Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Nelietuviškos giesmės atidardančiame ES vežime

Prie visų Lietuvai jau iškilusių iššūkių netikėtai prisidėjo dar vienas: Europos Parlamentas pritarė iniciatyvai peržiūrėti valstybių stojimo į Europos Sąjungą sutartis ir panaikinti jų veto teisę blokuoti šalims nepriimtinus ES sprendimus. Ar, prisidengdamas karu Ukrainoje, Briuselis vėl bando stumti federalistinės ES, kurioje garsiausiai skambėtų didžiųjų Europos valstybių balsai, projektą?

Naujos progos patylėti

„Europos Sąjunga privalo...“, „Europa turi...“ – tokiais žodžiais prasidedantys paraginimai ar pamokymai Europos Sąjungai pastaruoju metu tapo įprasti mūsų šalies prezidento ir užsienio reikalų ministro retorikoje. Jie tarsi turėtų atspindėti reikšmingą Lietuvos balsą formuojant visos bendrijos poziciją, sprendžiant Europai svarbius klausimus. Tačiau ką tik iš Strasbūro pasiųstas politinis signalas Lietuvos politikus turbūt grąžins į politinę tikrovę ir privers susimąstyti, kas iš tikrųjų slypi už jų žodžių: naivus susireikšminimas ar išties tvirtas pasiryžimas kautis už Lietuvos interesus ES?

Kalbos apie federalistinės Europos Sąjungos, kartais vadinamos Jungtinėmis Europos Valstijomis, viziją sklinda dar nuo to laiko, kai Lietuva nė nebuvo ES narė. 2003 m. plačiai nuskambėjusi Prancūzijos prezidento J.Chiraco frazė „Lietuva praleido progą patylėti“, mesta stipriai susierzinus dėl išreikšto tvirto pritarimo Jungtinėms Valstijoms, ketinusioms karine jėga pastatyti į vietą tuometinį Irako diktatorių S.Husseiną, ne tik neužmiršta. Paradoksalu, kad ji vėl aktuali: viena vertus, Lietuvos valdžios retorinis dirigavimas ES greičiau atsisakyti rusiškos naftos ir dujų, stipriau veržti sankcijų kilpą Rusijai kai kuriose ES sostinėse iš pažiūros vėl kelia susierzinimą, kita vertus, jau liguistai atrodantys dabartinio Prancūzijos lyderio E.Macrono nuolatiniai skambučiai V.Putinui, neduodantys jokių rezultatų, išskyrus eilinį Prancūzijos prezidento pažeminimą, verčia performuluoti garsiąją Lietuvai skirtą J.Chiraco frazę: o ar pati Prancūzija sugebės pasinaudoti eiline proga patylėti? Tiesiog susilaikyti nuo eilinio keliolikto skambučio, nesižeminti prieš Kremlių? Juk pažeminta Prancūzija visgi reiškia ir pažemintą ES, nors galbūt kitos jos narės turi daugiau savigarbos, nei prancūzų ar vokiečių politiniai lyderiai.

Situacija, kai didžiosios ES valstybės leidžia sau tildyti mažesniąsias, nekreipti dėmesio į jų prieštaravimus ar prašymus kai kada patylėti, iš politinių akibrokštų žanro ilgainiui gali persikelti į teisinę ES sistemą. Apie tokią galimybę labai aiškiai pasisakė Europos Parlamentas, neseniai nubalsavęs už tai, kad būtų perrašytos stojimo į ES sutartys. Europarlamentarų manymu, reikėtų peržiūrėti tam tikras pamatinių ES sutarčių dalis, kad būtų siekiama gilesnės politinės integracijos ir „tikros demokratijos“ Europos Sąjungoje. Imtis tokių permainų esą skatina 800 ES šalių piliečių, dalyvavusių viešose konsultacijose apie Europos ateitį, pareikšta nuomonė.

Skelbiama, kad pagrindinis tokio „pragmatiško federalizmo“, anot Italijos premjero M.Draghi, siekis – panaikinti valstybių narių veto teisę Europos Vadovų Taryboje tam tikrose jautriose politikos srityse. Tarp jų minima sveikatos apsauga, mokesčiai, gynybos reikalai, naujų narių priėmimas. Būtent dėl to esą ir reikėtų perrašyti stojimo į ES sutartis.

Kieno ratai, to ir giesmės?

Apžvalgininkų teigimu, jei ši rekomendacinė Europos Parlamento (EP) rezoliucija taptų ES reformavimo kelrodžiu, tai, panaikinus ES narių veto teisę, esminius sprendimus būtų galima priiminėti didele balsų dauguma, kaip jau dabar daroma kitais klausimais. Sprendimus esą galėtų priimti 15 iš 27 ES valstybių, jei jos atstovautų daugiau kaip 65 proc. iš 450 mln. ES gyventojų. Akivaizdu, kad tokia reforma būtų palanki dviem daugiausiai gyventojų turinčioms ES šalims – Vokietijai ir Prancūzijai. Taigi, jei „pragmatinio federalizmo“ siekis būtų įgyvendintas, patarlė „Kieno vežime sėdi, to ir giesmę giedi“ jau ir formaliai taptų politiniu ES principu. Turint mintyje Vokietijos, Prancūzijos ir kitų didžiųjų ES šalių gyventojų skaičių ir jų indėlį į bendrijos ekonomiką, nesunku suprasti, kad tos giesmės iš politinio ES vežimo pakeistais ratais būtų traukiamos storais vokiškais, prancūziškais, gal dar ir itališkais balsais. Mažiukų poteriavimą vežimo galugalyje kažin ar kas begirdėtų...

Tiesa, tokios reformos lauktų ilgas kelias: ES „darbo žmonių“ pateiktus 49 pasiūlymus dėl didesnės bendrijos integracijos turi paremti bent 14 valstybių, tada bus galima balsuoti dėl procedūros, kad būtų pradėtos derybos dėl galimų ES stojimo sutarčių pakeitimų. Galiausiai viskam turės pritarti 27 ES valstybių parlamentai, kai kuriose dėl to turės būti rengiami referendumai. Kita vertus, šiandien ES šalys susiduria su tokiais stipriais ekonomikos, energetikos, geopolitikos iššūkiais, kad sprendimai, kurie šiandien atrodo neįmanomi, rytoj gali tapti savaime suprantami ir netgi neatidėliotini.

Europarlamentas Juozas Olekas, Europos Parlamento socialistų ir demokratų pažangiojo aljanso frakcijos narys, sakė balsavęs už jau minėtą EP rezoliuciją.

 „Aš manau, kad kuo stipresnė ES, tuo stipresni ir mes. Jau metus įvairiose šalyse vyksta diskusija apie Europos ateitį, ir ką iš žmonių girdime? Lietuvos žemdirbiai nori dirbti tomis pačiomis sąlygomis, kaip ir kitų ES valstybių žemdirbiai, mūsų pacientai nori gauti tokį patį gydymą, kaip ir kitų Europos valstybių piliečiai. To bendrumo yra labai daug: pažiūrėkite, kilo pandemija, ES nemažai investavo į vakcinų kūrimą, po to centralizuotai jų nupirko, visos ES šalys gavo vienodą galimybę jomis pasinaudoti. Nors iš pradžių šalys narės sakė, kad ES pagalbos sveikatos apsaugos sektoriui nereikia, kad kiekviena pati tvarkysis. Bet kai atsitiko nelaimė, pasirodė, kad tos bendrystės reikia. Pažiūrėkite, kai bandome išlyginti išmokas mūsų žemdirbiams su mokamomis kitose šalyse, atsiranda tai vienų, tai kitų tam trukdančių priežasčių. Išmokos už tą patį darbą vis dar skirtingos, o mes norėtume gauti tą patį. Kuo vieningesnė Europa,  tuo visos paslaugos, visa finansinė parama būtų vienodesnė“, – argumentus dėstė europarlamentaras.

Subrendusi integracijai

J.Oleko teigimu, viskas susiję su tuo, kaip matome galimybę spręsti visas problemas kartu: kad neatsirastų vienas ar kitas, atsisakantis prisidėti – ar prie pabėgėlių priėmimo, ar prie kitų ES svarbių problemų sprendimo. „Taip atsiranda ne veto teisės, o balsų daugumos prioritetas. Prisiminkime Lietuvos istoriją: 1795 m. valstybę praradome dėl to, kad kiekvienas bajoras Seime turėjo veto teisę ir galėjo pasakyti „ne“ bet kokiam sprendimui, o tą vieną ar kitą bajorą ponia carienė Jekaterina II galėjo papirkti pasakiusi, kad jeigu tik balsuos „prieš“, gyvens kaip inkstas taukuose. Valstybingumo, istorijos, kultūros, kalbos mes negalime prarasti, bet daugiau integruotis ir priiminėti greitesnius sprendimus būtų galima. Dabar dažnai priekaištaujama, kad parama Ukrainai ne tokia greita, kaip norėtume. Bet kai kiekvienas turi veto teisę, kai sprendimą galima priimti tik bendru sutarimu, tos derybos kartais labai užtrunka, ir sprendimas praranda aktualumą“, – pabrėžė J.Olekas.

Jo manymu, Lietuva didesnei integracijai yra subrendusi: tą girdėjęs iš žmonių, nes pernai važinėdamas per Lietuvą surengė 12 konferencijų. „Niekur žmonės nesakė, kad juos Europa yra labai nuskriaudusi, suvaržiusi. Dabartiniai ES sprendimai yra mūsų sprendimai. Dabar galioja vienbalsiškumo principas, tad jei mūsų prezidentas kokiam nors sprendimui Europos Vadovų Taryboje nepritaria, to sprendimo ir nebūna. Jie atsiranda tik mums patiems balsavus. Bet jei to nebūtų ir sprendimų prasme būtume dar spartesni, turėtume žymiai didesnę naudą. Aš tikrai nematau čia pavojaus, mes visada galime priimti mums svarbius sprendimus, išreikšti nuomonę, atstovauti, suburti daugiau žmonių. Visi puikiai žinome, kad ponas Putinas finansavo M.Le Pen partiją. Jeigu ji būtų laimėjusi Prancūzijos prezidento rinkimus, būtų galėjusi labai gražiai atstovauti opozicijai ES, naudodamasi veto teise“, – sakė J.Olekas.

Paimti vadžias į savo rankas

„Tos tendencijos visada buvo. Kartais juokaudamas sakau, kad dideliems berniukams atsibodo žaisti demokratiją – ypač po didžiosios ES plėtros, kai Vokietija, Prancūzija ir kitos didžiosios Europos valstybės pamatė, jog mažesnės šalys gali sėkmingai mobilizuotis ir apginti savo interesus“, – taip savo komentarą apie EP priimtą rezoliuciją dėl didesnės integracijos pradėjo Audronius Ažubalis, Seimo Europos reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas, Užsienio reikalų komiteto narys, buvęs Lietuvos užsienio reikalų ministras.

Politiko teigimu, dabar bandoma prisidengti Ukrainos karu, sankcijomis. „Bet čia, sakyčiau, toks figos lapelis, ir labai nesąžiningas. Todėl, kad pasižiūrėję pamatytume, jog būtent Vokietija, Prancūzija ir kai kurios kitos ES šalys išaugino šitą žvėrį rytuose. Sakyčiau, tai buvo efektyvi didžiųjų Europos valstybių dvigubos paskirties politika, kai žodžiais ir Europos Parlamentas, ir kitos institucijos pasisakydavo prieš „Nord Stream-2“ dujotiekį, tačiau leisdavo valstybėms narėms lengvai išvengti sankcijų. Po Krymo okupacijos 2014 m. Europos Komisija nusprendė uždrausti karinės ir dvigubos paskirties prekių tiekimą Rusijai, bet tiems kontraktams, kurie buvo sudaryti iki 2014 m., tai negaliojo. O ką tai reiškia? Kontraktas gali būti papildytas, perrašytas ir t.t. Todėl, pavyzdžiui, visa Rusijos tankų elektronika yra puikiai sukomponuota iš Vokietijos tiekėjų produkcijos. Matome, kad ES veikia efektyviai – turiu mintyje tai, kaip buvo sureaguota – tačiau kai kas nori prisidengti ir paimti vadžias į savo rankas“, – sakė A.Ažubalis.

Giesmės iš politinio ES vežimo pakeistais ratais būtų traukiamos storais vokiškais, prancūziškais, gal dar itališkais balsais. Mažiukų poteriavimą vežimo galugalyje kažin ar kas begirdėtų...

Jis EP norą mažinti nacionalinių valstybių teises laiko suprantamu – esą kiekviena organizacija nori daugiau galių. „Siekia įstatymų inciatyvos teisės, siekia sujungti Europos Vadovų Tarybos ir Europos Komisijos prezidento struktūrą, taip sukeliant didelę makalynę... Lygiai taip pat kalbama apie bendraueuropinius partinius sąrašus, tada Lietuvai jokių šansų neliktų. Europos liaudies partija jau oficialiai siūlo kurti Europos kariuomenę: tai rodo, kad einama ne tik federalizmo, bet jau ir unitarinės valstybės link. Bet reikia atsiminti vieną dalyką: Lietuva ir kitos valstybės savo laiku į ES įstojo pagal Lisabonos sutartį. Ir nepakeitus jos, šie sumanymai, ko gero, taip ir liks tik gadinantys nervus tiems, kurie nori tikros valstybių sąjungos“, – pridūrė politikas.

A.Ažubalis sakė tokius sumanymus vertinantis kaip bandymus supriešinti valstybes nares, griauti ES santarvę. „Įsivaizduokime, kad toks dalykas pavyksta: 5 ar 6 valstybės priima sprendimą. Tai ar likusios valstybės tokiu atveju būtų patenkintos? Aišku, kad ne. O kai jos yra nepatenkintos, tada lauks progos kažkur pakišti koją toms 5 valstybėms. Taip atnešamas amžinos nesantaikos obuolys. Jau esu rašęs, kad prasidėjęs Europos Ateities forumas tebuvo širma, bandant pakeisti ES institucinę sąrangą. Prisidengus ES piliečių pageidavimais, kurie man labai primena sovietiniais laikais rengtus darbo kolektyvų susirinkimus, kai buvo rašomi laiškai partijai ir vyriausybei, o jos negalėdavo neatsižvelgti į darbininkų ir valstiečių prašymus. Čia lygiai tas pats: į dalies ES piliečių lūpas buvo įdėtas ir vienbalsiškumo principas, ir EP įstatymų iniciatyvos teisė, ir Europos kariuomenės iniciatyva. Tai buvo bandymas, kuriam labai pritarė ir Vokietija, ir Prancūzija, ir EP dauguma. Jis nepavyko, bet, kaip matau, ir toliau bandoma spausti“, – svarstė pašnekovas.

A.Ažubalio teigimu, daugelis ES narių pabrėžia, kad ES buvo sukurta nacionalinių valstybių pagrindu. Šios valstybės turi veto teisę tam tikrais esminiais klausimais, ją įkūnija Europos Vadovų Taryba. „Taigi, manau, kad tai eilinis bandymas, bet jis nepasiseks. Valstybės narės tikrai neatsisakys teisės pasisakyti užsienio ir gynybos politikos klausimais. Tos šalys, kurios yra ir NATO narės, tikrai neleis įgyvendinti tokius ne visiškai protingus siūlymus dėl kariuomenės – vien todėl, kad tai supriešintų su NATO. Todėl sakau: visi šitie idėjų, atsiprašant, kalviai iš tikrųjų dirba Rusijai. Todėl, kad jie silpnina ES, kurdami konfliktą, kuriam dabar, manau, nėra laiko. Mes neturime prabangos dabar svarstyti tokius klausimus“, – pabrėžė A.Ažubalis.

Siūlo ruoštis permainoms

Politologas Bernaras Ivanovas, Vytauto Didžiojo universiteto docentas, atkreipė dėmesį, kad ES iš tikrųjų yra iškilusi egzistencinė problema: būti arba žūti. Pasak jo, perspėjantis skambutis, nepaisant visų manipuliacijų iš Rusijos pusės, nuskambėjo „Brexit“ metu, britams traukiantis iš ES. „Galima sakyti, kad „Brexit“ katalizavo pokyčių ES procesus: arba kažkokia raida, federalistinės tendencijos, arba žlugimas. Šia prasme aš vis dėlto sveikinčiau tokią iniciatyvą, nes matome, kad to chaoso, biurokratinio pliurpimo ES labai daug. Žinoma, ta rezoliucija simbolinė, bet ji rodo tendenciją. Mes iš tikrųjų stovime didžiulės grėsmės akivaizdoje, nereikia manyti, kad kas nors pasibaigs su Ukraina. Čia tik didžiulio konflikto, didžiulės epochos, naujo tarptautinių santykių formato, naujos tarptautinio saugumo architektūros pradžia“, – sakė B.Ivanovas.

Politologas siūlo ruoštis permainoms: „Faktiškai su Jungtinėmis Tautomis viskas baigta, tai, ką dabar matome – visiškas biurokratinis išsigimimas. Tie korumpuoti valdininkai, kurie dabar valdo Jungtines Tautas, darys viską, kad palaikytų Rusiją, nes Putinui labai naudinga išlaikyti šitą beprasmišką griozdą. Jis yra užsėdęs Saugumo Tarybą, ir tas postas su veto teise jam labai svarbus. V.Zelenskis buvo teisus, pasiūlęs Jungtinėms Tautoms skirstytis. Reikalingas naujas galios centras, mes jo kontūrus turbūt matėme Raimštaino oro pajėgų bazėje Vokietijoje. Ten susirinkę 43 valstybių atstovai faktiškai yra to naujo galios centro branduolys“, – teigė pašnekovas,

Pasak B.Ivanovo, ES kaip politinis viršnacionalinis darinys šiame kontekste labai svarbus. Betvarkė ES, betvarkė tarptautinio saugumo srityje Lietuvai esą yra pražūtingas dalykas. „Mes esame tokioje situacijoje, kai bet kuris lūžis mums reiškia egzistencinę pražūtį. Nereikia manyti, kad čia tik kažkokie teoriniai pasvarstymai. Ne. Mes arba išliksim, arba žūsim, nes jeigu ne ES ir NATO, mūsų jau nebebūtų. Būtume jau seniai išsprogdinti, orkai stovėtų išsirikiavę ir plotų katučių. Mus visus Putinas vienareikšmiškai naciais vadina. Tad šia prasme ES federalizacijos tendenciją sveikinčiau. Ar jis bus stipri, kiek politinio ryžto pamatysime ją įgyvendinant, dar nežinia, bet aš manau, kad karas viską pakeitė. Įlenkti protai truputėlį atšoko, korupciniai Rusijos siurbliai atsijungė, ir dabar stebėsime, kaip formuojasi nauja tarptautinio saugumo architektūra. Nes be šito mes niekaip neišsisuksime: Jungtinių Tautų faktiškai nėra, Putino Rusija ruošiasi žiauriai ir kruvinai eskalacijai, todėl konsolidacinis ES vektorius yra esminis“, – sakė politologas. 

Skambios idėjos, menki darbai

Politologas Linas Kojala, Rytų Europos studijų centro direktorius, santūriai vertino EP priimtą rezoliuciją dėl didesnės ES integracijos. Anot jo, EP buvo siūlomos įvairios skambios idėjos dėl Europos integracijos ateities, bet tai nėra ta institucija, kuri gali priimti tokio pobūdžio sprendimus. „Jiems reikalingas valstybių pritarimas. Matyt, kad šiandien ES, ypač karo Ukrainoje kontekste, imtasi permąstyti, kokia turėtų būti ES ateitis, bet kol kas nematome jokių požymių, verčiančių manyti, kad galėtų būti drastiškai gilinama integracija, ypač tose srityse, kurios ES valstybėms yra politiškai jautrios: mokesčiai, užsienio politika, kariniai reikalai“, – sakė L.Kojala.

Anot jo, krizės yra paskata politinei diskusijai. Pašnekovo manymu, Europos Parlamento nariai turbūt turi daugiausiai galimybių laisvai kalbėti ir diskutuoti apie tokias idėjas – tai viena iš parlamento funkcijų. Todėl esą ir matome tuos siūlymus, kokia galėtų būti Europa po pandemijos, po Rusijos agresijos, po situacijos, kai tampa akivaizdu, jog pasaulis po kelerių metų bus stipriai pasikeitęs, ir kad ES taip pat turės keistis. „Tačiau kokia kryptimi, ko gero spręs Europos Vadovų Taryba, kurioje susitinka ES valstybių premjerai ir prezidentai, nes tai yra ta institucija, kuri brėžia strategines ES gaires“, – pridūrė pašnekovas.

Paklaustas, ar didžiosios ES valstybės yra suinteresuotos „pragmatišku federalizmu“, L.Kojala atsakė, kad jos paprastai į tai žvelgia atsargiai. „Viena vertus, mes kartais girdime skambius politinius pareiškimus: prieš keletą metų Vokietijos kanclerė A.Merkel ir Prancūzijos prezidentas E.Macronas kalbėjo apie Europos kariuomenės idėją, bet praktikoje galėjome konstatuoti, kad per pastarąjį dešimtmetį ne tiek jau daug reikšmingų žingsnių žengta Europos integracijos kontekste, kurie vestų federalizmo link. Bene ryškiausias buvo žengtas per pandemiją: tai specialaus gelbėjimo fondo, galinčio ES vardu skolintis iš rinkų, įsteigimas. Taip buvo sudaryta galimybė papildomais finansiniais ištekliais spręsti ES valstybėms kylančias problemas. Bet kitų labai skambių idėjų, kaip, pavyzdžiui, ES kariuomenės, realizacija praktikoje labai lėta arba išvis nevyksta. Juk ir Vokietija visuomet gana atsargiai vertino idėją, kad Europa kada nors turėtų tapti federaline valstybe“, – sakė L.Kojala.

Jo manymu, galimas vienbalsiškumo principas priimant ES sprendimus priklausys nuo srities, kurioje toks sprendimas būtų taikomas. Politologo teigimu, jau ir dabar yra sričių, kuriose priimant sprendimus naudojama kvalifikuota balsų dauguma, kur nereikia absoliutaus visų valstybių pritarimo.

„Bet tų sričių sąlyginai nėra daug. Dabar diskusija vyksta dėl užsienio politikos, sankcijų – galbūt čia irgi pakaktų kvalifikuotos daugumos, nepalikus kiekvienai valstybei veto teisės. Vengrijos pavyzdys vetuojant sprendimą dėl sankcijų rusiškai naftai yra iliustratyvus: viena ar kelios ES valstybės gali blokuoti bendrą ES poziciją, kuriai pritaria daugiau nei 20 kitų valstybių. Ta diskusija, aš manau, vyks, bet nėra lengva pasiekti sutarimą dėl tokio žingsnio. Tam, kad ES judėtų didesnės integracijos kryptimi, ko gero reikėtų svarstyti apie ES sutarties keitimą. Bet tam irgi reikia visų valstybių pritarimo, vėl reikės derinti visų valstybių interesus. Kiekviena šalis turi veto teisę, tad toks procesas nebūna lengvas. Taigi, neturėtume manyti, kad gali būti žengiami labai drastiški žingsniai per labai trumpą laiką“, – apibendrino L.Kojala.

Rekomenduojami video