Mes visi po tuo pačiu dangumi, mes visi po viena vėliava, primena Aurimas Navys, buvęs specialiųjų operacijų pajėgų karininkas, gynybos ir saugumo ekspertas, psichologas, karybos apžvalgininkas. Su juo artėjant Kovo 11-ajai kalbėjomės apie tai, kaip visi kartu ir kiekvienas atskirai turėtume ieškoti atsakymų į neramius gyvenimo pateiktus visuotinės svarbos klausimus.

34 metai ir dvi savaitės: artėjant Kovo 11-ajai daug kas mintyse bando spręsti naują egzistencinės svarbos lygį. Po nepriklausomybės atkūrimo turėjome daugiau nei 30 metų atkurti Lietuvos kariuomenę, tinkamai parengti ją valstybės gynimui, o dabar svarstome apie dvi savaites, kuriomis, anot JAV atsargos generolo Beno Hodgeso, buvusio JAV sausumos pajėgų Europoje vado, Rusijos užpuolimo atveju turėsime gintis patys, kol į pagalbą atvyks NATO pajėgos. Kaip jūs matote šitos lygties sprendimą: ar esame pakankamai pasiruošę?

Pažįstu generolą B.Hodgesą iš karo tarnybos metų. Tuo metu tarnavau ir aš, ir jis. Žinoma, dabar jis mūsų susitikimų turbūt neprisimintų. Labai gerbiu generolą. Tačiau turiu pasakyti, kad tas dviejų savaičių terminas, kurį jis paminėjo kalbėdamas apie būtinybę Lietuvai pajėgti kurį laiką gintis pačiai, be NATO paramos, man skamba keistai. Nežinau, ką būtent turėjo mintyje generolas, kalbėdamas apie tas dvi savaites, ir nesuprantu, kodėl tas terminas dabar taip valkiojamas viešojoje erdvėje. NATO pasirengimas nematuojamas tokiais terminais. Daryčiau prielaidą, kad generolas tą pasakė tiesiog kaip pavyzdį, norėdamas pabrėžti būtinybę pasiekti tinkamą mūsų pajėgų parengtį. Ypač greito reagavimo NATO pajėgos, 40 tūkst. karių grupuotės branduolys, operacijos vietoje turi būti per 10 dienų, jei kalbėtume apie kitas pajėgas, jų sutelkimo ir perkėlimo procesą, reikėtų naudoti 180 dienų terminą. NATO reagavimo būdai, pasirengimo lygiai ir modeliai yra skirtingi, bet šiame kontekste kalbėti apie kažkokias dvi savaites aš nesiryžčiau. Kaip ir minėjau, sakyčiau, kad tai retorinio pobūdžio generolo pateiktas pavyzdys.

Ar per atkurtos nepriklausomybės metus mes apskritai sugebėjome pasiruošti stabdyti priešo agresiją? Neturiu dėl to jokių abejonių. Prieš 34 metus mes išvis nieko neturėjome. Per tą laiką užsiauginome naują karininkų kartą. Ji jau nebe sovietinė, dauguma jų gimė ir užaugo laisvoje Lietuvoje, baigė mūsų ir NATO partnerių karo mokyklas. Jų parengties lygis, kovos veiksmų supratimas yra europietiškas, iš esmės nelygintinas su potencialaus agresoriaus. Skirtumas labai didžiulis: tarsi bandytume lyginti mygtukinį „Nokia“ telefoną su dabartiniu „iPhone“ išmaniuoju telefonu. Tai tiesiog nesulyginami dalykai.

Bet yra kitas aspektas: kalbėdami apie Rusijos ir Baltarusijos agresiją prieš Ukrainą, turime suprasti, kad kariavimas pasikeitė. Deja, pažanga stebima ir Rusijos pusėje – ji mokosi kariauti. Ar sugebėtume vieni atremti mus puolančią ordą, jau daugiau kaip dvejus metus kariaujančią Ukrainoje, išmokusią žudyti, deginti, prievartauti? Ir kurią ukrainiečiai vis dar sugeba sulaikyti su visų Vakarų valstybių parama? Be abejo, kad Lietuva viena pati šitokios ordos atremti nepajėgtų. Bet tam yra NATO šalys, aljanso pajėgos, kurios yra ir mūsų pačių, ir kitų aljanso narių saugumo garantas. Kalbėdami apie 5-ojo NATO sutarties straipsnio aktyvavimą turime suprasti, kad Lietuva, padedama sąjungininkų, sugebėtų atsilaikyti galimo Rusijos užpuolimo atveju. Reikia turėti galvoje, jog norint surengti tokio masto puolimą, kokį Rusija surengė prieš Ukrainą, būtina sutelkti daug technikos, daug karinio personalo. Mes tokį pasirengimą tikrai gerokai iš anksto pamatytume, tokie ketinimai jau nebūtų staigmena. Tad, manau, neturėtume kalbėti nei apie dvi savaites, nei apie 10 dienų, nei apskritai apie kažkokį kitą terminą. Nelabai būtų prasminga kalbėti ir apie 34 ar, tarkime, 89 metus kaip tinkamo pasiruošimo agresijai prieš mūsų valstybę laikotarpį. Todėl, kad net jei dalis Rusijos pajėgų, kurios, ruošiantis pilno masto invazijai, prieš dvejus metus buvo sukauptos prie Ukrainos sienos, būtų sutelkta prie Lietuvos ar visų Baltijos valstybių, mes vieni tokios invazijos nesugebėtume atremti.

Kita vertus, kaip sakiau, tokį Rusijos pasirengimą NATO matytų iš anksto ir tikrai imtųsi veiksmų. NATO pajėgų vadui Europoje yra suteiktos galimybės nelaukiant NATO šalių tarybos pritarimo dislokuoti pajėgas viename ar kitame galimų operacijų rajone, jeigu jam atrodytų, kad tai padaryti yra būtina. Taigi, jei matytume, kad Rusija kaupia ginkluotą ordą prie mūsų sienų, NATO pajėgų vadas Europoje nieko nelaukdamas čia dislokuotų atgrasymo pajėgas. Tad kalbėjimas apie būtinybę vieniems atsilaikyti bent dvi savaites visiškai praranda prasmę. Viena vertus, atremti tokios konvencinės grėsmės, kaip Rusijos pajėgų puolimas, vieni patys nesame pasiruošę, kita vertus, kartu su aljansu esame pasirengę tą padaryti. Atremtume, ir Rusija puikiai tą supranta. 5-ojo NATO sutarties straipsnio aktyvavimo ji nenori. Tačiau yra kitas dalykas: neturėtume išleisti iš akių ir galimo kitokio Rusijos veikimo prieš NATO šalis būdo.

Ką turite mintyje?

Paminėjau naują kariavimo būdą, kurio Rusija jau išmoko Ukrainoje. Apie jį kalbame kaip apie vieną iš galimų būdų, kurį ji galėtų panaudoti – net neabejoju, kad Rusijos specialiųjų operacijų pajėgų karininkai su kolegomis Irane apmokė „Hamas“ teroristus, kurie surengė civilių žmonių skerdynes Izraelyje – prieš Lietuvą ar kitas NATO aljanso nares. Turime suprasti, kad Rusija tokiais ir panašiais veiksmais galėtų bandyti išbalansuoti mūsų valstybę. Visų pirma, jie mažai kainuoja, antra, po tokios operacijos būtų labai sunku besti pirštu į Rusiją ir įrodyti jos kaltę. Neabejotinai vėl būtų naudojama taktika „ich tam netu“, o atsakomybė galbūt liktų suversta kažkokioms nevaldomoms diversinėms grupėms Baltarusijoje. Ar mes esame pasiruošę tokiems hibridinių atakų scenarijams? Čia nereikia nieko kurti, nieko išgalvoti, pati Rusija hibridinio karo priemones laiko pagrindine karo prieš Vakarus dalimi. Aš suprantu politikus: jiems reikia reitingų, reikia varžytis, kas aukščiau užlips ant „bačkos“ ir garsiau užrėks. Bet kai žmonės, atsakingi už Lietuvos gynybą ir saugumą, kalba apie tankus, apie mūšius prie apkasų ir bunkerių, kartais labai norisi duoti patarimą – pasižiūrėkite į Rusijos karo doktriną. Ši valstybė visada kariauja pagal savo doktriną. O kas ten parašyta? Na, pavyzdžiui, kad karas su Vakarais išvis nebūtų skelbiamas (būtent taip prasidėjo invazija į Ukrainą), kad būtų kariaujama be skiriamųjų ženklų, kad pats karas būtų asimetrinis. Rusija skelbia kariausianti su Vakarais netiesioginį karą. Ir ji tą daro nuo 2014 metų, o mes tik dabar atsibudome ir sakome, kad iki 2030 metų Lietuvoje turėsime diviziją, o po 2030-ųjų – ir 50 tankų...

Hibridinio karo atakoms mūsų kariuomenė gal ir pasiruošusi, man dabar būtų sunku apie tai spręsti. Atitinkami planai turėtų būti. Dar kai pats tarnavau, mačiau NATO planus, į kuriuos buvo įtraukta ir dalis mūsų specialiųjų operacijų pajėgų. Bet ne mažiau svarbus kitas klausimas – ar visa valstybė yra pasiruošusi tokioms atakoms? Kai generolai ir kiti kariuomenės atstovai sako, kad piliečiams tokie dalykai neturėtų rūpėti, kad šitą rūpestį reikia palikti kariškiams, tai rodo arba problemos nesuvokimą, arba tiesiog sabotažą. Lietuva – per maža šalis, kad būtų galima kalbėti apie tai, jog ją apgins kariuomenė. Gintis turi visa valstybė. Netgi Ukraina, kuri, palyginus su Lietuva, yra didelė šalis – ir savo teritorija, ir gyventojų skaičiumi, ir kariniais pajėgumais, – ginasi susitelkusi kaip valstybė. Visi ginasi. Jeigu tik kariuomenė ginasi, galime iškart dėti kryžiuką ir sakyti „Viso gero“. Pareikšti, kad mus apgins kariuomenė – visiškas nesupratimas, kokioje epochoje mes gyvename. Taip, kariuomenė ginsis ir bus kovos smaigalyje. Dabar mūsų kariuomenė yra vieno mūšio kariuomenė. Ji taip buvo sukurta ir parengta. Bus pirmas mūšis, o po jo – aukos, sužeistieji, nuostoliai. Kuo juos pakeisime? Ar mūsų valstybėje sukurta sistema, kuri užtikrins, kad būtų suremontuota nukentėjusi karinė technika? Tie patys tankai, kurių galbūt turėsime? Ar yra paruoštos ligoninės? Logistika? Ar savivaldos lygmenyje parengtos priedangos, slėptuvės, kuriose civilinė administracija galėtų kurį laiką saugiai vykdyti savo pareigas? Ar mes turime išplėtotą teritorinės gynybos tinklą, apie kurį buvo kalbama dar generolo Jono Kronkaičio vadovavimo kariuomenei laikais? Mes svarstome apie manevrinę gynybą, bet realiai net nežinome, kokį tos gynybos modelį renkamės...

Tai, apie ką kalbate, atliepia Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių, buvusių Aukščiausiosios Tarybos Apsaugos skyriaus pareigūnų, atvirame laiške valstybės vadovams antrųjų plataus masto karo Ukrainoje metinių proga išsakytą susirūpinimą. Jie reikalauja pokyčių karinėje ir Krašto apsaugos ministerijos vadovybėje, kalba apie neatsakingumą ir veikimą „nepilnai įvertinant ir iš dalies ignoruojant akivaizdžius karybos ir technologijų pokyčius“, remiantis karo Ukrainoje patirtimi. Šis ir kiti akivaizdaus susirūpinimo ženklai, rodomi Ukrainoje kovojančių lietuvių savanorių, karybos ekspertų, regis, siunčia politikams rimtą signalą, kad kažkas valstybės gynybos srityje daroma visai ne taip?

Ką tik grįžau iš kelionės, su paminėtu atviru laišku nesu susipažinęs. Bet aš vis dėlto žiūrėčiau plačiau. Gyvename laisvoje valstybėje. Demokratinėse valstybėse ne kariuomenė kelia sau užduotis. Jas kelia piliečių išrinkti politikai, turintys reaguoti į vienas ar kitas valstybei kylančias grėsmes. Valdžioje esantys demokratinių šalių politikai sako kariškiams – grėsmės štai tokios, mes turime štai tokį biudžetą ir keliame jums štai tokias užduotis. Prašome pasakyti, ką jūs galite padaryti šitoms grėsmėms užkardyti? Kokių reikės pajėgumų ir kiek lėšų reikės jiems skirti? Toks yra užduočių kariuomenei kėlimo procesas. Tačiau su problema, kuri įvardyta jūsų klausime, pats susidūriau būdamas karininku. Lietuvoje užduočių kariuomenei formulavimo procesas yra iškreiptas. Lietuvoje pati kariuomenė pasako, ką darysianti, o politikai atsiliepia einantys ieškoti pinigų. Taip niekur pasaulyje nevyksta. Kariuomenė nevaldo valstybės. Kai kur, tiesa, valdo, bet tos valstybės – nedemokratiškos. Išties, kam tada reikalinga gynybos ministerija, jeigu kariuomenė pasako viską – ką darys, kokių tikslų sieks, kiek tai kainuos ir taip toliau?

Demokratijoje viskas veikia kitaip. Užduotims formuluoti naudojami įvairūs modeliai. Yra gynybos pajėgumų ir finansavimo skaičiavimo modelis, kai įvertinamos grėsmės, galimi scenarijai ir apskaičiuojama, kaip reikėtų į tuos scenarijus atsakyti. Ir tada politikai kelia kariuomenei atitinkamas užduotis. O pas mus veikia kažkoks keistas modelis: kariuomenė pasako – mes sugalvojome sustiprinti manevrinę gynybą tankais. Duokite mums pinigų! Politikai teiraujasi: kiek jums reikia lėšų gynybai skaičiuojant procentais nuo šalies bendrojo vidaus produkto (BVP)? Ir ištraukia skaičių – gal 3, o gal 7. Politikams labai lengva pasakyti, kad išlaidas gynybai reikėtų padidinti 0,2 proc. nuo BVP. O kodėl būtent tiek, o ne 0,3 proc.? Ar kada bandėte patys atsakyti į tokį klausymą? Politikams labai lengva operuoti skaičiais, bet realiai tie skaičiai nieko nepasako. Ar 3,5 proc., ar 2,8 proc., ar 4,1 proc. Turi būti pagrindas, kodėl mums tiek reikia. Nes dabar kariuomenėje – aš tą mačiau ir prieš 25 metus – ir toliau tas pats, kaip sako mano draugai. Artėja metų pabaiga – reikia įsisavinti skirtas lėšas. Nupirkime orkestrui naujų dūdų! Kai pinigai kariuomenei yra skiriami dėl to susitarus politikams, skaičių paėmus iš lubų, kariuomenė turi juos įsisavinti. Tad kiek pinigų beskirtum, tiek ji ir įsisavins.

Grįžtant prie to atviro laiško: matyt, yra pasiektas toks lygis, kai buvusi mūsų karininkija mato, kad ministerija iš esmės jau nebereikalinga, kad kariuomenė pati pasako, ką ji darys. Manau, kad taip neturėtų būti.

Plataus masto karas Ukrainoje vyksta jau daugiau nei dvejus metus, bet Lietuvos rytiniame pasienyje taip ir neatsirado nei minų laukų, nei karinių įtvirtinimų, nors Vilnius vos už 30 km nuo sienos. Turint mintyje itin didelę administracinę ir politinę centralizaciją mūsų šalyje, nesunku įvertinti, kokias pasekmes valstybėje sukeltų karinis sostinės užėmimas ar užblokavimas. Daliai žmonių tokia situacija turbūt prikišamai rodo, kad mūsų politinis elitas nesiruošia valstybės gynimui, kad jis veikiausiai apsisprendė elgtis pagal 1940-ųjų scenarijų: artėjant priešui sprukti iš tėvynės ir kovoti už Lietuvą būnant kuo toliau nuo jos. Ką manote apie tokią prielaidą?

Turbūt dar atsimenate įvykį, kai vienas tėvas gumine valtimi per Nemuną savavališkai į Rusijos Kaliningrado sritį išplukdė savo vaiką. Tada buvo pradėta aiškintis, per kiek laiko sureagavo mūsų pasieniečiai, ar jie galėjo tam nusikaltimui užkirsti kelią ir panašiai. Man visada būna liūdna stebėti, kaip politikai, vienų ar kitų krizių atveju vengdami atsakomybės, į priekį išstumia uniformą vilkinčius žmones ir verčia juos aiškintis. Tada Valstybės sienos apsaugos tarnybos vadas generolas Rustamas Liubajevas ironiškai pastebėjo, kad, anot politikų, pasieniečių uždavinys – ne saugoti sieną, o ją kontroliuoti. Taigi, grįžtame prie to paties: kaip politikai suformulavo užduotį, taip geras vadas ją ir vykdo. Šiuo atveju jis žiūri, kaip jam geriau vykdyti įspėjimo lapelių ir baudų išrašymo bei įteikimo procesą. Kitaip tariant, kontroliuoti valstybės sieną. Tokią užduotį generolui paskyrė jo politinė vadovybė. Na, negali generolas veikti kitaip, jeigu jo prašoma ne saugoti sieną, o ją stebėti.

Dabar dėl pasienio minavimo ir inžinerinių užtvarų. Jeigu matome grėsmę, tarkime, kad link Lietuvos sienos juda kitos šalies karinė technika, kad galimai prieš mus ruošiamas plataus masto puolimas, tada tikrai galima pradėti minuoti laukus. Tai išties labai rimta priemonė. Kita vertus, galima sumažinti sienos perėjimo punktų skaičių: dalį uždaryti ir palikti tik vieną kitą, kuriuos sunkiausia pereiti. Ir, be abejo, pasiruošti tuos dar veikiančius saugoti nuo galimų diversijų. Tad atsakymas, ar reikia minuoti pasienį, priklauso nuo politikų keliamos užduoties. Tai yra: ar reikia valstybės sieną saugoti taip, kad nepravažiuotų karinė technika, nepraeitų nė vienas žmogus. Jei įsibrovėliai turi būti sulaikyti bet kokiomis priemonėmis, tada pasienį reikia minuoti. Kariuomenė žinos, kaip tą padaryti.

Ar reikia įsirengti ir inžinerines kliūtis? Tai irgi priklauso nuo grėsmės scenarijaus. Ką sako aljanso žvalgyba? Jeigu ji iš kosmoso nemato prie mūsų sienos sutelktos technikos, tankų, salvinės artilerijos pabūklų, tai nieko nedarome? Galbūt. O kaip kiti scenarijai? Jeigu grupelėmis po 6 per sieną prasiveržia kokie 500 diversinių grupių? Čia atsakymas į klausimą, reikia ar nereikia minų laukų, fortifikacijos įrenginių. O paprastam žmogui atrodo, kad valdžia nieko nedaro, visi bėgs per upelį. Natūralu: žmonės jaučia nerimą, grėsmę, yra sutrikę. Jie klausia – ką mums daryti? Tada jiems atsakoma: geriausia, ką galite padaryti – nustoti nervintis ir panikuoti. Geriau nieko neklausinėkite! Ir kas tada atsitinka? Žmonės dar labiau nerimauja!

Kitas dalykas: žmonės nemato veiksmų, kurių, jų manymu, reikėtų imtis. Tarkime, minuoti, betonuoti, statyti prieštankinius „ežius“, „drakono dantis“ ir taip toliau. Galų gale sustiprinti pačios sienos apsaugą, kad 20 km ruožų nepatruliuotų vos du ekipažai su keliais pareigūnais. Juk jiems dabar keliama užduotis stebėti. Pastebės, atvyks ekipažas, sulaikys, patikrins dokumentus, išrašys baudą... Dėl to žmonės ir nerimauja. Be to, ir patys nežino, ką daryti. Todėl ir plinta legendos apie bėgimą per upelį. Aš tikrai niekur nesiruošiu bėgti iš Lietuvos ir savo ruožtu galiu pasakyti: kiek pažįstu politikų, o jų Lietuvoje pažįstu tikrai nemažai, tai ir jie tikrai nesiruošia niekur bėgti. Jie ruošiasi ginti tėvynę ir kovoti kartu su manimi, jeigu reikės. Suprantama, negaliu už visus garantuoti, niekas nežino, kaip bus. Tačiau man iš bendravimo su ta politikų dalimi, kurie yra pilietiškai susipratę ir patriotiški, susidaro būtent toks įspūdis. Jie niekur nebėgs. Mes būsime čia.

Vis dėlto yra ir kitas dalykas. Tas pats, beje, buvo ir Ukrainoje prieš dvejus metus. Dalis mūsų politikų giliai širdyje netiki, kad Rusija galėtų mus užpulti. O kai tu kažkuo nuoširdžiai netiki, būna sunku prisiversti veikti taip, tarsi tuo tikėtum. Tai galėčiau palyginti su tikėjimu, kad naktį laukuose pastebėta artėjančių vilkų gauja iš tikrųjų yra nepavojingi vilkšuniai, kad žmonių jie nepuls. Labai norėčiau, kad tokie politikai nuvažiuotų į Ukrainą, tiesiai į priešakines pozicijas. Ir ten pabūtų bent vieną dieną. Kad jiems parodytų, ką su civiliais, su moterimis išdarinėja vadinamieji rusų kareiviai.

Čia galėtume vėl grįžti prie to, nuo ko pradėjome. Ką tik grįžote iš Ukrainos. Pasitikdami 34-ąsias nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo metines, negalime negalvoti apie tuos, kurie savo ašaromis ir krauju perka mums laiką, skirtą geriau pasiruošti galimai tai pačiai grėsmei. Su kokiais įspūdžiais, su kokiomis mintimis šįkart grįžote į namus?

Gal nuskambės banaliai, bet manau, kad žmonės, kurie gyvena Lietuvoje ir mato virš galvos giedrą dangų, turėtų vis dėlto savęs paklausti, ką jie padarė dėl savo valstybės, o ne ieškoti, ką ji dėl jų padarė. Ką jie padarė, kad dangus virš mūsų ir toliau būtų giedras? Lietuvoje esame labai susiskaldę – aišku, ne be Kremliaus pagalbos. Gyvename į save lenktais pirštais, net ir kojų. Ir tai yra skatinama, tai yra palaikoma. Manau, pagrindinis dalykas – tą rodo ir Ukraina – yra toks: jeigu žmonės nesupranta, kad jie yra po ta pačia vėliava ir po tuo pačiu dangumi, Rusija čia labai greitai ateis ir susitvarkys. Net nespėsime susižvalgyti. Jeigu vis ginčysimės tarpusavyje, kas ką pasakė, kas ne taip pasakė, jei vis tampysime popierius iš kabineto į kabinetą, jeigu savo pažįstamus ir draugus skirsime ne patarėjais, o pritarėjais, jeigu į valdžią rinksime politikus, kurie iš esmės balansuoja ties išdavystės riba, tai nieko gero tikėtis negalime. Bėda, manau, ta, kad mes Lietuvoje dar niekada taip gerai negyvenome, ir per tą savo gerą gyvenimą nebesuprantame, kad jį turime tik dėl to, jog mūsų tauta, mūsų protėviai, mano ir jūsų seneliai liejo kraują. Kas Sibire, kas miškuose. Kad Sausio 13-ąją žmonės išėjo prieš ginkluotą jėgą ir parodė, kad mes galime būti vieningi. Jeigu to nesuprasime, bus labai negerai.

Ukrainoje, deja, yra tam tikrų ženklų, kad Rusijai pasisekė įkalti tikrai didžiulį pleištą. Tai buvo matoma ir anksčiau, bet dabar – ypač, jau ir plika akimi. Tas pleištas yra įvarytas tarp kariaujančios Ukrainos dalies ir nekariaujančios. Todėl ir prisiminiau Lietuvoje girdimą nuostatą, kad kariuomenė mus apgins, piliečiai esą neturėtų jaudintis. Nieko panašaus. Vakarų Europoje manoma – štai papildomai susimokėsiu kelis eurus, ir kažkas už mane lies kraują. Mes irgi jau esame Vakarų Europa, mes irgi jau taip galvojame, kaip belgai ar prancūzai. Negalvokime šitaip. Mes visi esame po ta pačia vėliava. Ir Lietuva, ir Ukraina. Po ta pačia laisvės vėliava. Gerai, kad ukrainiečiai tą iš tikrųjų supranta. Pakartosiu vieno fronte kovojančio ukrainiečio, specialiųjų pajėgų karininko, žodžius. Jis man pasakė: „Aš mirsiu stovėdamas, gindamas savo šalį. Būkit geri, padarykite viską, kad nemirtumėt klūpėdami.“ Neturiu ką pridurti prie šitų žodžių.

Dėkoju už pokalbį.