buvo nuteistas ir kalėjo beveik metus.

Vėl subūrė gaują

Laisvę V. Aleksandravičius atgavo 1999-ųjų rudenį. Čigonas ir po to nepanoro sąžiningai gyventi. Kartu su savo pusbroliu Raimondu Arlausku (tuo metu 25 m.), pravarde Rustamas, subūrė gaują. Į ją buvo įtraukti 8 Šiaulių bei Kelmės gyventojai: vyresnis V. Aleksandravičiaus brolis Steponas Aleksandravičius, Nerijus Bogučianskas, Šarūnas Milašauskas, Rigertas Lincas, Marius Sasnauskas, Arūnas Simanauskas, Eligijus Rajeckas bei Georgijus Fulga, pravarde Žora. Beje, pastarasis tapo aktyviausiu Čigono gaujos smogiku.

Žinodamas, kad Kelmės policija jį stebi, V. Aleksandravičius pats nusikaltimų nedarė, tik rinko informaciją ir planavo gaujos žygius gretimuose rajonuose. Jis savo sėbrus apginklavo automatu „Kalašnikov“, nupjautavamzdžiu medžiokliniu šautuvu, beisbolo lazdomis bei kaukėmis. Į kruvinus žygius gauja vykdavo kas kelios dienos.

Kruvina Meilės diena

Kai prasidėjo ikiteisminis tyrimas, Čigono gaujos nusikaltimai vos sutilpo į 20 baudžiamosios bylos tomų. Nusikaltėliai Šiauliuose ir Kelmėje bandė užnuodytu alkoholiu nugirdyti porą moterų. Pajutusi klastą viena negėrė, kita – šiaulietė Giedrė L. – buvo užmigdyta ir smarkiai apvogta. Iššniukštinėjęs, jog viena įmonė italams pardavė arklių už 124 000 litų, V. Aleksandravičius ją apiplėšti nusiuntė savo gaują. Apiplėšimas nepavyko, nes kontoroje netikėtai buvo daug žmonių. Apšaudęs lubas G. Fulga su sėbrais spruko. Taip pat nusikaltėliai reketavo vieną kioską Klaipėdoje, iš senų automobilių pardavėjo Tytuvėnuose atėmė pinigus, vieną merginą pardavė į prostitutes Klaipėdos sąvadautojams.

Tačiau labiausiai Čigono gauja pagarsėjo išpuoliais kaimuose prieš vienkiemių gyventojus bei senus žmones. Plėšikai lengvuoju automobiliu trankydavosi po Kelmės, Radviliškio, Raseinių, Šilalės, Telšių bei Klaipėdos rajonų kaimus, kur apsimetę gyvulių pirkliais ieškodavo nuošaliai gyvenančių, negalinčių pasipriešinti senų žmonių. Tokius suradę belsdavosi į jų duris, prašydami paskolinti virvę neva užklimpusiam automobiliui patempti, atsigerti vandens ar pasiklausti kelio. Beveik dešimtį plėšimų gauja įvykdė nebaudžiama. Policija sukruto tik po to, kai 2000-ųjų vasario 14-ąją Janapolėje (Telšių r.) banditai nužudė senutę. Tądien prie Martos (81 m.) bei Antano (79 m.) B. namų atvyko penki gaujos nariai. A. Simanauskas ir E. Rajeckas liko laukti mašinoje, o į namą įsibrovė N. Bogučianskas, Š. Milašauskas bei G. Fulga. Pastarieji Martą B. pasveikino Šv. Valentino dienos proga... ją užmušdami, o Antanui B. „perdavė linkėjimus“ 25 smūgiais beisbolo lazda. Pagrobę iš sutuoktinių turto už 5100 litų, banditai linksmi nuskubėjo į Kelmę, kur prie butelio atšventė „meilės dieną“.

Po šio nusikaltimo iš VRM į Telšius atvyko speciali tyrimo grupė ir jau po 10 dienų buvo sulaikyta beveik visa gauja, tik G. Fulgai pavyko dar dvejus metus slapstytis.

Šiaulių apygardos teismas Čigonui skyrė 14 metų. Kiti banditai atsipirko dar švelnesnėmis bausmėmis: G. Fulga nuteistas kalėti 13, Š. Milašauskas – 12, R. Lincas – 9, R. Arlauskas ir M. Sasnauskas – po 8 metus.

Po visų skundų, Čigonui buvo skirta galutinė 13 metų 11 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, o 2010 metų lapkričio paskutinėmis dienomis jis paleistas iš pataisos namų lygtinai neatlikęs 3 metų 2 mėnesių 10 dienų paskirtos laisvės atėmimo bausmės.

Aurelija ŽUTAUTIENĖ