Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Nuo ka­ro pa­bė­gę uk­rai­nie­čiai Lie­tu­vo­je: pra­si­ver­žian­tis siel­var­tas ir šir­dis, li­ku­si su be­si­gi­nan­čiu sū­nu­mi Uk­rai­no­je

Pa­te­kus į sau­gią vie­tą, nu­va­žia­vus tūks­tan­čius ki­lo­met­rų be mie­go, įsi­jun­gus sa­vi­sau­gos inks­tink­tui, gal­vo­jant tik apie tai, kad rei­kia iš­gy­ven­ti, ga­liau­siai pra­si­ver­žia emo­ci­jos. Jos lie­ja­si taip stip­riai, kad į tą pra­si­ver­žu­sią kan­čią skau­da žiū­rė­ti ir esan­tiems ša­lia. Aly­taus ka­ro pa­bė­gė­lių iš Uk­rai­nos re­gist­ra­ci­jos cen­tre dir­ban­tys dar­buo­to­jai ir sa­va­no­riai pri­si­pa­žįs­ta ne­ma­tę to­kių pa­lauž­tų žmo­nių. Ne­su­val­dy­da­mi aša­rų, kar­tais strin­gan­čiais ger­klė­je žo­džiais, uk­rai­nie­čiai ir pa­tys pa­sa­ko­ja apie iš­gy­ven­tą koš­ma­rą, dė­ko­ja lie­tu­viams už pa­gal­bą.

Aly­taus pa­bė­gė­lių re­gist­ra­ci­jos cen­tras. Čia lan­ko­mės tre­čia­die­nį prieš pie­tus. At­ro­do, lyg ste­bė­tum skruz­dė­ly­ną, kur ne­nu­trau­kia­mai vyks­ta ju­dė­ji­mas – kiek­vie­nas dar­buo­to­jas, sa­va­no­ris uo­liai vyk­do sa­vo pa­rei­gas, o sau­gaus prie­globs­čio ieš­kan­tys nuo ka­ro bė­gan­tys uk­rai­nie­čiai per­ei­na vi­sas rei­ka­lin­gas pro­ce­dū­ras.

Sa­va­no­rių ir cen­tro dar­buo­to­jų dar­bą ko­or­di­nuo­ja Al­do­na Tu­raus­ky­tė, Rau­do­no­jo Kry­žiaus pa­da­li­nio Aly­tu­je va­do­vė. Ban­do­me pra­dė­ti po­kal­bį. Jos te­le­fo­nas ne­ty­la, ten­ka bė­gio­ti iš vie­no Kul­tū­ros cen­tro ga­lo į ki­tą ir spręs­ti dau­gy­bę klau­si­mų. Lais­vos mi­nu­tės čia ne­bū­na. Štai at­vy­ko Rau­do­no­jo Kry­žiaus pa­ra­ma – hi­gie­nos prie­mo­nės: tai – saus­kel­nės, šam­pū­nai, dan­tų pas­ta, au­sų krapš­tu­kai, šla­pios ser­ve­tė­lės, hi­gie­ni­niai įklo­tai mo­te­rims, tu­a­le­ti­nis po­pie­rius, prau­si­mo­si, sku­ti­mo­si prie­mo­nės vy­rams. Šias rei­kia iš­krau­ti.

„Tu­rim ke­tu­rias pa­mai­nas – nuo 8 iki 12 val., nuo 12 iki 16 val., tuo­met nuo 16 iki 20 val. ir nuo 20 iki 8 val. per nak­tį. At­ei­na sa­va­no­rių ko­man­dos, apie de­šimt žmo­nių. Jie tu­ri ke­lias funk­ci­jas. Pir­miau­sia – pa­si­ti­ki­mas. Jei tu­ri, kur gy­ven­ti, tuo­met ei­na į Mig­ra­ci­ją – jam su­tei­kia­mas sta­tu­sas. At­ei­na uk­rai­nie­čiai, dir­ban­tys Lie­tu­vo­je ir at­si­ve­ža čia sa­vo šei­mos na­rius. Nors jie tu­ri tą sta­tu­są, bet šei­mos na­riams rei­kia pa­da­ry­ti tuos do­ku­men­tus. O ir jie ne vi­si tu­ri, kur juos ap­gy­ven­din­ti – per ma­žas plo­tas bū­na. Krei­piam juos prie to sta­le­lio, kur ini­cia­ty­va „Stip­rūs kar­tu“ tu­ri duo­me­nų ba­zę ir mes pa­de­da­me su­si­rast gy­ve­na­mą­jį plo­tą“, – pa­sa­ko­ja Al­do­na.

Tuo­met pa­lau­kia­ma, kol kaž­kas paims ir nu­veš į nau­jus na­mus. Jei ne­at­si­ras, bus suor­ga­ni­zuo­tas nu­ve­ži­mas.

„Pa­si­tai­ko, kad žmo­nės ne­gy­ve­na Lie­tu­vo­je, už­lei­džia sa­vo so­dy­bas, tuo­met rei­kė­tų juos kaž­kam nu­vež­ti. „Stip­rūs kar­tu“ taip pat rū­pi­na­si trans­por­ta­vi­mu. Aly­taus sa­vi­val­dy­bė­je pa­bė­gė­liai gau­na trans­por­to pa­slau­gą, ly­di­mi Rau­do­no­jo Kry­žiaus sa­va­no­rių“, – tei­gia Al­do­na.

Suor­ga­ni­zuo­ti būs­tą ir nu­ve­ži­mą iki jo už­trun­ka, to­dėl nu­ma­ty­ta, kad uk­rai­nie­čiai ga­li pa­bū­ti cen­tre 72 val. Jiems iš­duo­da­mi mais­to ta­lo­nai, mais­to da­vi­niai. Tiek pir­ma­me aukš­te, tiek ant­ra­me įreng­tos vie­tos pa­žais­ti vai­kams, kol tė­vai pil­do rei­ka­lin­gus do­ku­men­tus. Čia juos už­ima „Gel­bė­kit vai­kus“ at­sto­vės.

Ant­ra­me aukš­te yra ir vir­tu­vė­lė, ku­rio­je ga­li­ma at­si­sės­ti, ra­miai ir pa­to­giai pa­val­gy­ti. Tik apie mais­tą net pa­gal­vo­ti daž­nam sun­ku. Sma­gu­riau­ja dau­giau­sia vai­kai.

Da­bar su­pran­ta, ką jau­čia ka­ro pa­bė­gė­liai

„Nuo ka­ro pra­ne­ši­mų pri­klau­so nuo­tai­kos. Aš ne­ži­nau... Va­kar aš ma­čiau žmo­nes, ku­riems, ma­to­si, taip blo­gai, kad jų nie­kas ne­pra­džiu­gi­na, ir vai­kų nie­kas ne­džiu­gi­na, net žais­lai. Pa­ty­rę žmo­nės to­kį su­krė­ti­mą... Ne­rei­kia jiems nė to mais­to. Mes jiems duo­dam, o jie at­si­dūs­ta ir nu­mo­ja ran­ka. Nei jie val­go, nei ge­ria. Žmo­nės tik­rai lyg ir iš­al­kę, bet at­ro­do, kad jiems nie­kas ne­be­svar­bu“, – pri­si­pa­žįs­ta Al­do­na.

Pa­sak mo­ters, to­kio šir­dį ve­rian­čio vaiz­do jai dar ne­te­kę ma­ty­ti. Šian­dien ji sa­ko su­pran­tan­ti aiš­kiai, kas yra ka­ro pa­bė­gė­lis ir ko­kia šių žmo­nių emo­ci­nė būk­lė.

Kad emo­ci­nė būk­lė su­dė­tin­ga, ant­ri­na ir Aly­taus ap­skri­ties vy­riau­sio­jo po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­to Re­a­ga­vi­mo sky­riaus vir­ši­nin­kas Man­tas Struc­kas, ku­ris šiuo me­tu yra šio cen­tro ko­or­di­na­to­rius.

„Va­kar, pa­vyz­džiui, mo­te­ris taip pra­trū­ko, kad tie­siog gal­vo­jom jai grei­tą­ją kvies­ti. Pa­si­ro­do, mo­te­riai tie­siog stre­sas, šo­kas ir tos emo­ci­jos, pa­te­kus į sau­gią ap­lin­ką, iš­si­lie­jo. Aša­rų, vis­ko čia bū­na...“ – kon­sta­tuo­ja M.Struc­kas.

Jo tei­gi­mu, žmo­nėms la­bai rei­kia ne tik sau­gios užuo­vė­jos, bet ir psi­cho­lo­gi­nės pa­gal­bos. Ši pro­ble­ma ak­ty­viai spren­džia­ma ir dar tą pa­čią die­ną, kai cen­tre lan­kė­si ben­dra.lt žur­na­lis­tės, po­pie­tę tu­rė­jo at­si­ras­ti psi­cho­lo­gas. Kaip tik ti­ki­ma­si ir di­des­nių pa­bė­gė­lių srau­tų.

Pir­ma­die­nį į cen­trą krei­pė­si 55, ant­ra­die­nį jau 124, tre­čia­die­nį 13 val. per pie­tus jau bu­vo už­si­re­gist­ra­vę 95 žmo­nės. Čia pat – ir me­di­ci­nos pa­gal­bos kam­pe­lis.

Pa­sak M.Struc­ko, pri­rei­kus sku­bios pa­gal­bos skam­bi­na­ma 112, kai ne­sku­bu – nu­ve­ža­ma į po­li­kli­ni­ką: „Bu­vo vai­ku­čių su tem­pe­ra­tū­ra, kad ap­žiū­rė­tų pe­diat­ras nu­ve­žėm ir par­ve­žėm at­gal.“

Po šo­ko ban­do ka­bin­tis į gy­ve­ni­mą

Be­lau­kian­tiems ap­gy­ven­di­ni­mo ir trans­por­ta­vi­mo, o ypač at­vy­ku­siems nak­tį, kai sun­kiau su­de­rin­ti šiuos klau­si­mus, pa­siū­lo­ma lo­va. Tre­čias pa­sta­to aukš­tas nu­klo­tas ža­lio­mis ka­rei­viš­ko­mis lo­vo­mis. Čia pat – krū­va mieg­mai­šių, pa­gal­vių, ant­klo­džių.

Kaip pa­sa­ko­ja Al­do­na iš Rau­do­no­jo Kry­žiaus, žmo­gui, ku­ris lie­ka lauk­ti ar būs­to, ar pa­vė­žė­ji­mo, su­tei­kia­mas nu­me­riu­kas lo­vai. „Jos su­nu­me­ruo­tos tam, kad ga­lė­tu­me su­sek­ti, jei kas at­va­žia­vo žmo­gų pa­im­ti, ži­no­tu­me iš kur pa­kvies­ti pri­gu­lu­sį žmo­gų“, – pa­aiš­ki­na mo­te­ris.

Ab­so­liu­čiai kiek­vie­nam, net ne­lie­kan­čiam cen­tre iki 72 val. žmo­gui, pa­siū­lo­mi mais­to ta­lo­nai ir da­vi­niai.

„Jei­gu žmo­gus va­žiuo­ja ir pas ko­kius pa­žįs­ta­mus, gal jam sma­giau tu­rė­ti bent kaž­ko­kį pra­di­nį mais­to da­vi­nį, ne­va­žiuo­ti tuš­čio­mis? Vi­siems no­rin­tiems duo­dam. Taip pat duo­dam te­le­fo­no kor­te­lę, hi­gie­nos pa­ke­tą – pri­tai­ky­ti jie vai­kams, vy­rams, mo­te­rims, šiek tiek kom­plek­to su­dė­tis ski­ria­si“, – pa­aiš­ki­na ji.

Pa­sak Rau­do­no­jo Kry­žiaus at­sto­vės, yra žmo­nių, ku­rie jau da­bar klau­sia, kur ga­li į mo­kyk­lą vai­ką ves­ti, ar ga­lė­tų gau­ti dar­bo. „No­ri ka­bin­tis į gy­ve­ni­mą, tik­riau­siai yra ta bai­mė, kad rei­kia iš­lai­ky­ti šei­mą, jų na­mai pra­ras­ti, ne­ga­li sė­dėt ir lauk­ti. Tie žmo­nės, ku­rie jau sa­ve mo­bi­li­za­vę, iš­ėję iš stre­si­nės būk­lės, net nu­ste­bau, kad va­kar pra­dė­jo žmo­nės apie tai klau­si­nė­ti. Bet kol kas mes juos pri­imam ir ap­gy­ven­di­nam, o pas­kui bus ki­tas eta­pas, kai tie­sio­giai pa­dė­si­me gy­ve­nan­tiems čia“, – api­ben­dri­na ji.

Šir­dį pa­li­ko Uk­rai­no­je

Re­gist­ra­ci­jos cen­tro sa­lė­je tarp ki­tų sa­vo tau­tie­čių – ir po­nia Va­len­ti­na Va­sen­ko. Ji – iš Riv­nės, mies­to, esan­čio Uk­rai­nos šiau­rės va­ka­ruo­se. Ją kar­tu su dar tri­mis ar­ti­mai­siais nuo Len­ki­jos par­si­ve­žė bi­čiu­lis iš Aly­taus.

„Mes ke­tu­rie­se. Sū­naus žmo­na ir du anū­kai – de­šim­ties ir ket­ve­rių, o ma­no sū­nus li­ko ka­riau­ti. Ir duk­ra ka­ri­nin­kė, li­ko ten. Jos toks dar­bas. Gy­ve­nu čia, o ma­no šir­dis li­ko ten. Ten vai­kai, ten bom­bar­duo­ja, bu­vo ne­ra­mi nak­tis – vis bom­bar­da­vo“, – pri­si­pa­žįs­ta Va­len­ti­na. Ki­ta mo­ters duk­ra su dviem jos anū­kais gy­ve­na Len­ki­jo­je, Gdans­ke.

Kai pra­dė­jo bom­bar­duo­ti, no­rė­jo­si kuo to­liau bėg­ti nuo tos, kaip sa­ko Va­len­ti­na, pek­los. „Kai jau va­žiuo­ji iš tos pek­los, ke­lias ne­bai­sus, tie­siog va­žiuo­ji, kad grei­čiau į tiks­lą. Per Vo­ly­nę va­žia­vo­me. Ke­lio dar ne­bom­bar­da­vo. O ten bom­bar­duo­ja, va­žiuo­ja tan­kai, ne­žiū­ri, kur tai­ko – ir gy­ve­na­muo­sius na­mus, li­go­ni­nes... Nie­ko šven­to nė­ra. Nė­ra ry­šio, elek­tros, vi­si slėp­tu­vė­se“, – liūd­nai pa­sa­ko­ja Va­len­ti­na. Džiau­gia­si tik tuo, kad kai yrė­si Len­ki­jos link, dar ne­bu­vo bom­bar­duo­ja­mi ke­liai.

„Pu­ti­nai, kas ta­vęs pra­šė lįs­ti į Uk­rai­ną?“

Kal­bė­da­ma apie ka­rą, Va­len­ti­na pik­ti­na­si, kad Ru­si­jos pre­zi­den­tas Vla­di­mi­ras Pu­ti­nas ne­pra­šy­tas įve­di­nė­ja sa­vo tvar­ką jos gim­ti­nė­je: „Jis pri­pra­to, kad Uk­rai­na lyg ko­kia jo sam­di­nė, pro­duk­tų tie­kė­ja. Jis pa­sa­kys, ir Uk­rai­na tu­ri vyk­dyt. Bet mū­sų ša­lis su­ve­re­ni vals­ty­bė, ku­ri no­ri sau pa­ti va­do­vau­ti. Blo­gas ar ge­ras mū­sų pre­zi­den­tas, bet mes jį iš­rin­kom, ar ei­ti mums į ES, į NA­TO – tik mums spręs­ti. Juk mes ne­aiš­ki­nam Lie­tu­vai, ką jai da­ry­ti. Kas tu toks mums, Pu­ti­nai, kad mū­sų ša­ly­je va­do­vau­ji? Sa­vo kie­me pa­si­da­ryk tvar­ką – ba­dau­ja Ru­si­jos žmo­nės“, – emo­cin­gai krei­pia­si ji.

Va­len­ti­na ci­tuo­ja ži­no­mą ru­siš­ką dai­ną: „Mū­sų ša­ly­je yra vis­ko, bet liau­dis sė­di mėš­le“ (rus. Ó ķąń āńå åńņü, ą ķąšīä ńčäčņ ā äåšüģå). At­si­pra­šau už to­kius pa­sa­ky­mus, bet taip ir yra. O jis Uk­rai­ną gel­bė­ja. Kas ta­vęs pra­šė lįs­ti į Uk­rai­ną? Mū­sų ša­ly nie­kas ne­ba­dau­ja, ačiū Die­vui.“

Pa­sak mo­ters, nie­kas ne­gal­vo­jo, kad ma­ža ša­lis, Uk­rai­na at­si­lai­kys ir pa­si­prie­šins to­kiam monst­rui, bet ji ne­pa­si­duo­da. „Vi­sas pa­sau­lis ne­ga­li pa­ti­kė­ti, bet Uk­rai­na to­liau prie­ši­na­si ir iki ga­lo tai da­rys. Pu­ti­nas gal­vo­jo, kad su duo­na, drus­ka ir gė­lėm su­tik­sim, per dvi va­lan­das pa­si­duo­sim. Ne, Uk­rai­na taip leng­vai ne­pa­si­duos“, – ne­abe­jo­ja V.Va­sen­ko.

Tik jai la­bai gai­la jau­nuo­lių, vi­sų sū­nų, tė­vų, ku­rie žus. Ir gai­la ne tik uk­rai­nie­čių, bet ir ru­sų: „Vai­kai – 17–18 me­tų at­siųs­ti. Ma­čiau, prie tan­ko spro­gi­mo su­dras­ky­tą kū­ną Ru­si­jos ka­rio. Gal­vo­jat mo­ti­na ži­no, kad jis ka­riau­ja? Jis ne­va pra­ty­bo­se. Jie ne­ži­no tie­sos.“

Bet V.Pu­ti­nui, pa­sak Va­len­ti­nos, rau­dan­čios Ru­si­jos mo­ti­nos ne­rū­pi – jis sau sle­pia­si bun­ke­ry­je. „Ru­sų tau­ta jam šiukš­lės. Vi­sos tau­tos šiukš­lės. Ši­zo­fre­nikas jis, nors ne – ši­zo­fre­nikui bū­na pra­švie­sė­ji­mo pe­ri­odų. Jis siun­ta, nes pra­ran­da jė­gas, vei­kia sank­ci­jos, jo ap­lin­ka taip pat ner­vi­na­si, su­pran­ta, kas jų lau­kia. Tri­bu­no­las bus – vi­si sės už ka­ro nu­si­kal­ti­mus. Nu­ga­lės tei­sin­gu­mas. Vi­sas pa­sau­lis ti­ki“, – ti­ki ir Va­len­ti­na.

Ji tei­gia, kad ne­tie­sa tai, ką V.Pu­ti­nas sa­ko – kad Uk­rai­no­je ru­sai dis­kri­mi­nuo­ja­mi. Pa­sak uk­rai­nie­tės, nie­kas jų ša­ly­je ne­skirs­to pa­gal tau­ty­bę.

„Gal ru­sų Uk­rai­no­je dau­giau ne­gu pa­čioj Ru­si­jo­je. Aš ru­sė, tu veng­ras... Ar lie­tu­vis, ar žy­das – koks skir­tu­mas. Mes vi­si uk­rai­nie­čiai. Gal ga­li­me pa­kvies­ti vie­nas ki­tą prie sta­lo pa­ra­gau­ti na­cio­na­li­nių pa­tie­ka­lų. Ar­ba pa­šiep­ti vie­nas ki­tą anek­do­tu. Nė­ra jo­kio skir­tu­mo“, – emo­ci­jų ne­sle­pia Va­len­ti­na.

Ji dė­kin­ga Lie­tu­vai už pri­ėmi­mą, džiau­gia­si čia at­vy­ku­si. „Lie­tu­va pui­ki. Tai Eu­ro­pa. Mes ir­gi no­rim kaip pas jus“, – Va­len­ti­na ne­pra­ran­da vil­ties pa­ma­ty­ti Uk­rai­ną Eu­ro­pos Są­jun­go­je.

Pa­sak jos, lie­tu­viai ne­tu­rė­tų bai­min­tis uk­rai­nie­čių. Jie Lie­tu­vo­je tik­rai ne­sė­dės ran­kas su­dė­ję. „Nė­ra darbš­tes­nės tau­tos. Uk­rai­nie­čiai tik­rai dirbs ra­dę dar­bą, mes už ka­pei­kas dir­bam Uk­rai­no­je, tai čia rub­lį pri­mo­kės. Uk­rai­na iš­gy­ve­no vi­so­kias si­tu­a­ci­jas, ne­bu­vo ir at­ly­gi­ni­mų, ir dar­bo, bet vis­ką iš­gy­ve­no, tad iš­gy­vens ir šį ka­rą“, – emo­cin­gai kal­ba Va­len­ti­na.

At­ro­do, mi­rė vi­sos emo­ci­jos

Aly­taus ka­ro pa­bė­gė­lių iš Uk­rai­nos re­gist­ra­vi­mo cen­tre – dau­giau­sia mo­te­rys su vai­kais. Vie­nam bū­re­ly su­sė­du­sios ir dar ke­tu­rios uk­rai­nie­tės: se­se­rys Tat­ja­na ir Ana ir jų duk­ros. Vie­na ki­tą pa­pil­dy­da­mos, ne­su­lai­ky­da­mos aša­rų, jos pa­sa­ko­ja, kaip bė­go iš ka­ro zo­nos Ki­je­ve.

Ana su duk­ra Alek­san­dra at­va­žia­vo šeš­ta­die­nį. Į au­to­mo­bi­lių ei­lę prie sie­nos jos sa­vo au­to­mo­bi­liu sto­jo ket­vir­ta­die­nį apie 23 val., o Len­ki­jo­je bu­vo tik šeš­ta­die­nį 3 val. „Len­ki­jos pa­sie­ny­je la­bai daug žmo­nių, va­žia­vo su vy­rais, o kol va­žia­vo, bu­vo pa­skelb­ta mo­bi­li­za­ci­ja ir vy­rų ne­be­iš­lei­do, tai ir­gi pro­ce­sas juos ap­suk­ti ir grą­žin­ti. Hu­ma­ni­ta­ri­nė pa­gal­ba be ei­lės va­žiuo­ja. Mes sto­vė­jo­me prie sie­nos dau­giau ne­gu pa­rą. Da­bar ei­lė trims pa­roms“, – pa­sa­ko­ja mo­te­ris. „Kai sto­vė­jo­me ei­lė­je, net ne­gal­vo­jo­me, kad nė­ra bio­tu­a­le­to, nė­ra mais­to. Net ne­pa­gal­vo­jo­me, kad tu­ri­me kaž­ko­kį šo­ko­la­du­ką, kaž­ką. Kai ner­vi­nie­si, net val­gy­ti ne­si­no­ri“, – pri­pa­žįs­ta Ana.

Ji pri­si­me­na nuo spro­gi­mo at­si­bu­du­si 5 va­lan­dą ry­to. Bu­vo bai­su. „Vis­kas bu­vo cha­o­tiš­ka. Pa­si­ė­mėm vai­ką, per 15 mi­nu­čių su­si­metėm daik­tus. Ne­ži­nau, ką dė­jo­me, cha­o­tiš­kai bet ką su­me­tėm į krep­šius, bet ką ap­si­ren­gėm. Kro­vėm į ma­ši­ną kas pa­puo­la. Su­pra­to­me, kad va­žiuo­jam į Lie­tu­vą, nes ma­no vy­ras lie­tu­vis. Rei­kė­jo iš­vež­ti vai­ką“, – pa­sa­ko­ja Ana. Jos tei­gi­mu, ži­no­jo tik tiek, kad tu­ri kuo grei­čiau iš­va­žiuo­ti iš mies­to, nes ten pa­vo­jin­ga.

Tat­ja­na į Lie­tu­vą iš­vy­ko šeš­ta­die­nį, at­va­žia­vo pir­ma­die­nį. „Iš pra­džių tar­si bai­su, bet vis tiek ne­su­pran­ti, kas vyks­ta. Duk­rą pa­ke­liui pa­ė­mė se­suo su vy­ru. Pra­ėjo die­na, dvi. Su­pra­tau, kad pa­si­lik­ti dau­gia­aukš­ty­je ne­ga­liu. Slėp­tu­vių la­bai ma­žai. Lie­ka rū­siai. Iš 10 aukš­to kol nu­bėg­siu, sprog­muo ga­li at­skris­ti ne vie­ną kar­tą. Vis­kas vis stip­rė­jo, ar­tė­jo“, – pri­si­me­na Tat­ja­na.

„Su­vo­kiau, kad to­je be­to­ni­nė­je dė­žu­tė­je, ku­rio­je esu, la­bai ne­sau­gu, bet ka­da ga­li at­skris­ti sprog­muo. Tai net ne bai­mė. Tai toks tar­si ins­tink­tas, kai vis­kas vi­duj su­si­spau­džia“, – at­vi­rau­ja mo­te­ris. Ji sa­ko gy­ve­ni­me ras­da­vu­si spren­di­mą su­dė­tin­giau­sio­se si­tu­a­ci­jo­se. Šį kar­tą su­vo­kė esan­ti be­jė­gė. „Su vy­ru su­sė­dom, ap­ta­rėm. Jis ka­ria­vo 2014–2015 me­tais. Sa­ko, aš vis tiek iš­ei­siu. Su­pra­tau, kad aš čia vie­na iš pro­to iš­ei­siu. Tu­riu va­žiuo­ti“, – pa­sa­ko­ja Tat­ja­na.

Uk­rai­no­je li­ko jos ir Anos tė­vai. Jie gy­ve­na kai­me, pu­siau­ke­lė­je tarp Ki­je­vo ir Bal­ta­ru­si­jos. At­ro­do, to­li nuo mies­to, bet ir jų gy­ve­ni­mas vyks­ta pa­gal spro­gi­mų gar­sus. Ant­ra­die­nį ke­le­tą va­lan­dų pra­lei­do rū­sy­je. Kai­me oro pa­vo­jus skel­bia­mas skam­bi­nant baž­ny­čios var­pais.

Ki­je­ve mo­te­rys pa­li­ko daug drau­gų. „Mo­kyk­los tė­vų gru­pė­je feis­bu­ke vi­sus pa­kvie­čiau at­va­žiuo­ti čia. Kaip nors su­ra­si­me, kur gy­ven­ti. Bet dau­ge­lis bi­jo va­žiuo­ti, nes da­bar tai be­veik ne­be­įma­no­ma. La­bai ne­sau­gu, vis­kas cha­o­tiš­ka, ap­šau­do trau­ki­nius, sto­tis. Žmo­nės bi­jo iš­ei­ti iš rū­sių, nes ne­aiš­ku, ka­da pra­si­dės šau­dy­mas. Vy­rai pa­si­lie­ka gin­ti ša­lies, o mo­te­rims su vai­kais sės­ti prie vai­ro vie­noms su vai­kais bai­su. Rei­kia įveik­ti di­de­lį at­stu­mą iki sie­nos“, – pa­sa­ko­ja Ana.

Pa­klaus­ta, kaip „lai­min­gai“ pa­sie­kė Lie­tu­vą, Tat­ja­na pra­virks­ta ir pri­pa­žįs­ta, kad šio žo­džio ne­be­nau­do­ja: „Mes da­bar gy­ve­na­me drau­gų so­dy­bo­je. Ži­no­te, tai – ro­jus. Stir­nos vaikš­to... Bet mes vi­si te­le­fo­nuo­se: kas, kaip vyks­ta. Į Lie­tu­vą at­va­žia­vau pir­ma­die­nį. Per tą lai­ką mie­go­jau gal pen­kias va­lan­das.“

Jos duk­ra ro­do te­le­fo­ną: per die­ną at­ei­na ke­lio­li­ka pra­ne­ši­mų apie oro pa­vo­jų. Ro­do ir ga­lin­gus spro­gi­mus mies­to cen­tre. „Jūs tur­būt ma­tė­te, kas vy­ko Char­ki­ve. Mi­li­jo­ni­nis mies­tas. Ten di­de­lis ka­ras, sprog­di­na kur pa­puo­la, nes su­pra­to, kad ne­pa­vy­ko už­im­ti. Ki­je­ve te­le­vi­zi­jos bokš­tą su­sprog­di­na. Mies­te­ly­je ša­lia Ki­je­vo, per ku­rį ka­riuo­me­nė sten­gia­si pa­tek­ti į mies­tą, vis­ką ly­gi­na su že­mė­mis“, – pa­sa­ko­ja Tat­ja­na.

Mo­te­rys gim­do na­muo­se, ne­tu­ri, kur slėp­tis su vai­kais

Mo­te­ris sa­ko ne­ran­dan­ti ra­my­bės, o Uk­rai­no­je pa­si­li­kę lai­ko­si tvir­tai: „Ten žmo­nės vaikš­to gat­vė­mis. Bu­vo pus­an­tros pa­ros ko­men­dan­to va­lan­da, nie­kas ne­vaikš­čio­jo. Vy­ras sa­ko, kad net šiek tiek va­žiuo­ja trans­por­tas. Vie­no­je mies­to da­ly­je, kur gy­ve­na drau­gė, tuš­čios par­duo­tu­vės, ir san­dė­liai tuš­ti. Ten, kur gy­ve­na­me mes, vy­ras sa­kė, kad net duo­nos nu­si­pir­ko. Su duo­na pro­ble­mos, nes ją rei­kia kep­ti, o tai pa­vo­jin­ga. Kai penk­ta­die­nį bė­gau iš mies­to, kaž­kiek va­žia­vau vi­suo­me­ni­niu trans­por­tu, kaž­kiek ėjau, virš gal­vos skrai­dė nai­kin­tu­vai. Ne­pa­sa­ky­čiau, kad la­bai bai­su, bai­su tie „buh, buh buh“.

Kiek­vie­ną ry­tą Tat­ja­na skam­bi­na vi­siems pa­klaus­ti, kaip jie lai­ko­si. Ana pa­sa­ko­ja, kad vie­na pa­žįs­ta­ma su sū­nu­mi, ku­riam 9–10 me­tų, net ne­ina į slėp­tu­vę, nes rū­sys toks, kad bet ka­da ga­li su­griū­ti: „Jie aš­tun­tam aukš­te iš­ei­na į ben­drą ko­ri­do­rių ir ten sle­pia­si. Jie sa­ko, kad, at­ro­do, vi­sos emo­ci­jos ap­mi­rė. Toks siau­bas bu­vo, bai­mė, kad tie­siog vi­du­je už­ri­šo kaž­ką kaž­koks maz­gas. Ne­be­ga­li jaus­ti. O iš­va­žiuo­ti bi­jo... Daž­nai mo­te­rys ne­no­ri iš­va­žiuo­ti ir bi­jo pa­lik­ti vy­rus.“

Mo­te­rys vie­na per ki­tą pa­sa­ko­ja, kaip pa­žįs­ta­ma gy­dy­to­ja Ki­je­ve na­muo­se pri­ėmė gim­dy­mą, nes nė­ra kaip nu­vyk­ti iki li­go­ni­nės. „Oro pa­vo­jus vi­sur. Ge­rai, ji gy­dy­to­ja. O jei­gu ko­kios kom­pli­ka­ci­jos?“ – siau­bo ne­sle­pia Tat­ja­na.

Uk­rai­nie­tė sa­ko, kad pra­si­dė­jus ka­rui žmo­nės ne­gau­na gy­vy­biš­kai svar­bių vais­tų. „Ma­no ko­le­gė on­ko­lo­gi­ne li­ga ser­ga – ket­vir­ta­die­nį, kai pra­si­dė­jo ka­ras, tu­rė­jo pra­dė­ti che­mo­te­ra­pi­ją. Pa­skam­bi­no, gy­dy­to­jas sa­ko ne­da­rom. Ir taip li­gos prog­no­zė ne­aiš­ki, o da­bar vi­sai ne­aiš­ku. Iš­va­žiuo­ti ne­įma­no­ma. Uk­rai­na di­de­lė. Kol pri­va­žiuo­si prie pa­sie­nio, bet ka­da ga­li sprog­muo at­skris­ti“, – min­ti­mis da­li­ja­si Tat­ja­na.

Ana sa­ko, kad jos tik da­bar, jau kaž­kiek lai­ko pra­ėjus, pra­dė­jo at­vi­rai apie pa­dė­tį Uk­rai­no­je kal­bė­ti. Kai kir­tu­sios sie­ną su­sto­jo pir­mo­je pa­si­tai­kiu­sio­je de­ga­li­nė­je nu­mig­ti ir už­kąs­ti, žmo­nės pra­dė­jo klau­si­nė­ti, ar jos iš Uk­rai­nos. „Tu net žo­džio ne­ga­li iš­tar­ti. Mes tik da­bar kal­ba­mės. Ačiū Lie­tu­vai, kad ne­mo­ka­mi skam­bu­čiai į Uk­rai­ną, tų skam­bu­čių mi­li­jo­nai per die­ną. Ki­taip nie­kaip – ten mū­sų drau­gai, pa­žįs­ta­mi, ko­le­gos, ar­ti­mie­ji. Pa­kal­bi – ži­nai, kad tuo me­tu vis­kas ge­rai, o po ke­le­to va­lan­dų kaip? Tik tuo­met, kai pa­ke­lia ra­ge­lį, su­pran­tu, kad vis­kas ge­rai“, – pri­pa­žįs­ta Ana.

Šei­ma ap­gy­ven­din­ta Va­rė­nos ra­jo­ne, drau­gų so­dy­bo­je. Jos dė­kin­gos, kad čia yra pri­im­tos kaip na­mie, pui­kio­mis są­ly­go­mis, ta­čiau džiaugs­mo ma­ža. „Ne­ga­liu mie­got, – brauk­da­ma aša­ras sa­ko Tat­ja­na. – Vers­da­ma­si ant ki­to šo­no, vis pa­tik­ri­ni nau­jie­nas. Ten vi­sas mū­sų gy­ve­ni­mas.“

Grei­tos ka­ro pa­bai­gos ne­re­gi ir per­spė­ja Lie­tu­vą

Mo­te­rys ne­ti­ki, kad ka­ras greit baig­sis: ne­rei­kia pa­mirš­ti, kad jis pra­si­dė­jo prieš aš­tuo­ne­rius me­tus, o ne da­bar. Tik for­ma bu­vo ki­to­kia.

„Su­pran­tat, mū­sų ar­mi­ja ga­lin­ga, bet mums la­bai rei­kia pa­lai­ky­mo. Eu­ro­pa pa­de­da, bet vi­sa­da ga­li­ma pa­da­ryt dau­giau. Ki­ti bū­si­te jūs. Jei ma­no­te, kad to ne­ga­li bū­ti, tai ga­li. Su Ru­si­ja rei­kia kaž­ką da­ry­ti. To­kia, ko­kia ji yra, eg­zis­tuo­ti ne­ga­li. Monst­ro ne­ga­li­ma pa­lik­ti gy­vo. Ki­taip ir ki­tos kar­tos, mū­sų vai­kai, anū­kai taip pat tu­rės ka­riau­ti, nes tai pa­si­kar­tos“, – įsi­ti­ki­nu­si Ana. Jos ma­ny­mu, ge­riau­sia, ką šiuo me­tu ga­li­ma pa­da­ry­ti – skleis­ti ži­nią apie tai, kas vyks­ta, tiks­lią in­for­ma­ci­ją, nes dau­ge­lis ru­sų ne­ži­no, kad jų vai­kai, bro­liai žu­do tai­kius Uk­rai­nos gy­ven­to­jus, sprog­di­na gy­ve­na­muo­sius na­mus, net li­go­ni­nes. Tie, ku­rie ži­no, yra už­til­do­mi.

Pa­sak Anos, jos pus­se­se­rė, gy­ve­nan­ti Ru­si­jo­je, so­cia­li­nia­me tin­kle pa­vie­ši­no ka­ro vaiz­dus Uk­rai­no­je. Ne­tru­kus ji tu­rė­jo bėg­ti ir slėp­tis. Pa­bė­go iš na­mų be do­ku­men­tų, be daik­tų, taip, kaip sto­vi su vai­ku. Da­bar ji Uz­be­kis­ta­ne, „Jei kaž­ką pa­na­šaus pa­vie­ši­ni, gre­sia 20 me­tų ka­lė­ji­mas. Tai va­di­na­si tau­tos iš­da­vys­te. Ne vi­si žmo­nės ne­ži­no. Jie sė­di įbau­gin­ti“, – pa­sa­ko­ja Ana.

ben­dra.lt žur­na­lis­tės

Kris­ti­na Ar­žuo­lai­tie­nė,

Au­re­li­ja Ba­bins­kie­nė

Rekomenduojami video