Šiandien Lentvaris primena chaotišką darinį, kuriame susipynė garbinga istorijos praeitis ir marga kataklizmų suformuota dabartis. Tačiau iki šiol Lentvaris savyje slepia paslaptis, kurias įspėjus atsivertų pasauliui įspūdingi lobiai.

Dovanos miesteliui

„Kada tik keliu važiavau pro Lentvarį, man verkė iš skausmo širdis“ – taip perfrazuojant garsųjį lietuvių klasiką Maironį galima apibūdinti situaciją žvelgiant į gamtos lobius ir istorinį paveldą, kuriuo apdovanotas šis miestelis.

Lentvaryje plyti nuostabus Graužio (Lentvario) ežeras, kurį supa vieni gražiausių valstybės saugomų objektų – grafų Tiškevičių rūmai, garsaus prancūzų kraštovaizdžio architekto Eduardo Andrė suprojektuotas unikalus 20 hektarų parkas, Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelės Marijos bažnyčia, XIX a. statyta geležinkelio stotis.

Pasak Kultūros paveldo departamento direktorės Dianos Varnaitės, Lentvario dvaras pagal savo svarbą ir vertę laikytinas visų dvarų sąraše pirmuoju. Šie nuo 1596 m. minimi anglų neogotikos stiliaus rūmai ilgą laiką priklausė grafams Tiškevičiams. Deja, šiuo metu jie graudžiai griūva. Jei dar kelerius metus niekas nesiims tvarkyti Lentvario dvaro, kuris dabar eina iš rankų į rankas ir kiekvienas naujas savininkas jį žada renovuoti, jo laukia labai liūdna ateitis – gali tekti jį buldozeriais sulyginti su žeme.

Lentvario Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčia. P. Lileikio nuotr.

Perspektyvos

Lentvaryje gimęs ir užaugęs seniūnas Vytas Rukšėnas nepavargsta kalbėti apie miestelį. „Miestelis turi perspektyvą, tai iliustruoja ir skaičiai: per metus Lentvaris pasipildė 121 gyventoju, o Trakai – tik 50, – pasakojo lentvariškis. – Miestelis plečiasi – vien statyboms mieste išduoti 96 leidimai. Aplinkui kuriasi daug naujų gyvenviečių. Labai svarbi ir strateginė Vilniaus kaimynystė – čia kursuoja Vilniaus transportas, galioja vilniečio kortelė, daug lentvariškių dirba sostinėje. Tačiau ir pačiame miestelyje nesunku rasti darbo – čia tikrai daug įmonių, įstaigų.“

Lentvarį su Vilniumi sieja ir traukinio maršrutas, kuris labai populiarus tarp lentvariškių. Kelionė iki sostinės trunka 20 minučių, o bilietas kainuoja 0,90 euro.

P. Lileikio nuotr.

Seniūnas pasidžiaugė, kad vis daugiau jaunų šeimų su vaikais pasirenka gyventi Lentvaryje. Kartu jis neslėpė, kad miestelį iki šiol lydi praėjusių dienų šleifas. Ne taip jau seniai jame veikė visos Sovietų Sąjungos „laisvųjų darbų kalėjimas“, kuriame bausmę atlikdavo žmonės, nuteisti už nesunkius nusikaltimus. „Daugelis po atliktos bausmės čia ir liko, – dalijosi prisiminimais seniūnas. – Kita vertus, Nepriklausomybės pradžioje prasidėjusi privatizacija taip pat turėjo įtakos kontingento formavimuisi: žmonės, neišgalintys išlaikyti butų Vilniuje, juos parduodavo ir keldavosi ne tik į Didžiasalį, bet ir į Lentvarį.“

Vytas Rukšėnas

Pasak miestelio galvos, dabar viskas keičiasi. Atsikrausto daug jaunų žmonių, kuriems stengiamasi sudaryti sąlygas turiningai praleisti laisvalaikį. „Turime kultūros rūmus, žmones, kurie dirba, organizuoja renginius, šventes, – didžiuodamasis sakė seniūnas. – Lentvariui labiausiai trūksta erdvių papietauti, kultūringai pasėdėti, išgerti kavos (manau, verslininkai pasistengs užpildyti šią nišą). Norėtųsi daugiau ir sporto salių – turime tik vienintelę Šimelionių gimnazijoje, o ir ją reikia verkiant atnaujinti. Tačiau ruošiamės startuoti su naujais projektais – bus įrengti šeimos parkai, aikštynai, o prie Graužio ežero bus įrengtas didžiulis paplūdimys.“

Abejonės dėl dvaro

V.Rukšėnas prisiminė, kaip būdamas vaikas Lentvario dvare žaidė stalo tenisą, dalyvavo koncertuose. Lietuvoje po Nepriklausomybės paskelbimo paveldas atsidūrė podukros vietoje. Prie Lentvario dvaro smukimo ranką pridėjo ir kai kurie politikai – prisiminkime „darbietį“ Kęstutį Daukšį, buvusį „Lentvario kilimų“ fabriko direktorių, kuris dvarą perleido tuometiniam statybų magnatui Laimučiui Pinkevičiui, o šis paliko pastatą likimo valiai. Prieš kurį laiką rūmus įsigijęs verslininkas Ugnius Kiguolis savo planų kol kas neatskleidžia. Pasak seniūno, darbai rūmuose kaip ir vyksta, tačiau abejonių, ar bus rūmai sutvarkyti, vis dėlto kirba. „Mūsų šalyje yra tiek dvarų dvarelių, iš kurių būtų galima padaryti nuostabius Lietuvą reprezentuojančius pastatus. Tarp jų Lentvario dvaras su visais pastatais ir parkais spindėtų kaip perlas, manau, net Trakus nurungtų, juk jis visai šalia Lietuvos sostinės“, – sakė V.Rukšėnas.

Buvusi kavinė „Rivjera“ mena Tiškevičių didybę. P. Lileikio nuotr.

Taigi belieka laukti naujojo savininko geranoriškumo ir supratimo – o gal bus rekonstruotas kaip Užutrakio dvaras? „Rūmai atgis, jei taps žmogaus gyvenimo būdu, – teigė seniūnas. – Kita vertus, rekonstruoti ir atstatyti paveldo objektus – iš tiesų pragariškas darbas, pančioja pernelyg daug įstatymų, pilna įvairių nesusipratimų šioje srityje, todėl galima suprasti ir savininkų baimę investuoti į šiuos pastatus.“

Kultūros židinys

Kultūros rūmų direktorė Ieva Skaistytė studijas baigė Anglijoje. „Pradėjusi dirbti Lentvaryje, jaučiausi kaip pakliuvusi į tolimą kaimą, kur nėra jokio kultūrinio gyvenimo, – pradžią prisiminė ji. – Tačiau mačiau labai daug galimybių, žmonėms reikėjo ir kultūros, ir renginių.“

Kultūros centras neturi veiklai pritaikytų patalpų, salės, visi renginiai jau keleri metai vyksta lauke, todėl kultūros darbuotojai jaučiasi labai priklausomi nuo oro ir sezoniškumo. Kultūros centro archyvo nuotr. Kultūros centro archyvo nuotr.

Pasak kultūros rūmų direktorės, iššūkių šiandieniniam kultūros židiniui tokiame miestelyje netrūksta: kaip padaryti kasmet vykstantį renginį įdomų ir patrauklų, kaip surasti naujų formų ir sudominti bendruomenę, nepamirštant daugialypės Lentvario gyventojų įvairovės. „Lentvaryje gyvena nemažai tautinių mažumų atstovų: lenkų, rusų, totorių, – pasakojo pašnekovė. – Pasitelkdami meno mėgėjų veiklą, stengiamės puoselėti kultūrinį identitetą, kad visi miestelyje gyvenantieji nepamirštų savo šaknų, kas jie yra.“

Ieva Skaistytė

„Kultūros centras neturi veiklai pritaikytų patalpų, salės, jau keleri metai, kai šiltuoju sezono metu būname lauke, tad esame labai priklausomi nuo oro ir sezoniškumo, – pripažino I. Skaistytė. – Tačiau bandymai ieškoti naujų erdvių vyksta. Kaip tik šiuo metu esame atradę naujas patalpas geležinkelio stoties antrajame aukšte.“

Tiesa, žadama rekonstruoti senąjį miesto kino teatrą – čia bus įkurta kultūros rūmų salė.

Reikalinga vizija                       

Visuomeninės jaunimo organizacijos „Lentvario parko renesansas“ vadovas Povilas Plūkas pripažino, kad Lentvaris – miestas be veido, ypač kai dvaro sodyba su parku yra apleisti. Jo teigimu, dvarvietė su parku dėl savo meninės ir istorinės vertės yra svarbūs ne tik Lentvariui, Lietuvai, bet ir visai Europai. P.Plūkas pakvietė pažvelgti į Lentvarį ne tik Trakų rajono, bet ir pasaulio žemėlapyje.

Dvarvietė su parku dėl savo meninės ir istorinės vertės yra svarbūs ne tik Lentvariui, Lietuvai, bet ir visai Europai. P. Lileikio nuotr.

Kuo jis gali būti įdomus pasauliui, kodėl japonai, kinai ar britai turėtų norėti čia atvažiuoti, kas paskatintų žmones įsikurti, užsiimti kūrybine ar ūkine veikla? „Atsakius į šiuos klausimus, bus paprasčiau priimti sprendimus dėl investicijų. Mano nuomone, vizija turi būti bendruomenės narių produktas, o ne vieno ar kelių asmenų sumanymas, – teigė P.Plūkas. – Miestas, neturintis vientisos idėjos, aiškių tikslų ir nesuprantantis savo išskirtinumo, yra beprasmis miestas, tuščia vieta. Manęs netenkina siekis būti patraukliu Vilniaus priemiesčiu. Jis per mažai veržlus ir per mažai ambicingas. Net jei ir laimi žiurkių lenktynes, vis vien esi žiurkė. Noriu, kad Lentvaris taptų kurortiniu miestu su išskirtine kultūrine veikla. Svajoju, kad po 15 metų „Lonely Planet“ apie mūsų miestą rašytų kaip apie patrauklią vietą ekoturizmui, o po E.Andrė kurtą Lentvario parką svečius vedžiotų interaktyvus gidas su Morgano Freemano balsu. Turistiniuose giduose Lentvaris būtų minimas kaip lėto gyvenimo malonumų ir subtilių patirčių vieta. Noriu, kad po 30 metų į kartą per metus Lentvaryje vykstantį menų festivalį trokštų atvykti garsūs Lietuvos ir pasaulio kūrėjai.“.