Rubrika

Nenumatytas ryšys: baimė skiepytis turi įtakos bedarbių skaičiui

Pandemijai traukiantis vyresnio amžiaus žmonių nedarbo lygis mažėja lėčiausiai iš visų amžiaus grupių, tačiau tai nebūtinai susiję su laisvų darbo vietų ar kvalifikacijos trūkumu. Kaip pastebi Užimtumo tarnybos direktorė Inga Balnanosienė, vyresni žmonės dažnai bijo užsikrėsti, bet taip pat bijo ir skiepytis – apie 70 proc. darbo ieškančių vyresnio amžiaus asmenų neturi net pirmojo skiepo.

Šių metų birželio pradžioje bendras registruoto nedarbo lygis Lietuvoje siekė 13,8 proc., o 50 metų ir vyresnių žmonių gretose – 16,9 proc. Pandemijai traukiantis nedarbas po truputį linkęs mažėti, bet tarp vyresniųjų šis procesas vyksta lėčiausiai, o viena priežasčių – baimė.

„Didžioji dalis vyresnio amžiaus žmonių dirbo tuose sektoriuose, kurie nukentėjo labiausiai – tai yra maitinimo, apgyvendinimo srityse, taip pat slaugos srityje.

Nepaisant to, kad slaugytojų poreikis visoje šalyje labai auga dėl senėjančios visuomenės ir kitų aspektų, tačiau net ir buvę slaugytojai tęsti šio darbo nebepageidauja ir geriau renkasi nekvalifikuotą darbą. Jeigu paminėti pagrindinę priežastį – tai vienas dalykas yra ta baimė užsikrėsti ir susirgti. Tas stereotipas labai gajus. Antras stereotipas yra vakcinacija.

Vyresnio amžiaus žmonės galėtų grįžti į darbo rinką, tačiau kiek apklausėme per visą šalį interviu ir konsultacijų metu, apie 70 proc. jų neturi netgi pirmojo skiepo, nors gali būti aktyvūs ir darbingi“, – pasakoja Užimtumo tarnybos direktorė I. Balnanosienė. Statistikos departamento duomenimis, 45-55 metų grupėje viena arba dviem vakcinos dozėmis paskieptyta 50,3 proc. asmenų, 55-64 metų – 56,9 proc.

Vyresnieji – ir tarp ilgalaikių bedarbių

Užimtumo tarnybos vadovė Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitetui pristatė situaciją darbo rinkoje, kuri vis dar yra gana sudėtinga. Šiuo metu yra apie 239,5 tūkst. registruotų bedarbių, iš kurių didžiausią nerimą kelia ilgalaikiai bedarbiai. Jų yra apie 100,3 tūkst. ir tai sudaro 41,9 proc. nuo visų darbo ieškančių asmenų.

Ilgalaikis nedarbas yra pavojingas, nes kai žmonės ganėtinai ilgą laiką neranda darbo, smunka jų pasitikėjimas savimi, gebėjimai ir kompetencijos tampa nebeaktualūs, atsiranda vis daugiau kliūčių įsilieti į darbo rinką. Kuo ilgiau trunka nedarbo laikotarpis, tuo žmogui sunkiau sugrįžti į rinką. Tarp ilgalaikių bedarbių 44 tūkst. yra vyresni žmonės, 41 tūkst. neturi jokios įgytos kvalifikacijos, o 26 tūkst. iki registracijos Užimtumo tarnyboje nebuvo dirbę dvejus ir daugiau metų. Itin didelį galvos skausmą kelia kvalifikacijos neturintys ar ją praradę ilgalaikiai bedarbiai, nes kuo toliau, tuo jų galimybės darbo rinkoje menkesnės.

„Šie žmonės ne visada gali ir ne visada geba persikvalifikuoti, nes tai susiję ir su mobilumu. Atokesniuose regionuose gyvenantys žmonės, kurie susiduria su susisiekimo problemomis, nebūtinai pageidauja apskritai atvykti į mokymus.

Aišku, šitoje grupėje slypi ir visos socialinės problemos – priklausomybės, šešėlinis darbas, socialinė atskirtis, motyvacijos dalykai“, – pažymi I. Balnanosienė. Ilgalaikių bedarbių gausa išsiskiria Lazdijų, Kazlų Rūdos, Kalvarijos, Kaišiadorių rajonai ir Kauno miestas.

Mažiausiai problemų tai kelia Pakruojo, Klaipėdos, Kretingos ir Jurbarko rajonams bei Klaipėdos miestui. Ilgalaikiais bedarbiais laikomi gyventojai, kurie nuo registracijos Užimtumo tarnyboje dienos nedirba ilgiau nei vienus metus. Jeigu tai jauni asmenys iki 25 metų, tuomet ilgalaikiais bedarbiais jie pradedami laikyti, kai nedirba ilgiau nei pusę metų.

Per pandemiją taip pat pailgėjo įsidarbinimo laikotarpis – jeigu anksčiau vidutinis įsidarbinimo laikotarpis siekdavo iki darbo 60 dienų, tai dėl karantino ir Vyriausybės priimtų ribojimų jis pailgėjo iki daugiau nei 70 darbo dienų.

Šiaulių apskritis – savarankiškai dirbančių žmonių regionas Didžiausias nedarbas fiksuojamas Utenos ir Alytaus apskrityse, mažiausias – Vilniaus ir Klaipėdos. Lyginant su praėjusių metų birželio mėnesiu, mažiausiai nedarbas augo Šiaulių apskrityje ir tam yra paaiškinimas – pasirodo, šioje apskrityje yra itin daug savarankiškai dirbančių, sau darbo vietą susikūrusių asmenų, todėl tik atsilaisvinus karantino ribojimams dauguma jų tęsė savo veiklas.

„Šiaulių apskritis yra savarankiškai dirbančių žmonių apskritis, joje dominuoja pakankamai daug žmonių, kurie yra susikūrę sau darbo vietas, čia yra daug labai nedidelių įmonių. Dėl to šita apskritis ir nukentėjo mažiausiai“, – pasakoja I. Balnanosienė.

Apžvelgiant atskiras savivaldybes matyti, kad blogiausia nedarbo situacija yra Lazdijų rajone, taip pat Ignalinos, Rokiškio, Kalvarijos, Zarasų rajonų savivaldybėse. Pastarosiose nedarbo lygis viršija 19 proc., o Lazdijuose siekia netgi 22,5 proc. „Problema – neaugantis laisvų darbo vietų skaičius. Tai spręsti reikia dviem kryptimis – skatinant savarankišką darbą ir žmonių mobilumą, kad žmonės galėtų išvažiuoti, susisiekti su kitais miestais“, – mano Užimtumo tarnybos direktorė.

Reikia kvalifikuotų darbininkų, bet yra nekvalifikuotų arba norinčių dirbti kitose srityse Lietuvoje jau ilgus metus ryškėja struktūrinio nedarbo problema, kuri reiškia, kad darbo jėgos pasiūla neatitinka paklausos. Nors pandemijos laikotarpiu registruota daugiau bedarbių nei laisvų darbo vietų, tačiau per visą Lietuvą pastebimi nesutapimai, kurie gali būti tiek regioniniai, tiek susiję su kvalifikacija.

Pavyzdžiui, vienuose regionuose trūksta darbo vietų, o kituose – darbuotojų. Didžiausias darbo vietų trūkumas stebimas Marijampolės ir Tauragės apskrityse, o Šiaulių apskrityje registruota daugiau laisvų darbo vietų nei bedarbių.

Tiesa, Šiaulių apskrities situacija galimai susijusi su tolimojo krovininio sausumos transporto įmonių spaudimu Vyriausybei didinti kvotas darbuotojams iš trečiųjų šalių.

Užimtumo tarnybos direktorė teigia, kad vežėjai registruoja daug laisvų darbo vietų, norėdami įrodyti kvotų padidinimo būtinybę, nors iš tiesų tiek darbuotojų įmonėms iškart nebūtinai reikia. Bedarbių kvalifikacijos neatitikimai taip pat kelia nemenką galvos skausmą. Kvalifikuotiems darbininkams ir operatoriams laisvų darbo vietų yra 1,7 karto daugiau nei tokio darbo ieškančių žmonių.

Tuo tarpu kitur situacija visai kitokia: nekvalifikuotų bedarbių yra 1,6 karto daugiau nei laisvų darbo vietų, ieškančių aptarnaujančio personalo ir pardavėjo darbo – 1,9 karto daugiau nei darbo vietų, o ieškančių specialisto ir vadovo darbo – net 2,2 karto daugiau nei galimybių įsidarbinti.