Pedagogų streikas pateikė daugiau klausimų nei atsakymų ir supriešino visuomenę bei pačius mokytojus. Akivaizdu, kad teisėtomis ir demokratinėmis priemonėmis už savo teises kovojantys mokytojai apnuogino paradoksalią situaciją: užuot prispaudę uodegą valdžiai, labiausiai, ko gero, nuskriaudė to mažiausiai nusipelniusius – mokinius.

Siūlo penkis milijonus

Ši žiema Vilniaus Kristoforo progimnazijos mokinei Mėtai P. kaip niekada nuostabi: kas gali būti geriau už galimybę lankyti mokyklą, susitikti su draugais ir... nesimokyti. „Streikas galėtų tęstis iki pat vasaros atostogų“, – prisipažino ji. O streikuojantiems ir savo darbo nedirbantiems mokytojams tokia situacija džiaugsmo nekelia.

Streikuotojų susitikimas išvakarėse su ministru pirmininku Algirdu Butkevičiumi jokių rezultatų nedavė, tik pažadus, kad bus geriau. Mokytojai reikalauja pakelti atlyginimus, atkurti mokinio krepšelio dydį iki prieškrizinio lygio, mažinti vaikų skaičių klasėse ir darželių grupėse. Vyriausybė pedagogų lūkesčiams patenkinti siūlo 5 milijonus eurų, o streikuotojai reikalauja bent septyniolikos.

Pirmadienio rytmetį Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkas Andrius Navickas dar tikėjosi, kad streikas ilgai nesitęs, greitai viskas turėtų išsispręsti. Tačiau tikrovė pasirodė ne tokia optimistinė: profesinės sąjungos nesusitarė su Vyriausybės atstovais dėl jo nutraukimo.

Nesėkmingos derybos

„Derybos sekėsi gerai, tačiau kai tik pradedame kalbėti apie finansinius reikalus, taip iš karto prasideda: imkite Švietimo ministerijos siūlomus 5 milijonus, – pasakojo Aldona Kindurienė, Krikščioniškosios švietimo darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkė. – Bet mūsų tai netenkina, sieksime savo tikslų, tai aiškiai pasakėme ir Vyriausybei. Jie tvirtina, kad viską turi išspręsti Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM), o mes reikalaujame, kad prisidėtų ir Finansų ministerija. Vicekancleris Rimantas Vaitkus mums sako, kad tada tektų peržiūrėti biudžetą, kas yra ne Vyriausybės, o Seimo prerogatyva, todėl esą jiems rankos surištos.“

Savivaldybių duomenimis, vasario 22 d. pedagogai streikavo 43 savivaldybėse 233 švietimo įstaigose: 201-oje bendrojo ugdymo mokykloje, 30-yje ikimokyklinio ugdymo įstaigų, 2-ose neformaliojo ugdymo įstaigose. Iš viso streikas apima 9,81 proc. švietimo įstaigų. Pasak A.Kindurienės, mokytojai nusiteikę nenusileisti, nes švietimas iš tiesų jau merdi: „Šią savaitę pamokų streikuojančių mokyklų mokiniams tikėtis neverta, gal stebuklas įvyks trečiadienį po numatyto susitikimo su Vyriausybės atstovais, – svarstė profesinės sąjungos pirmininkė. – Tačiau mokiniai vis tiek turi eiti į mokyklą ir užsiimti kita veikla, visa tai derinama su direktoriumi.“

Nutraukiamos darbo sutartys

Vilniaus Žirmūnų gimnazijoje dirbanti A.Kindurienė pripažino, kad streikuoti nėra taip paprasta: „Suorganizuoti ir išlaikyti mokytojus labai sunku. Pagal Darbo kodeksą streikuojančiam žmogui darbo sutartis laikinai nutraukiama, derybų būdu su mokyklų vadovais ji gali būti vėl sudaroma. Parengėme raštus, kad mokytojai pasižada išdėstyti praleistas temas.“ Pasak jos, streikas – kiekvieno asmeninis apsisprendimas, mokytojams leidžiama pasirinkti – jei nenori streikuoti, jų pamokos vyksta. Savo tiesą mokytojai pasiryžę įrodyti ir precedentas tokiam pareiškimui yra. 2008-aisiais metais pedagogų streikas tęsėsi 17 dienų. „Gal darysime taip: vienos mokyklos baigia, kitos pradeda, nes esame nusiteikę labai ryžtingai“, – sakė A.Kindurienė.

O buvęs profesinių sąjungų lyderis Aleksas Bružas mano, kad dėl 17 milijonų streikuoti nėra gera išeitis. „Gal užtektų paspausti Vyriausybę kitais būdais, nes jai tai – juokinga suma“, – sakė jis. Anot jo, visada reikia elgtis taip, kad mokytojai nukentėtų mažiausiai, nes dažnai po streiko reikia tartis su mokyklų vadovais, kad neatleistų streikavusiųjų.

Visiems darbo neužtenka

Statistikos departamento duomenimis, vidutinis Lietuvos mokytojo atlyginimas, neatskaičius mokesčių, yra 823,4 euro per mėnesį. ŠMM skelbia, kad daugiau kaip pusė mokytojų turi 18–27 pamokas per savaitę. 18 pamokų per savaitę turintis bendrojo ugdymo mokytojas, priklausomai nuo stažo ir kvalifikacijos, uždirba 518–952 eurų, turintis 27 pamokas – 777–1 350 eurų per mėnesį. Tačiau trečdalis mokytojų dirba ne visu krūviu, apie dešimtadalį visų pedagogų turi mažiau kaip 9 pamokas per savaitę.

Tačiau šie sausi skaičiai gali papiktinti Lietuvos gyventojus, kurie linkę kaltinti mokytojus, esą pastarieji iš gero gyvenimo taip elgiasi. Mokytojo atlyginimas priklauso nuo išsilavinimo, stažo, kvalifikacinės kategorijos ir pedagoginių valandų, kurias sudaro darbas su mokiniais pamokų metu ir papildomos pasiruošimo pamokos, mokinių darbų tikrinimas ir pan. Atlyginimas priklauso ir nuo to, ar mokytojas turi auklėjamąją klasę, vadovauja būreliams, atlieka kitus darbus, ir pan. Tačiau problema ta, kad mokyklose, kur yra mažai mokinių, mokytojas neturi pakankamo kiekio valandų, todėl ir uždarbis mažas. Už tą patį darbą provincijoje pedagogai gali gauti ir dvigubai mažesnį atlyginimą nei mieste. Taigi svarbiausia problema yra ta, kad daug pedagogų neišdirba pakankamai valandų, nes pernelyg daug mokyklų, pernelyg daug mokytojų, todėl visiems darbo ir neužtenka.

Abiturientai nepritaria

Mėta gali pasidžiaugti: ko gero, įsisiūbavęs streikas taip lengvai nenurims. Tačiau penktoje progimnazijos klasėje besimokančiai mergaitei iš tiesų dar nerūpi nei egzaminai, nei kuo bus užaugusi. Juk mokytojų streiką palaiko ir jos tėveliai, kuriems labai svarbu, kad atžalą mokytų savo vertę žinantys ir darbu besididžiuojantys mokytojai.

Tačiau visai kitaip mąsto aukštesniųjų klasių moksleiviai. Jogailei šie metai – paskutiniai. Apie medicinos studijas svajojanti mergina patiria įtampą, todėl tokios atokvėpio valandos ir trintis mokykloje jos visai nedžiugina. Silpnoji jos vieta – lietuvių kalba, todėl mergina nekantriai laukia, kada gi prasidės normalios pamokos ir konsultacijos. Galimybė pasivyti mokslus Jogailės nedžiugina, nes jos diena ir taip kruopščiai suplanuota, todėl ši situacija jai jau pradeda kelti stresą.

Geriausiai apie tai gali papasakoti Lietuvos moksleivių prezidentė Akvilė Burneikaitė, kuri pripažįsta, kad šioje kovoje labiausiai nukenčia nekalti žmonės – moksleiviai. „Pakaks savo ginčuose moksleivius naudoti kaip pėstininkų figūrėles. Moksleiviams, ypač abiturientams, kurie ir taip patiria nemažai streso prieš kalbėjimo įskaitas ir bandomuosius egzaminus, skaičiuoja paskutines dienas iki brandos egzaminų, kiekviena pamoka yra svarbi“, – sakė ji. Moksleivių atstovė pripažįsta, kad būtina ieškoti kompromiso ir spręsti švietimo bėdas, bet ne moksleivių sąskaita, todėl streikas turėtų būti nutrauktas.

Nereikia forsuoti

Vytautas Gapšys, Seimo narys

Suprantame mokytojų lūkesčius ir pritariame jų reikalavimams. Kiekvienas nori, kad pajamos už darbą būtų adekvačios, pateisinamas. Norime prisidėti sprendžiant šias problemas, kad dėl šios situacijos nenukentėtų mokiniai. Manau, rasti 19 milijonų nesunku: jei 5 milijonus rado ŠMM, tai Vyriausybė, įdėjusi pastangų, rastų ir likusius. Tikiuosi, sprendimas bus rastas.

Žinau, kad švietimo darbuotojams trūksta krūvio, iš tiesų pas mus mokyklų tinklas platus, tačiau kai pradedama kalbėti apie optimizaciją, akys nukrypsta į kaimo mokyklas. Jos – kultūros židiniai kaimiškose vietovėse, tad jei jas lengva ranka uždarysime, pasekmės gali būti daug blogesnės. Mokyklų optimizavimą vertiname labai atsargiai, suprantame, kad dėl mokinių mažėjimo tai reikės daryti, tačiau nenorime, kad tai sukeltų neigiamų padarinių. Pagaliau kaip atrinkti tas mokyklas, kurios bus uždarytos. Nemanau, kad vežioti vaikus į mokyklas, esančias toli, yra išeitis. Optimizavimas turi vykti natūraliai, nereikia forsuoti.

Tik fragmentiški pažadai

Eligijus Masiulis, Seimo narys

Mokytojų streiką vertinu kaip teisėtą veiksmą, nes jie išnaudojo visas priemones, kalbėdamiesi su Vyriausybe, bet pastarosios kalbos liko tik pažadais. Jų reikalavimai padidinti darbo užmokestį ir sumažinti mokinių skaičių teisėti. Mūsų pedagogų atlyginimas mažiausias visoje ES.

Neterminuotas mokytojų streikas teisėtas, bet abiturientams blogai. Didžiulė problema yra ta, kad Vyriausybė ir ŠMM nepateikė mokytojams plano, kaip per ketverius metus pasiekti, kad jų atlyginimai kiltų, o ugdomų vaikų sumažėtų. Iš tiesų situacija dabar tokia: vaikų mažėja, o mokytojų skaičius lieka toks pat, todėl būtina pateikti aiškų planą, kaip mažinti ir pedagogų skaičių, kad visa tai vyktų civilizuotai ir neskausmingai. Kol kas matau tik fragmentiškus Vyriausybės pažadus, nieko konkretaus.