Niekas nenori tapti nukentėjusiuoju ar auka. Juolab kad ir Baudžiamasis kodeksas neretai sudėliotas taip, jog tik nepažeistume įtariamųjų ar kaltųjų teisių. Tas, kas susidūrė su ikiteisminio tyrimo ar bylos nagrinėjimo teismuose girnomis ir jas praėjo, puikiai žino, kad gali patirti pažeminimą net ir iš pareigūnų, kurie iš tiesų turėtų tik pagelbėti, o neretai – ir grasinimus bei psichologinį spaudimą iš tų, kurie kartą jau buvo suvaržę laisvę, smurtavo ir pan. Itin dažnai šie reiškiniai stebimi prekybos žmonėmis bylose – čia nukentėjusieji neretai verčiami keisti parodymus savo kankintojų naudai ir todėl net gailisi vėlęsi į teismų batalijas.

Laukia išbandymas

Tiek visuomeninių organizacijų darbuotojai, tiek policijos pareigūnai, kurie vykdo ikiteisminius tyrimus, tvirtina, jog prakalbinti prekybos žmonėmis aukas yra ypatingai sunku. Jau nekalbant apie nukentėjusias merginas, kurios, išvežtos į užsienio viešnamius (ar net ir Lietuvoje išnaudotos), patyrė neįsivaizduojamas kančias – joms pasakoti tai, ką išgyveno, yra tikras išbandymas. Kitą vertus, jų socialinė branda yra sustojusi kažkuriame lygmenyje ir net specialistams su turimomis žiniomis yra sunku prisibelsti į jų sąmonę – paprastai beveik visoms aukoms būna įteigta, kad dėl to, kas atsitiko, kaltos tik jos pačios.

Dar vienas svarbus dalykas, dėl ko nukentėjusieji nuo prekeivių žmonėmis nenori nieko pasakoti ir liudyti teisme, yra baimė. Pajutę, kad artėja atpildo valanda, merginas suluošinę ar nepilnamečius (ir suaugusiuosius) privertę daryti nusikaltimus, prekeiviai nė kiek nesibodi ir toliau naudoti savo metodų. Jie savo aukoms siūlo pinigų, grasina, siunčia į namus savo draugus, kad šie jas „apdorotų“. Merginos, ištvėrusios tikrą pragarą, neretai palūžta, nes joms vėl ir vėl primenamas siaubas, kurį jos patyrė ir kurį, grasinama, gali vėl patirti. Tie, kurie buvo išvilioti daryti nusikalstamas veikas: vagiliauti, sukčiauti ar elgetauti svetimose šalyse dažniausiai bauginami susidorojimu, įteigiama, jog jie patys esą vagišiai, nenaudėliai ir pan. Negana to, pareigūnai nukentėjusiuosius neretai kelissyk verčia prisiminti patirtą košmarą.

Simas dirbo „kojomis“

Apie tai, kokį pragarą tenka patirti, geriausiai gali papasakoti patys nukentėjusieji. Simas (čia ir kitur vardai pakeisti) augo su motina ir vyresniais broliu bei sese viename mažame Žemaitijos miestelyje. Kai jam suėjo šešeri metai, tėvas susirado kitą ir išėjo gyventi kitur. Motina neatlaikė patirto streso, ėmė girtuokliauti ir pamažu vis labiau junko į alkoholį. „Atsitiko taip, kad pakliuvau į vaikų globos namus, – pradėjo pasakojimą Simas. – Sesuo su broliu jau buvo pilnamečiai, tad abu atsiskyrė, išsinuomojo butus, susirado darbą, antrąsias puses. Į namus grįžti negalėdavau – motinai nė kiek nerūpėjau: ten vyko nuolatinės gėrynės, keitėsi apsimy... motinos sugėrovai. Kai man suėjo keturiolika, mirė motina – kažkoks latras ją papjovė.

O „vaiknamyje“, norint išgyventi, reikėjo būti arba labai „šustram“, arba turėti pinigų. „Šustras“ nebuvau, pinigų neturėjau... Va tuomet – man jau buvo suėję šešiolika – ir atsirado toks Audrius. Sakė, važiuojam į Vokietiją, ten galėsi pinigų užsidirbti – darbas lengvas, tereikės paimti pinigus. „Pabūsi porą savaičių ir gausi 300-350 eurų“, – žadėjo Audrius.

Man tokie pinigai atrodė – kosmosas. Tik nuvažiavus į Vokietiją suvokiau, kur pakliuvau. Audrius ir dar porą jo draugužių skambindavo rusų emigrantams ir kabindavo jiems „makaronus ant ausų“, kad neva jų giminaitis ar giminaitė padarė avariją, sužalojo žmogų ir gydymui reikia pinigų. Mes, durneliai, turėdavome nuvažiuoti pas tą patikėjusįjį, paimti sutartą pinigų sumą ir skubiai pasišalinti. Pritaikęs momentą, aš pabėgau. O tiems, mane išvežusiems vyrams, bijojau priešgyniauti, nes mano akyse jie kaip obuolį sudaužė vieną jiems nepaklususį vaikinuką.

Grįžus į Lietuvą pradėjo dar didesni košmarai. Brolis ir vaikų globos namų darbuotojai buvo jau pranešę pareigūnams, kad aš dingau. Jiems papasakojau, kaip viskas buvo. Tuos mano vežėjus iš pradžių suėmė, vėliau paleido. Tai jie man nedavė ramybės: laukdavo prie mokyklos, skambindavo ir grasindavo, kad pakeisčiau parodymus, o kartą net sumušė ir pagrasino, kad bus dar blogiau. Niekas nesugebėjo apginti nuo jų. Teisme bijojau net prasižioti ir aiškinau, jog pats norėjau važiuoti...“

Arną išvežė vogti

Dar vienas priverstinis vagis Arnas pasakojo, kad augo su motina ir patėviu. „Ką tik buvau baigęs 10 klasių ir gavęs 600 eurų baudą už tai, kad vairavau neblaivus ir be teisių, – prisiminė Arnas. – Pinigų neturėjau, o čia toks senas pažįstamas Audrius pasiūlė man važiuoti į Suomiją vogti. Sakė, kad teks vogti parfumeriją, kosmetiką ir kitus smulkius daiktus, kurie bus siunčiami į Lietuvą. Už porą savaičių „darbo“, sakė, gausiu 350 eurų. Mama nenorėjo niekur išleisti ir, nors melavau, kad važiuoju į Suomiją dirbti statybose – ji vis tiek atėmė dokumentus. Tie vyrai neatlyžo, išvežė be dokumentų, o įvažiuojant į keltą, mums trims – visiems nepilnamečiams – liepė lįsti į bagažinę.

Suomijoje veikė grupė prityrusių vagių: toks Ernestas mokė vogti, o Gytis turėjo navigacinį prietaisą, pagal kurio rodmenis rinkdavosi parduotuves. Davė kuprinę, išklotą folija, nurodė, kad į ją turiu dėti pavogtus daiktus. Vogėme ne tik Helsinkyje, bet ir kituose šalies rajonuose. Per dieną „apeidavome“ maždaug 10 parduotuvių. Pavogtus daiktus dėdavome į maišus ir slėpdavome miške, o kažkas siųsdavo į Lietuvą.

Maisto ir kuro irgi turėdavome pasivogti, prausdavomės upelyje, nes visi gyvenome automobilyje. Įkliuvau su pavogtais daiktais maždaug po savaitės ir buvau deportuotas. Kai prasidėjo tyrimas, pareigūnams papasakojau, kaip viskas buvo. Tada ir prasidėjo grasinimai ir patyčios – negalėdavau niekur pasirodyti. Tų, kurie vežė vogti draugai ir giminaičiai, vadino mane „gaidžiu“, „sutrauka“, žadėjo suskaldyti galvą ir pan. Tikino, jog esu užkietėjęs vagis, meluoju ir kitus dar klampinu. O tyrėjai ir teisėjas prašė vėl ir vėl pasakoti įvykio detales. Gailėjausi, kad pasakojau – viską jau būčiau pamiršęs, o dabar iki šiol neramu, nors tie vyrai jau ir nuteisti.“

Veiksmų planas

Daugeliui skaitytojų, galbūt, susidaro įspūdis, kad šie jaunuoliai patys kalti, nes lyg ir savo noru važiavo. Kaip jau ne kartą rašėme, daugeliu atveju prekeiviai žmonėmis renkasi savo aukomis tuos, kurie turi sveikatos problemų, lengvą proto negalią, tuos, kurie nesugeba apsiginti, kuriuos vėliau lengva įtikinti, kad jie tiesiog fantazuoja, meluoja ar „geranoriškus“ pasiūlymus ne taip supratę.

Kitą vertus, vežami vogti paaugliai neretai į situaciją reaguoja kiek kitaip nei suaugusieji. Pasitaiko, jog išvežimą vogti jie traktuoja, kaip suaugusiųjų pasitikėjimą, įvertinimą ir nelaiko savęs auka.

Prieš porą metų buvo patvirtintas Kovos su prekyba žmonėmis 2017–2019 metų veiksmų planas, skirtas Lietuvos institucijų, įstaigų ir organizacijų kovos su prekyba žmonėmis veiklai koordinuoti. Jame buvo numatyti keturi pagrindiniai uždaviniai: stiprinti kovos su prekyba žmonėmis koordinavimą, stiprinti prekybos žmonėmis prevenciją ir gerinti ikiteisminio tyrimo procesus, tobulinti valstybės institucijų ir įstaigų darbuotojų, kuriems gali tekti bendrauti su prekybos žmonėmis aukomis, gebėjimus atlikti šią funkciją ir svarbiausia – gerinti pagalbos teikimą nukentėjusiems ir turintiems didelę riziką nukentėti nuo prekybos žmonėmis asmenims.

Tuo pat metu ir Seimas priėmė Teisingumo ministerijos parengtas Baudžiamojo proceso kodekso pataisas, kurios turėjo suteikti papildomas procesines apsaugos garantijas nukentėjusiesiems, kuriems baudžiamojo proceso metu gali būti padaryta psichinė trauma ar kitokių neigiamų pasekmių.

Pagal naujas nuostatas labiausiai pažeidžiami nukentėjusieji turėtų būti apklausiami ikiteisminio tyrimo teisėjo, ne daugiau kaip vieną kartą, taip pat jų apklausos metu galėtų būti daromas garso ir vaizdo įrašas, o į teisiamąjį posėdį tokie asmenys galėtų būti kviečiami tik išimtiniais atvejais.

Realybė kitokia

Nors dabar daugelyje teismų dirba psichologai, padedantys aukoms, uoliai dirba ir visuomeninių organizacijų pasamdyti advokatai, ginantys nukentėjusiųjų interesus, tačiau įstatymuose įtvirtinta nuostata, leidžianti ikiteisminio tyrimo pareigūnams apsaugoti auką nuo perteklinio apklausinėjimo, kol kas neefektyvi. Mat, kad nebūtų pažeistos nusikaltėlio teisės (!) yra palikta išlyga: „Papildomos apklausos galimos, jei atsiranda papildomų aplinkybių“. Va šia landa ir naudojasi daugelis teisiamųjų bei jų advokatų, prigalvodami vis „naujų aplinkybių“ – tokiu būdu jie stengiasi pasiųsti aukai žinutę: mes tave pasieksime, kur tu bebūtum...

Kartais aukos parodymų, užfiksuotų pas ikiteisminio tyrimo teisėją neužtenka ir bylą nagrinėjančiam teisėjui, todėl nukentėjusieji priversti akis į akį susidurti su savo kankintojais. O tai ir taip psichiškai nestabiliai asmenybei, patyrusiai didžiulį stresą – didžiulis iššūkis.

Aurelija ŽUTAUTIENĖ