Kiti metai – kiti ratai, kiti vežėjai: ar ši liaudies išmintis mums kalba ir apie politiką? Juk praėjo jau metai nuo pirmojo Seimo rinkimų turo, kai dar nelabai buvo aišku, kas sės į naujos valdžios ratus ir kurion pusėn ims dardėti Lietuva.

Kas iš to?

Visgi, susigaudyti, kur nudardeno valstybės vežimą naujieji vežėjai, daugeliui turbūt nelengva ir po metų. Koronaviruso pandemija ne tik nesuvaldyta, bet dar labiau įsiplieskė: ir pagal užsikrėtusiųjų, ir pagal mirusiųjų nuo COVID-19 skaičių tapome vienais iš Europos rekordininkų, nors per metus pilnai paskiepyta 58 proc. gyventojų. Valdžios atstovai, pritariant jiems lojaliai ir dosniai finansuojamai žiniasklaidai, kaltę verčia nenorintiems skiepytis ir savo klaidų nemato. Prieš metus žiniasklaidoje aidėjo kaltinimai tuometinei valdžiai dėl perdėtų ribojimų, po metų pasipiktinimas naujos valdžios įvestais suvaržymais garsiausiai sklinda tik socialiniuose tinkluose, jei neskaitytume kelių masinių protesto akcijų. Kritiškai, kaip įprasta demokratijose, valdžios atžvilgiu turinti būti nusiteikusi stambioji nacionalinė žiniasklaida tokio piktinimosi nei pastebi, nei atspindi.

Nė metams nepraėjus prasidėję staigūs Lietuvos užsienio politikos viražai, šaltasis karas ne tik su Baltarusija, bet dar ir su Kinija visuomenei buvo pateiktas kaip savaime suprantamas dalykas: juk kovojame vertybių karą! Pabėgėlių krizė apstulbusiems piliečiams atskleidė, kad Lietuva neturi rytinės sienos, per ją kiaurai eina kas nori, kur nori ir neša – ką nori. Valdančiųjų veiksmai, pradedant visišku pasimetimu, baigiant milijardinės vertės sienos tvėrimo ir pabėgėlių namelių nuomos projektais, daug ką dar labiau išmušė iš vėžių.

Naujų mokesčių iniciatyvos, bandant priversti ekologiškai nesusipratusius Lietuvos gyventojus pereiti prie naujų, aplinką mažiau teršiančių automobilių, buvo pateiktos kaip naujos valdžios ryžtingumas sprendžiant įsisenėjusias problemas. Nors įsisenėjusi problema yra ir Lietuvoje vis labiau plintantis skurdas (pernai kas penktas gyveno žemiau skurdo rizikos ribos), tokio ryžto sprendžiant šią problemą labai pasigendama. Ši tema neskamba laikraščių antraštėse, TV laidų anonsuose: pirmajai Lietuvai su vis kylančiomis algomis ir naujais elektromobiliais nelabai įdomu, kas dedasi antrojoje, liūdnoje ir ne tokioje sėkmingoje. Ji guli apmesta tuščiais maišais dardančio vežimo dugne, kad nebadytų akių prasilenkiantiems, nepakeldama galvos, matyt, nelabai suvokdama, nei kur ją veža, nei kokiu keliu, nei kas – o gal ir visai nenorėdama to žinoti. Kas iš to, kad ratai kiti?

Pirmi metai – aukso ar...?

Tiesa, naujausios visuomenės apklausos verčia manyti, kad vežamieji po metų jau pradėjo susigaudyti, jog vežimas darda ne ten, kur turėtų. Per pirmąjį Seimo rinkimų turą daugiamandatėje rinkimų apygardoje už rinkimų nugalėtojus – Tėvynės sąjungą-Lietuvos krikščionis demokratus (TS-LKD) – balsavo 11,9 proc. visų į rinkėjų sąrašus įtrauktų šalies piliečių. Tuo tarpu naujausia, rugpjūčio pabaigoje atlikta „Baltijos tyrimų“ apklausa atskleidė, kad už TS-LKD dabar balsuotų 11,1 proc. šalies gyventojų. Už Laisvės partiją pirmajame ture balsavo 4,36 proc. visų rinkėjų, dabar ją rinktųsi 3,5 proc. Išimtimi valdančiojoje koalicijoje tapo Liberalų sąjūdis: prieš metus jį pasirinko 3,3 proc. rinkėjų, dabar rinktųsi 6,4 proc.

Tuo tarpu opozicines frakcijas Seime turinčių partijų reitingai gerokai ūgtelėjo: už Valstiečių ir žaliųjų sąjungą pirmajame ture balsavo 8,3 proc. visų rinkėjų, po metų ją pasirinko 12,2 proc. apklaustųjų. Už Darbo partiją prieš metus balsavo 4,5 proc., dabar ją pasirinko 5,2 proc. Svaiginamai išaugo pasitikėjimas Socialdemokratų partija: prieš metus už ją balsavo 4,4 proc. visų rinkėjų, o jei rinkimai vyktų dabar, ją rinktųsi 18,3 proc. gyventojų. Taigi, remiantis „Baltijos tyrimų“ apklausos rezultatais, dabar už valdančiąsias partijas rinkimuose į Seimą balsuotų 21 proc. gyventojų, o už opozicines – beveik 36 proc.

Kokie pasikeitimai lėmė, kad vos per metus gyventojų nuomonė apie valdiškus vežikus taip smarkiai pasikeitė? Ir kodėl sociologinės apklausos neigia kitą lietuvišką patarlę: „Pirmi metai aukso, antri – sidabro, treti – š...“? Juk viskas, regis, priešingai? Kita vertus, jei šiandien ant politinio prekystalio taip atrodo auksas, tai apsaugok Aukščiausiasis mus nuo sidabro. Apie trečius metus baisu net pagalvoti.

Įkliuvo į tas pačias problemas

Politologas Vytautas Dumbliauskas, Mykolo Romerio universiteto docentas, paklaustas, kaip per metus pasikeitė Lietuvos politinė sistema – sustiprėjo, o gal susilpnėjo? – atsakė nemanantis, kad kažkas labai pasikeitė. „Gal šiek tiek daugiau racionalumo atsirado, nes „valstiečiai“ 2016 metais į valdžią atėjo pilni keistų idėjų. Man nerimtai atrodo ir ta kova su alkoholiu, įvairūs draudimai, amžinas embrionų saugojimas... Tad šia prasme, manau, šita valdžia yra racionalesnė“, – sakė politologas.

Kita vertus, anot jo, šita valdžia irgi ne be keistumų. „Laisvės partija su savo skubėjimu dėl Partnerystės įstatymo suerzino visuomenę, ir Seimas dėl to pasidalijo, net „valstiečiai“ skirtingai balsavo. Taigi, buvo ir šios valdžios kvailysčių, gal tik šiek tiek mažiau. Bet, aišku, ryškiausias dalykas, kas pasikeitė – smarkiai pablogėjo bendra valstybės situacija. Gavome tiek problemų, kad neduok Dieve, ir, matyt, jos bus amžinai. Taigi, ypatingo pasikeitimo aš nematau, valdžia protingesnė, bet ir iššūkių jai teko sunkesnių. Jeigu ne iššūkiai, tokių kvailysčių ši valdžia nedarytų. Laisvės partijos reitingai rodo, kad jei dabar būtų rinkimai, ji į Seimą nepatektų. Ką padarysi, kad jaunimas taip skuba...“, – svarstė V.Dumbliauskas.

„Nemanau, kad mes galime labai ryškiai kurioje nors srityje pamatyti mūsų politinės sistemos silpnėjimą ar stiprėjimą, – teigė politologas Lauras Bielinis, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius. – Iš tikrųjų ji nuosekliai juda ta pačia kryptimi, mes visi – visuomenė, politikai – diskutuojame, ginčijamės, reiškiame savo poziciją. Ir, svarbiausia, ją turime. Tad kalbėti, kad dėl naujo Seimo kažkas galėjo pasikeisti, būtų sunku, nes iš tikrųjų naujasis Seimas paveldėjo tas pačias problemas, kuriomis užsiėmė ir senasis. Tai pirmiausia pandemija, jos pasekmės visose srityse. Į tai labiausiai sutelktas Seimo dėmesys, ir didžiąja dalimi jis yra užsiėmęs tų problemų pasekmėmis. Todėl kalbėti apie kažkokius esminius pokyčius labai sunku, gal tik būtų galima pasakyti, kad bandoma tas pačias problemas spręsti kitokiais būdais“, – sakė politologas.

Pirmajai Lietuvai su vis kylančiomis algomis ir naujais elektromobiliais nelabai įdomu, kas dedasi antrojoje, liūdnoje ir ne tokioje sėkmingoje. Ji guli apmesta maišais dardančio vežimo dugne, kad nebadytų akių prasilenkiantiems, nepakeldama galvos, matyt, nelabai suvokdama, nei kur ją veža, nei kokiu keliu, nei kas – o gal ir visai nenorėdama to žinoti.

Jo manymu, nereikėtų dramatizuoti situacijos lyginant ją su smarkios audros blaškomu valstybės laivu. „Būdavo ir daug stipresnių bangų, ir atlaikydavom. Dabar įpuolėme į labai emocingą etapą: jei kritikuojame, tai su ašaromis ir įniršiu. Bet iš tikrųjų vyriausybė veikia gana nuosekliai, negalima sakyti, kad tinginiauja ar varo visiškai pro šalį. Tiesiog problemų srautas yra labai dinamiškas, kinta įvairiomis kryptimis: tai ir pandemija su savo pasekmėmis socialiniame ir ekonominiame gyvenime, čia pat – įtampa santykiuose su Baltarusija ir imigrantai, dabar – dujų ir naftos kainų kaita, ir taip toliau, ir taip toliau. Viskas virsta vienas ant kito, ir atrodo tarsi chaosas. Vyriausybės klausiama, kodėl šių problemų nesprendžia, kodėl tam nepasiruošė. Mes turime teisę to klausti, bet taip pat turime ir suprasti, kad bet kokia vyriausybė, bet koks, net ir genialus jos vadovas, pakliuvęs į tokią situaciją, ko gero elgtųsi lygiai taip. Ir tikrai nespėtų paskui vis naujas virstančias problemas. Vyriausybė veikia gana energingai, ir tai leidžia man daryti išvadą: taip, problemų daug, jos įvairios ir dar ilgai mus kankins, bet, manyčiau, jos veikla atneš rezultatų“, – apibendrino L.Bielinis.

Pasišokinėjant

Politologas Bernaras Ivanovas, Vytauto Didžiojo universiteto docentas, nurodė vieną iš dabartinės politinės padėties priežasčių. „Dėl ydingo mūsų rinkimų sistemos pobūdžio ir politinių partijų degradavimo, kuris buvo užprogramuotas, stebime negatyvią atranką. Seime vis labiau įsigali politinės dinastijos. Jei anksčiau jos buvo vos pastebimos, dabar jau rėžia akį. Tėvai, sūnūs, anūkai, vaikaičiai, giminaičiai, o kiek dar nežinome susijusių giminyste... Beje, ne tik Seime, bet ir kitose valstybės institucijose. Tai kelia nerimą. Šiaip, žinoma, gali būti vienas kitas dinastijos atstovas, gabus, kažkuo labai pasižymėjęs, bet tie, kuriuos matome, tokiomis savybėmis neišsiskiria. Žinoma, tai ir politinės degradacijos, ir politinės sistemos entropijos požymiai“, – sakė politologas.

Anot B.Ivanovo, šis Seimas išsiskiria ir naujosios kartos atstovais, baigusiais studijas sąlyginiame „Amsterdame“, neturinčiais jokio supratimo apie kraštą, kurio valdžia jie turbūt netikėtai net sau patiems tapo. „Ir mes tą matome iš siūlymą žmonėms valgyti pyragus, jei neturi duonos, primenančių refleksijų ir konkrečių veiksmų. Tai daug ką pasako apie jų nuovoką, išsilavinimą, net, sakyčiau, socialinius įgūdžius. Jei visą jaunystę turtingų tėvelių dėka praleidai užsieniuose, Šveicarijos, Olandijos ar Anglijos mokyklose, supratimo apie kraštą, kurio valdymą tau patikėjo rinkimų sąrašų sudarytojai, suprantama, neturėsi. Jei senoji politikų karta, A.Brazausko ar A.Kubiliaus bendraamžiai, dar suvokė, kokia visuomenė Lietuvoje, kokie jos rūpesčiai, tai dabartinė, sakyčiau, tiesiog gyvena kosmose. Jie ir be „žolės“ dekriminalizavimo tenai sklando. Visiškai atitrūkę, savotiškam „astrale“, ir iš to „astralo“ kažkokiomis mantromis ir užkalbėjimais bando daryti politiką“, – ironizavo pašnekovas.

Kas mūsų laukia po metų, jei dabartinės politinio gyvenimo tendencijos nesikeis? „Nelabai norisi prognozuoti. Tokios staigios degradacijos, tokio staigaus nuopolio nepamenu. Kad Seimas ir Vyriausybė kristų į tokią prarają ir temptų paskui save visuomenę – „Ne ne, kriskit ir jūs kartu su mumis!“ Tarsi šūkis būtų „Daugiau pragaro visiems!“ Tas pragaras iš tiesų artėja, simboliška, kad Lietuva tapo juodąja COVID šalimi Europoje. Jei kalbėtume bendrai apie politiką, tai koks jos santykis su visuomene turėtų būti šiame pandemijos kontekste? Kaip satrapijose: visuomenei – spyris į dantis, kad klausytų, o jei vis tiek neklauso, tada belieka stvertis už galvos ir šaukti. Nes visgi policinės valstybės čia negali įvesti, ne tie laikai. Šia prasme puikiai suprantame, kad žygiuojame darniai pasišokinėdami link katastrofos. Manau, mūsų priešai tai matydami džiaugiasi ir ploja, kad patys sau darome tokią meškos paslaugą ir žlugdome savo kraštą“, – apibendrino B.Ivanovas.