Su­si­tar­ti ge­ruo­ju ne­pa­vy­ko

Praė­ju­sią sa­vai­tę į „Bir­žie­čių žo­džio“ re­dak­ci­ją krei­pė­si kai­my­nys­tė­je so­dy­bą nu­si­pir­kę žmo­nės. Jie pa­sa­ko­jo no­rin­tys gra­žiai tvar­ky­tis, o iš kai­my­nų pa­gei­dau­jan­tys ele­men­ta­rios tvar­kos. De­ja, nau­ja­ku­rių pra­šy­mai iki šiol neiš­girs­ti. Ša­lia 35-ojo na­mo so­dy­bą įsi­gi­jęs Sau­lius Ged­vi­las žur­na­lis­tei pa­sa­ko­jo su 35-aja­me na­me gy­ve­nan­čia ne­tvar­kin­ga kai­my­ne Re­na­ta Gu­die­ne ne kar­tą kal­bė­ję­sis. Pra­šęs su­si­tvar­ky­ti pa­tvo­ry­je iš­si­ke­ro­ju­sius ša­bakš­ty­nus, iš­si­vež­ti su­krau­tus se­nus daik­tus, nu­si­ra­vė­ti dil­gė­les, ap­si­ge­nė­ti se­nas obe­lis, ap­si­tvar­ky­ti me­di­nius sta­ti­nius, ku­riuo­se ne­stin­ga pe­lių, žiur­kių ir ki­to­kių lau­ki­nių gy­vū­nų. Be to, kai­my­nams esąs ne­ma­lo­nus iš pa­šiū­rių sklin­dan­tis kva­pas. Ta­čiau, pa­sak Sau­liaus Ged­vi­lo, su­si­tar­ti ge­ruo­ju ne­pa­vy­ko. Šias kal­bas pa­tvir­ti­no ir to pa­ties na­mo bend­ra­sa­vi­nin­kė Li­gi­ta Ga­la­daus­kie­nė. Mo­te­ris ro­dė, kaip iš ki­tos pu­sės tvo­ros į jų pu­sę len­da žo­lės ir me­džiai, o nuo ant že­mės ri­bos su­ręs­tų sta­ti­nių vir­šaus by­ra su­pu­vę obuo­liai. Li­gi­ta Ga­la­daus­kie­nė pa­sa­ko­jo, jog prieš me­tus jų skly­pe dar ir kai­my­nės viš­tos kaps­ty­da­vo­si. Tuo­met žmo­nės ne­te­ko kant­ry­bės ir nu­ta­rė su mo­čiu­te Re­na­ta ir dėl viš­tų pa­si­kal­bė­ti. Pra­šė tvar­ky­tis. Li­ko neiš­girs­ti. Ir krei­pė­si raš­tu į Bir­žų ra­jo­no sa­vi­val­dy­bę. Tuo­met su­lau­kė pa­ties ad­mi­nist­ra­ci­jos di­rek­to­riaus Ro­lan­do Ža­ga­ro at­sa­ky­mo. Jis in­for­ma­vo, jog „su pra­šy­me mi­ni­ma kai­my­ne R.G. pro­fi­lak­tiš­kai pa­kal­bė­ta. Dėl vei­kos nu­ma­ty­tas LR ad­mi­nist­ra­ci­nių nu­si­žen­gi­mų ko­dek­so 366 straips­ny­je (Tvar­ky­mo ir šva­ros tai­syk­lių pa­žei­di­mas), va­do­vau­jan­tis Lie­tu­vos Res­pub­li­kos ad­mi­nist­ra­ci­nių nu­si­žen­gi­mų ko­dek­so 12 straips­nio I da­li­mi, pa­reikš­ta žo­di­nė pa­sta­ba“.

„Pro­fi­lak­ti­nis pa­kal­bė­ji­mas“ ne­pa­dė­jo

Li­gi­ta Ga­la­daus­kie­nė pa­ste­bė­jo, jog po krei­pi­mo­si į sa­vi­val­dy­bę kai­my­nė Re­na­ta Gu­die­nė viš­tas per­kė­lė į ki­tą so­dy­bos pu­sę ir iš­ve­žė kai ku­rią ne­nau­do­ja­mą bui­ti­nę tech­ni­ką, su­krau­tą ne­to­li tvo­ros. Ta­čiau dau­giau esą tvar­ky­tis nė ne­ban­dė. Pikt­žo­lių, ke­ro­jan­čių už tvo­ros ne­nup­jo­vė nė kar­tą, ne­ge­nė­jo nu­džiū­vu­sių obe­lų ir ne­si­rū­pi­no tvar­ky­tis se­nuo­se me­di­niuo­se sta­ti­niuo­se. Sau­lius Ged­vi­las kal­bė­jo, jog jis nė kiek ne­pyks­ta, jog mo­te­ris lai­ko viš­tas. Pa­sak vy­riš­kio, ji ga­li lai­ky­ti, ką no­ri, bet tu­rin­ti lai­ky­tis tvar­kos. Da­bar žmo­nės net tvo­ros ne­ga­li ap­si­tver­ti, nes į se­ną­ją tvo­rą re­mia­si sta­ti­niai, pro ją len­da jau­ni me­de­liai, krin­ta krū­vos obuo­lių, ku­rie pū­va, rūgs­ta, smir­di. Li­gi­ta Ga­la­daus­kie­nė sa­kė iš Re­na­tos Gu­die­nės su­lau­ku­si prie­kaiš­tų, jog anks­tes­ni kai­my­nai ne­si­skun­dė, jiems ne­va vis­kas bu­vo ge­rai. „Ne­ži­nau, kaip bu­vo, bet mes no­ri­me tvar­ky­tis. Prie tvo­ros gal ir ko­kią avie­tę pa­si­so­din­tu­me, bet kai to­kia ne­tvar­ka, to da­ry­ti ne­ga­li­me“, – kal­bė­jo kai­my­nė. Re­na­tos Gu­die­nės tvar­ka ne­si­džiau­gė ir su ja ta­me pa­čia­me na­me gy­ve­nan­tys, pir­ma­ja­me aukš­te bu­tus iš ki­to sa­vi­nin­ko nuo­mo­jan­tys žmo­nės. Vie­nas vy­ras pa­sa­ko­jo, jog va­sa­rą ne­ga­li at­si­da­ry­ti lan­gų, nes pri­skren­da mu­sių, be to, sklin­da ne­ma­lo­nūs kva­pai. Praė­ju­siais me­tais dėl to­kios ne­tvar­kos ra­jo­no sa­vi­val­dy­bę bu­vo pa­sie­kęs ne vie­nas kai­my­nų skun­das.

Bend­rau­ti ne­pa­no­ro

Praė­ju­sį ant­ra­die­nį pa­si­kal­bė­ti su pa­čia Re­na­ta Gu­die­ne ne­pa­vy­ko – du­rų nie­kas neat­vė­rė. Ge­ra­no­riš­kai nu­si­tei­ku­si Bir­žų mies­to se­niū­nė Kris­ti­na Un­dzė­nie­nė ir Bir­žų mies­to sa­vi­val­dy­bės Vie­šo­sios tvar­kos sky­riaus vy­riau­sia­sis spe­cia­lis­tas Vir­gi­li­jus Kul­bis į mo­čiu­tės du­ris bel­dė­si ir tre­čia­die­nio ry­tą. Ti­kė­jo­si su Re­na­ta Gu­die­ne pa­si­kal­bė­ti, pa­si­tar­ti, gal net pa­gal­bą pa­siū­ly­ti. Po se­niū­nės bel­di­mo ir il­gų pra­šy­mų ati­da­ry­ti du­ris, jas šei­mi­nin­kė vos vos pra­vė­rė. Kal­bė­tis dau­giau ne­bu­vo lin­ku­si, ei­ti į kie­mą su­šnek­ti ne­si­ruo­šė. Re­na­ta Gu­die­nė, sto­vin­tiems ant laip­tų aiš­ki­no: „Ką aš jums ga­liu pa­sa­ky­ti? Ne­ži­nau aš nie­ko. Nė­ra man lai­ko kal­bė­ti. Aš neap­si­ren­gu­si.“ Ga­liau­siai bu­to du­ris už­tren­kė prieš pat se­niū­nės no­sį ir į pra­šy­mus pa­si­kal­bė­ti ne­be­si­lei­do. Vie­šo­sios tvar­kos spe­cia­lis­tas Vir­gi­li­jus Kul­bis sa­kė, jog nie­ko ki­to ne­lie­ka, kaip tik iš­ra­šy­ti kvie­ti­mą, kad mo­te­ris pa­ti at­vyk­tų į sa­vi­val­dy­bę. Gal ta­da pa­vyks su­si­tar­ti. Jei kvie­čia­mo­ji nea­tei­tų ar to­liau ne­si­lai­ky­tų tvar­kos rei­ka­la­vi­mų, jai gre­sia bau­da.