Nuo liepos 1 d. įsigaliojo naujasis Darbo kodeksas. Su šio teisės akto ir kitų socialinio modelio įstatymų kūrėjų grupei vadovavusiu Vilniaus universiteto Teisės fakulteto dekanu prof. dr. Tomu Davuliu kalbamės apie tai, kaip naujasis Darbo kodeksas turėtų pakeisti darbo santykius Lietuvoje.

Ar esate patenkintas savo ir savo kolegų darbo kuriant naująjį Darbo kodeksą rezultatu? Koks jis atrodo dabar, praleistas pro visus politinių sprendimų priėmimo ir įstatymų leidybos mechanizmo agregatus?

Manau, kad iš esmės pavyko pasiekti mūsų iš pradžių keltus tikslus: išlaikyti Lietuvos darbo rinkos konkurencingumą atsižvelgiant į tai, kaip per pastaruosius 20 metų savo darbo santykius pakeitė gretimos šalys. Kad labai neišsiskirtume iš kitų šalių, teko peržiūrėti tokius dalykus, kaip įspėjimo dėl atleidimo iš darbo terminai, išeitinės išmokos, terminuotos sutartys, jų sudarymo galimybės, darbo laiko reguliavimas. Faktiškai buvo trys pagrindiniai blokai: darbo sutarčių rūšys, atleidimas iš darbo ir darbo laikas. Svarbiausi dalykai, kurie suteiktų lankstumo mūsų darbo santykiams. Šiuos dalykus su nežymiais pakeitimais pavyko išlaikyti, ir jie kodekse atsispindi.

Kadangi siekėme subalansuoti garantijas, norėjome įtvirtinti daugiau darbuotojų teisių. Kalbu apie lankstumą darbo santykiuose, kad darbuotojas galėtų pasirinkti, ar dirbti ne visą darbo dieną, ar dirbti namie, ar dalytis darbo vietą su kitu kolega. Kitaip tariant, kad darbo santykių dinamika keistųsi taip, kaip palankiau darbuotojui, pavyzdžiui, atsižvelgiant į jo šeiminius įsipareigojimus, galimybę laisviau tvarkyti savo darbo laiką.

Darbuotojų teisės sustiprintos ir dėl dalykų, kuriuos anksčiau reguliavo civilinės teisės normos, pavyzdžiui, konfidencialios informacijos apsauga tapo darbo teisės objektu. Kitaip tariant, mes sureguliavome tokius praktikoje pasitaikančius klausimus, kaip draudimas konkuruoti, duomenų, konfidencialios informacijos ar darbuotojo orumo apsauga – ar darbdavys gali darbuotoją sekti darbo vietoje, filmuoti ir t.t. Visa tai aptarta Darbo kodekse. Dabar suteikiama galimybė aiškiau matyti tas teises ir jas ginti. O jų gynimas vyks sustiprinus darbo ginčų komisijų pirmines grandis, į kurias darbuotojai ir darbdaviai turi kreiptis dėl iškilusių darbo ginčų. Visi ginčai, išskyrus keletą labai smulkių kategorijų, iš pradžių turi būti išnagrinėti darbo ginčų komisijoje prie Darbo inspekcijos. Tai yra nemokamas, greitas, patogus darbo ginčų sprendimo būdas.

Faktiškai dėl to darbuotojų teisės bus apsaugotos efektyviau. Dar vienas dalykas, kurį reikėtų paminėti – lengvesnė biurokratinė ir administracinė našta. Sumažės mūsų pamėgtų popieriukų, parašų dėliojimo, niekam nereikalingos apskaitos. Sumažintas dokumentų skaičius, suteikiama galimybė viską tvarkyti elektroniniu būdu, todėl taps paprastesnė dokumentų apyvarta.

Naujasis Darbo kodeksas tapo labai rimta Seimo rinkimų kampanijos tema, jis ligi šiol griežtai kritikuojamas dėl to, kad neva vienašališkai atspindi darbdavių interesus. Ar sutinkate su tokia kritika?

Žinote, jeigu ištrauktume kelis elementus iš Darbo kodekso ir vien tik apie juos kalbėtume, galėtume sakyti, jog tai – liberali pozicija. Tačiau kritikai nutyli, dažnai ir sąmoningai, visai kitus aspektus, kurie sukelia darbdaviams labai daug nepatogumų ir sumažina jų galimybes laisvai tvarkytis įmonėje. Kažkodėl niekas nekalba apie tai, kad, pavyzdžiui, terminuotų sutarčių sudarymas susietas su tam tikru darbdavių veiksmų apribojimu. Pavyzdžiui, dabar jie turi sumokėti išeitinę išmoką pasibaigus terminuotai sutarčiai. Jie turi įspėti darbuotojus dėl tokios sutarties nutraukimo, mokėti dvigubai didesnę nedarbo socialinio draudimo įmoką, ir taip toliau. Kitaip tariant, ruošdami Darbo kodekso projektą siekėme balansuoti teises, vienų teisių praradimą kompensuoti kitų teisių suteikimu. Ir tas antrasis aspektas – mūsų skaičiavimais 60 naujų teisių darbuotojams – kažkaip pranyksta tose diskusijose, visi sutelkia dėmesį tik į tas fragmentines nuostatas. Tačiau atkreipsiu jūsų dėmesį, kad tas vadinamasis darbo santykių liberalizmas nesiekia toliau, nei leidžia ES teisė. Kitaip tariant, jis nėra kažkoks laukinis, antihumaniškas ar panašiai. Ne. Tiesiog turėjome archajiškas, iš tarybinių laikų paveldėtas darbo teisės normas. Viena vertus, vertinant investicinį klimatą gretimose šalyse ir pas mus, mes formaliai atrodėme blogai, kita vertus, praktikoje tų normų net nebuvo laikomasi. Tad kyla klausimas – kam reikia neveikiančių normų?

Kai kurie skeptikai sako, kad Lietuvos darbo rinkoje veikia nerašytos teisės normos, čia stipresnė paprotinė teisė, o ne formalioji. Kaip šiuo požiūriu situaciją galėtų pakeisti naujasis Darbo kodeksas?

Jau šiame klausime slypi atsakymas: vienas iš mūsų tikslų – padaryti taip, kad tie skirtingi teisiniai darbo santykių pasauliai, tai, kas parašyta įstatymuose ir tai, kas iš tikrųjų vyksta įmonėse bei teismuose, suartėtų. Tas suartinimas tam tikra prasme vyksta per prablaivinimą – ir politikų, ir profesinių sąjungų, ir darbuotojų, ir darbdavių. Pagaliau turime pasakyti, kad taip, kaip yra dabar, toliau būti nebegali. Ir kitų galimybių, kaip tik kurti realiai veikiančias normas, keisti esamą reguliavimą, aš nematau. Mes siekiame, kad darbo teisės normos būtų aiškios, tikslios, kad nebūtų perteklinių, ir kad tų normų būtų laikomasi. Pakalbėkime, pavyzdžiui, apie viršvalandžius: paklauskite darbuotojų, kiek įmonėse jų registruojama, ir kiek jų apmokama. Jūs gausite atsakymą, kad niekas viršvalandžių neregistruoja arba labai mažai kas tai daro, o apmokėjimas vyksta nežinia kaip – „po stalu“, priedais, priemokom kažkokiom ir panašiai, jei tik išvis tai daroma. Tai visiškai necivilizuotas kelias. Kodėl mes iki to atėjome? Todėl, kad įstatymų leidėjas faktiškai draudė dirbti viršvalandžius, ir dėl to stūmė abi darbo santykių šalis į pilkąją zoną, kad jie kaip du nusikaltėliai ar nusižengėliai slapta dėl to susitartų. Kad darbuotojas dirbtų viršvalandžius, o darbdavys kažkaip juos apmokėtų. O kodėl taip nutiko? Todėl, kad įstatymų leidėjas per griežtai, neprotingai buvo sureguliavęs šį klausimą.

Kaip naujasis socialinis modelis, ir konkrečiai Darbo kodeksas, galėtų atsiliepti kaimo žmonių gyvenimui?

Pirmoji juntama permaina – nežinios baimė. Dabar Lietuvoje ir dirbantieji, ir darbdaviai yra šiek tiek sutrikę, yra naujų reikalavimų, keliamų atskirais atvejais. Norėčiau nuraminti, nereikėtų skubėti pulti į kraštutinumus. Darbo santykių niekas nenori radikaliai pakeisti. Pirmasis patarimas – susipažinti su tomis naujomis normomis ir siekti dialogo, pagarbos vienas kitam. Darbo kodekse yra įdėta nemažai programinio pobūdžio nuostatų, pavyzdžiui, „darbuotojas turi prašyti“, „darbdavys turi apsvarstyti“, motyvuoti savo sprendimą, ir panašiai. Tas pats pasakyta ir apie darbo tarybas, kurios tampa privalomos. Darbo tarybų prasmė – kad patys darbuotojai su darbdaviais kalbėtųsi. Apie tai, ko reikia, kad jie įmonėje jaustųsi gerai, kaip jie gali prisidėti prie jos gerovės, o drauge prie savo darbo santykių gerovės. Taigi šiuo požiūriu dialogas, kooperacija, bendradarbiavimas yra labai reikalingi. Lietuvą, mus visus žlugdo nepagarba vienas kitam, verslo demonizavimas iš vienos pusės ir blogas elgesys su darbuotojais iš kai kurių darbdavių pusės. Tą praktiką tikrai reikia išgyvendinti.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi Arvydas Praninskas