Netrukus sueis metai nuo Rusijos ir Ukrainos karo pradžios. Kaip juos išnaudojo mūsų politinis elitas, stiprindamas valstybės gynybą, telkdamas visuomenę, ruošdamas Lietuvą galimų iššūkių scenarijams, tarp jų – ir blogiausiems?

Vanagai ir stručiai

Galbūt ateityje istorikai, nagrinėdami 2022 m. vasario 24 d. Rusijos agresijos prieš Ukrainą priežastis, aplinkybes, įvykius fronte ir jų atgarsį pasaulyje, pasidžiaugs, kad tuo metu mūsų valstybės vairas buvo tos politinės jėgos, kuri kone 30 metų nuolat kartojo „Rusai puls!“, rankose. Ir ji buvo absoliučiai teisi, nors, regis, tokia savo įžvalga pirmosiomis karo dienomis nėmaž nesididžiavo, priešingai – atrodė tarsi priblokšta ir pasimetusi. Be to, kai geriau pagalvoji, iš ko daugiau būtų galima tikėtis tokio ryžto padėti Ukrainai, tokių greitų ir energingų pastangų ruošti Lietuvą gynybai, jeigu, neduok Dieve, kartais išmuštų ir mūsų valanda? Negi iš tų partijų ir partijėlių, pavienių politinių konkurentų, kitų politinio elito atstovų, kuriems įžvalgieji jau seniai buvo prikabinę etiketę „Dirba rusams“?

Kita vertus, praėjus metams nuo karo vis labiau krinta į akis šioks toks neatitikimas tarp karingos valdančiųjų retorikos Rusijos adresu ir sunkiai įžiūrimų karinės statybos darbų, kuriais būtų iš esmės sustiprinta šalies gynyba Rusijos agresijos atveju. Nematyti nei minų laukų pasienyje su Baltarusija, nei fortifikacinių įtvirtinimų priešais Kaliningrado sritį, nei prieštankinių užtvarų rytinėje šalies dalyje. Gal diletantai ir neturi matyti rimto pasiruošimo stabdyti Vilniaus pusėn pajudėjusių rusiškų tankų požymių? Gal nevertėtų sukti galvos ir dėl to, ar per praėjusius metus Lietuvos gyventojai sužinojo, kur reikėtų slėptis nuo artilerijos ar raketų apšaudymo, kur yra artimiausia slėptuvė, kaip elgtis dingus elektrai, nutrūkus mobiliajam ryšiui, nustojus veikti vandentiekiui, kokiais keliais ir kur evakuotis?

Tiesa, valdžia kažkur internete visuomenei pakabino leidinuką, ką daryti ištikus nacionalinio masto krizei, bet jį jau dabar susirasti keblu, o paskui gal ir nebereikės, juolab kad, ko gero, neveiks ir internetas. Praktinių visuomenės išgyvenimo, pasirūpinimo savimi kilus karui pamokų dosniai pažėrė kovojanti Ukraina, tačiau kol kas nepanašu, kad pas mus jomis būtų susidomėta. Gal dėl to, kad, anot piktų liežuvių, tikrasis mūsų politinio elito veiksmų karui išsiplėtus scenarijus telpa trijuose žodžiuose: laukti, rėkti, bėgti? Nejau šie metai praslinko tarsi sustingus, kaip stručiui įbedus galvą į smėlį, nieko nematant, negirdint ir vis raminant save, kad rusai nepuls, nes esame NATO, kad Kremlius dar nėra tiek išprotėjęs? Dar visai neseniai daugelis panašiai manė ir Ukrainoje...

Rodo padėties tragizmą

Paklaustas, ar tinkamai Lietuvoje buvo išnaudotas laikas po karo Ukrainoje pradžios, Valdas Tutkus, atsargos generolas leitenantas, buvęs Lietuvos kariuomenės vadas, pirmiausia atkreipė dėmesį į pasikeitusią saugumo padėtį.

„Pradėkime nuo to, kad mūsų saugumo situacija Baltarusijai perėjus prie Rusijos gubernijos statuso ženkliai pablogėjo. Grėsmės lygis išaugo, nes esame tarp dviejų ne visai mums draugiškos Rusijos flangų – tiek rytuose, tiek pietvakariuose, – sakė V.Tutkus. – Tai pirmas dalykas. Antras – principinė Kariuomenės vado pozicija, kad mūsų kariuomenė nebūtų nuginkluota, prisidėjo prie to, jog mūsų gynybiniai pajėgumai nesumažėjo. Jei kalbėtume apie tą parengimo lygį, kurį šiandien demonstruoja Lietuvos kariuomenė, – ir karinių pratybų metu, ir analizuodama karo Ukrainoje pamokas – sakyčiau, kad jis atitinka grėsmių vertinimą. Tačiau, nepaisant įvairių koncepcijų, diskusijų ir požiūrių, nepastebėjau, kad būtų sustiprėję mūsų civilinės gynybos reikalai. Ypač svarbu apsaugoti civilius žmones, jie turi būti paruošti, kaip elgtis tam tikrose situacijose. Arba rasti saugią vietą slėptis nuo apšaudymo, arba evakuotis – yra visa galimų veiksmų krizės atveju sistema. Šiuo požiūriu, matyt, savivaldos lygmenyje ne visur suvokiama civilinės saugos priemonių svarba. Jeigu išeitume į gatvę ir pasiklaustume sutiktų žmonių, ką jie turėtų daryti kilus krizei, kur eiti, kuo užsiimti, manyčiau, kad 9 iš 10 nelabai atsakytų. Tad šia prasme tie metai nuo plataus masto karo Ukrainoje pradžios nebuvo pakankamai gerai išnaudoti“, – sakė generolas.

Rusijos ir Ukrainos karo pradžios metinių išvakarėse Pilietinės visuomenės institutas paskelbė Lietuvos gyventojų apklausos rezultatus, kurie rodo mūsų visuomenės valią gintis. Paklausti, kaip elgtųsi, jei kita šalis užpultų Lietuvą, 14 proc. apklaustųjų atsakė ginsiantys ją ginklu, 36 proc. – kitais būdais, 15 proc. laikytųsi nuošalyje, 13 proc. pasitrauktų iš Lietuvos, o 22 proc. nežino, ką darytų, arba neatsakė. Kaip reikėtų vertinti tokius rezultatus? Ar galima būtų sakyti, kad jie, atsižvelgiant į situaciją, yra normalūs?

„Na kaip galima sakyti, kad normalu, jeigu savo Tėvynę užpuolus priešui ginti pasiruošę tik 14 proc. apklaustų žmonių? Taip, dar 36 proc. sako, kad gintų ne ginklu, o kitais būdais, bet kyla klausimas – o kokie gi tie kiti būdai? Galbūt iš jų gausime paramos laiškų, o gal kompiuteriais gins, komentarus internete rašys? Ir dar 22 proc. yra neapsisprendusių. Viena vertus, tai rodo padėties tragizmą, kita vertus, verčia galvoti apie priežastis“, – sakė generolas.

V.Tutkus priminė, kad atkūrus nepriklausomybę Lietuvoje buvo jaučiama labai didelė parama stojimui į NATO, tačiau vėliau nelabai draugiškos mūsų valstybei jėgos pradėjo aktyvią informacinę kampaniją. „Kiekvienoje pakampėje skambėjo, koks puikus dalykas yra neutralumas, kaip gražiai gyvena Šveicarija, Švedija, ir kad Lietuvai būtų geriausia tapti neutralia valstybe. Ypač ši idėja atrodė patraukli jaunimui. Tačiau išmanantys žmonės žino, kad vienas pagrindinių reikalavimų neutralumo siekiančioms šalims yra gebėjimas apsiginti nuo bet kokio užpuoliko. Šveicarija dėl savo stiprios kariuomenės, labai geros mobilizacinės sistemos, geografinių sąlygų ir slėptuvių tinklo yra praktiškai nepaimama, todėl ji gali sau leisti tokią prabangą – būti neutralia. O Lietuva tokia nėra. Ji neturi pajėgumų savarankiškai apsiginti. Ir jeigu savo laiku nuomonė dėl mūsų neutralumo būtų laimėjusi, jeigu Lietuva nebūtų tapusi NATO valstybe, leidžiu sau spėti, kad pirmasis taikinys tikrai nebūtų Ukraina“, – sakė pašnekovas.

V.Tutkus pridūrė priminęs tai dėl to, kad dabar esą labai aiškiai matyti kita pavojinga tendencija: giluminių tautos, šeimos tradicijų ignoravimas, atmetimas, patylomis vykstantis Tėvynės išsižadėjimo procesas viešumoje skambant kalboms apie tai, kad esame europiečiai, pasaulio žmonės ir panašiai. „Tačiau kas yra tas pasaulio žmogus? Tas, kuris neturi Tėvynės. Tokios idėjos jauniems žmonėms atrodo lygiai taip pat patraukliai, kaip anksčiau Lietuvos neutralumas. Tik tada jas skleidusieji siekė, kad Lietuva netaptų NATO nare ir liktų pažeidžiama, o „europiečių“ ar „pasaulio piliečių“ giesmele bandoma nuslopinti mūsų jaunimo norą ginti savo Tėvynę. Jei prie Tėvynės sąvokos ištrynimo pridėtume giluminės istorijos, tautos tradicijų atsisakymą ir dabartinės valstybės vadovybės autoriteto visuomenėje lygį, tai dažnam gali kilti klausimas – o ką aš apskritai turiu ginti? Sakyčiau, kad toks klausimas yra pastarojo meto mūsų giluminės ideologijos pasekmė“, – apibendrino generolas.

Tačiau, pasak jo, ne viskas prarasta: nereikėtų pamiršti penktadalio neapsisprendusių. „Jie nėra prieš savo valstybės gynimą. Tai mąstantys žmonės, kurie nesimėto greitais atsakymais. Susidarius tam tikroms sąlygoms, gali vienaip ar kitaip apsispręsti. Tie 36 proc., kurie pareiškė, kad negintų ginklu, irgi nėra visai prarasti. Grąžinti tautai savo identitetą, suvokimą, kad tu esi lietuvis, ir tai lydintį pasididžiavimo jausmą – ne vienerių metų procesas, jis prasideda nuo darželio, nuo mokyklos. Visa tai, su kuo šia prasme susiduriame dabar – tai valdžios nekontroliavimo ir jos nebaudžiamumo pasekmė. Demokratija yra tautos valdžia. Kai valdžia bus kontroliuojama savo tautos, kai žmonių netenkinanti valdžia bus keičiama neatidėliojant tokio sprendimo metų metais, jei auganti karta bus auklėjama tautiškumo ir pilietiškumo dvasia, tai, manau, kad bent pusė tų, kurie šiandien sako neginsiantys Tėvynės ginklu ar teigia dar neapsisprendę, tikrai taptų Lietuvos gynėjais. Tą sakau kaip vienas iš atkurtos Lietuvos kariuomenės kūrėjų. Tais laikais apie 80 proc. lietuvių buvo pasiryžę ginti savo valstybę ginklu“, – sakė V.Tutkus.

Mano, kad stipresnė netapo

Nepriklausomybės Akto signataras, buvęs Krašto apsaugos ministras Audrius Butkevičius teigė nemanantis, jog Pilietinės visuomenės instituto apklausos rezultatai yra blogi. „Jei sakytume, kad mūsų yra 3 milijonai, tai ginklu valstybę gintų 300 tūkstančių. Turbūt ginklų tiek neturėtume. Jeigu tie, kurie sakė ginsiantys ginklu, yra palyginti jauni vyrai, tai čia labai neblogas rodiklis. Ką gi, tokiu atveju visus tuos žmones reikia žinoti ir visus juos reikia ruošti. Tai uždavinys mūsų valstybei, Krašto apsaugos ministerijai, kad tie, kurie pasiruošę dėl savo šalies aukotis, būtų gerai paruošti. Sena tiesa, kad jei meti į karo ugnį neapmokytą žmogų, tai tu jį išduodi. Taigi, čia viskas labai aišku, ką reikėtų daryti“, – sakė signataras.

Paklaustas, ar mūsų politinis elitas per metus spėjo paruošti veiksmų scenarijų ne tik geriausiai, bet ir blogiausiai įvykių eigai, A.Butkevičius sakė galįs garantuoti, kad tam tikrai nesiruošiama. „Ne kartą esu minėjęs, jog mūsų valstybė neatsako pati sau į elementarų klausimą: kaip mūsų potencialūs sąjungininkai suteiks mums pagalbą ir ginkluotę? Mes turime galimybę gauti pagalbą per Suvalkų koridorių, bet neturime netgi geležinkelio, kuris būtų pritaikytas jai teikti. Ką jau kalbėti apie kelius, kuriais Lietuvą galėtų pasiekti reikiama karinė technika. Kaip tai turėtų būti daroma, puikiai rodo Vakarų pagalbos teikimas Ukrainai. Tol, kol nesame išsprendę šito iš pažiūros elementaraus uždavinio, kalbėti apie pasirengimą nedera“, – sakė A.Butkevičius.

Jis skeptiškai įvertino prielaidą, jog galbūt ruošiamasi kitokiam įvykių eigos scenarijui. „Aš manau, kad politinis elitas ruošiasi pirkti butus ar namus ten, kur jie jaustųsi saugūs, ir dėti į kojas. O kiti nemąsto tomis kategorijomis, kuriomis derėtų mąstyti valdžios vyrams. Senais laikais Lietuvos elitas atėjus priešui dėjo į kojas, kas pasikaišęs kelnes, kas ne. Karininkai, užuot kovoję, pasidavė. Geriausiu atveju jie buvo išvežti į Sibirą, blogiausiu – sušaudyti. Valstybę ginti reikėjo menkai pasiruošusiems architektams, daktarams, mokytojams. Todėl buvusi situacija gali būti labai panaši į tą, kurios mes galim susilaukti“, – teigė pašnekovas.

Ar per praėjusius metus Lietuva gynybiškai tapo stipresnė – juk buvo laiko labiau pasiruošti praėjus pirmajam šokui? „Galiu atsakyti labai aiškiai: Lietuva atidavė Ukrainai maždaug 30 proc. savo artilerijos pajėgumų. Jie nebuvo kompensuoti dėl elementarios priežasties – Europos sandėliai yra tušti. Vykstant karui staigiai kur nors nupirkti naujas žaliavas ir amuniciją yra tiesiog neįmanoma. Taigi, Lietuva stipresnė tikrai netapo“, – apibendrino A.Butkevičius.

Atskiros politikos nevalia turėti

Nepriklausomybės Akto signataras Eugenijus Gentvilas, Seimo Liberalų sąjūdžio frakcijos seniūnas, paklaustas, ar mūsų politinis elitas ruošiasi ne tik gerajam, bet ir blogajam karo Ukrainoje pabaigos scenarijui, priminė, kad politologai žiniasklaidoje yra svarstę ir apie galimus bloguosius scenarijus. „Taip, teoriškai tokie yra, bet vis tik matome stiprėjančią Vakarų pagalbą Ukrainai. Štai kad ir šio ryto pranešimas iš Vašingtono, kad Ukrainai bus tiekiami visi ginklai, išskyrus vieną. Suprask, branduolinį. Tad turbūt nereikėtų kalbėti apie Ukrainos pralaimėjimą. Kitas dalykas – sunku kalbėti apie Ukrainos pergalę, nes nežinia kada ir kokia ji bus. Ar visiška Rusijos kapituliacija, ar tiesiog atsitraukimas už Ukrainos sienų ir griežimas dantimis. Manau, kad oficialusis Vilnius ruošiasi ne Rusijos pergalei, o Ukrainos, ir, kaip sakau, kolektyvinių Vakarų pergalei. Būtent apie tai šnekama, o kai kas jau ir daroma, pavyzdžiui, planuojami darbai dėl Ukrainos atstatymo, mūsų sandėlių papildymas ginkluote, kurią padaliname Ukrainai. Sprendžiame einamuosius reikalus, o didžiąją strategiją visgi turi numatyti tiek NATO, tiek ES. Lietuva yra solidari šių organizacijų narė, ir atskiros politikos čia nevalia turėti“, – sakė E.Gentvilas.

Paprašytas pasvarstyti, kaip po šio karo pasikeis Lietuvos gyvenimas, galbūt naujos Šiaurės Korėjos kaimynystėje – mūsų prezidentas jau dabar nerimauja dėl sustojusių užsienio investicijų, signataras sutiko: kol Rusija žvangina ginklais, Lietuva gali būti nepatraukli užsienio kapitalo investicijoms. „Po karo, kurį Ukraina, manykime, laimės, kils klausimas, kas bus su Rusija. Joje gali kilti visiškas chaosas, kaip sako Amerikoje gyvenantis garsus rusų politologas Andrejus Piontkovskis. Ten gali įsiplieksti pilietinis karas, ir jie spręs savo problemas. Gali pasikeisti režimas, kuris dar garsiau žvangins ginklais. Šia prasme labai svarbi Vakarų strategija – kaip jie įsivaizduoja Rusiją po karo. Ar paliekame viską savieigai, įskaitant vėl atgimstantį revanšizmą arba pilietinį karą, ar Vakarai imasi radikalesnių priemonių, kokių buvo imtasi Vokietijos ar Japonijos atžvilgiu po Antrojo pasaulinio karo. Manau, kad dar ne tas etapas, kad Vakarai svarstytų, kaip turėtų atrodyti Rusija po karo, bet anksčiau ar vėliau tai turės būti apsvarstyta, įskaitant branduolinio ginklo uždraudimą ar, apskritai, demilitarizavimą. Šiandien tai atrodo neįtikėtina, bet kažkada turbūt Europos bendrijai atrodė neįtikėtina kada nors demilitarizuoti hitlerinę Vokietiją, kuri ėmė vieną Europos šalį po kitos. Tačiau pasirodė, kad Vokietija ne tik buvo demilitarizuota – buvo sunaikinta visa jos karinė pramonė. Štai iki ko priveda diktatoriai savo šalis – ligi dalinio suvereniteto praradimo. Kuo ilgiau Putinas draskysis, tuo drastiškesnis bus Vakarų atsakas dėl pokarinės Rusijos. Lietuva pati viena negali tų dalykų spręsti“, – pridūrė E.Gentvilas.

Kai kurie nepasimokė

Remigijus Žemaitaitis, Seimo Lietuvos regionų frakcijos narys, partijos „Laisvė ir teisingumas“ pirmininko pirmasis pavaduotojas, patvirtino matantis ženklų, kad dalis šalies politinio elito tikrai ruošiasi blogiausiam karo Ukrainoje scenarijui. „Tikrai matau, nes vienas, matyt, riboto veiksnumo plačiai žinomas asmuo sugalvojo vienoje LRT radijo laidoje pasiūlyti Lietuvai pirmai stoti į karą su Rusija ir siųsti į Ukrainą savo kareivius. Jeigu politikas leidžia sau laidyti tokius juokelius, tarsi bandydamas įtraukti į karą visą valstybę, visus Lietuvos žmones, tai yra vienas baisiausių dalykų. Panašu, kad tokie politikai ne tik dar nepasimokė, bet nori ir dar blogesnių dalykų. Ir dar tokių, kokių labiausiai siekia Rusija. Panašu, kad jie deda visas įmanomas pastangas, jog Baltijos šalys įsitrauktų į karą, ir šitaip atsirastų galimybė Baltarusijai smogti Lietuvai. O kai ji smogs Lietuvai, tai jų čia nė vieno nebeliks. Bet gal todėl tą ir norima padaryti, nes jo anūkai ir proanūkiai jau seniai sėdi Australijoje ir Amerikoje. Ir nė vienas nei tarnavo, nei tarnaus Lietuvos kariuomenėje. Man atrodo, kad tai labai rimta ir svarbu bandant suprasti, kas už viso to stovi ir kodėl kai kurie politikai deda visas pastangas, kad Lietuva dalyvautų kare“, – sakė R.Žemaitaitis.

Jo teigimu, kad nepasimokyta, rodo ir situacija dėl investicijų. „Lietuvoje stoja absoliučiai visos investicijos. Ji jau nebelaikoma stabilia ir patikima šalimi. Galų gale ir patsai prezidentas, lankydamasis regionuose, suprato, kad situacija labai prasta. Iš tiesų gaila, kad jau greitai bus metai nuo karo pradžios, o Lietuvos vadovai mano, jog vėl nužygiuos iki Juodosios jūros ar dar toliau. Tik jie nesupranta vieno dalyko: valstybė gali būti stipri tik jei yra ekonomiškai sveika ir socialiai teisinga. Čia yra esminiai dalykai“, – pabrėžė Seimo narys.

Svarstydamas, kaip karas Ukrainoje pakeis Lietuvos ateities gyvenimą, R.Žemaitaitis sakė, kad jeigu Rusija laimės, kils klausimas, ar ji apsistos ties Ukrainos sienomis ar tam tikra jos dalimi. „Tikėtina, kad taip, nebent pati Lietuva pasiprašys, kad ją priimtų į Rusijos sudėtį. Tokiu atveju išsipildytų viename Simpsonų filmuke išsakyta prognozė, kad SSRS sugrįš. Kaip bus, pamatysime. Rusija išliks, matyt, joje bus kažkokių neramumų, bet nemanau, kad per artimiausius 10–15 metų ten įvyks rimtų politinių pasikeitimų. Nežinau, kas turėtų atsitikti karo metu, kad Rusija po jo pasikeistų – nebent į jos teritoriją įžengtų NATO kariuomenė. O tuo sunku patikėti, nes niekas to nenori, nei amerikiečiai, nei vokiečiai, nei prancūzai. Lietuva po karo turės toliau gyventi, prekybiniai ryšiai su Rusija išliks, tik didžiąją dalį prekių, tarp jų – naftą ir dujas, pirksime per tarpininkus, kaip ir dabar. Kaip geležinkelio bėgiais naftos cisternos važiavo iš mūsų į Mozelio gamyklą, taip ir toliau važiuos. Čia niekas nepasikeis, Rusija Šiaurės Korėja tikrai netaps. Neįsivaizduočiau, kas turėtų nutikti, kad tai taptų realybe“, – sakė R.Žemaitaitis.

Jaučiamas proto stygius

„Ukrainoje, mano manymu, vyksta beprasmiškas karas. Vis daugiau žmonių, taip pat ir Vakaruose, tą pripažįsta. Dėl mūsų nomenklatūros vasališkų paskatų mes taip pat jame dalyvaujame. Nomenklatūra žino, kad retorinis mūsų karingumas partneriams patinka, todėl tokios retorikos skamba daug. Retorikos daug, tik amunicijos mažai“, – taip į klausimą, ar yra ženklų, kurie praėjus metams rodytų, kokiai įvykių eigai ruošiasi mūsų politinis elitas, atsakė ekonomikos profesorius Povilas Gylys, buvęs užsienio reikalų ministras. Jis pasiūlė pažvelgti į situaciją iš šalies.

„Na kaip viskas atrodo? Viena vertus, atiduodame savo ginkluotę, kita vertus, provokuojame. Štai kad ir mūsų dėdulės patriarcho pareiškimas, kad Lietuva į Ukrainą galėtų siųsti savo karius. Turiu rimtą pasiūlymą: mobilizuokime dabartinės Lietuvos nomenklatūros sūnus bei dukras, ir išsiųskime į Ukrainą. Jie turi parodyti pavyzdį – antraip kam čia orą virpinti? O kai visuomenė pamatys, kad mūsų politikos vadai iš tikrųjų nori padėti Ukrainai siekti pergalės, ir dėl to aukoja savo jaunimą, tai gal tikrai iš to kas nors bus. Gal ir kiti paseks jų pavyzdžiu“, – svarstė pašnekovas.

P.Gylys stebėjosi, kad susidarė situacija, kai atsisakome blaivaus proto. „Estai atiduoda Ukrainai paskutines savo haubicas ir žada įvesti savo gretutinės zonos Suomių įlankoje kontrolę. Tai reikštų, kad estai joje galėtų tikrinti, ar Rusijos laivai laikosi Estijos įstatymų. Manau, kad proto stygius jaučiamas ne tik Lietuvoje. Atiduoda haubicas ir kviečia rusus mūšiui! Man kyla įtarimas, kad globaliame konflikte esame naudojami kaip pėstininkai. Tas konfliktas pasibaigs, bet mes jau negyvensime taip, kaip gyvenome. Juk vyksta ir milžiniškas ekonominis karas, kuris paveiks visas puses. O labiausiai – tas šalis, kurios neturi savų išteklių, ypač energetinių. Prie tokių priskirtina ir Lietuva. Kentėsime mes, kentės ir Europa, tačiau mes, be viso kito, esame dar ir pafrontės valstybė“, – priminė profesorius.

Paklaustas, kaip, jo manymu, Lietuvos gyvenimas pasikeis dar po metų – ar jau galėsime su palengvėjimu atsidusti, o gal teks stipriau sukąsti dantis? – pašnekovas atsakė, kad pirmiausia lietuvis turi suprasti, kam yra valstybė ir kam yra valdžia. „Jeigu tik žiūrėsime į dangų ir nieko patys nedarysim, nesirūpinsim, kas priima sprendimus mūsų valstybės vardu, tai mūsų laukia labai prasta situacija. Jau dabar ji yra bloga, bet daugelis dar iškenčia. O gali būti žymiai blogiau. Kad situacija gerėtų, reikalinga protinga ir padori, nacionaliniams interesams atstovaujanti valdžia. Kovo mėnesį vyks rinkimai, reikia pradėti nuo to, kad mūsų valdžios šaknys – savivalda – būtų tvirtesnės. Tad kovo penktąją – visi į rinkimus! O po jų ateis Seimo rinkimai. Kiti dalykai spręsis pasauliniu mastu. Karas turės baigtis, o taikos sąlygos daug ką paaiškins. Taip ir gyvensime – žiūrėdami į dangų, dairydamiesi, kas dedasi pasaulyje, ir galvodami, kaip suformuoti protingą, kvalifikuotą, sąžiningą valdžią“, – sakė P.Gylys.