Seime vėl atgaivinta opozicijos lyderio rinkimo idėja: galimybė valdžią griežtai kritikuojančioms opozicinėms frakcijoms prabilti vienu balsu dabar kaip niekada reali, tačiau atrodo, kad savi politiniai marškiniai joms yra arčiau kūno, nei valstybės ir visuomenės interesai.

Riksmai kino salėje

Panašu, kad gyvenimas Lietuvoje privers visus žiūrėti jau matytą filmą. Siužetas lengvai atpažįstamas – vėl ekonomikos krizė, vėl valdžioje konservatoriai, vėl karštligiškos reformos, biudžeto išlaidų karpymas, diržo veržimas silpniausiųjų sąskaita, dar nematyta valstybės skola ir pasakėlės apie profesionalų sunkmečio valdymą. Skirtumas nebent tas, kad dėl gerokai nuo 2008 metų pasikeitusio pasaulinio konteksto į filmo premjerą kviečiamai publikai gali kilti rimtų abejonių dėl žanro. Anksčiau manėme, kad 2008 metais žiūrėjome siaubo filmą, bet kas bus, jei artimiausias pusmetis ar metai patvirtins, jog smarkiai klydome: tai tebuvo melodrama? Negerą nuojautą, kad tikrasis siaubo filmas dar tik laukia žiūrovų, stiprina ir griežtėjanti Seimo opozicijos atstovų kritika valdančiajai daugumai bei Vyriausybei. Jei prasidėjusią ekonomikos recesiją ir įvairias jos pasekmes, tarp jų – įmonių bankrotus, mažinamus atlyginimus, tirpstančias biudžeto pajamas, augantį nedarbą, padaugintume iš stulbinančios Vyriausybės nekompetencijos – sprendžiant iš opozicijos vertinimų, su savo darbu bent jau patenkinamai susitvarko vos vienas kitas ministras – premjerinio seanso metu kino salėje skambės ne tik dejonės, keiksmai ir riksmai, bet ir kitokia skubios profesionalų pagalbos reikalaujanti žiūrovų emocinė išraiška. Kadangi naujos lietuviško gyvenimo realijos paprastai projektuojamos Seimo posėdžių salėje, tą skubiąją pagalbą nebūtinai teiks psichiatrai: Seime šeimininkauja politikai.

Politinio gyvenimo logika iš pažiūros aiški ir paprasta: jei atsitinka taip, kad rinkėjų valia valstybę ima valdyti nekompetentinga, realių jos gyvenimo problemų spręsti nepajėgianti ar nenorinti valdžia, neadekvačiai suvokianti Lietuvai kilusius iššūkius, ją į protą turėtų atvesti Seimo mažuma – ne tik kaltinanti ir kritikuojanti, bet ir paaiškinanti, patarianti, pasiūlanti. Tą daryti paprasčiau, kai opozicija kalba vienu balsu, o ne pramaišiui traukia skirtingas opozicinių frakcijų retorines giesmes. Į vieną opozicijos balsą aiškiau gali įsiklausyti ir visuomenė: jai lengviau susidaryti nuomonę, kas vienu ar kitu klausimu teisus – valdžia ar opozicija. Išradinėti lietuviško dviračio nereikia, nes parlamentinės mažumos vardu kalbančio opozicijos lyderio vaidmuo teisiškai įtvirtintas Seimo statute. Bėda ta, kad šios kadencijos Seimo opozicijai šis vaidmuo arba neįdomus, arba politiškai nenaudingas.

Dar praėjusią vasarą Seimo opozicinių frakcijų atstovai pripažino, kad nebėra prasmės kalbėti apie opozicijos lyderio rinkimus. Kadangi joms sunku susikalbėti tarpusavyje, ši idėja buvo išbraukta iš politinės darbotvarkės ir, tuometinio Regionų partijos frakcijos vadovo Jono Pinskaus žodžiais tariant, palaidota. Visgi šį pavasarį numirėlis staiga pašoko ant kojų – vargu ar dėl to, kad nebeliko jį palaidojusios frakcijos lyderio, veikiau dėl sustiprėjusios kitos frakcijos, artėjančių rinkimų bei gerokai paaštrėjusios opozicijos atstovų kritikos valdančiųjų adresu. Buvęs opozicijos lyderis šios kadencijos Seime ekspremjeras Saulius Skvernelis netgi pareiškė, kad galimybė opozicijai sutelkti jėgas ir susitarti dėl bendro lyderio dabar yra bene didžiausia per kelis praėjusius metus. Anot jo, tam yra realus pagrindas, ir jei tai įvyks, demokratijai ir opozicijai bus geriau. O jeigu ne – didelės tragedijos esą irgi nebus.

Politinis egoizmas

Gali būti, kad jei ne skeptiška Darbo partijos frakcijos vadovo Andriaus Mazuronio, Seimo pirmininko pavaduotojo, pozicija dėl galimybės paremti Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ ir Mišrios Seimo narių grupės iniciatyvą tartis dėl opozicijos lyderio, jau būtume kalbėję apie galimus kandidatus ar gal net pasiektą susitarimą. Remiantis Seimo statutu, jei opozicinių frakcijų koalicija turi daugiau kaip pusę Seimo mažumai priklausančių Seimo narių, tokios frakcijos seniūnas arba koalicijos vadovas tampa Seimo opozicijos lyderiu. Nors Seimo socialdemokratai, matyt, atsižvelgę į tai, kaip jų rinkėjai įvertino bendrą socialdemokratų darbą koalicijoje su konservatoriais ir liberalais praėjusiame Seime, pasirinko atskirai vaikštančio katino vaidmenį ir atsisakė jungtis prie iniciatyvos rinkti opozicijos lyderį, tokį sumanymą palaikančioms kitoms opozicinėms frakcijoms balsų pakaktų. Kol kas panašu, kad galutinis sprendimas dėl opozicijos lyderio priklausys nuo Darbo partijos frakcijos.

Politologas Lauras Bielinis, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, paklaustas, ar opozicinių frakcijų nesugebėjimas susitarti dėl Seimo opozicijos lyderio paprasčiausiai nėra politinio jų bejėgiškumo patvirtinimas, atsakė, kad toks faktas veikiau rodo, kad tarp opozicinių frakcijų yra ganėtinai daug priešingybių ir nesutarimų. „Jos negali tarpusavyje susitarti netgi dėl tokio techniškai aiškaus dalyko, kaip opozicijos lyderio išrinkimas. Tai iš tikrųjų verčia manyti, jog ateityje sukurti darbingą šių frakcijų koaliciją bus praktiškai neįmanoma“, – pridūrė profesorius.

Situaciją, kai opozicinės frakcijos negali susitarti dėl bendrų dalykų vien dėl partijų lyderių asmeninių nesutarimų, jis pavadino esmine problema. Ar po naujų Seimo rinkimų, jeigu juos laimės vadinamosios centro kairės partijos, vienai ar kitai dabar opozicijoje dirbančiai frakcijai dėl asmeninės vadovų nesantaikos kartais neteks jungtis į opoziciją su dabartiniais valdančiaisiais?

„Čia ir yra problema. Iš tikrųjų jie negali susitarti, todėl galvoti apie tai, kad po kitų rinkimų gali susidaryti centro kairės koalicija, turėtume labai atsargiai. Akivaizdu, kad net jeigu tokia koalicija formaliai bus sudaryta, ji susipriešins tarpusavyje jau pirmojo balsavimo Seime metu. Aiškiai matome, kad nėra bendrų vardiklių, kurie galėtų juos sujungti arba leistų jiems bendradarbiauti, bent jau formaliai“, – pridūrė L.Bielinis.

Opozicinės frakcijos labai griežtai kritikuoja valdančiąją daugumą, bet ar čia nėra veidmainiavimo: jeigu jau Vyriausybė dirba taip prastai, ar dėl valstybės ir visuomenės interesų visos opozicinės jėgos neturėtų susivienyti, kad valdantiesiems būtų sunkiau priiminėti blogus sprendimus? Seimo mažumos vardu kalbantis opozicijos lyderis juk galėtų prie to veiksmingai prisidėti išsakydamas visuomenei opozicinių frakcijų poziciją aktualiausiais klausimais?

„Iš tikrųjų to nėra, ir tokia padėtis tik stiprina valdančiųjų pozicijas, leidžia jiems lengviau spręsti daugelį klausimų. Akivaizdu, kad ir tarptautinė, ir vidaus situacija nėra paprasta, valdantiesiems iš tikrųjų sunku. Bet tokia nesusitarianti ir nedarni opozicija Seimo daugumai palengvina priimti visus jos norimus sprendimus“, – sakė politologas.

L.Bielinis linkęs pritarti nuomonei apie aiškiai įžiūrimą opozicijos frakcijų politinį egoizmą. „Ko gero, tikrai galima būtų apie tai kalbėti. Tai rodo savotišką daugelio politikų nebrandumą, nes jie savo ambicijas kelia aukščiau už bendrą reikalą, už politinį veikimą vardan svarbaus tikslo. Politine prasme tokia laikysena kartais tikrai panaši į paauglišką egoizmą“, – teigė pašnekovas.

Kad girdėtų kitą nuomonę

Tai, kad Seimas iki šiol dirba be opozicijos lyderio, be kita ko, rodo opozicijos ir jos politikos silpnumą, mano Artūras Zuokas, partijos „Laisvė ir teisingumas“ pirmininko pirmasis pavaduotojas, neseniai tapęs opozicijos lyderiu Vilniaus miesto savivaldybės taryboje. „Opozicija bet kurioje demokratinėje visuomenėje yra labai svarbi, nes būtent ji ir kokybiškas jos darbas garantuoja ne tik tai, kad bus girdima kita nuomonė, bet ir tai, kad bus vykdoma valdančiosios daugumos – nesvarbu, ar Seime, ar savivaldybės taryboje – kontrolė. Tai labai svarbus instrumentas, tik gaila, kad pas mus valdantieji stengiasi kaip galima labiau apsunkinti opozicijos darbą, taip pat ir miestų tarybų lygmenyje, kur opozicijos lyderio institucija neturi pakankamų galių ir svertų atlikti savo pareigą. Pavyzdžiui, rengiant sprendimus, analizuojant dokumentus, nes tam reikia papildomo laiko ir žmogiškųjų išteklių“, – pabrėžė A.Zuokas.

Jo teigimu, politikai ir parlamente, ir savivaldybių tarybose turėtų žinoti, kad pirmiausia reikia rasti kompromisus, kurie vienija, „o ne kaip įmanoma stengtis būti pirmam prie tribūnos ar prie mikrofono siekiant pareikšti savo poziciją“. „Pavyzdžiui, aš tapau Vilniaus miesto tarybos opozicijos lyderiu. Nors tai tarsi ir priklausytų pagal pasiekimus rinkimuose – esame antra pagal dydį frakcija taryboje ir didžiausia opozicinė frakcija, – puikiai suprantu, kad politikoje reikia išmokti tartis ir dalintis politine įtaka. Blogai, kad šiandien stengiamasi būti pirmiems prie mikrofono ar skelbiant atskirąją savo nuomonę. Deja, tai nevienija skirtingų politinių partijų, todėl susitarti nepavyksta. Vilniuje mes padarėme labai paprastai: sutarėme su visomis opozicijoje esančiomis frakcijomis, kad kiekvienos atstovas galės tam tikrą laikotarpį būti opozicijos lyderiu. Padaliję kadencijos mėnesių skaičių iš opozicijos narių skaičiaus gavome, kad kiekvienam priklauso po 2 mėnesius būti opozicijos lyderiu. Tada padauginome šį skaičių iš frakcijos narių skaičiaus. Šiuo atveju „Laisvės ir teisingumo“ frakcija galės 20 mėnesių deleguoti opozicijos lyderį, po to seka lenkų atstovai, o po jų – socialdemokratai. Jei norės, galės prisijungti ir kita politinė organizacija, kuri kol kas į tai nepretenduoja. Čia pavyzdys, kad norėdami tartis galime būti žymiai įtakingesni kaip opozicija, padaryti taip, kad valdančioji dauguma girdėtų ir kitą nuomonę. Ir girdėtų tuos rinkėjus, kurie galbūt šiuose rinkimuose nelaimėjo, bet juose taip pat dalyvavo ir rėmė tam tikras politines idėjas bei politines iniciatyvas“, – sakė A.Zuokas.

Tačiau ar opozicijos lyderio skyrimas visuotinės rotacijos būdu tikrai yra geras sprendimas? Gal ne visi gali būti opozicijos lyderiais? Paklaustas, ar šios pareigos nereikalauja iš politikų tam tikrų žmogiškųjų savybių, noro ir sugebėjimų grumtis politinėje kovoje, A.Zuokas atsakė, kad visur yra svarbu ir asmeninės savybės, ir kompetencija, patirtis, gebėjimas jungti, o ne priešinti. „Bet, žinote, politika yra truputėlį kitoks žanras, negu paprastai suvokiama versle ar žurnalistikoje. Politikoje labai daug ką lemia rinkėjų pasirinkimai. Rinkėjas nebūtinai pasirenka geriausią, labiausiai išmanantį ar protingiausią žmogų, todėl tenka dirbti su tais, kurie turi rinkėjų pasitikėjimą. Tad šiuo atveju asmeninės savybės, kompetencija yra svarbu, tačiau negalima neigti ir rinkėjų valios. Tu tiesiog negali jos nevertinti“, – pabrėžė pašnekovas.

Kas suvienys kiškį su lape?

Politologas Vytautas Dumbliauskas, Mykolo Romerio universiteto docentas, mano, kad Seimo opozicijos nesugebėjimas susitarti dėl savo lyderio rodo ne opozicijos politinį nebrandumą, o protingumą. „Opozicinės frakcijos iš esmės yra konkurentės. Juk jos konkuruoja iš esmės dėl tų pačių rinkėjų. Socdemai, „darbiečiai“, S.Skvernelio partija, iš dalies „valstiečiai“ – tai vadinamosios kairiojo elektorato partijos. Jų, išskyrus gal nebent socialdemokratus, rinkėjas nėra lojalus. O už socialdemokratus visada apie 100 tūkstančių rinkėjų balsuoja. Žinoma, tas skaičius šokinėja: socdemai kartais ir 250 tūkstančių paima, ir 150 tūkstančių. Tarkime, 2016 metais gavo 183 tūkstančius balsų. O visų kitų rinkėjai yra bėgiotojai. Darbo partija 2012 metais buvo surinkusi net 270 tūkstančių balsų, o 2016 metais – tik 59 tūkstančius. Kur nuėjo daugiau nei 200 tūkstančių jų rinkėjų? Pas kitus. 2020 metais „darbiečiai“ gavo 110 tūkstančių. Šiek tiek pakilo, bet vis tiek. Už kairiąsias partijas balsuojantys rinkėjai yra labiau mobilūs, bet jie niekada nebalsuos už Tėvynės sąjungą ar Liberalų sąjūdį. Taigi, opozicinės partijos konkuruoja, ir jos negali susivienyti. Tikėtis to tolygu laukti, kol kiškis su lape susivienys. Jie kitaip negali: jeigu išsirinks vieną opozicijos lyderį, jei dėl jo susivienys, tai kaip galės savo išskirtinumą parodyti rinkėjams? O juk jiems dabar reikia parodyti, kad yra geresni už kitus, kad, tarkime, S.Skvernelio partija yra geriau už socdemus. Tai vienintelė jų taktika ir strategija: parodyti, kad aš esu geresnis už kitas kairiąsias partijas“, – sakė V.Dumbliauskas.

Jis sakė tikrai nemanantis, kad griežta valdančiosios daugumos ir Vyriausybės kritika išduoda Seimo opozicinių frakcijų siekį perimti valdžią. „Opozicija nenori nuversti šitos valdžios. Jiems ji naudinga. Juk iš esmės opozicijos ir valdančiųjų jėgos Seime apylygės. Svarstyklės vos šiek tiek pasvirusios į vieną pusę. Net jeigu opozicija persiviliotų kelis valdančiųjų žmones į savo stovyklą, naujoji dauguma vis tiek būtų silpna. O rinkimuose opozicinės partijos tikisi gauti rimtą daugumą. Kol kas visi požymiai rodo, kad socdemai po rinkimų būtų pirmi, antra liktų S.Skvernelio partija, treti – „valstiečiai“. Taigi, šios trys partijos, ko gero, formuos valdančiąją koaliciją, bet jos visos, matyt, turės gal 80, o gal ir daugiau mandatų. Kitaip tariant, tvirtą daugumą. O dabar joms valdžios nereikia – tegul apsidirba konservatoriai. Kai kurie komentatoriai jau rašo, kad opozicijai nieko nereikia daryti, Tėvynės sąjunga pati save sudirbs. Na ir iš tikrųjų, kai kurie ministrai, nenoriu minėti pavardžių, tikrai atrodo graudžiai“, – pridūrė V.Dumbliauskas.

O kaipgi opozicijoje esančios parlamentinės partijos dirbtų po rinkimų, jei gautų daugumą vietų Seime? Kaip tada susitars kiškis su lape? Politologas atsakymo toli neieškojo. „Valdžia suvienys. Grobio dalybos sucementuoja. Juk žinome, kaip tai vyksta po rinkimų: atskiros ministerijos įvertinamos balais, ir remiantis jais valdančiosios koalicijos partneriai pagal mandatų skaičių dalijasi ministrų portfelius. Yra tam tikri koeficientai, viskas jau seniai nušlifuota. Pas mus susiklostė taip, kad valdančioji koalicija iš dviejų partijų neįmanoma, reikia bent trijų. Daugiau nei dvidešimties metų rinkimų patirtis sako, kad be trijų partijų niekaip nepadarysi koalicijos“, – sakė politologas.

V.Dumbliauskas skeptiškai vertino prielaidą, kad kai kurioms naujus Seimo rinkimus laimėjusioms parlamentinėms partijoms valdančiąją koaliciją sudaryti neleistų asmeniniai jų lyderių nesutarimai. „Manau, kad Ramūnas Karbauskis neitų į Seimą, būtų keista, jeigu jis pasielgtų kitaip. Tokius pinigus vartant įsipareigoti už du tūkstančius Seimo nario, netgi Seimo komiteto pirmininko, darbui? Manau, kad jis tikrai neitų, o tai reikštų, kad jis nesimatytų visą laiką su S.Skverneliu. Man atrodo, kad tie dalykai tarp jų savaime praeis. Aš tikiu, kad jie abu yra racionalūs žmonės ir sutars. Juk sakoma, kad politikoje nėra nei amžinų draugų, nei amžinų priešų, yra tik amžini interesai. Jeigu kvepės valdžia, ar „valstiečiai“, jeigu, tarkime, būtų treti pagal Seimo mandatų skaičių ir pretenduotų į 3–4 ministrų portfelius, neitų į koaliciją? Netikiu“, – tvirtino pašnekovas.

Noras laikytis atskirai trukdo

„Pagrindinė priežastis, kodėl Seimo opozicija iki šiol neturi lyderio, yra ta, kad daug politinių jėgų opozicijoje yra susipykusios viena su kita arba turi tam tikrų nuoskaudų. Todėl ir nebūdavo dėl to tariamasi“, – sakė Mišrios Seimo narių grupės seniūnė Agnė Širinskienė. Pasak jos, kol buvo Regionų frakcija, kuriai vadovavo J.Pinskus, tol Darbo partija nenorėjo su ja bendradarbiauti, nes jis – buvęs „darbietis“. „Valstiečiai“ esą irgi jaučia nuoskaudų dėl S.Skvernelio partijos, kurios trukdo dirbti.

„Skamba juokingai, nes į Seimą žmonės ateina ne šeimas kurti, bet situacija yra tokia. O dabar situacija dėl galimybės rinkti opozicijos lyderį pasikeitė dėl to, kad Mišri Seimo narių grupė turėjo pasiskelbti opozicine. Ankstesnėse kadencijose tokio poreikio šiai frakcijai nebūdavo dėl elementarios priežasties – Mišri grupė savaime gaudavo opozicines darbotvarkes, nes valdančiosios daugumos suprasdavo, kad Seimo nariai turi pateikti savo įstatymų projektus ir jų teisės turi būti lygios. Tačiau, pasirodo, konservatoriams tai nėra savaime aišku, ir Mišriai grupei buvo atsisakyta suteikti opozicinę darbotvarkę remiantis tuo, kad mes formaliai nesame opozicija. Nors visiems tarsi turėtų būti aišku, kad Mišri Seimo narių grupė nėra valdančiosios daugumos dalis. Pasitarėme su kolegomis, ką daryti, kad ir mes galėtume sudaryti opozicinių frakcijų darbotvarkę. Nutarėme formaliai pasiskelbti opozicine frakcija, nes realiai ir taip jau buvome opozicijoje“, – sakė frakcijos vadovė.

Tada, pasak A.Širinskienės, formaliai pasikeitė ir Seimo opozicijos sudėtis: prie jos prisijungė 11 Seimo narių. „Atitinkamai turėjo keistis ir visos kitos žaidimo taisyklės. Susiklostė situacija, kad pusė opozicijos, kuri teoriškai galėtų rinkti opozicijos lyderį, neturi vieni kitiems priekaištų. Nei mes su „darbiečiais“ nesame dėl kažko susipykę, nei turime kažkokių nuoskaudų, dėl kurių negalėtume dirbti su S.Skvernelio frakcija. Todėl pradėjome kalbėtis dėl opozicijos lyderio. Nežinau, kaip reikėtų reaguoti į „darbiečių“ poziciją, nes anksčiau jie dėl to sutiko, o dabar, atrodo, jau nebesutinka. Tačiau teoriškai galimybė susitarti dėl opozicijos lyderio išlieka“, – sakė Seimo narė.

A.Širinskienė sakė sutinkanti, kad nesugebėjimas išsirinkti opozicijos lyderio rodo tam tikrą opozicinių frakcijų politinį egoizmą, nes viešasis interesas aukojamas politinei taktikai. „Taip, reikia pripažinti, kad tokio egoizmo yra. Juk opozicinės partijos viena kitą vertina konkurenciniu požiūriu. Didelė dalis jų iš tiesų konkuruoja dėl to paties rinkėjo. Panašu, kad noras su niekuo nesusisieti, laikytis atskirai Seimo opozicijai trukdo. Trukdo ir išsirinkti opozicijos lyderį, ir derinti savo darbotvarkę, nes niekada nežinai, kaip konkurentas pasielgs kito konkurento atžvilgiu. Šia prasme matėme visokiausių atvejų, ypač prieš rinkimus. Ne visada tokia konkurencija buvo garbinga.

Antra vertus, nežinau, ar ta konkurencija nekiša kojos pačioms partijoms, nes vis dėlto rinkėjai turi savo nuomonę. Kalbėdamasi su žmonėmis regionuose matau, jog juos erzina, kad opozicinės partijos nesugeba susivienyti ir priimti bendrų sprendimų. Natūralu, kad kyla priekaištai – kodėl jūs nemokate dirbti, kodėl visi riejatės tarpusavyje? Manau, kad tokio pat klausimo iš rinkėjų susilaukia labai daug Seimo narių, aš tikrai nesu išimtis. Tad kaip rinkėjai ilgalaikėje perspektyvoje reaguos į tokį nenorą tartis, dirbti kartu, iš tikrųjų nežinau. Nemanau, kad ta reakcija bus labai teigiama. Visi iš tiesų pavargo nuo tarpusavio rietenų Seime, nuo kai kurių valdančiųjų darbų ir pasirinkimų, nuo to, kad opozicija nesugeba būti vieninga. Manyčiau, kad opozicijai vienijantis visuomenei būtų pasiųstas geras ženklas, patvirtinantis, kad sugebame šnekėtis. Situacija valstybėje tikrai rimta, pakanka pasižiūrėti vien į ekonomikos smukimą. Ji turėtų padėti ir opozicijai priimti tam tikrus bendrus sprendimus. O kaip bus iš tikrųjų, pamatysime“, – svarstė A.Širinskienė.