Sparčiai senėjančioje ir emigruojančioje Lietuvoje daugėja vienišų žmonių, kuriems šventinis šurmulys ir kalbos apie šeimos susibūrimus dar paaštrina sielos sopulius. Užpildyti vienatvės tuštumą jiems padeda socialinių, labdaros organizacijų, seniūnijų darbuotojai, bendruomenių atstovai ir geraširdžiai kaimynai. Tačiau vienišumas jau tapo ir ekonomine problema – seniūnijų darbuotojams tenka sukti galvą, kaip padėti vienišiems žmonėms, kuriems nebegali pagelbėti į užsienį išvažiavę artimieji.

Daugėja paliktų

Iš Lietuvos provincijos traukiasi jaunimas, mažėja darbingo amžiaus žmonių, daugėja senolių, plečiasi globos namų tinklas. Socialinių įstaigų atstovai pripažįsta, kad visuomenei senstant stokojama galimybių deramai padėti vienišiems garbaus amžiaus senukams.

Artimųjų neturintys žmonės jau susigyvenę su vienatve, o po svečias šalis išblaškytų vaikų ir anūkų išsiilgę senoliai ją daug sunkiau pakelia. Emigracijos skaičiai siaubingi, todėl suprantama, kad daugėja paliktų ir užmirštų senų tėvų. Senajai kartai tenka atlaikyti nelengvus išbandymus ne tik dėl mūsų šaliai skaudžiai smogusios emigracijos, ištuštinusios ištisus kaimus ir miestelius. Dar labiau širdį spaudžia, kai netoliese gyvenantys vaikai ar vaikaičiai degraduoja, skęsta svaigalų liūne.

Per vieną gražiausių metų švenčių – Kalėdas – stengiamasi nepalikti be dėmesio vienišų žmonių.

Varėnos kultūros centro Panaros filialo direktorė, Panaros kaimo bendruomenės pirmininkė Onutė Bubnelienė paskutinę metų savaitę tampa Kalėdų Seneliu ir vienišų žilagalvių guodėja. Jau šešti metai, kai ši aktyvi moteris kalėdiniu laikotarpiu aplanko neįgalius ir garbaus amžiaus bendruomenės narius, kurie savo dienas leidžia vieni tarp keturių sienų. Pasveikina su šventėmis, iš krepšio ištraukia dovanų.

„Paprastai ieškau rėmėjų, kurie sutinka padėti. Šiemet vežiau bandelių, arbatos, kitokių dovanėlių. Labiausiai tokie žmonės nori pabendrauti, laukia, kad kas aplankytų. Negalime jų palikti vienų“, – sakė asmeninių lėšų tokioms kelionėms negailinti tris kaimus vienijančios bendruomenės pirmininkė.

Neturi lėšų lankymui

Iki sunkmečio, kai savivaldos biudžetai buvo pilnesni, kai kurios savivaldybės senyvo amžiaus vienišiems gyventojams suruošdavo kalėdinių dovanų. Dabar daugiau pagalbos tikimasi iš rėmėjų, labdaros organizacijų.

Varėnos rajono Merkinės seniūnas Gintautas Tebėra teigė, kad senūnija neturi galimybių per Kalėdas su dovanomis aplankyti visų vienišų senolių. „Mūsų teritorija gana didelė, turime daug kaimų, visus apvažiuoti būtų sudėtinga. Juolab kad tam neskirta lėšų, ir transportui reikėtų papildomai išlaidų. O jeigu aplankytume tik kai kuriuos, būtų neteisinga. Šią pareigą pas mus atlieka vietos bendruomenės“, – teisinosi seniūnas.

Biržų rajono Parovėjos seniūnė Gailutė Tamulėnienė taip pat apgailestavo, kad seniūnijos biudžete nėra lėšų dovanėlėmis pradžiuginti vienišus žilagalvius. Tokių seniūnijoje yra apie septyniasdešimt. Vis dėlto per šventes jie nelieka užmiršti.

„Prašome rėmėjų pagalbos ir stengiamės aplankyti ir pasveikinti tuos, kurie neturi vaikų, artimųjų. Kitų vaikai gyvena toliau ar yra išvykę į užsienį. Senoliams už dovanas brangesnis nuoširdus pabendravimas, ištartas geras palinkėjimas, todėl nepaliekame jų visai be dėmesio“, – sakė G.Tamulėnienė.

Seniūnė neskubėjo smerkti senų tėvų nelankančių emigrantų. Anot moters, dažnas jų išvažiavo ne iš gero gyvenimo. Kai kurie ten įsitvirtino, o kai kurie nieko gero nerado. „Kelionė nemažai kainuoja, ne visi uždirba tiek, kad neskaičiuotų pinigų. Gal labiau pasisekė tiems, kurie anksčiau emigravo ir ten prasigyveno“, – teigė seniūnė.

Vienišus senolius globoja Lietuvos „Carito“, Lietuvos Raudono Kryžiaus draugijos (LRKD) ir panašių organizacijų atstovai. LRKD Anykščių skyriaus sekretorė Rasa Palevičienė sakė, kad šiame krašte nuolat lankoma per trisdešimt anykštėnų. Ir per šventes jiems buvo praskaidrinta vienatvė.

„Jiems reikia įvairios pagalbos, tačiau reikalingiausias vaistas – geri žodžiai. Nepakanka formaliai padėti susitvarkyti ar nupirkti vaistų, nes vieni gyvenantys senoliai išsiilgę bendravimo“, – teigė LRKD atstovė.

Prašosi globos

Seniūnai pripažino, kad dabar vienu pagrindinių seniūnijų rūpesčiu tampa senstančio kaimo poreikiai. Todėl visoje Lietuvoje plečiasi globos namų, slaugos, lankomosios priežiūros įstaigų tinklas.

„Tiems, kurie dar gali nors kiek patys judėti ir tvarkytis, reikia lankomosios priežiūros specialistų pagalbos. Bet daugėja tokių senolių, kurie prašosi į Merkinės globos namus. Juose gyvena daugiau kaip trisdešimt žmonių, nemažai senukų vietos laukia eilėje. Būna, ateina į seniūniją ir pasiskundžia, kad jau galvoja apie globos namus“, – situaciją aiškino Merkinės seniūnas.

Lengvai nepateksi ir į Merkinės palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninę. Senukai nemokamai tokiose įstaigose gali būti gydomi ir slaugomi tik kelis mėnesius per metus. Už kitą laiką tenka susimokėti.

Piktinasi mokesčiu

Lietuvoje atsiranda socialinių įstaigų, kurios už tam tikrą mokestį teikia įvairias paslaugas senyvo amžiaus žmonėms. Viena iš tokių – prieš maždaug dvejus metus įsteigtas Dūkšto globos namų Dienos socialinės globos ir socialinės priežiūros centras. Europinės paramos lėšomis Ignalinoje įsikūrusios įstaigos lankomosios priežiūros darbuotojai teikia pagalbą darbingo amžiaus neįgaliems žmonėms, negalią turintiems vaikams ir susitvarkyti nepajėgiantiems senukams.

„Specialistai lanko daugiau kaip pusšimtį Ignalinos rajono žmonių, kuriems reikia padėti. Jie nuperka maisto, atneša vandens iš šulinio, sutvarko namus, kieme nukasa sniegą. Prireikus už rajono tarybos pavirtintą mokestį nuvežame į gydymo įstaigas“, – pasakojo minėto centro vadovė Roma Ksenzovienė.

Mažas pajamas (iki 204 erų) gaunantiems asmenims centro teikiamos paslaugos yra nemokamos. Tiems, kurių pajamos didesnės, atsižvelgiant į paslaugas, tenka sumokėti 10 ar daugiau eurų mėnesio mokestį. Anot Dūkšto globos namų Dienos socialinės globos ir socialinės priežiūros centro vadovės, mokestis nedidelis, tačiau žmonės neretai piktinasi, kad reikia mokėti. Priekaištauja, kad anksčiau jiems paslaugos buvo teikiamos už dyką.

Anot R.Ksenzovienės, prieš Kalėdas vieniši gyventojai buvo pakviesti į centre surengtą šventinį vakarą, pavaišinti, jiems buvo dovanotas koncertas.

Emocinė atrofija

Sociologas profesorius Romualdas Grigas apgailestavo, kad kaimas nyksta, jame daugėja vienišų žmonių, nebelieka gyvybės, tradicijų tąsos. Tai – Lietuvos tragedija. Mokslininkas pripažino, kad šeimos ir dvasinius saitus ardo ne tik emigracija: „Nesusikalbėjimas tarp kartų tampa dramatišku. Anarchistiniu individualizmu užsikrėtusi jaunoji karta, panirusi į socialinius tinklus ir prisirišusi prie virtualios realybės, nebetenka emocinio potencialo, be kurio neįmanomas gyvas bendravimas“, – konstatavo sociologas.

R.Grigas sutiko, kad tai ne tik Lietuvos, bet ir visos Vakarų kultūros nelaimė, apie kurią kalba ir įspėja pasaulio filosofai, sociologai ir kiti mokslininkai. Anot profesoriaus, dalį jaunos kartos, įtrauktos į virtualųjį pasaulį, jau ištiko emocinė atrofija, jie negeba visavertiškai jausti kito žmogaus, kalbėtis žvilgsniu. Todėl visuomenėje daugėja dirbtinių jausmų ir išraiškų.

Mokslininkas apgailestavo, kad ta nūdienos pasaulio kaita, tarsi koks nebesustabdomas smagratis, regis, su augančia jėga atplėšia jaunąją kartą nuo tėvų ir protėvių, nuo gimtosios žemės, nuo įgimtos kultūros ir jos paveldo ir nuo bet kokių dorovinių įsipareigojimų.

Trauka į šeimą

Libertas Klimka, fizikas, etnologas, Lietuvos edukologijos universiteto profesorius

Vienišą žmogų per Kalėdas visada prie stalo pakviesdavo kaimynai. Net pro šalį einantį elgetą žmonės sodindavo prie stalo. Dvaro šeimininkas būtinai pasidalydavo kalėdinėmis vaišėmis. Tai buvo griežta tradicija. Dabar, kai vieniši žmonės išsibarstę atskirose sodybose, sunku taip padaryti. Gal juos galima būtų pasveikinti per radiją, rimtą televizijos laidą, kad jie nesijaustų užmiršti.

Kūčių vakarienė – labai graži šventė, suburianti šeimą. Reta tauta turi tokią vertingą tradiciją. Nuo senų laikų lietuviams būdinga trauka į šeimos ratą. Todėl išvykėliai stengiasi grįžti per Kalėdas iš svečių šalių. Jeigu negrįžta, susisiekia telefonu ar kitomis priemonėmis. Kai žmonės tokiu sakraliu metu lieka vieni, skaudžiai išgyvena. Gali būti, kad emigrantų tėvai išgyvena kaltės jausmą, kad nesugebėjo išlaikyti vaikų savo krašte, neįdiegė meilės savo gimtinei ar nepadėjo įgyti profesijos, kuri leistų išgyventi Lietuvoje.

Kalėdų šventės dvasią dabar užgožia kalėdinio prekymečio bumas. Madingos tapo gausios dovanos. Praeityje to nebuvo. Didžiausia vertybė turėtų būti dvasinis bendravimas ar dovana iš širdies.

Faktai

Statistikos departamento duomenimis, 2016 m. pradžioje Lietuvoje gyveno 65,8 tūkst. 85 metų ir vyresnių žmonių.

Per dešimtmetį (nuo 2005 iki 2015 m.) 65 metų ir vyresnio amžiaus žmonių padaugėjo nuo 15,8 iki 18,7 proc. visų gyventojų.

2016 m. liepos 1 d. duomenimis, Lietuvoje gyveno 313 žmonių, vyresnių nei 100 metų: 237 moterys, 76 vyrai.

Vyriausiai moteriai buvo 115 metų (Ignalinos r.), vyriausiam vyrui – 110 metų (Palanga).

Emigrantų skaičius

2006 m.    32390

2007 m.    30383

2008 m.    25750

2009 m.    38500

2010 m.    83157

2011 m.    53863

2012 m.    41100

2013 m.    38818

2014 m.    36621

2015 m.    44533

Statistikos departamentas