Nejau istorijos ratas Lietuvoje po 30 metų visiškai apsisuko? Prezidentas ragina Seimą dar labiau išplėsti slaptųjų tarnybų galias grąžinant joms pagrindinį KGB spaudimo nepatenkintiems valdžia įrankį.

Kalėdinė dovanėlė

Pernai, likus vos kelioms dienoms iki Kalėdų, jo ekscelencija įteikė Lietuvai dovaną – patvirtino ir pateikė Seimui svarstyti Žvalgybos ir kitų įstatymų pataisas, smarkiai išplečiančias slaptųjų tarnybų galias. Prezidentas siūlo, kad jos galėtų išsikviesti jas dominančius piliečius į prevencinius pokalbius, atlikti administracinį jų sulaikymą, be teismo sprendimo gauti bankų paslaptį sudarančią informaciją, tikrinti asmens dokumentus. Žinoma, šiek tiek gaila, kad tokią gerą naujieną visuomenei – juk prezidentas stiprina Lietuvos saugumą! – lyg tyčia užgožė prasidėjusios šventės, ir tik gerokai vėliau atsipeikėjusi žiniasklaida pagaliau išpakavo dovanėlę ir ėmėsi ją apžiūrinėti. Viešoji erdvė netrukus prisipildė riksmų ir dejonių dėl Seimui brukamos prezidento politinės valios mindyti konstitucines piliečių teises.

Ir visai be reikalo: nepatenkintieji tiesiog nesupranta istorinės eigos. Jei istorijos ratas sukasi, atkurtos laisvos Lietuvos 30-metį tiesiog neišvengiamai turėtume pasitikti su įteisintais saugumiečių šaukimais į prevencinius pokalbius bei kitokiais teisiniais įrankiais, palengvinsiančiais jų svarbų darbą. Tie pokalbiai, tiesa, vadinti ne prevenciniais, o profilaktiniais, buvo pagrindinis KGB spaudimo įrankis kitamaniams ir visokiems atskalūnams, nepatenkintiems sovietine santvarka. KGB tokią profilaktiką taikė ilgiau nei 30 metų, kol sovietinė imperija supuvo iš vidaus ir sugriuvo, bet laikai keičiasi, viskas vyksta greičiau – matyt, atėjo ir mūsų eilė grįžti prie senos, Lietuvoje jau naudotos praktikos, kaip saugoti valstybę nuo vidaus priešų.

Pikti liežuviai plaka, kad Lietuva pirmauja ES pagal slapto piliečių klausymosi mastą, kad saugumiečiai klausosi visų, kas jiems rūpi, kad savi teisėjai paklusniai štampuoja pasiklausymo sankcijas, bet argi galima tuo tikėti! Visokie „vatnikai“, neretai su moksliniais laipsniais, drįsta net viešai vadinti Lietuvą policine valstybe, kurioje slaptosios tarnybos veikia visiškai nekontroliuojamos ir daro ką nori, prisidengusios gerokai per mažu „parlamentinės kontrolės“ figos lapeliu. Jie šaiposi iš prezidento argumento, kad didėja grėsmės Lietuvos saugumui, todėl žvalgybos pareigūnai turi veikti greitai ir efektyviai, kad jiems reikia naujų teisinių įrankių pavojams užkardyti ir prevencijai stiprinti.

Prevencijos logika

Tie pavojai labai klastingi. Tik pagalvokime: 10 metų prezidentavusi Dalia Grybauskaitė saugumo tarnybų galių kažkodėl nesutiko plėsti, nors jos taip pat to prašiusios. Kas gi atsitiko Lietuvoje per tuos 5 mėnesius, kai jai vadovauja Gitanas Nausėda, į kokias baisias grėsmes nacionaliniam saugumui jam akis atvėrė jo paties patarėjai ir saugumiečiai? Gal kad Seimas vėl padidino Valstybės saugumo departamento (VSD) biudžetą, jau iki 36 milijonų – daugiau, nei mokesčių mokėtojams atsieina viso Seimo išlaikymas? Gal nerimaujama, kad kažkas pareikalaus kaštų ir naudos analizės? Kažin. Nėra kam pareikalauti. O gal visokių priešiškų elementų Lietuvoje per praėjusį pusmetį priviso tiek, kad be veiksmingos prevencijos – nė žingsnio? Tik kad ta saugumo prevencija irgi labai įdomi: po „valstybės užvaldymo“ skandalo paaiškėjo, kad VSD dešimt metų tyliai stebėjo, kaip viena verslo grupuotė stengiasi užvaldyti Lietuvą, ir nieko nedarė. Net trys premjerai patvirtino iš VSD nieko apie tai negirdėję. O štai vienas pagrindinių tos istorijos dalyvių Eligijus Masiulis, kol nebuvo STT pagautas už rankos, nuolat iš VSD gaudavo leidimą dirbti su slapta informacija, taigi, saugumiečių vertinimu, buvo visiškai patikimas. Išeitų, kad siekę užvaldyti valstybę buvo patikimi, o tie, kurie kritikuoja prezidentą, Konstitucinį teismą, kaip, pavyzdžiui, politologas Kęstutis Girnius, – ne? Juk ne veltui saugumiečiai „pravedė“ su juo prevencinį pokalbį, ne veltui tuometinis VSD vadas, pagarsėjęs gerai išvystytu dešiniuoju pusrutuliu, bandė jį atvesti į protą. Yra ir dar viena, bene liūdniausia prielaida. Gal saugumiečiai žino apie prezidentą kažką, dėl ko jis niekad neišdrįs jiems prieštarauti? „Norim daryti ką norim, va, surašėm konkrečiai. Nu, ką pasakysit?“ „Tai žinoma, vyrai, kokios dar kalbos? Pirmyn!“. Jei taip, kokių staigmenų sulauktų laisvos, demokratinės ES ir NATO valstybės piliečiai savo šalies nepriklausomybės 40-mečio proga? Gal tektų vėl keisti KGB muziejaus paskirtį, prireikus atitinkamai įrengtų rūsių? O gal žvalgybos tarnybos – graži išimtis iš parazitinio biurokratinės evoliucijos principo, pagal kurį nuolat siekiama kuo daugiau galių, pinigų ir kuo mažiau realaus darbo, kontrolės bei atsakomybės?

Ar reikia daugiau priešų?

Už antitarybinę veiklą kalintas, į Sibirą tremtas kunigas, vienuolis pranciškonas, disidentas Julius Sasnauskas, paprašytas pakomentuoti prezidento sprendimą įteisinti prevencinius saugumiečių pokalbius, pastebėjo, kad tokie dalykai kažką primins tiems, kurie susidūrė su tarybiniais laikais. „Kadangi mes buvom jauni mokiniai, aišku, kad KGB sužiūrėjo ir mus, buvo ir ta profilaktika. Su gąsdinimu, su perspėjimais, kad nukentėsit, negalėsit toliau mokytis, ir panašiai. Iš pradžių niekas kalėjimu negrasino. Jie iš tikrųjų gal manė, kad galima perauklėt. Bet aš dabar tų kitamanių nelabai ir matau. Galbūt iš prezidentūros viskas aiškiau matyti. Jis turi informaciją“, – svarstė kunigas.

Julius Sasnauskas

Pasak J.Sasnausko, visos tos priemonės yra nesimpatiškos ir tik įpykina kitamanius. „Kai mes su Antanu Terlecku jau buvom suimti, saugumiečiai patys sakė, kad turbūt bus persistengę, kad nereikėjo taip reaguoti... Suprato, kad padarė mus tikrais priešais. Jei nebūtų buvę visų tų profilaktinių priemonių, viskas gal būtų buvę kitaip. Bet, vėlgi sakau, prezidentas turi savo požiūrį ir pats sprendžia“, – pridūrė pašnekovas. J.Sasnauskas sakė, jog džiaugiasi, kad kartu su kitais tapo disidentu, kad tuo metu galėjo turėti savo nuomonę, jaustis laisvas. „Tai buvo okupacinis režimas, su kuriuo draugauti nebuvo labai garbinga. Šiandien okupacinio režimo nėra. Tai ar reikia dar prisikurti priešų ar nepatenkintų žmonių? Negi ir taip jų negana?“ – retoriškai klausė kunigas.

Filosofo, rašytojo, politikos apžvalgininko Vytauto Rubavičiaus manymu, žvalgybos galių tikrai nereikėtų didinti. „Viena, kad tai iš tiesų labai aiškiai kertasi su žmogaus teisėmis. Kitas, gal dar svarbesnis dalykas, – mes neturime realios parlamentinės specialiųjų tarnybų priežiūros. Matome, kuo ji baigiasi, kai Seimo nariai pabando kažką išsiaiškinti. Visada niekuo. Trečia – ne vienerius metus yra tekę kalbėti su politikais ir viešumoje apie tam tikrus balansus, atsvaras, kurias demokratinės šalys naudoja saugodamos žmogaus teises nuo galimos savivalės ir per didelių galių, kuriomis visada disponuoja informaciją apie žmones renkančios valstybės struktūros. Pavyzdys – JAV galiojantis „Privatumo aktas“ (Privacy Act) ir susiję įstatymai, kurie numato labai aiškius piliečių ir specialiųjų tarnybų santykius, suteikdami teisę žmogui visais atvejais kreiptis į visas specialiąsias tarnybas, renkančias apie jį informaciją reikalaujant, kad ta informacija jam būtų pateikta. Kitaip tariant, žmogus turi teisę paklausti, kokia informacija apie jį yra surinkta, ir ją ginčyti tesime, jeigu ji pasirodo neteisinga arba buvo surinkta pažeidus jo teises. Kol mes neturime tokių teisinių atsvarų, kurias pirmiausia reikėtų kurti, – o prezidento iniciatyva šiuo požiūriu būtų tikrai sveikintina, – tol daugiau teisių ir galių specialiosioms tarnyboms tikrai nereikėtų suteikinėti“, – sakė jis.

Vytautas Rubavičius

Perspėjo profesionalą

Danas Arlauskas, buvęs kadrinis KGB karininkas, vienas iš VSD kūrėjų, buvęs VSD generalinio direktoriaus pavaduotojas, dabar Lietuvos darbdavių konfederacijos generalinis direktorius, sakė neįžvelgiantis požymių, kad minėta prezidento iniciatyva būtų kažkoks grįžimas į ankstesnę kitaminčių persekiojimo sistemą. „Amerikoje FTB darbuotojai taip pat gali iškviesti asmenis pasišnekėti, įspėti. Klausimas – ar naujaisiais įgaliojimais bus naudojamasi profesionaliai. Tai labai svarbu“, – sakė jis.

Danas Arlauskas

D.Arlausko teigimu, anais laikais tos priemonės buvo naudojamos prieš kitaminčius. „Manau, kad 90 proc. tų profilaktinių priemonių buvo taikytos ne įtariamiems užsienio agentams, o politinių represijų tikslu. Ko buvo siekiama K.Girniaus atveju? Neatmetu galimybės, kad tais atvejais, kai trūksta profesionalumo, žmonės, ypač jauni, kuriems turima valdžia suteikia palaimą, viršenybę prieš kitą, kartais gali neadekvačiai įvertinti kitą, kuris yra patriotas, bet nepatenkintas tuo, kas dedasi valstybėje. O jie, vykdydami politinį užsakymą, paskambina jam, kad šiek tiek apramintų. VSD istorijoje buvo laikotarpis, kai politinės jėgos bandė mus prie savęs pritraukti, kad prižiūrėtume opoziciją. Bet ne visi sutiko dalyvauti tuose žaidimuose, vienas iš tų šviesų žmonių buvo Mečys Laurinkus, kuris dėl to ėmė ir atsistatydino“, – sakė D.Arlauskas.

Jis prisiminė, kad ir pats prieš kelerius metus buvo VSD darbuotojų „perspėtas“. „Paskambino, pasakė, kad reikėtų susitikti. Jie įlipo į automobilį, pradėjom kalbėti, sako, jūs su daug kuo bendraujate, kai kurie žmonės yra mūsų akiratyje, todėl norime jus informuoti, įspėti, kad reikia būti atsargesniam... Man tie žodžiai, tiesą sakant, juoką sukėlė. Gerai, sakau, ir ką aš dabar turiu daryti po šito jūsų įspėjimo? Ar jums neatrodo, kad aš sugebu atsirinkti, kas ir kaip? Žinoma, galima suprasti – jie neturi patirties, nori užkirsti kelią grėsmei. Išėjo šiek tiek juokingai. Esminis klausimas toks: kas bus tie, kurie rengs tuos prevencinius pokalbius. Jeigu tokie, kaip tie, kurie skambino K.Girniui ar atėjo pas mane, tai pirmiausia reikia pasakyti, kad ne tie adresatai buvo pasirinkti. Neabejoju, kad ir K.Girnius, kaip ir aš pats, kreiptųsi į VSD, jei tam būtų pagrindas. Bet nei jam, nei man kažkokių auklėtojų nebereikia“, – sakė pašnekovas.

Ar KGB laikai tikrai praėjo?

„KGB laikai seniai praėjo“, – turbūt suerzintas žiniasklaidoje kilusio triukšmo dėl žvalgybos galių plėtimo prieš TV kameras nukirto VSD direktorius Darius Jauniškis. Turbūt ne visi būtų tokie tikri, ypač kai žinome, jog Lietuva liko vienintelė iš Baltijos ir daugelio, jei ne visų, Rytų Europos šalių, kurioje iki šiol puoselėjamas „KGB draustinis“. Visose jau išslaptinti KGB agentai, pas mus jie ir toliau akylai saugomi neva nacionalinio saugumo sumetimais. O gal didžioji paslaptis – KGB žmonių indėlis į Lietuvos nepriklausomybės paskelbimą?

„Būkim biedni, bet teisingi: juk liustracija Lietuvoje neįvyko, tai buvo daugiau formalumas. Tie draudimai buvusiems KGB darbuotojams buvo labai keisti ir labiau priminė bandymą prisidengti figos lapeliu. O liustracija turi būti vykdoma labai rimtai, nes jei to nepadarai, faktiškai dar ilgiems dešimtmečiams įstringi tame pačiame sovietiniame liūne“, – sakė politologas Bernaras Ivanovas, Vytauto Didžiojo universiteto docentas.

Bernaras Ivanovas

Anot jo, nereikia manyti, kad kažkas labai smarkiai pasikeitę: saugumiečiai tiesiog nori daugiau ir daugiau galių. „Pasiklausymas yra totalus. Ir ko jie klausydamiesi nori? Dažniausiai turbūt surinkti „kompromatą“, o ką paskui su juo darys? Man ypatingų klausimų nekyla: matome, kas vyksta kitose pokomunistinėse šalyse. Norisi tikėti, kad politinių žmogžudysčių kaip Baltarusijoje pas mus nėra, bet, kaip sakoma, dar turim kur kristi. Nes jei tokios tendencijos išsilaikys, ir piliečiai nereaguos į saugumo struktūrų įsitvirtinimą, gero nelauk. Štai Rusijoje saugumas visiškai suaugęs su mafija, ekonominėmis struktūromis ir tiesiog kala pinigus. Rusijos pavyzdys rodo, kad saugumiečiai nori monetizuoti savo žinojimą – įvairių paslapčių, kompromituojančios medžiagos, ir taip toliau. O mūsų visų užduotis – neleisti, kad taip įvyktų, nes jei taip atsitiks, tada mes akis į akį susidursime jau nebe su policine, o su mafijine valstybe. Neduok Dieve“, – sakė B.Ivanovas.