Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Mirusiesiems reikia tik nuoširdžios maldos

 Vilniaus etninės kultūros centras prieš Vėlines kasmet organizuoja akciją – sostinės moksleivių išvyką į Karveliškių kapines. Čia, Beglobių kalnelyje, jie lanko neatpažintų, vienišų žmonių, palaidotų Vilniaus savivaldybės lėšomis, kapus. Visų pamiršti mirusieji pagerbiami nuo 2005-ųjų, kai šio centro kultūrinių renginių koordinatorės ir organizatorės Marijos Zalanskaitės-Liugienės pastangomis šioje vietoje buvo pastatyti du ąžuoliniai kryžiai ir koplytstulpis.

Mokosi gerbti mirusiuosius

M.Liugienei šis sumanymas – tvarkyti apleistus kapus – kilo iš senųjų tradicijų žinojimo: per Vėlines, pasimeldus už savo artimuosius, reikia prisiminti ir tuos, už kuriuos nėra kam melstis, ir sutvarkyti nelankomus kapelius.

„Mūsų akcija taip ir vadinasi: „Žvakutė ant nežinomo kapo“. Žemynos, Viršuliškių, J.Basanavičiaus, Antakalnio progimnazijos ir kitų Vilniaus mokyklų moksleiviai tvarko kapus, uždega žvakeles, sukuriamas laužas, liaudies giesmių choras pagieda šermeninių giesmių. Taip vaikai mokosi gerbti mirusiuosius. Džiugu, kad kasmet daugėja norinčių dalyvauti akcijoje moksleivių, – sako akcijos organizatorė. – Liūdina, kad tarp dažniausiai bevardžių apleistų kapų vis daugėja lietuviškų pavardžių su gimimo ir mirties datomis.“

M.Liugienė

Marija neabejoja pomirtinio gyvenimo egzistavimu. Jos manymu, tik laiko klausimas, kada mokslo laimėjimai leis fiksuoti vėlių vibracijas ir su jomis bendrauti. Anot žymaus religijotyrininko Gintaro Beresnevičiaus, gyvųjų ir mirusiųjų bendrijos sudaro galingą dvipolę vienybę. Vieni čia, kiti ten, siejami meilės ir abipusių gestų.

„Dievas gailestingas, todėl ir po žmogaus mirties artimieji ar net svetimi gali už jį melstis ir taip palengvinti jo sielos gyvenimą anapus. Ypač svarbios trys dienos po mirties, ketvirtinės (vadinamasis keturnedėlis) ir mirties metinės. Dar visai neseniai katalikų šermenys trukdavo ne mažiau kaip tris dienas, lietuvininkai evangelikai velionį laikydavo šaltoje patalpoje, dažniausiai rūsyje, apie savaitę. Už mirusįjį reikia ne tik melstis, bet ir paaukoti auką – atsisakyti ko nors, ko labai geidžiame, pasninkauti, duoti išmaldą elgetoms – tradiciškai jie buvo prašomi pasimelsti už mirusiojo vėlę, buvo tikima, kad jų malda galingesnė. Nuramintos vėlės saugo mus, gyvuosius“, – įsitikinusi M.Liugienė.

M.Liugienės pastangomis Karveliškių kapinių Beglobių kalnelyje iškilo koplytstulpis ir du kryžiai.

Vėlės skrenda su vėju

Pasak Marijos, dauguma žmonių dabar nejaučia ryšio tarp matomo ir nematomo pasaulių. Jos manymu, taip nutiko tikriausiai dėl to, kad susilpnėjo šiuolaikinio žmogaus galimybė jausti subtilųjį pasaulį. „Dabar žmogui vienintelė tikrovė tik ta, kurią mato ar gali paliesti. Seniau buvo tikima, kad prieš Vėlines Dievas iš skaistyklų vėles „paleidžia“. Vėjas padeda žmonių vėlėms iš skaistyklos pareiti, kur juos prisimena, kur jie gyveno, „griešijo“. Dar vėlės lankosi ir šventose vietose, bažnyčiose. Svarbu tuo laiku melstis, jausti mirusiajam tik gerus jausmus ir kalbėti apie jį tik gerai, nes tam jie ypač jautrūs, juk sakoma: apie mirusiuosius – gerai arba nieko“, – teigia M.Liugienė.

Vėles mato vadinamieji dvasregiai, apie juos daug rašė Jonas Basanavičius. Marija taip pat turėjo įdomių patirčių.

„Jaunystėje man atsitiko toks dalykas: kaimynė atbėgo į mūsų namus ir pakvietė ateiti pasimelsti prie jos mirštančio vyro. Nuėjome su seserimi, atsiklaupėme prie jo lovos, staiga pajutau, kaip mano petį kažkas stumtelėjo. Neabejoju, kad tai buvo vienas iš tų atvejų, kai mirštančiojo palydėti į aną pasaulį atėjo mirusių artimųjų vėlės.“

Moksleiviai uždega žvakutes ant apleistų kapų.

Svarbiausia – nuoširdi malda

M.Liugienė pabrėžė, kad svarbiausias, vertingiausias dalykas mirusiesiems – nuoširdi malda, o ne kalnai gėlių ir jūra žvakučių.

„Vėl noriu pacituoti G.Beresnevičių: „Vėlinės – šventė, kuri yra svarbi mums, bet joje ne mes esame aktyvioji pusė. Mes turime atlaikyti Vėlines, o tai yra nelengva. Juk iš tikrųjų Vėlinės yra didžiulė atodanga, mirusiųjų tėvų ir protėvių išžengimas mūsopi. Prasiveria amžinybės vartai ir pro juos darsyk pamatome, patiriame didžiulės meilės srautą, prieš kurį turime išstovėti, išbūti, degiodami žvakutes ar užsiiminėdami kapų puošyba – iš esmės beprasmiškais dalykais, bet jie savo smulkmeniškumu mums leidžia atsilaikyti prieš graudų ir beprotiškai stiprų pojūtį: jie mus tebemyli tokius, kokie mes esame, kiekvieną sunkesnę savo gyvenimo akimirką patiriame mirusiųjų pagalbą, paramą, jie yra, ir jų buvimas realus, kaip ir gyvųjų dalyvavimas, – sako M.Liugienė. – Bulgarų dvasinis mokytojas filosofas Omramo Mikhael Aivanhov tvirtino, kad mirę šeimos nariai, ypač tėvai ir seneliai, lanko jus, nes jiems įdomu, kaip jums sekasi, ką nuveikėte nuo to laiko, kai jų nebėra šalia. Matydami, kad einate gėrio, šviesos keliu, jie būna laimingi, bet jeigu mato, kad klumpate, traukiatės atgal, jaučiasi išduoti ir bando įsiterpti, duoti jums patarimų. Todėl kai būna sunku, atsigręžkime į juos ir paprašykime pagalbos. Ne veltui vienas krikščionių šventasis yra pasakęs: „Jei nori turėti daug draugų, melskis už mirusiuosius.

IMG_5598

Senovinis dzūkų paprotys

M.Liugienė papasakojo, kad visi jos giminės Zalanskai palaidoti Mardasave. Ten ilsisi net proseneliai, gyvenę XVIII amžiuje. Šventa pareiga jų kapus sutvarkyti, papuošti, uždegti žvakutes.

„Mardasave ir kitur Dzūkijoje iki šiol išlikęs unikalus paprotys: per Vėlinių oktavą (pirmąsias 8 lapkričio dienas) į kapines renkasi visas kaimas ir kartu meldžiasi, gieda prie uždegto laužo, sukrauto iš senų kryžių. Aš neperku gyvų gėlių kapams puošti – tokios tradicijos nebuvo. Dzūkai puošdavo kapus kadagio šakelėmis, sausų gėlių vainikais, – aiškina lietuviškų tradicijų žinovė. – O naujos mados man nepatinka: tos chrizantemos, aišku, gražu, bet jos greit nušąla, o vazonai teršia aplinką.“

Neprisiriškime prie šio pasaulio

Marija teigia supratusi svarbią tiesą – kodėl Dievas mirštančiajam siunčia kančias.

„Neseniai palaidojau draugę, kuri mirė nuo vėžio po didelių kančių. Ji turėjo gražų sodą, ką tik gimė ilgai lauktas anūkas, ji be galo troško gyventi. Vėliau, apimta skausmų, pati meldė mirties. Ir mes, buvusieji šalia jos, mintyse linkėjome, kad ji greičiau išeitų, nekentėtų kančių, kurių nepajėgė numalšinti net vaistai. Tada supratau, kad Dievas siunčia kančias mirštančiajam, kad jis turėtų laiko apmąstyti savo gyvenimą, atleisti ir atgailauti. Mano draugė prieš mirtį prasitarė: „Galėjau prasmingiau gyventi, daugiau gero daryti žmonėms, o ne augalams.“ Supratau, kodėl taip sunkiai žmonės išeina. Todėl, kad labai prisiriša prie gyvenimo – prie kūno, turtų, artimųjų...“– mano M.Liugienė.

Liaudies papročius išmananti moteris teigia, kad mirusiųjų ilgai verkti nereikia, nes tai prieštarauja Dievo valiai. Jei žmogus mirė – paleisk, nes gimimą ir mirtį lemia Dievas, be Jo valios niekas negali gyvybės atimti. Gal dėl to ir savižudybė visais laikais ir beveik visose religijose yra smerkiama. Žmogus paniekina pačią didžiausią Dievo dovaną – gyvybę. Be to, savižudybė – Dievo įsakymo „Nežudyk“ sulaužymas.

„Net kenčiant nereikia žudytis – kad nepakenktum nei sau, nei artimiesiems. Dažnai būna: alkoholikas tėvas nusižudo, ir jo sūnus pradeda gerti. Sakytume, iš sielvarto – taip, bet ir todėl, kad tėvo vėlė, norėdama patenkinti gėrimo troškimą, vargina sūnų. Juk savižudžių ydos, nuodėmės, potraukiai uždedami kaip kryžius gyviesiems“, – aiškina M.Liugienė.

tvarkokapines

Mirčiai reikia ruoštis

Mūsų protėviai šventai tikėjo, kad gyvenimas nesibaigia mirtimi, todėl jos nebijojo, mokėjo jai pasiruošti.

„Mano dzūkė bobulė Monika Zalanskienė melsdavosi garsiai prašydama: „Dzievuliau, siųsk man laimingų smertelį.“ Laimingą – reiškia, kai žmogus miršta ne staigiai, o pasiruošęs – atlikęs išpažintį, ne vienišas, o ant artimųjų rankų. Ne veltui katalikų giesmėje – suplikacijoje – yra žodžiai: „Nuo staigios ir netikėtos mirties gelbėk mus, Viešpatie.“ Taip ir buvo – ji jautė, kad mirs, todėl su visais atsisveikino, mirė lengvai, apsupta artimųjų ir išlydėta maldomis.

Ir mano diedulis Divazius (Dionizas) Zalanskas panašiai mirė. Aš jo neprisimenu, bet teta pasakojo, kad jis rudenį po Visų šventųjų atėjo basas pas savo dukrą, nutekėjusią į Noškūnų kaimą už gerų trisdešimt kilometrų, atsisveikinti prieš mirtį. Paskui pas kitą dukrą į kitą kaimą – vėl basas pėsčiomis. Sulaukė dar pavasario, dar dirbo, kiek galėjo. Vieną sekmadienį, nors jau nesikėlė, nevalgė, jis išėjo į kiemą, pasirėmė ant tvoros ir žiūrėjo į Merkio pusę. Po tokio pasivaikščiojimo mano mama, jo marti, paklausė: „Tėvuli, gal nori kisieliaus?“ „Noriu“, – atsakė. Atsigėrė to kisieliaus, pagyrė, kad skanus, padėkojo mamytei. Kaime nuo seno buvo paprotys lankyti silpnus ligonius, tai ir pas diedulį atėjo kaimynė Liudvisia, pamaldi mergina, tretininkė. Jis nešnekėjo, gulėjo ir žiūrėjo į lubas. Ji paklausė: „Dėde, gal tau ką iš šventų knygų paskaityt?“ „Gerai, paskaityk“, – atsakė. Kai pradėjo skaityti, diedulis gražiai užsimerkė, tarsi būtų užmigęs. Liudvisia uždegė žvakę, į rankas įdėjo ir peržegnojo. Nežinau, ar šiomis dienomis dar būna tokių laimingų mirčių“, – lengvas artimųjų mirtis mena Marija.

Mirusieji siunčia ženklus

Yra daug ženklų bei prietarų, susijusių su mirtimi. Mirusieji ženklus siunčia ir per sapnus. Tikima: jei mirusiuosius sapnuojame gražius, linksmus – jiems viskas gerai, o jeigu liūdnus, suvargusius – jie šaukiasi mūsų pagalbos.

„Mano mamytė mirė žiemą, tėvulis vienas liko. Kaimynai jį pakvietė kūčiavoti, o buvo šalta, pūga, tai jis pasiliko pas juos nakvoti. Kaimynė tą naktį ir sapnuoja, kad mano mamytė beldžia į langą ir šaukia: „Jule, Jule, ar mano Petras pas tave?“ Žmonos vėlė ieškojo vyro. Ir mirusios mamos rūpinasi našlaičiais – apie tai išlikę daugybė dainų, pasakų, – mirusiųjų pagalba neabejoja M.Liugienė. – Išliko pranašiška mano vaikystės nuotrauka: tėvelis Petras Zalanskas mane mažytę laiko ant rankų, o vyresnė sesuo Birutė stovi šalia mamos, įdėjusi savo rankutę tarp jos rankų. Ir atsitiko taip, kad tėvulis mirė man ant rankų, o mama – ant mano sesers, nors mūsų šeimoje buvo keturi vaikai.

Pamenu, kaip paskutinį pavasarį tėvulis sėdėjo berželio pavėsyje ant suolo prie namo. Atskrido gegutė, nutūpė ant beržo ir pradėjo kukuoti. Jis neišlaikė, paklausė: „Gegula, kiek metelių man dar liko?“ Gegutė tik kukt – ir nutilo. Tėvulis aiškiai nuliūdo ir paprašė, kad palydėtume į trobą. Tą rytą, kai jis mirė, išėjusią iš trobos tėvulio seserį Ievą Turonienę pasitiko kukuojanti gegutė. Supratusi ženklą, sesuo pasakė: „Tai, gegula, atskridai pasakyt, kad mano brolalis numirė?“ O buvo tai liepos 21-oji, kai gegutės jau nekukuoja...“

Rekomenduojami video