Amerikos tanklaivis, kurio kilvateriu uoliai seka Lietuvos užsienio politikos vairininkai, po JAV prezidento rinkimų gali smarkiai pakeisti kursą ir padidinti greitį. Gal jau po kelių mėnesių būsime palikti dreifuoti geopolitinių grėsmių vandenyne?

Ar rūpės Lietuva?

Ne vieno politikos apžvalgininko manymu, nepavykęs pasikėsinimas į Donaldą Trumpą, neseniai tapusį oficialiu JAV Respublikonų partijos kandidatu prezidento rinkimuose, dar labiau padidino jo šansus antrą kartą tapti Baltųjų rūmų šeimininku. Kad ir kaip svarstytum, politiko ausį pervėrusi kulka rinkimų spektakliui suteikė neišgalvotos mistikos, ne tik įaudrinusios Dievo apvaizdos įsikišimu įtikėjusią Trumpo gerbėjų stovyklą, bet ir gerokai pribloškusios jo politinius priešininkus ir net JAV prezidento rinkimams abejingą pasaulinės publikos dalį. Juk trūko vos 6 mm, ir D.Trumpui viskas galėjo pasibaigti kitaip. Tačiau laimingas atsitiktinumas dabar verčia ieškoti atsakymo į klausimą – o kaip visa tai pasibaigs mums, jei D.Trumpas vėl taps Amerikos prezidentu ir sausio 20 dieną, po priesaikos atsistojęs prie savo valstybės politikos šturvalo, pradės energingai keisti Jungtinių Valstijų kursą?

Atsakymas į šį klausimą labai rūpi ne tik Amerikos sąjungininkams, bet ir jos priešininkams, tuo labiau kad ir vieni, ir kiti, ko gero, įtaria, jog jo turbūt dar nežino ir pats D.Trumpas. Pirmoji jo kadencija NATO šalis išgąsdino itin staigiais posūkiais: buvę D.Trumpo komandos nariai atviravo, kad jiems vos pavyko atkalbėti prezidentą nuo sprendimo palikti NATO. Improvizacijas primenančių užsienio politikos viražų pirmojoje D.Trumpo kadencijoje buvo ir daugiau. Daug ką gąsdino ir nesuvokiamas jo nuolaidžiavimas Vladimirui Putinui, sukėlęs kalbų apie galimo šantažo poveikį, ir keistas žavėjimasis Šiaurės Korėjos diktatoriumi, kurį D.Trumpas asmeniškai bandė atkalbėti nuo branduolinių ambicijų. Jau žinome, kuo tai baigėsi: praėjus metams po D.Trumpo kadencijos pabaigos, Rusija pradėjo plataus masto invaziją į Ukrainą, o Šiaurės Korėja padarė didelę pažangą plėtodama savo tarpžemyninių balistinių raketų programą: dabar jos gali pasiekti bet kurią Amerikos teritorijos dalį, įskaitant paties Trumpo dvarą Floridoje.

Į 2024 m. prezidento rinkimus einančio D.Trumpo pažadas padaryti Ameriką vėl didžia keistai susijęs su neslepiama panieka ar net neapykanta NATO sąjungininkams. Ne kartą anksčiau užsiminęs, kad Amerika kritiniu atveju galbūt nesiimtų vykdyti savo įsipareigojimo suteikti karinę pagalbą priešo atakuotoms NATO šalims, šių metų pradžioje jis vėl atnaujino tokius retorinius išpuolius. D.Trumas tada pareiškė, kad JAV ne tik negins per mažai savo gynybą finansuojančios NATO narės, bet esą jis pats dargi paraginsiąs Rusiją su ta šalimi „daryti, ką jie tik po velnių nori“.

Prieš kelias savaites D.Trumpo žodžiai sukėlė sąmyšį Taivanyje: nors jis ir nepriklauso NATO, jau daug metų yra svarbus Jungtinių Valstijų partneris, ypač ekonomikos ir gynybos srityse. Tačiau dabar D.Trumpas pareiškė, kad Taivanas turėtų susimokėti Amerikai už gynybą – taip, kaip klientai moka savo draudimo bendrovėms. Tačiau Taivanas „mums nieko neduoda“, – piktinosi D.Trumpas.

Neseniai Respublikonų partijos suvažiavime pristatęs savo pasirinktą kandidatą į JAV viceprezidentus senatorių iš Ohajo valstijos Jamesą Davidą Vance‘ą, buvusį savo kritiką, vėliau tapusį karštu rėmėju, D.Trumpas vėl sukėlė nerimą, taip pat ir Lietuvoje. Mat J.D.Vance‘as garsėja kaip vienas didžiausių Amerikos pagalbos Ukrainai priešininkų, viename interviu buvo tiesiai pareiškęs, esą jam nerūpi, kas nutiks Ukrainai.

Taigi, iš rinkimų kovos pasitraukus prezidentui Joe Bidenui ir estafetę perdavus viceprezidentei Kamalai Harris, kuri dalies apžvalgininkų laikoma dar silpnesne kandidate, nei pats J.Bidenas, turbūt pats metas imti svarstyti, kas D.Trumpo pergalės atveju visgi rūpėtų naujiems užsienio politikos kurso formuotojams Baltuosiuose rūmuose. Jei Ukraina jiems nerūpi, ar berūpės Lietuva?

Aukščiau bambos neiššoksi

Paklaustas, kiek reali tokia įvykių eiga – D.Trumpas išrenkamas prezidentu, nutraukia pagalbą Ukrainai, priverčia ją pasiduoti Rusijos sąlygomis, panaikina sankcijas Maskvai, palieka Europai pačiai rūpintis savo gynyba – Danas Arlauskas, Lietuvos darbdavių konfederacijos prezidentas, atsakė visada buvęs tarp manančių, jog Europa privalo turėti savo ginkluotąsias pajėgas.

„Tą savo laiku sakė ir Prancūzijos prezidentas Charles de Gaulle'is, apie tai dabar kalba ir prezidentas Emmanuelis Macronas. Tačiau mūsų galvose įsišaknijusi nuostata, kad Amerika mus apgins, o Europa pamaitins. Tai išlaikytinių mentalitetas. Jei sakome, kad Europa yra mūsų namai, tai jie pirmiausia turėtų būti saugūs. Tad kodėl mes vis baksnojame į amerikiečius? Trumpas labai teisingai sako: palaukit, kodėl jūs norite, kad Amerika jus išlaikytų? Manau, kad tai, jog Trumpas viską pastatė į vietą, yra labai geras dalykas. Juk viskas turi savo kainą, taip pat ir saugumas, ir komfortas. Ir visi už tai turi susimokėti. Todėl manau, kad nereikia dėl to panikuoti. Viskas tiesiog grįžta į savo vietas, kaip ir turi gyvenime būti. Būtų gerai, jei Trumpą išrinktų, nes nuo visų tų gličių pažadų, neva mumis kažkas pasirūpins, jau nemalonu. Nemalonu, nes tai nėra nuoširdūs pažadai. Manau, kad tie pažadai apskritai yra žalingi, nes žmonės mano, jog jiems nereikia būti savarankiškiems, nes kažkas jais pasirūpins. O kodėl kažkas turėtų rūpintis? Čia viskas, kaip sakau, iš maldos – Dieve, duok mums duonos kasdienės... Tik kodėl nebūtų galima pasakyti – Dieve, sudaryk mums sąlygas, kad mes tą duoną užsidirbtumėm? Todėl manau, kad nereikia viduriuoti dėl galimo Trumpo išrinkimo“, – sakė D.Arlauskas.

Svarstydamas, ar Lietuva pajėgtų užmokėti kainą už savo saugumą, jis sutiko, kad viena pati šiuolaikiniame kare ji nepajėgtų apsiginti. „Istorija parodė, kad ne tik šiuolaikiniame: daug kartų mūsų teritorija būdavo okupuojama ir deokupuojama. Mes visada buvome tik sraigteliai dideliuose politiniuose žaidimuose. Lietuva galėtų apsiginti tik būdama ES kaip politinio, ekonominio ir karinio darinio sudėtinė dalis. Tokio darinio, kuriame net ir tolimiausios šalys, tarkime, Portugalija, būtų ir materialiai, ir politiškai, ir emociškai atsakingos už Lietuvos sienų saugumą. Lygiai kaip ir mes turėtume būti atsakingi už neteisėtų imigrantų krizės poveikį ir Portugalijai, ir kitoms pietinėms ES šalims. Tas įsipareigojimas turėtų būti ne tik politinis, ekonominis ar karinis, bet ir dvasinis. Jeigu mus jungtų toks solidarumas, jis būtų mūsų stiprybės pagrindas. Nei 2, nei 3, nei 5 ar 10 proc. BVP, skiriamų gynybai, niekada mums nepadės, jei nebūsime bendroje komandoje, kurios nariai sudeda savo pinigus ir ginklus į vieną vietą ir kartu veikdami apsigina. Čia yra svarbiausias dalykas“, – pabrėžė pašnekovas.

Jo teigimu, nauja Lietuvos politinė vadovybė sugebės atlaikyti naujos Jungtinių Valstijų užsienio politikos iššūkius, jeigu jų kiltų į valdžią atėjus D.Trumpo komandai. „Galėčiau atsakyti taip: manau, kad mes visada prisiderinsime. Mes neturime kitos išeities. Paimkime Ukrainą: kurį laiką buvo manoma, kad su rusais dėl karo negalima derėtis. Dabar jau ir pats Ukrainos prezidentas sako, kad reikia derėtis. O jeigu tą patį pasakys ir amerikiečiai? Juk, kaip sakoma, kas moka pinigus, tas ir pietus užsako. Būkime realistai: mes galime bandyti šokinėti aukščiau bambos, bet pasaulis tvarkosi ne pagal mūsų bambas ir mūsų norus. Kažkas pajunta, kad vienas kitas šoktelėjimas gali kažkam pasirodyti patrauklus, todėl ir ima šokinėti. O jei situacija pasikeis, labai greitai prie jos prisiderins ir su tuo susitaikys. Ne veltui sakoma – šunys loja, o karavanas eina. Karavanas – tai Amerika. Jeigu jis pakeis kryptį, mes vis tiek iš paskos trauksime. Aukščiau bambos neiššoksi, o jeigu bandysime, liksime vieni“, – sakė D.Arlauskas.

„Absoliučiai nenuspėjamas“

Politologas Bernaras Ivanovas sakė nemanantis, kad pasikėsinimas į D.Trumpą turėtų lemiamos reikšmės JAV prezidento rinkimuose. „Iki jų dar trys mėnesiai, tai greitai pasimirš, ir net jeigu jis tą temą labai intensyviai eksploatuos vaikščiodamas su sauskelnėmis ant ausies, tai jam gali net labiau pakenkti. Padorumo Amerikos politikoje, deja, jau kurį laiką nematome, jokių reputacijos institutų neliko, todėl, be jokios abejonės, Trumpas turi šansų laimėti. Vien ko vertas jo pasirinktas išverstaskūris viceprezidentas, kuris kažkada jį Amerikos Hitleriu vadino, su žemėmis maišė, o paskui išvertė kailį. Jį tikrai reikėtų nusiųsti į mūsų Seimą, jis ten gerai tiktų, atrastų savo frakciją. Moralinio nuopuolio gilumas Amerikos politikoje tobulai atitinka mūsų politinės kultūros imperatyvą. Tas nuopuolis, išsigimimas, žinoma, ir lemia tokį pasirinkimą tarp puspročio ir kaliausės. Suprantate, Trumpo problema – nenuspėjamumas. Jis absoliučiai nenuspėjamas, be to, infantilas, jis taip ir netapo 8 metų vaiku, visą gyvenimą yra septynmetis. Atitinkamai jis ir reaguoja, atitinkamos ir jo emocijos. Nesu psichiatras, bet akivaizdu, kad jis turi tam tikrą patologiją. Aišku, kad nieko negali pasakyti, ką jis toliau darys. Va čia yra didžiausia bėda“, – sakė politologas.

B.Ivanovo teigimu, jeigu D.Trumpas tebūtų ciniškas, amoralus prezidentas, tai bent jau būtų galima prognozuoti jo elgesį. „Vienintelis dalykas, kuris jį stabdė per pirmąją prezidento kadenciją – institucinė Amerikos sąranga. Tai sistema, kuri riboja politiko valią daryti įtaką. Šia prasme jis Hitleriu netapo, nors gal ir norėtų juo būti, nes jam patinka tokie veikėjai, kaip Šiaurės Korėjos diktatorius ar Putinas. Dėl to ir patinka, kad jam priimtinas toks valdžios modelis, toks santykis su kitais politikais ir visuomene, kai gali daryti, ką nori. Kaip vaikas savo smėlio dėžėje. Todėl, sakyčiau, tai tam tikra prasme net blogiau, nei buvo Italijoje Mussolinio laikais. Jis tam tikrų normų, nors ir siaubingų, visgi laikėsi ir nemaža dalimi buvo nuspėjamas. O Trumpas – ne. Žvelgiant į pirmąją jo kadenciją, galima daryti išvadą, kad tai, ką jis planavo, padaryti nepavyko. Taip pat ir sužlugdyti NATO. Nepamirškime ir dar vieno dalyko: visi tie kalbėjimai apie Trumpą yra lemiami ir jo oponentų. Ta prasme, kad jiems daug kas yra priimtina, aišku, ne be pagrindo. Todėl, apskritai paėmus, nematyti nieko gero. Kita vertus, reikėtų suprasti, jog Trumpas ateina į valdžią ne tik todėl, kad to nori – Amerikos politinė sistema nusivažiavo iki tokio lygio, kad tai tapo įmanoma. Jam pavyko paminti Respublikonų partiją, didelę dalį visuomenės elito“, – pridūrė politologas.

Vis dėlto, anot B.Ivanovo, nereikia ir pernelyg dramatizuoti. „Ukrainos karas ir priešinimasis Maskvai nėra labai susijęs su tuo, kas sėdi Vašingtone, nes ukrainiečiai tiesiog neturi ko prarasti. Jie stovi prieš egzistencinį iššūkį. Būtent todėl, ką bedarytų Vašingtonas, Ukraina laikysis savo. Nepamirškime ir kito dalyko: ta ginkluotė, kuri padėjo Ukrainai atsilaikyti karo pradžioje, buvo supaprastinta biurokratine tvarka pateikta Kijevui būtent Trumpo administracijos. Kad ir koks jis būtų, JAV administraciją sudaro dešimtys tūkstančių žmonių, kurie, suprantama, niveliuoja tą jo nenuspėjamą, vaikišką mąstymo būdą ir elgesį“, – teigė pašnekovas.

Jis atkreipė dėmesį, kad Europa ir NATO jau ruošiasi Trumpo atėjimui į valdžią – formuojami fondai, kad prireikus būtų galima apeiti savotiškus tikėtino prezidento sprendimus. „Istorija turi savo logiką. Trumpui turbūt vienaip ar kitaip istorijos pavesta užbaigti Amerikos politinės sistemos virsmą iki visiško marazmo. Matyt, tą mes ir pamatysime“, – prognozavo politologas.

Pakankamai svarbūs, kad neišduotų

„Manau, kad Lietuvos spauda kaip visada labai sutirština spalvas“, – sakė politologas, istorikas, filosofas Kęstutis Girnius, paprašytas pasvarstyti apie galimai dramatiškus JAV užsienio politikos pokyčius prezidentu vėl išrinkus D.Trumpą. „Yra aišku, kad Trumpas nerems Ukrainos taip, kaip rėmė Bidenas. Jo viceprezidentas J.D.Vance'as dar balandžio mėnesį „The New York Times“ paskelbtame straipsnyje argumentavo, kodėl Ukraina negali laimėti ir kodėl ji turėtų pradėti derėtis su Rusija. Tad bus du dalykai: Ukraina gaus mažiau ginklų, bet nemanau, kad Trumpas jų tiekimą visiškai nutrauktų, nes pakankamai daug kongresmenų tai palaiko. Antra, bus daromas šioks toks spaudimas Ukrainai derėtis. Tik klausimas, kiek ir kaip. Nemanau, kad Zelenskiui bus pasakyta – turi priimti Rusijos sąlygas. To nebus“, – sakė K.Girnius.

Jo teigimu, Amerika Europos irgi nepaliks. „Nors Trumpas yra kritikavęs NATO, iš esmės dėl to, kad NATO šalys per mažai pinigų skiria gynybai ir NATO reikalams. Per ketverius praėjusius metus NATO narės yra gerokai padidinusios išlaidas gynybai. Jos gal ne tokios didelės, kaip norėtų Trumpas, bet manau, kad tie priekaištai bus mažesni. Jei Trumpas norėtų, kad Amerika paliktų NATO, turėtų gauti Kongreso pritarimą, bet tokio pritarimo niekada negaus. Ta idėja nėra populiari net tarp pačių respublikonų, be to, NATO yra Amerikai naudinga, nes daug nekainuoja. Taigi, nors Trumpas veikiausiai bus išrinktas, teiginys, kad tai sukels tiesioginę grėsmę Lietuvai dėl Rusijos, manau, yra nepagrįstas. Rusija nekelia realios grėsmės Lietuvai, nes ji nėra pasiryžusi pulti nė vienos NATO šalies. Todėl, kad jai tai būtų pavojinga. Gali būti kibernetinių atakų, gali būti propagandinių puolimų, gali būti pastangų padaryti Lietuvos gyvenimą nemalonų, bet nebus kokios nors agresijos“, – pridūrė politologas.

K.Girniaus teigimu, pagrindinis Lietuvos užsienio politikos stulpas – prisiglausti kuo labiau prie Amerikos. „Tai nepasikeis. Ar Trumpas, ar Harris – Lietuva labai stengsis, kad liktų Amerikos glėbyje. Amerika žino, kad Lietuva yra ištikima sąjungininkė. Tą patvirtina ir tai, kad ji į Lietuvą siuntė kalinius, pagrobtus Talibano kovotojus. Kreipėsi dėl to, nes žinojo, kad Lietuva, truputį per uoli sąjungininkė, juos tikrai priims. Šia prasme viskas aišku. Lietuvos politika neturi pasikeisti, tik klausimas kitas: jeigu kiltų Amerikos konfliktas su ES, tai ką Lietuva labiau remtų? Lig šiolei ji visada rėmė Ameriką. Jeigu ateityje vis dėlto kiltų konfliktų, yra šiokia tokia tikimybė, kad Lietuva labiau palaikytų Europos poziciją. Bet tai irgi priklauso nuo konkretaus klausimo, taip pat nuo to, kokia bus Lietuvos Vyriausybė. O prezidentas Gitanas Nausėda Amerikos niekada nekritikuos“, – pridūrė pašnekovas.

K.Girnius atmetė prielaidą, kad nominuoto viceprezidento J.D.Vance'o žodžiai, kad jam nelabai rūpi, kas bus su Ukraina, galbūt galėtų būti pritaikyti ir Lietuvai, pavyzdžiui, Maskvai ėmus derėtis su Vašingtonu dėl NATO pajėgų Baltijos šalyse atitraukimo ar panašių dalykų. „Visiškos nesąmonės. Lietuvos ir kitų Baltijos šalių padėtis visą laiką buvo išskirtinė, amerikiečiai tai vadino „baltiškuoju išskirtinumu“. Lietuvos inkorporavimas į Tarybų Sąjungą Amerikos niekuomet nebuvo pripažintas, todėl ir dabar nepradės to pripažinti. Antra vertus, nepradės nusileisti Rusijai, nes dabar Vakarai stipresni. Trumpas dabar bando įrodyti esąs kietas vyras, ir staiga imtų nuolaidžiauti susilpnėjusiai Rusijai? To tikrai nebus, tai tik labai laki Lietuvos apžvalgininkų fantazija“, – tvirtino politologas.

Pasak K.Girniaus, mes dar nesuvokiame, kad Lietuva yra mažiau nei 3 mln. gyventojų šalis. „Joje gyvena mažiau žmonių, nei Romoje, Berlyne, Londone, Paryžiuje, Madride ir t.t. Kai daromi esminiai politiniai sprendimai, apie Lietuvą negalvojama. Negalvojama todėl, kad ji šia prasme yra nereikšminga. Bet ji reikšminga kita prasme – tai Amerikos politikos tęstinumo ir įsipareigojimų mažoms tautoms simbolis. Tai reiškia, kad nors dabar mes ir nesvarbūs, esame pakankamai reikšmingi, kad mūsų neišduotų“, – apibendrino pašnekovas.

Darykime namų darbus

Politikos apžvalgininkas, rašytojas, filosofas Vytautas Rubavičius atkreipė dėmesį į kelis, jo teigimu, akivaizdžius dalykus. „Vienas iš jų – didžiulis Amerikos visuomenės susipriešinimas. Praktiškai iki šiol nematytas ir, ko gero, didžiausias jos istorijoje nuo Pilietinio karo laikų. Iš esmės dabar vyksta pilietinis karas – ir politinis, ir kultūrinis, ir socialinis, ir visoks kitoks. Ir, beje, jis graso ir tam tikru Amerikos skilimu, nes yra valstijų, kurios priešinasi visoms demokratų vykdomoms lytiškumo programoms, kitaip tariant, Demokratų partijos vykdomai pažangiai naujo žmogaus, naujo amerikiečio kūrimo darbotvarkei. Tas susipriešinimas jau savaime yra labai grėsmingas visam Vakarų pasauliui. Jis rodo JAV visuomenės silpnumą, skatina autoritarinius režimus imtis ryžtingų veiksmų pertvarkant pasaulį pagal savo įsivaizdavimą ir norus. Taigi, esame tokiose aplinkybėse, ir, beje, už tokį vidinį susipriešinimą savo krauju moka ukrainiečiai. Nes jei ne toks susipriešinimas, tai ir Rusijos agresyvumas nebūtų toks. Amerikiečių atsakas būtų daug veiksmingesnis, atgrasymas būtų visapusiškas. Dabar matome pagalbą, kuri nepaliaujamai vėluoja, ir ji iš esmės net neteikiama. Kai žiūrime į J.Bideno administracijos ir jo paties veikimą, turime prisiminti, kad respublikonų ir demokratų Kongrese vieningai „pramuštas“ lendlizo Ukrainai įstatymas nebuvo nė sykio panaudotas. Jo nepanaudojo prezidentas, kuriam buvo suteikta galia vien savo parašu, be Kongreso sankcijos, teikti Ukrainai reikalingą karinę pagalbą. Bet ji nebuvo teikiama“, – sakė V.Rubavičius.

Jo teigimu, D.Trumpo šansai laimėti prezidento rinkimus yra dideli, ypač po pasikėsinimo. „Juo labiau kad daugelis demokratų ir žiniasklaidininkų praktiškai provokavo pasipriešinimą Trumpui. Juk nepaliaujamai buvo svarstoma, kaip reikėtų jį sustabdyti. Tai buvo kasdienė demokratinio Amerikos žiniasklaidos flango realija. Viena vertus, tokie gąsdinimai Trumpu yra labai naudingi Kremliui. Ar jie pagrįsti, ar bus įgyvendinti, jau kitas klausimas. Ir tai iš dalies veikia demokratinio flango amerikiečių propagandą, kuri šiuo metu ranka rankon groja su Kremliui naudingais propagandininkais. Tos propagandos esama įvairiose šalyse, taip pat ir ES. Matome, koks kuriamas ateinančios Trumpo administracijos vaizdinys. Tačiau prisiminkime realijas: ką darė Trumpas, būdamas prezidentu? Juk praktiškai jis atgaivino NATO, jo veiksmai prikėlė aljansą iš letargo miego. Juk jis sustabdė dujotiekio „Nord Stream-2“ statybas ir griežtai pareikalavo, kad Vokietija atsikabintų nuo energetinio Rusijos kablio ir nemaitintų savo milijardais Rusijos karinės mašinos. Trumpas ir ekonomiškai viską skaičiuodavo. Ar jis nebuvo teisus, kai pareiškė, kad Europai jau metas pačiai mokėti už savo saugumą? Prisiminkime, kokia Vokietijos BVP dalis tuo metu buvo skiriama gynybai. O juk Vokietija yra vienas iš Europos saugumo ramsčių! Rusijos agresija prieš Ukrainą privertė vokiečius susivokti, kokios apverktinos būklės yra jų ginkluotosios pajėgos. Nemanau, kad į valdžią atėjęs Trumpas ims traukyti ryšius, nes ir jis, ir Amerikos politinis elitas labai aiškiai supranta vieną dalyką: visoks ryšių traukymas, drastiški veiksmai savo sąjungininkų ir Ukrainos atžvilgiu atriša rankas Rusijai ir Kinijai savo nuožiūra pertvarkyti pasaulį. Kitaip tariant, amerikiečiai išeitų iš pasaulinio politinio žaidimo. O jie negali to daryti, nes puikiai suvokia pasekmes“, – pridūrė V.Rubavičius.

Jis sakė nemanantis, kad jei Trumpas laimės rinkimus, viskas bus taip, kaip piešiama iš anksto. „Rusijai naudinga bauginti Trumpu, nes jis iš esmės yra nelabai prognozuojamas. Su juo beveik neįmanoma užkulisiuose tyliai dėl kažko susitarti, nes jis visada tariasi labai garsiai ir taip, kad tai pirmiausia būtų naudinga Jungtinėms Valstijoms. Dar vienas dalykas, į kurį tikrai vertėtų atkreipti dėmesį svarstant apie būsimus Trumpo veiksmus – Kinijos klausimas. Kas pristabdė Kinijos geopolitinius pasaulio pertvarkymo projektus, paskelbęs jai ekonominį karą? Būtent Trumpo administracija. O ankstesnės juk vartėsi ant Kinijos teikiamos ekonominės naudos. Trumpo administracija privertė korporacijas iš Kinijos grįžti į JAV. Todėl manau, kad dėl būsimų naujos Amerikos valdžios veiksmų iš anksto aimanuoti nereikėtų. Juk tos aimanos iš esmės tėra propaganda. Jos iš dalies kurstomos, o iš dalies suprantamos, nes žmonės iš tikrųjų stengiasi numatyti, kas bus ir kaip reikėtų pasiruošti. Bet kaip Lietuva galėtų pasiruošti Amerikos veiksmams? Tiesiog dirbkime savo namų darbus, nes turime labai daug jų nepadarytų“, – siūlė V.Rubavičius.