Net ir pasiryžusieji naujaisiais metais keisti savo gyvenimą, kažką – ar viską – pradėti iš naujo, per metų slenkstį žengia su ankstesniųjų užkrauta našta. Didesne ar mažesne, kaip jau kam skirta. Nešina metų patirtimi, pirmuosius žingsnius 2022-ųjų keliu žengia ir visa visuomenė. Ar ir ji norėtų šiemet ką nors keisti savo gyvenime, savo valstybėje? Gal bandys kažką – ar viską – pradėti iš naujo? Apie  šiųmetinius lūkesčius ir nuojautas kalbamės su kultūros istorike, humanitarinių mokslų daktare profesore Rasa Čepaitiene.

Ką tik peržengėme 2022-ųjų slenkstį. Turbūt daugelis šia proga viliasi pradėti naujus gyvenimo metus nuo švaraus popieriaus lapo – pamiršti tai, kas jame buvo negrabiai prikeverzota pernai, nekartoti buvusių klaidų, rašyti jau kitaip, galbūt aiškiau, sąžiningiau, nemeluojant sau patiems. Kokių klaidų, Jūsų manymu, būtų svarbiausia nekartoti ką tik atverstame 2022-ųjų visuomenės patirčių, išgyvenimų, savivokos dienoraštyje?

Manau, pagrindinė klaida ta, kad žmonės nesivienija. O kai nesivienija, tai niekas ir nesiseka, tai yra, neįmanoma pasiekti tų rezultatų, kurių žmonės nori. Kai taip nutinka, visi dar labiau nusivilia. Toks uždaras ratas.

Bet praėjusiais metais juk matėme žmonių vienijimosi pavyzdžių – masinės protesto akcijos Vilniuje ir kituose miestuose, „Šeimų maršo“ mitingai...

Taip, bet tai tik lašas jūroje, palyginus su tuo, ką visuomenė galėtų padaryti, jeigu iš tikrųjų visais įmanomais būdais spaustų Vyriausybę. Bent kol kas aš, pavyzdžiui, nematau kito kelio, kaip juos priversti atsižvelgti į visuomenės interesus. Jie jaučiasi visiškai atitrūkę nuo grandinės, visiškai nekontroliuojami, galintys leisti sau daryti, ką nori.

Raginimo susivienyti turbūt nebūtų, jeigu anksčiau visuomenė nebūtų išvienyta...

Taip, labai tiksliai pastebėta. Mano supratimu, vienyti turėtų bendrų tikslų atradimas. Štai kad ir tas galimybių pasas – vienas iš tikslų galėtų būti jo „galimybių“ išbraukimas, nes tai prieštarauja netgi elementariai logikai, o ne padeda kovoti su pandemija, kaip jie iš pradžių skelbė. O valdantieji, iš visko sprendžiant, yra numatę šiais metais pradėti prievartinį vakcinavimą. Turint tai mintyje, jau dabar reikia maksimaliai solidarizuotis ir ieškoti būdų, kaip su tokiais planais kovoti, nes kitaip, panašu, mus visus sulenks į ožio ragą.

R.Čepaitienė: „Daugmaž visi žiūri savo reikalų, savo kiemo, savo namų, kaimyno daržas niekam nerūpi. Bet pasikeitusi gyvenimo tikrovė gali smogti visiems taip, kad po to ilgai čiaudėsim. Priėmus įstatymus prievartiniams dalykams įteisinti, bus per vėlu protestuoti. Ir kur tada dėsies?“

Nesibaiminate, kad dėl tokių žodžių jums gali būti piktai prilipdyta „antivakserės“ etiketė?

Aš manau, kad visiems tai gresia. Ne tik tiems, kurie nenori vakcinuotis, bet ir tiems, kurie skiepijasi: juk jau pasakyta, kad ankstesnieji skiepai jau nieko nebereiškia dėl naujausios viruso atmainos, kad apsaugos prasme jie prilygsta nuliui. Juokaujant galima būtų pasiūlyti pradėti skiepyti tuos, kurie dar nepasiskiepijo, iškart nuo trečiosios vakcinos dozės. Tie žmonės, kurie nuoširdžiai tikėjo, kad apsisprendimas skiepytis jiems padės, turbūt pasijuto kvailio vietoje.

Grįžtant prie raginimo vienytis: ar jums neatrodo, kad gyvenimo aplinkybės dabar klostosi taip, kad poreikis vienytis tampa esmine visuomenės išlikimo pasipylusių krizių gniaužtuose sąlyga? Kad tai ne noras, ne lūkestis, o tiesiog būtinybė?

Taip, bet manau, kad kol kiekvieno asmeniškai tai nepalietė, žmonės mano, kad kažkaip vis dėlto išsisuks. Nėra strateginio mąstymo, bandymo užbėgti įvykiams už akių, numatyti, kas artėja. Mažai kas klausia savęs – o kas bus, jeigu bus? Daugmaž visi žiūri savo reikalų, savo kiemo, savo namų, kaimyno daržas niekam nerūpi. Bet pasikeitusi gyvenimo tikrovė gali smogti visiems taip, kad po to ilgai čiaudėsim. Priėmus įstatymus prievartiniams dalykams įteisinti, bus per vėlu protestuoti. Ir kur tada dėsiesi? Reikia truputį iš anksto galvoti apie pasekmes. O kad tas spaudimas veikia, rodo ir susivienijusių visuomenininkų pastangos įtikinti Seimo narius dėl kai kurių įstatyminių iniciatyvų korekcijų. Matėme, kad dėl tokio spaudimo įstatymų projektų priėmimas gali būti atidėtas, arba jie net išvis gali būti atšaukti. Negali sakyti, kad visuomenė visiškai bejėgė, nieko negali, yra ištikta desperacijos. Štai peticiją prieš galimybių pasą per savaitę pasirašė daugiau nei 112 tūkstančių žmonių – vien tai rodo, kiek visuomenė yra pavargusi nuo viso šito besitęsiančio absurdo. Gal tai irgi vienas iš vilties ženklų, kad žmonių valia kondensuojasi į tam tikrą konkrečią išraišką.

Visuomenės būsena, kai nepatenkinti valdžia ją keiksnoja nebent saviškių tarpe, užsidarę virtuvėse ar panašiai, įtartinai primena lietuvišką tikrovę kokiais 1970-aisiais, brandžiu sovietmečiu. Jums kaip istorikei turbūt tokia paralelė pasirodytų nesunkiai atpažįstama?

Šis pavyzdys irgi rodytų, jog turi susiformuoti tam tikros sąlygos, kad žmonės išeitų iš savo kiemų į gatves, aikštes, kad prasidėtų Sąjūdis. Šiuo atveju, nepaisant to, kad gyvename, atrodo, kitokiomis aplinkybėmis, kai veikia kitokios grėsmės ir pavojai, lūžio taškas galėtų būti suvokimas, kad valdžia nėra mūsų valdžia. Tai kas, kad jie buvo demokratiniu būdu išrinkti, jeigu nedirba Lietuvai? O tai tampa vis labiau akivaizdu. Ir, manau, vis daugiau žmonių dabar tą įsisąmonina. Ir ne per kažkokias teorijas, svarstymus, o labai praktiškai. Verslininkai, kurie dirbo su Kinija, dabar patiria didelių nuostolių. Kodėl? Vien dėl to, kad Gabrielius Landsbergis tapo Amerikos marionete? Jei visi suvoktume, kad jie nedirba mums, psichologiškai būtų lengviau suprasti valdžios veiksmus ir tikslus. Tiesa, neišvengiamai kiltų klausimas, o kam tada jie dirba? Bet tai jau atskira tema. Vėlyvuoju sovietmečiu jau buvo gerai įsisąmoninta, kad tuometinė Lietuvos valdžia yra tautai svetima jėga. Nors ji irgi dangstėsi propagandiniais atributais, neva tai darbo žmonių valdžia, kad ji dirba liaudžiai ir t.t.

Metų pradžia – tarsi tinkamiausiais metas kalbėti apie lūkesčius, juo labiau kad iškart visus prislėgė kelios krizės. Su kuo sietumėte svarbiausius šiais metais lūkesčius? O gal nevertėtų puoselėti didesnių vilčių – turbūt ne veltui patarlė perspėja, kad metai nauji, o žmonės – tie patys?

Lūkestis, manau, būtų labai pragmatinis: kad tik nebūtų dar blogiau. Jau priėjome iki ribos, kai kažkokių didesnių vilčių, svajonių nebegalime sau leisti. Norisi, kad sveikas protas, savisaugos instinktas pagaliau paveiktų ir politinį, ir verslo elitą, ir kad tuos bepročius kažkaip aptramdytų. Nes jie patys, akivaizdu, nesuvokia, ką daro. Bet turbūt šia proga reikėtų labiau kalbėti ne apie lūkesčius, o apie svajones. Mes per tuos kelis praėjusius metus esame taip išbalansuoti ir psichologine, ir visomis kitomis prasmėmis, kad telieka svajoti apie sugrįžimą į normalybę. Kad pagaliau baigtųsi šita visa beprotybės bakchanalija. Kad būtų nustota toliau sukti tą prievartos karuselę, bandant suvaldyti viruso plitimą. Gal kai daug žmonių apie tai svajos ir siųs savo mintis į dangų, gal tokia svajonė ir išsipildys. Žinoma, tai nereiškia, kad belieka tik svajoti – reikia ir dirbti, veikti.

Praėję metai daug kam atmintyje išliks kaip itin didelio Lietuvos visuomenės susipriešinimo ar supriešinimo laikotarpis. Ką sako Jūsų nuojauta: ar ši priešprieša stiprės ir toliau, ar valstybę prislėgusios bėdos privers ieškoti sutarimo, bandyti telktis, kad užgriuvusių iššūkių našta netaptų nebepakeliama?

Manau, esama ženklų, kad ta priešprieša mažės. Galbūt bendras priešas dabar randamas valdančiųjų asmenyje. Tai gali būti vienijimosi laidas, nes visi aiškiai mato, kurlink visa tai veda, į kokią ekonominę ir socialinę bedugnę. Susidaro įspūdis, kad žmonės, išgyvenę sovietmetį, yra įpratę prie absurdo ir moka prie jo prisitaikyti. Aš pati pastebėjau, kad, pavyzdžiui, smulkūs verslai, nors formaliai ir laikosi valdžios reikalavimų, bet tikrovėje jų gyvenimas teka savo vaga: gali nueiti į kokią kirpyklėlę ar kepyklėlę, ir niekas iš tavęs nepaprašys to galimybių paso, nors ant durų ir parašyta. Žmonės sukasi kažkaip, žinoma, rizikuodami, bet kliaujasi sveiku protu toje absurdo situacijoje, kurioje mes gyvename. Manau, atotrūkis tarp vis labiau beprotiškų valdžios reikalavimų ir realaus gyvenimo poreikių didės, vis daugiau žmonių vadovausis sveiku protu. Juk nuosekliai laikantis visų reikalavimų visiems tektų kraustytis į Vasaros gatvę... Visgi, manau, tas visuomenės sąmonės susidvejinimas tarp parodomojo taisyklių laikymosi ir realaus gyvenimo, ta šizofreniška būsena ilgai nebesitęs. Pampstantis pūlinys anksčiau ar vėliau sprogs. Žmonės negali ilgai gyventi mele: juk sakoma, kad gali ilgai apgaudinėti tam tikrus žmones, bet negali visą laiką apgaudinėti visus. Man atrodo, kad tiesos yra taip pasiilgta, kad tie, kurie įsidrąsina kalbėti, sulaukia vis daugiau žmonių palaikymo.

Seimas 2022-uosius paskelbė Lietuvos valstybės konstitucijos metais: sukanka 100 metų, kai Steigiamasis Seimas parengė ir priėmė Lietuvos Respublikos Konstituciją. Pabrėžiama, kad ji buvo pirmoji moderni, nuolatinė, demokratinio turinio Konstitucija. Ironiška, bet pernai ne kartą ir politikai, ir visuomenės veikėjai, ir teisininkai viešai kėlė klausimą, ar Lietuvoje dar galioja piliečių konstitucinės teisės, buvo piktinamasi, kad valdžia valosi kojas į Konstituciją. Kaip šiame kontekste atrodo Lietuvos valstybės Konstitucijos šimtmečio minėjimas?

Sakyčiau, labai ironiškai tokia iniciatyva skamba. Aišku, jei žiūrėtume į ceremoninius dalykus, kai būna minimos kažkokios sukaktys, galėtume sakyti, kad tai tik formalumas, bet jeigu apie tai kalbėtume rimtai, tai reikėtų pradėti nuo to, kad mes gyvename laikais, kai mus valdo kažkokie sveikatos ministro įsakymai, Vyriausybės nutarimai, o ne Konstitucijos nuostatos. Konstitucija tampa butaforine, nes pažeidžiamos pamatinės piliečių teisės, tarp jų teisė į žmogaus orumą, į jo kūno neliečiamumą. Viena vertus, į Konstituciją valomasi kojas, kita vertus, teisininkai, sakantys, kad toliau taip nebegali būti, tampa visuomenės nuomonės lyderiais. Dabartinėje situacijoje tai padėtų mums visiems grįžti prie valstybės ir piliečių santykių pamatų, prie pamatinių dalykų, dėl kurių buvo susitarta Lietuvos Respublikos piliečiams referendumu priėmus savo valstybės Konstituciją.

Pernai viename savo straipsnių kėlėte klausimą, kaip tapo įmanoma, kad atsirado jau net ne plyšys, o tikra bedugnė tarp valdžios ir ją išrinkusios visuomenės vertybinių nuostatų? Ar esama požymių, leidžiančių manyti, kad šiemet ta bedugnė nebegilės, priešingai – per ją bus bandoma permesti tiltą?

Bijau, kad viskas kryps į konfrontaciją, bent jau iš valdančiųjų pusės to tilto statybos nematyti, o iš visuomenės pusės bandymas jį tiesti patiria vieną nesėkmę po kitos. Žmonės tiesiog nustoja darę beprasmiškus dalykus. Natūralu, kad augs nepasitenkinimas ir pyktis. Manau, kad ta atskirtis tarp valdančiųjų ir valdomųjų susiklostė savaime, nes mūsų sistema orientuota į politinį ir ekonominį parazitizmą. Valdantieji niekaip nepriklauso nuo valdomųjų, jie tik išsunkia juos mokesčiais, mainais neduodami nieko. Matome, kad tęsiama tai, ką pradėjo „valstiečiai“ – socialinės infrastruktūros „optimizacija“, o iš tikrųjų jos susinimas ir naikinimas. Šalis nugyvenama, nustekenama, išsunkiama kaip sulčiaspaudėje. Konservatoriai jau net nesidangsto, kad dar yra kažkokia demokratija, kad turi būti kažkoks valdančiųjų ir valdomųjų dialogas, šiuo požiūriu jie veikia atvirai. Bet visuomenė turi pati sau atsakyti į klausimą, ar nori gyventi parazitinėje sistemoje, vedančioje į visišką aklavietę? Niūrios demografinės tendencijos tik gilėja, visuomenė sensta, jaunimas svajoja apie emigraciją, lietuvybės ateities išsaugojimas rūpi nebent šviesuomenės grupelėms... Bendrasis valstybės perspektyvų fonas labai negatyvus. Jeigu žmonės neprabus, neapsižvalgys, nesupras, kad mes patys leidome šitam parazitizmui įsigalėti, susigyvenome su juo, pripratome, prisitaikėme, tai ir liks jo išsunkti, nuvaryti iki šešėlių. Parazitai siurbia valstybės išteklius, visuomenės gyvybingumo syvus, visų mūsų ateitį, kuri aukojama vienos šeimos ar politinės genties interesams. O į visus kitus jiems nusispjauti.

Ko palinkėtumėte mūsų skaitytojams, kartu su visa Lietuva jau išsiruošusiems į gyvenimo 2022-aisiais kelią? Ką norėtumėte patarti, dėl ko paraginti, dėl ko galbūt perspėti?

Gal skambės banaliai, bet vienas linkėjimas niekada nesensta: norėčiau visiems palinkėti ramybės – vidinės, dvasinės ramybės, kuri yra kur kas daugiau, nei gera nuotaika ar optimizmas. Tai, kas mūsų pačių ir visuomenės gyvenime nemaloniausia, visos politinės ar ekonominės bėdos, sudėtingos gyvenimo aplinkybės, į kurias papuolame, nėra viskas, kas mus apibrėžia, nėra viskas, kas lemia mūsų būtį. Tikėkimės! Po nakties visada išaušta rytas. Visada.