Mokslo metai jau įsibėgėjo. Kiekvieną rytą į mokyklas skubančių moksleivių kuprinėse sudėta viskas, ko reikia pamokoms. Nemažai vietos jose užima ir pratybų sąsiuviniai. Būtent dėl jų kasmet įsiplieskia karštos diskusijos.

Skirtingos nuomonės

Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM) kiekvienam mokiniui skiria mokinio krepšelį. Jo lėšos naudojamos vadovėliams ir kitoms mokymo priemonėms pirkti, pažintinei mokinių veiklai, profesiniam orientavimui ir kitoms reikmėms. Tėvai labai džiaugtųsi, jei krepšelyje atsirastų papildomų lėšų, iš kurių būtų perkami ir pratybų sąsiuviniai.

Sostinėje gyvenanti Rūta, šiais metais į mokyklą išleidusi pirmoką, trečioką ir šeštoką, neslėpė už vaikų pratybas paklojusi daugiau nei pusantro šimto eurų. „Turintiesiems vieną atžalą gal ir nestipriai duoda per kišenę, bet kai turi daugiau vaikų, „nemokamas mokslas“ atsieina labai brangiai. Nejaugi mūsų valstybė tokia neturtinga, kad negali rasti lėšų pratyboms? – klausė moteris.

Auginantieji vieną vaiką retai kada kelia tokį klausimą. „Kodėl norime, kad viskas būtų nemokama? Juk suskaičiavus, kiek kainuoja tos pratybos vienam mėnesiui, pamatytume, jog išeitų penki šeši eurai“, – kalbėjo kita mama Sigutė Kaminskienė.

Kai kurie šnekinti tėvai skundėsi ne pratybų kainomis, o jų trūkumu prekybos vietose. Be to, abejotina gimdytojams atrodo ir kai kurių pratybų kokybė: esą neracionaliai naudojamas popierius, puslapiai pustuščiai, sąsiuviniai dideli, vaikams sunku juos nešiotis. Kas galėtų paneigti, kad tai naudinga leidėjams?

Taupo, kiek gali

„Akivaizdu, kad pratybų sąsiuvinius leisti naudinga, nes jų reikia kasmet, o nauji vadovėliai kasmet nebūtini. Sovietmečiu visos užduotys buvo vadovėliuose, ir ne ką prasčiau išmokome“, – įsitikinusi prieš 40 metų vidurinę mokyklą baigusi Vilma Jackuvienė. Tačiau su jos nuomone vargu ar sutiktų šių dienų mokytojai.

Sostinės „Vyturio“ mokyklos mokytoja metodininkė, ugdymo skyriaus vedėja Meilė Stungytė neabejojo, kad pratybų sąsiuviniai yra didelė paspirtis mokytojams, o tai, kad jie esą gali būti perkami iš mokinio krepšelio lėšų, neatitinka šių dienų realijų.

„Taupome kiek galime, net vadovėlius mokyklos skolinasi viena iš kitos. Jau pavasarį žinome, ko ir kiek reikės, ir pradedame ieškoti“, – kalbėjo M.Stungytė ir pridūrė, kad perkant centralizuotai, pratybų galima įsigyti pigiau. Tuomet, pasak mokytojos metodininkės, nekyla problemų jų ieškant, nebent kas nors iš tėvelių taupo ir laukia, kol pratybos bus nukainotos. Tačiau tuomet vaikas kurį laiką neturi pagalbinės mokymo priemonės.

Mokytoja M. Stungytė:" Tai, kad pratybos esą gali būti perkamos iš mokinio krepšelio lėšų, neatitinka šių dienų realijų." Redakcijos nuotr.

Nemano, kad nekokybiškos

M.Stungytės teigimu, kiekvienas pedagogas galėtų pats parengti dalijamąją medžiagą, tačiau tai irgi nemažai kainuoja. Per mėnesį mokytojas nemokamai gali kopijuoti tik 100 lapų. Tokios yra kvotos – ŠMM daugiau pinigų šiam reikalui neskiria.

„Pratybų sąsiuviniai padeda tėveliams stebėti atžalos pažangą, be to, vaikas mato savo darbo rezultatus“, – sakė daugiau nei 20 metų su pradinukais dirbanti mokytoja. Kokias pratybas įsigyti, pasak M.Stungytės, renkasi mokytojai.

Ji nemanė, kad pratybos yra nekokybiškos, nes joms keliami griežti reikalavimai, o jas rengia vadovėlių autoriai. „Būtų puiku, jei mokinio krepšelyje užtektų lėšų ir pratyboms, tačiau, jei didinamas krepšelis, tuomet paprastai brangsta ir vadovėliai“, – aiškino pedagogė.

Pasitiki mokytoju

ŠMM tikino, kad pratybos nėra privalomos, ar jas naudoti mokymo procese, sprendžia mokytojai su mokinių tėvais. Vienose ugdymo įstaigose gimdytojai ir pedagogai bendradarbiauja sklandžiai, kitose susikalbama sunkiai.

Dažniausiai tėvai linkę pasitikėti mokytoju: jeigu pedagogas sako, kad mokymo procesui pratybos reikalingos, gimdytojai dažniausiai pritaria šiam sprendimui.

Vienos sostinės mokyklos pradinių klasių mokytoja Daiva Navickienė, šiuo metu turinti pirmokų klasę, gimtajai kalbai mokyti pasirinko vadovėlį „Šaltinis“ bei jam pritaikytas pratybas. „Mano manymu, labai svarbu vaikus išmokyti suvokti tekstą, todėl kartu su tėvais nusprendėme rinktis būtent šį vadovėlį. Puiki ne tik mokomoji knyga, bet ir labai kūrybingai tų pačių autorių parengtos pratybos“, – kalbėjo mokytoja.

Jai pritarė ir kolegė M.Stundytė. Pasak kalbintų pedagogių, su vadovėlių autoriais bendraujama, išsakomos pastabas, į kuriais atsižvelgiama leidžiant atnaujintus vadovėlius ir pratybas.

Faktai

Tarptautinių tyrimų duomenys rodo, kad Lietuvoje pratybų sąsiuvinius naudoja apie 67 proc. mokytojų. Pasaulio vidurkis – 40 proc.

Ar mokymo procese naudoti pratybas, dažnai lemia mokyklos kultūra, tradicijos. Yra ne vienas pavyzdys, kai aukščiausius rezultatus pasiekiantys mokytojai ar mokyklos pratybų sąsiuvinių nenaudoja arba naudoja minimaliai, tik išskirtiniais atvejais.

Už kokybę neatsakome

Žydronė Žukauskaitė-Kasparienė, ŠMM Bendrojo ugdymo departamento direktorė

Įvairesnių ugdomųjų medžiagų atsirado atkūrus Nepriklausomybę, kai mokyklos įgijo daugiau autonomijos ir jų veikla nebebuvo taip griežtai ribojama. Atsiradus paklausai, leidyklos ėmė leisti verstines ar originalias lietuviškas pratybas. ŠMM ne kartą yra priminusi, kad pratybos nėra būtinos. Ar jas naudoti, sprendžia mokykla.

Mokinio krepšelyje numatytos lėšos yra skirtos visų mokomųjų dalykų vadovėliams įsigyti, todėl papildomų rinkliavų mokymosi knygoms įsigyti neturi vykti. Racionaliai, protingai naudojant valstybės lėšas, jų pakanka. Vadovėlis gali būti naudojamas ketverius, penkerius ar net daugiau metų. Jei mokykloje vadovėliai keičiami dažniau, pavyzdžiui, po metų ar dvejų, tai yra akivaizdus ūkiškumo, atsakomybės ar kompetencijos stygiaus, valstybės ar tėvų neatsakingo lėšų švaistymo pavyzdys. Dažnai teisinamasi, esą keičiasi programos ir panašiai. Tačiau, pavyzdžiui, pagrindinio ugdymo programos keitėsi 2008 m. Jos atnaujinamos kas 8 ar 10 metų, todėl tai nėra priežastis ar motyvas kasmet keisti vadovėlius.

Rinkdamiesi mokymo priemones, mokytojai turėtų atkreipti dėmesį, ar jos padeda ugdyti vaikų raštingumą, savarankišką ir kūrybišką mąstymą. Užuot inertiškai pasirinkusios pratybas, kurias dažnai mokiniai pildo mechaniškai, mokyklos gali išnaudoti efektyvesnius mokymosi būdus ir priemones. Leidyklos kasmet leidžia naujus vadovėlius, pratybų sąsiuvinius, bet mokyklų vadovai ir mokytojai turi atsakingai įvertinti, kokių ir kiek mokymo priemonių reikia būtent tais metais.

Ministerija nevertina pratybų sąsiuvinių, už jų kokybę bei reikalingumą atsakomybę prisiima mokytojai ir mokykla. Pratybos nėra privalomos, sprendimas jas naudoti ugdymo procese priimamas bendru tėvų ir mokytojų sutarimu, ypač tais atvejais, kai jos perkamos už gimdytojų lėšas.

Už pratybų kokybę atsakingi jas sukūrę autoriai ir leidyklos, kurios su jų rengėjais pasirašo sutartis. Bendrųjų ugdymo programų turinį nustato švietimo ir mokslo ministras, todėl natūralu, kad pratybos turėtų atitikti jų turinį. Šią atsakomybę turi prisiimti pratybų autoriai ir leidyklos.