Po smarkesnio politinio bangavimo atsirišusi laivo patranka gąsdina ir įgulą, ir keleivius, ir praplaukiančius laivus. Tik kapitonas išlieka ramutėlis. Gal nesureikšmina atsitiktinio patrankos šūvio į kapitono tiltelį pasekmių?

Gluminanti ramybė

Po vasaros pradžioje lietuviškos politikos platumose kilusių audrų valstybinį burlaivį ištiko bėda. Dunkst – šnai šnai šnai – jablinkšt: po denį, gąsdindama įgulą, ėmė lakstyti atsirišusi patranka. Per vėlu svarstyti, ar ji pati nutrūko nuo virvės, neatlaikiusi politinio bangavimo, ar ją kas tyčia atrišo, dabar svarbiausia – žiūrėti, kad ko nors, pasitaikiusio kelyje, neužmuštų, nesuluošintų, nepralaužtų laivo borto ar denio, nes tada kiltų didelis pavojus ir triume pasislėpusiems keleiviams.

Tai, kad laivo kapitonas apsimeta nepastebįs po denį lakstančio ir vis didesnį pagreitį įgyjančio sunkiasvorio pabūklo, neduoda komandos bocmanui nutaikius progą jį užblokuoti ir tvirtai pririšti, negali nestebinti. Juk pavojus kyla ir jam pačiam – po denį lakstanti patranka gali savaime iššauti tiesiai į kapitono tiltelį! Ką jau kalbėti apie kapitono ir visos laivo įgulos reputaciją. Juk tai, kas vyksta denyje, mato ir prasilenkiantys laivai, o jūrinė tradicija dar nuo piratų laikų sako, kad atsirišusi patranka laivo denyje – didžiausias siaubas po gaisro.

Matyt, kapitonas mano, kad iki politinio gaisro dar toli, o į patranką neverta kreipti dėmesio, tegul dar pačiuožinėja, gal pati sustos. Juk kažkaip nepatogu prisiimti už ją atsakomybę, nes būtent pats ją ir įkėlė į denį. Kita vertus, artėjant Jūros šventei toks lūkuriavimas gali sukelti nesveiką ažiotažą: uostamiesčio krantines aplipusi publika, per žiūronus bandanti įsižiūrėti, kas ten, po velnių, vyksta mūsų politikos burlaivio denyje, gali pradėti klausinėti. Garsiau ir pikčiau, nei klausinėja dabar, pavyzdžiui, kodėl prezidentas Gitanas Nausėda, skelbiamose karo su Rusija išvakarėse paskyręs Lietuvos gynybai vadovauti patį kompetentingiausią, atsakingiausią, santūriausią ir didžiausią patirtį karyboje turintį politiką, niekaip nereaguoja į jau kelis iš eilės krašto apsaugos ministrės Dovilės Šakalienės neadekvačių sprendimų akibrokštus.

Galima nepastebėti karinio transportinio lėktuvo siuntimo į bendrapiliečio evakavimo iš ES į Lietuvą operaciją, galima nepastebėti politikus šokiravusio karinės žvalgybos šefo netikėto atleidimo, galima užsimerkti ir dėl ministrės vizito į Filipinus stiprinant gynybinį bendradarbiavimą, be kita ko, jūrų saugumo srityje, įskaitant Rusijos ir Kinijos šešėlinių laivynų grėsmes. Tačiau denyje jau įgytas pagreitis dėl to nesumažės. Dunkst – šnai šnai šnai – jablinkšt: ko laukti kitą kartą? Kinijos laivyno užblokavimo? Urano sodrinimo atominei bombai iš Ignalinos AE projekto? O gal preventyvaus smūgio į Astravo AE – jei Vilnius nebus mūsų, tai nebebus ir jūsų?

Mano užčiuopęs įsisavinimo sistemą

Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) narys Dainius Gaižauskas, Lietuvos valstiečių, žaliųjų ir Krikščioniškų šeimų sąjungos frakcijos narys, sakė, ko gero, žinantis atsakymą, kaip reikėtų suprasti valstybės vadovų tylėjimą dėl sąmyšį viešojoje erdvėje sukėlusių krašto apsaugos ministrės sprendimų.

„Man atrodo, kad viskas aišku. Laikas parodys, ar tikrai esu teisus, bet panašu į tai. Neadekvatumas – tai dar ne viskas, jis nekontroliuojamas. Suteikta absoliuti laisvė veikti – be jokių pasekmių. Žiūrėkit: kariniu lėktuvu parskraidina iš Austrijos Lietuvos pilietį. Kosmosas. Toliau: per NATO viršūnių susitikimą atleidžia Lietuvos karinės žvalgybos vadą. Vėl kosmosas. NSGK įsitikino, kad visos procedūros kelia labai daug abejonių, ką jau kalbėti apie tai, kad pirma karininką patraukė į rezervą, o paskui pradėjo tarnybinius patikrinimus, kurie buvo įvardyti kaip pagrindinis atleidimo motyvas. Pamatę tokį neadekvatumą, NSGK nariai priėmė sprendimą rekomenduoti ministrei grąžinti karininką į pareigas, kol tinkamai nesutvarkytos procedūros. Trečiasis neadekvatumas – ministrės skrydis į Filipinus. Ir vėl kosmosas. Jei dabar vyktų Seimo sesija, užduočiau jai klausimą: NATO turi Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių gynybos planus, vykdome bendrą aljanso gynybos strategiją. Kuo čia dėti Filipinai? Nuo kada mūsų gynybos strategijoje atsiranda nauja valstybė, kokį ryšį su Filipinais turi mūsų krašto gynyba, ir nuo kada vykdomoji valdžia formuoja naują gynybos politiką, nesuderinusi jos su NSGK?“ – stebėjosi politikas.

Tačiau, anot D.Gaižausko, pagrindinis klausimas kitas – kodėl krašto apsaugos ministrei suteikta tokia sprendimų, už kuriuos bet koks kitas ministras jau seniai būtų išlėkęs iš pareigų, laisvė? „Prisimename, kuo vienam ministrui pasibaigė kotletuko suvalgymas. O čia – trys iš eilės neadekvatūs žingsniai strateginės svarbos ministerijoje! Todėl loginis paaiškinimas, manau, toks: visai tai susiję su 15 milijardų, kurie ateina į krašto gynybą, įsisavinimu. NATO viršūnių susitikime aljanso valstybės įsipareigojo per 10 metų, iki 2035-ųjų, gynybai skirti 5 proc. savo BVP. Lietuva išsikėlė tikslą tą padaryti per 5 metus. Kitaip tariant, per vieną kadenciją. Per 2–3 metus pradės visus procesus, surengs viešuosius pirkimus, bus laimėti konkursai, o likę per tą laiką priartės prie pabaigos. 15 milijardų – praktiškai metinis Lietuvos biudžetas, neskaičiuojant ES skiriamų lėšų. Ir tie milijardai ateina į Krašto apsaugos ministeriją. Pagrindinis pirkėjas bus kariuomenė, kurią prižiūri ministerija. Taigi, reikia paklusnaus, lojalaus ministro, pageidautina neadekvataus – tai būtų viena iš kandidato stiprybių. Labai svarbu, kad jis mokėtų komunikuoti. Koks sutapimas: dabartinė ministrė tą labai gerai sugeba! Duok jai raštą apie kvantinę fiziką, ji perskaitys, pakomentuos, ir mes visi galvosime – koks, pasirodo, protingas žmogus! Kokie teiginiai! O kokios išvados! Ji moka komentuoti bet ką. Prisimenu, kaip būdama „valstiečių“ frakcijoje manė galinti vadovauti bet kuriam Seimo komitetui“, – pridūrė pašnekovas.

D.Gaižausko teigimu, jau pamatėme, kad krašto apsaugos ministrė kartu su užsienio reikalų ministru yra nutolę nuo Ministrų kabineto. „Panašu, kad premjerui nelabai rūpi šios sritys. Akivaizdu, kad jos yra perėjusios į prezidentūros rankas. Kai paėmė vėliavą iš konservatorių, taip ir plaukia toliau. Jau visa Europa ir NATO šneka kitaip, o tie vis špaguojasi. Norisi pasakyti – apsidairykit, mūsų partneriai visai kitaip galvoja, kaip reikia tvarkytis su Rusija. Ieškojau atsakymo, kodėl. Kad pasiektum 5 proc. BVP apimtį per 5 metus, o ne per 10, reikia palaikyti žarijas karštas. Reikia paklusnaus žmogaus, kuris nesustoja, kuris ne per daug klauso Vyriausybės ir Seimo. Jam turi būti svarbu, ką sako prezidentas. Manau, kad prezidentūros nuolaidžiavimas ministrei ir akla jos gynyba daug ką parodo. Ateina 15 milijardų, ir verslai, įskaitant žiniasklaidą, taps dar labiau nuolankūs: kam atiteks trupiniai? Savo ruožtu keliamas klausimas ir skirstytojams – o kaip garantuosite, kad būtent mes juos gausime?“– svarstė politikas.

D.Gaižauskas sakė manantis, jog apčiuopė jau sugalvotą sistemą, ir ją sieja su Krašto apsaugos ministerijos šių metų pradžioje pateiktu siūlymu keisti Poligrafo naudojimo įstatymą. „Tai yra: įdėti į jį tai, ko neleidžia nei mūsų Konstitucija, nei Europos Žmogaus Teisių Teismas. Poligrafas (kitaip – melo detektorius) naudojamas tik žvalgybos pareigūnams, specialiųjų operacijų agentams, asmenims, dirbantiems su slapta informacija, tikrinti. O dabar norima jį taikyti verslininkams ir kitiems asmenims. Jeigu įrangos tiekėjas, gamybininkas ar paslaugų teikėjas, dirbantis gynybos pramonės srityje, atsisakytų tikrintis poligrafu, iškart būtų pripažintas nelojaliu.

Įsivaizduokite, kad viešųjų pirkimų konkurse dalyvauja kelių įmonių vadovai, apie kuriuos žinoma, kad jie nelabai simpatizuoja šitai valdžiai. Ir staiga atsiranda slapta pažyma apie juos. Ministerijos atstovai sako – mes jumis pasitikime, bet informaciją reikia patikrinti. Ir siūlo tą padaryti poligrafu. O jį derinant tavęs gali klausti bet ko. Tiesa, atsakymus žada saugoti kaip riboto naudojimo informaciją, bet vargu ar kas gali garantuoti, kad serveris ar kompiuteris bus apsaugotas nuo įsilaužėlių. Kai kurie žmonės, saugodami asmenines ar verslo paslaptis, gali atsisakyti šitaip tikrintis. Ir tada pagal pakeistą įstatymą negalėtų dalyvauti viešuosiuose pirkimuose. Jiems paliekama teisė kreiptis į teismą, bet pasibaigus viešiesiems pirkimams palankus teismo sprendimas būtų lyg šaukštas po pietų. Štai jums ir atsijojimo mechanizmas. Ir dar: slaptai pažymai parašyti reikia specialiosios tarnybos, ir ne šiaip kokios, o lojalios. O dabar pagalvokime, kodėl atleidžiamas Antrojo operatyvinių tarnybų departamento vadovas? Ir koks kandidatas vietoje jo galėtų ateiti, jeigu apie tai nieko nežinojo nei Seimas, nei Vyriausybė? Matyt, žinojo tik prezidentūra“, – sakė D.Gaižauskas.

„Valdžios kritika tampa pavojinga“

„Man sunku atsakyti, nes neturiu pakankamai informacijos nei apie tai, ką ketinama pirkti, nei kur, nei kokiomis kainomis. Turint galvoje dabartinę situaciją pasaulyje, pavojinga pradėti nuo neigimo ir įtarinėjimų, nes kiekvieną sprendimą galima pavaizduoti kaip neišvengiamą korupciją, nors neturime tam pakankamai duomenų“ – taip į klausimą, ar po laivo denį lakstanti nepririšta patranka gali reikšti artėjančią operacijos „Kaip pavogti milijardą“ pradžią, atsakė Nepriklausomybės Akto signataras Audrius Butkevičius, pirmasis krašto apsaugos ministras. Jo teigimu, problema ta, kad partijos, kurios buvo valdžioje paskutiniaisiais dešimtmečiais, nesiėmė būtinų žingsnių įsigyti reikiamos karinės technikos ir rūpintis ginkluotės gamyba.

„Karas Ukrainoje vyksta jau trejus su puse metų. Šiemet suėjo 18 metų nuo garsiosios Putino kalbos Miunchene, taip pat daug laiko prabėgo nuo Rusijos ir Gruzijos karo. Ir nors artėjančios krizės ženklai vis stiprėjo, mūsų politikai nematė būtinybės pradėti ruošti šalį gynybai. O dabar, kai ginkluotės kainos žvėriškai sukilusios, kai nebeįmanoma greitai nupirkti reikiamų ginklų, prasideda tam tikra ginklavimosi isterija. Taip, tai nėra tinkamas veikimo būdas, nes tuo pačiu metu užmirštamos labai įvairios diplomatinio veikimo formos, kurios taip pat turi būti panaudotos, nes saugumo ir gynybos užtikrinimas yra kompleksinis dalykas“, – sakė signataras.

Svarstydamas apie tariamai neadekvačius ministrės D.Šakalienės sprendimus, A.Butkevičius pripažino, kad siųsti karinį lėktuvą į Vieną tikrai nereikėjo, nes evakuojamas asmuo galėjo į Lietuvą grįžti komerciniais reisais.

„Savo laiku, būdamas ministru, tokius bandymus būčiau nutraukęs akimirksniu. Kaip sako Trumpas, prie manęs tai nebūtų įvykę. Dar daugiau – bet kokį bandytoją taip nevykusiai panaudoti valstybės lėšas būčiau nubaudęs kaip pridera. Manau, kad prezidentas tą turėtų padaryti ir šiuo atveju. Dabar dėl karinės žvalgybos šefo atleidimo. Čia situacija šiek tiek skiriasi. Bet kuris vadovas, ar tai būtų prezidentas, ar krašto apsaugos ministras, turi teisę rinktis, su kokiu žvalgybos vadovu jam reikės dirbti. Kitaip jis negalės priimti reikalingų ir adekvačių sprendimų. Jeigu jis nepasitiki žvalgybos vadovu, arba vadovas nevykdo jo nurodymų, arba vadovo pateikiama informacija neatitinka tų standartų, kuriuos kelia prezidentas ar gynybos ministras, tai, žinoma, jie turi teisę reikalauti kitokio žvalgybos šefo. Aš taip pat esu pakeitęs porą žmonių šiose pareigose, ir ganėtinai drastiškai, vienu atveju netgi užplombuodamas visus seifus perimant žvalgybos tarnybą. Neturėdamas pakankamai informacijos, negaliu atsakyti, kodėl dabar tai įvyko, bet noriu pabrėžti, kad ministrė tokią teisę turėjo. Ir tai ne tik jos teisės, bet galbūt ir efektyvaus jos darbo klausimas. Kita vertus, intuicija man sako, kad tai buvo ne tiek ministrės, kiek prezidentūros sukurta situacija. Stebuklingai greitai paaiškėjo, kad prezidentas turi kandidatą į naujo karinės žvalgybos vadovo pareigas“, – sakė signataras.

A.Butkevičiaus teigimu, esame tikrai gana didelės įtampos ir pavojaus situacijoje, todėl valdžios kritika bet kuria kaina esą tampa pavojinga. „Negalima pakirsti pasitikėjimo savo vadovybe, jei nėra pakankamai įrodymų. Esu pasiruošęs sušaudyti ministrę, jeigu paaiškės, kad ji vagia pinigus. Tačiau galiu pasakyti, kad iš visų buvusių krašto apsaugos ministrų, kuriuos pažinojau, šita moteriškė vienintelė, kuri specialiai ruošėsi šiam darbui. Ji mokėsi Baltijos gynybos koledže Estijoje, jai nereikia klausti, kuo skiriasi NATO gynybos štabas nuo NATO asamblėjos. Manau, nereikėtų jos visiškai nuvertinti. O kaip šioks toks buvęs gydytojas galėčiau pasakyti, kad visos pasakos apie jos psichikos problemas taip pat nieko vertos. Seime galėčiau rasti žmonių su kur kas rimtesnėmis diagnozėmis“, – pridūrė signataras.

Savigarbos klausimas

„Negatyvioji atranka Lietuvoje – ir ne tik joje – paskutiniaisiais metais skleidžiasi visu gražumu, todėl manęs visiškai nestebina tokie ministrų paskyrimai“, – sakė politologas Bernaras Ivanovas. Anot jo, D.Šakalienė šia prasme tikrai ne išimtis.

„Pilna tokių ministrų. Štai ponas Rimantas Šadžius, nuostabusis finansų ministras – kaip jį vertinti? Kaip vertinti patį premjerą, kuris kalba nesuprasi ką, kodėl ir kaip? O kaip atrodo ekspremjerė ponia Ingrida, siūliusi mums po 4 metų išsirinkti kitus, jeigu šitie nepatinka? Tai praėjo tie 4 metai, ir išsirinkome kitus – o koks tarp jų abiejų skirtumas? Na, mums dar labai toli iki senovės Romos, kurios imperatorius Kaligula senatoriumi pastatė arklį. Kol kas, ačiū Dievui, pas mus valdžioje daugiau ar mažiau visi žmonės, ir net nė vieno iš kvadroberių, kurie įsivaizduoja esantys gyvūnai, nėra, todėl pasidžiaukime bent tuo. O apskritai – kodėl norime, kad būtų kažkaip kitaip? Dažnai ministrų skyrimas visų pirma susijęs su tuo, ar tas žmogus yra prisiekęs iki grabo lentos atidirbinėti vieniems ar kitiems. Lojalumas ir ištikimybė – svarbiausias kriterijus. Stovėk nors įsirėmęs į sieną, bet iki galo. Matėme tokių, aš net nenoriu praeitos Vyriausybės ministrų minėti. Todėl nereikia įsivaizduoti, kad rinkėjai kažką naujo išsirinko. Mielieji, jeigu įsivaizduojate, kad išsirinkote ne konservatorius, ar kad apskritai egzistuoja kažkokie konservatoriai, tai apsidairykite. Čia išblėsęs mitas, dar viena pasakėlė, kad rinkėjai galvotų, jog įmanoma tarp kažko pasirinkti, tarkime, tarp sektos ir ne sektos. Kai nėra normalios pilietinės visuomenės, kai nėra adekvačių žmonių, bendrai veikiančių viešojo intereso labui, tai valdžioje kitaip ir negali būti“, – apibendrino pašnekovas.

B.Ivanovo teigimu, belieka vienintelė viltis, kad valstybę nuo „šito marazmo“ išgelbės emigrantai iš Pakistano, Indijos ar Šiaurės Afrikos. „Tie, kurie šluos, tvarkys Lietuvą tikrąja to žodžio prasme. Va, mano kaimynystėje, Kauno senamiestyje, jau nemažai jų gyvena. Kasdien matau, kaip jie tvarko aplinką, valo langus, voratinklius nuiminėja. O kur gyvena lietuviai, viskas apmusiję, kažkokios pašiūrės, girti benamiai bastosi. Nė vieno girto pakistaniečio nemačiau. Visi iki vieno dirba, kažkokiose siuvyklėlėse, dar kažkur, buvę apleisti namai Gertrūdos gatvėje dabar spinduliuoja gyvybe. Tie, kurie valdžioje, gyvena visai kitomis mintimis, demografinės Lietuvos perspektyvos jiems visai nerūpi, šalies saugumas – širma, kuria prisidengę bando realizuoti savo interesus. Argi ne tą parodė vadinamoji mokesčių reforma? Paskui ir patys pripažino, kad surinkti pinigai atiteks ne gynybai, o savivaldybėms, kuriose jų laukia nesulaukia klientai, nekantraujantys įsisavinti lėšas. Tai tiesiog atsiskaitymas už įvairias paslaugas“, – pridūrė pašnekovas.

Pasak politologo, mūsų politikai yra ištvirkinti absoliučiai neįgalios posovietinės visuomenės. „Deja, „homo sovieticus“ dar labai giliai mumyse sėdi. Gyvenome patys save įtikinėdami, neva iš viso posovietinio lagerio vienintelėse Baltijos šalyse nebuvo sovietinio mąstymo, kad mes kitokie, negu Vidurinė Azija, kad mes europiečiai. Tačiau Briuselio akyse viską imituojame. Lietuvoje visada buvo puikių ministrų, kurie atidirbdavo savo vaidmenį – taip, kaip savo laiku Maskvai vaidino mūsų sovietiniai „ridikėliai“. Ir dabar jie daro patį: imituoja, vaidina, klastoja statistiką. Yra nearti dirvonai darbų, kuriuos reikia padaryti, bet jeigu to nepajėgi, imiesi kitų, kuriuos sugebi – gilini Neries upę ar po abitūros egzaminų visiems prirašai po 10 balų. Kai matai, kas dedasi, pradedi galvoti apie motyvus, o jie patys paprasčiausi – biudžeto lėšų įsisavinimas. O įsisavina tie, kuriems reikia įsisavinti. Jūs, kvaileliai, dirbkit, neškit pinigus į biudžetą, o mes jau tvarkysimės, kaip mums reikia, nes jūs tiesiog esate neįgalūs. Jei bandote nors truputį pakrutėti, elgiatės nedemokratiškai, nes organizuotis labai nedemokratiška. Krutėti prieš valdžią negalima, valdžiai reikia kojas bučiuoti. Tai dar vienas senas, dar Vytauto Kavolio aprašytas baudžiauninkiškas mūsų mentaliteto bruožas, kuris puikiai dera su „homo sovieticus“ mąstymu. Viskas kartu tampa svaigiu kokteiliuku. Todėl ir sakau, kad vienintelis dalykas, kuris mus išgydys, yra imigrantai. Jie turi vieną svarbiausių dalykų, kurio neturime mes. Tai – savigarba. Nesvarbu, kam tie imigrantai meldžiasi, nesvarbu, kokios jų tradicijos, nesvarbu, geria degtinę ar ne. Esmė ne tai. Esmė – jie turi savigarbą, kurios mes, kaip visuomenė, neturime. Juk visa tai, apie ką kalbame, yra savigarbos klausimas. Joks save gerbiantis žmogus, jokia save gerbianti visuomenė neleistų, kad pas mus vyktų tai, kas vyksta. Tad Šakalienė čia niekuo dėta“, – apibendrino B.Ivanovas.

Porą baidarių, dar sklandytuvų...

Povilas Gylys, politikas, visuomenės veikėjas, habilituotas ekonomikos mokslų daktaras, teigė, kad bendro politinio degradavimo požymius projektuoti į atskiras asmenybes nebūtų nei tikslu, nei akademiška.

„Manau, kad prie to einame visus 35 metus. Buvo visokių Vyriausybių, bet, sakysim, psichinės sveikatos problemų turintis žmogus Vyriausybėje pirmą kartą. Jis ir pats jas pripažįsta, drąsesni medikai patvirtina matantys požymių. Valdžia apskritai turi kurti bendrąjį gėrį, priiminėti įvairioms situacijoms adekvačius sprendimus. O šiandien turime itin prastą situaciją, ir tai, mano manymu, yra pagrindinė grėsmė nacionaliniam saugumui. Ir šiuo atveju visgi blogiausia, kad dvaras, dvaro žiniasklaida, prezidentas ir premjeras niekaip nereaguoja“, – sakė P.Gylys.

Paklaustas, gal tai reiškia, kad politinis luomas, garsiai raginantis ruoštis Rusijos agresijai, visiškai prarado savisaugos jausmą, nes juk ir pats skaudžiai nukentės, jei vieni už krašto gynybą atsakingi asmenys priiminės neadekvačius sprendimus, o kiti juos vykdys, pašnekovas atsakė, kad čia gali būti keli paaiškinimai. „Tai arba proto stoka, arba užduoties naikinti valstybinio mąstymo pradą vykdymas, arba penktosios kolonos, apie kurią kalba prezidentas ir Seimo pirmininkas, veikimas. Kadangi esu priskirtas „vatnikams“, reikalauju, kad būtų ištirtos versijos, jog kažkur veikia penktoji kolona ir daro va tokius visokius dalykus, siekdama diskredituoti Lietuvos valstybę“, – pabrėžė buvęs užsienio reikalų ministras.

P.Gylio teigimu, jei būtume suvereni valstybė ir išorės jėgos iš tikrųjų norėtų mums gero, jos nesinaudotų tokiais mūsų valdžios keistumais. „Tie žmonės valdžioje žiūri tik savo kailio, jie neturi išeities, jei, tarkime, vykdo kažkokias užduotis arba yra paskendę nesuvokimo, ką daro, tamsumose. Palikime abi versijas. Gal jie ilgainiui ir patys pradeda suprasti, kad sėdi purvinoje baloje, bet jau negali iš jos pasitraukti, nes tai grupinė veikla. Juk jei vienas suklysta, o aplinka yra protinga ir nurodo jam klaidą, tai jis gali arba ją ištaisyti, arba pasitraukti. Bet to nėra, nes turime sisteminę bėdą – mus valdo, kaip bepasakytum, dvaras, gelminė valstybė, šutvė, ir jie visi yra bėdoje. Gal jie viską supranta, gal virtuvėje pasikalba apie tai, kas vyksta. Gal vaikai ar anūkai paklausia – ką jūs čia dirbat? Kokie dar Filipinai? Na, suprasčiau, jeigu mūsų krašto apsaugos ministrė nuvažiuotų ten ir pasakytų: mes jums atsiųsime porą lėktuvnešių, tris povandeninius laivus su branduoliniu ginklu ir strateginius bombonešius Kinijai atgrasyti. Tai čia būtų rimta kalba. Esu iš tų, kurie sako, kad karo nereikia, bet jeigu jau judame prie to, tai ką jau darysi, padėsim kuo galėsim, duosime, ką turime. O ką Lietuva gali Filipinams nusiųsti? Porą baidarių ir sklandytuvų?“ – teiravosi pašnekovas.