Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Me­džio skulp­to­rius Sau­lius Lam­pic­kas: „Šei­mai ga­liu at­riek­ti ko­kius 70 pro­cen­tų sa­vo sėk­mės”

Me­tų pra­džio­je der­lus me­džio dro­žė­jas, skulp­to­rius, du­syk tau­to­dai­li­nin­kų kon­kur­so „Auk­so vai­ni­kas“ lau­re­a­tas Sau­lius Lam­pic­kas įžen­gė į sep­tin­tą de­šim­tį. Kaip pats sa­ko, mie­liau­sia tai, kad pa­grin­di­niu 60-me­čio ak­cen­tu bu­vo ne vai­šių sta­las, o „toks su­si­bė­gi­mas“ Aly­taus kraš­to­ty­ros mu­zie­ju­je, jo su­reng­to­je pa­ro­do­je „33 me­tai duo­nos kas­die­ni­nės“, jos ak­cen­tu ori­gi­na­liai pa­si­rink­tas ne ati­da­ry­mas, bet už­da­ry­mas. „Pa­si­ža­dė­jau šiai pa­ro­dai iš­drož­ti Džiaugs­mą“, – sa­ko ju­bi­lia­tas. Ir jam pa­vy­ko – mu­zie­jaus pa­ro­dų erd­vė bu­vo pil­na jo ta­len­tų ger­bė­jų, kul­tū­ros ir džiaugs­mo. Vi­sa tam nu­ri­mus – Al­do­nos KU­DZIE­NĖS šven­ti­nis in­ter­viu apie Sau­liaus LAM­PIC­KO me­ne nu­vil­ni­ju­sius 33 me­tus.

– Sa­ko­ma, kad dir­ban­tys žmo­nės skirs­to­mi į tris ti­pus: nuo Die­vo, pa­dėk, Die­ve, jiems ir ne­duok, Die­ve, to­kio dar­bi­nin­ko. Jūs, Sau­liau, be abe­jo, į Že­mę at­siųs­tas pa­ties Kū­rė­jo ir Jo gau­siai ge­bė­ji­mais ap­do­va­no­tas. Tai ir pa­at­vi­rau­ki­te, už ko­kius ta­len­tus jam la­biau­siai dė­ko­ja­te?

– Už vi­su­mą. Už vi­są ke­lią, ku­riuo ei­nu. Gal jau per daug iš­le­pin­tas to sa­vo ėji­mo, o gal įti­kė­jau, kad tai man ir ne ką ga­liu pa­keis­ti. Taip, ne­ma­žai tų ta­len­tų, bet kaž­kaip ne­su­reikš­mi­nu. Esu koks esu ir gy­ve­nu.

Kai mo­čiu­tė ma­ne vai­ką nu­si­ves­da­vo baž­ny­čion, man la­bai pa­tik­da­vo, bet kar­tu bu­vo tar­si kaž­koks at­stū­mi­mas. Pa­ti­ko ste­bė­ti žmo­nes, in­ter­je­rą, vi­są tą gro­žį, bet ne­da­ly­vau­ti ta­me. Tą pa­ste­bė­ju­si mo­čiu­tė te­pa­sa­kė: „Tu­rėk Die­vu­lį šir­dy. Būk ge­ras.“

O Die­vą at­ran­di ei­da­mas gy­ve­ni­mo ke­liu. Ir kuo la­biau se­ka­si, tuo la­biau įti­ki. Ir dė­ko­ji. Tik­rai pa­gal­vo­ju, ko­dėl ga­na daug žmo­nių, ku­riems ne­si­se­ka, o ki­tiems se­ka­si. Yra kaž­ko­kia jė­ga, ku­ri sau­go. Ir ve­da tuo ke­liu. Ir gau­ni tam tik­rus žen­klus, įspė­ji­mus, nuo­jau­tas, į ku­rias tu­ri įsi­klau­sy­ti. Ne­ga­li jų ig­no­ruo­ti. Aš ir sken­dau ke­lis kar­tus, ir nuo sto­go kri­tau, ir mir­ties pirš­tus jau­čiau, ma­čiau švie­sos tu­ne­lį, kai ne­spal­vo­tai pra­bė­go gy­ve­ni­mo tarps­niai. Ir au­to­ma­to vamz­dis bu­vo įrem­tas į kak­tą (čia iš anų lai­kų, anos ar­mi­jos, ne­no­riu sa­ky­ti – ta­ry­bi­nės), ne­ap­sa­ko­mai bai­sus jaus­mas. Kad ir su­si­žei­di­mai, ku­riuos tu­rė­jau – tik įbrė­ži­mai. Už­siu­vo, bet nie­ko rim­to. Tad ir dė­ko­ji Die­vui už kiek­vie­ną die­ną. Min­ty­se. Bet, kad man da­vė ta­len­tą kur­ti me­di­nius die­vu­kus, paukš­tu­kus, tai, be abe­jo, di­džiau­sia pa­dė­ka. Pas­ta­ruo­ju me­tu pa­tin­ka ste­bė­ti gy­ve­ni­mą, pa­si­gi­lin­ti, kas, kaip. Mes ne­mo­ka­me ar ne­no­ri­me pa­dė­ko­ti tam, kas mus su­pa. O rei­kė­tų.

– Jū­sų pa­sau­lis iš­si­ski­ria dva­si­ne ir es­te­ti­ne har­mo­ni­ja. Jūs – ieš­kan­tis, ne­ra­mus, bet ne­abe­jo­jan­tis, cha­o­so Ju­my­se nė­ra. Tai gau­ta su ge­nais? Svars­tau, ar tą sie­los har­mo­ni­ją ir ra­my­bę ga­li­ma pra­ras­ti?

– Ne­ži­nau, kiek mu­my­se tos har­mo­ni­jos ir ra­my­bės. Ko ge­ro, kiek­vie­no kū­rė­jo vi­du­je pil­na lū­žių, abe­jo­nių, de­struk­ci­jos. Aš – ne iš­im­tis. Bet pri­va­lai tai nu­slo­pin­ti. Vi­sa­da no­ri­si pa­si­ro­dy­ti ge­res­niam nei esi, su­vai­din­ti. Ne­ma­tau ta­me kaž­ko smerk­ti­no, bet kū­ry­bo­je, jei no­ri, kad ji bū­tų švie­si, tal­pi ge­ru­mo, pras­mės tu­ri at­ras­ti har­mo­ni­ją, ra­my­bę.

O pra­ras­ti ga­li­ma vis­ką. Gal dėl iš­ori­nių veiks­nių, ku­rie pa­žeis vi­di­nę stip­ry­bę, jei ją tu­ri. Har­mo­ni­ja ir ra­my­bė tai ir­gi pa­lai­ma. Ir džiu­gu, kad ma­ny­je jos dau­gė­ja. Ko ge­ro, dėl to, kiek esu lais­vas, ne­pri­klau­so­mas nuo ki­tų.

Kaip sa­kant, esi sau po­nas.

– Pa­gal kla­si­ką am­ži­ni da­ly­kai – gro­žis, bro­lys­tė, kil­nu­mas, gė­ris. Yra net ir pa­sa­ky­mas – pa­sau­lį iš­gel­bės gro­žis. Bet gro­žis ne­apib­rė­žia­mas, o kas yra gro­žis pa­gal Sau­lių Lam­pic­ką?

– Gro­žis – kas gra­žu. Kiek­vie­na­me daik­te, reiš­ki­ny­je ga­li at­ras­ti gro­žį, jei tik no­ri. Jei ne vi­su­mo­je, tai de­ta­lė­se. Kal­bant apie me­nus, tai juo­se ieš­kau ne tik gro­žio, bet ir tik­ru­mo, jaus­mo. Bū­na taip, kad man ne­gra­žu. Čia gal dau­giau apie ta­py­bą. Nu­ra­mi­nu sa­ve, kad ne­su­pran­tu ir ne­si­gi­li­nu. Kal­bant apie ma­no kū­ry­bą, tai tik pas­ta­rai­siais me­tais pra­dė­jau ja džiaug­tis, kad gra­žu. Kai iš­girs­tu iš ki­tų, pa­ti­kiu pats. Anks­čiau bi­jo­jau džiaug­tis. At­ro­dė, jei pra­dė­siu ga­li ne­si­sek­ti, iš­nyks vi­sa tai, o ir ne­kuk­lu.

Bet gro­žis, ma­nau, sle­pia sa­vy­je ir to­bu­lu­mą. Vi­sur, o ypač gam­to­je. Pa­im­ki­te, kad ir jur­gi­nų žie­dą, koks gro­žis ir to­bu­lu­mas! Ar­ba var­nė­ną. Juo­das paukš­tis, bet kiek ta­me juo­du­me bliz­ge­sio at­spal­vių pa­va­sa­ri­niuo­se tuok­tu­vių ap­da­ruo­se.

Gro­žio daug, bet tu­ri tu­rė­ti sa­vy­je ir no­rą, ir ge­bė­ji­mą jį pa­ste­bė­ti.

– Ar tie­sa, kad kū­ry­ba yra žmo­gaus veid­ro­dis?

– Ko ge­ro, taip. Kaip gy­ve­ni, koks esi kū­ry­bo­je at­si­spin­di. Gal ir ga­li ap­gau­ti tą veid­ro­dį, bet ko­kia pras­mė? Kū­ry­ba ne­bus tik­ra, nuo­šir­di, o ir ge­ra. Kai gy­ve­nu iš kū­ry­bos, ten­ka gro­ti dviem smui­kais. Vie­nu – sau, ki­tu – ki­tiems, dau­giau ar ma­žiau pa­tai­kau­jant. Ir tai to­kia ne­lai­mė, ypač pas­ta­rai­siais me­tais. Tad jau daž­niau gro­ju tuo pir­mu smui­ku. Im­pul­sus kū­ry­bai se­miu tiek iš sa­vęs, tiek iš su­pan­čio pa­sau­lio, bet juos rei­kia at­si­rink­ti, ypač iš ap­lin­kos, su­dė­lio­ti min­ty­se, sa­vy­je ir kū­ry­bo­je. La­bai ge­ras jaus­mas, kai nu­girs­ti, kad kū­ry­ba su­si­lie­ju­si su ma­ni­mi kaip žmo­gu­mi, bet, šiaip ar taip, esu ieš­ko­ji­muo­se. Juk vi­są gy­ve­ni­mą ieš­ko­me.

– Apie Jū­sų pas­ku­ti­nę pa­ro­dą te­ko iš­girs­ti to­kį at­si­lie­pi­mą: jo­je su­ši­lau, pa­si­guo­džiau ir pa­si­ju­tau ge­riau… Tur­būt tik apie la­bai ge­rą kū­ry­bą taip ga­li­ma pa­sa­ky­ti?

– Ge­rą kū­ry­bą pa­jau­ti. Mi­la­ne mu­zie­ju­je te­ko ma­ty­ti ta­py­bos pa­sau­li­nius še­dev­rus. Ži­no­jau juos iš nuo­trau­kų, bet, kai gy­vai pa­ma­tai, už­bu­ria. Ir ne­su­pran­ti, kaip taip. Aš nei Bu­da­peš­to na­cio­na­li­nia­me mu­zie­ju­je, nei Šan­cha­jaus ne­at­lai­kiau to emo­ci­nio krū­vio, ku­rį sklei­džia ten esan­tys kū­ri­niai. Kaž­kiek pa­ma­čiau ir tu­rė­jau iš­ei­ti. Ei­li­niam žiū­ro­vui gal ki­taip.

Apie sa­vo kū­ry­bą kaž­kaip ne­jau­ku kal­bė­ti. Kai ji įver­tin­ta pa­ro­do­se, kon­kur­suo­se kaip ge­ra, te­ga­liu pri­tar­ti. Ge­ra kū­ry­ba tu­ri pa­liest kaž­ką gi­liai. Jo­je tu­ri at­ras­ti da­ly­kus, ku­riuos pa­mir­šai ar apie juos ne­pa­gal­vo­jai. Jei­gu kū­ri­nys ge­ras, ne­rei­kia nie­ko apie jį aiš­kin­ti. Daž­nai da­bar šiuo­lai­ki­nio me­no at­sto­vai pa­sa­ko­ja kas, kaip. Ga­li net pa­va­di­ni­mo ne­bū­ti. Man at­ro­do ta­py­to­jas Al­gis Griš­ke­vi­čius yra pa­sa­kęs: „Tie­sa žiū­rin­čio­jo aky­se.“

Aš pir­mą kar­tą pa­ro­do­je ne­ra­šiau nei pa­va­di­ni­mų, nei da­tų. Pa­gal­vo­jau, ieš­ko­ki­te ir su­ras­ki­te sau.

– Ar kū­rė­jo įvaiz­dis kuo nors pri­si­de­da prie kū­ry­bos ver­ti­ni­mo?

– Net ne­ži­nau. Ga­li su­si­kur­ti ar su­vai­din­ti kaž­ko­kį įvaiz­dį, bet, jei kū­ry­ba tuš­čia, be vei­do, kas iš to? Ma­no at­ve­ju, aš tu­riu pa­si­temp­ti prieš sa­vo kū­ry­bą. Jei ji įdo­mi, gra­ži, tai ir aš tu­riu bū­ti bent pa­na­šus.

Per gy­ve­ni­mą vis­ko te­ko nu­girs­ti apie sa­ve. Jei tie­sa – ten­ka keis­tis, to­bu­lė­ti, jei pra­ma­nas – su­si­ren­ki ir to­liau ke­liau­ji. Daug ne­tik­ru­mo, pa­vy­do, bet to­kia sėk­mės kai­na. Vi­si sie­kia sėk­mės, bet ne­ken­čia sėk­min­gų.

O kai kū­ry­ba pla­čiai pa­skli­du­si, pri­va­lau su ja su­ei­ti į to­kį vien­ti­są de­ri­nį.

– Koks šei­mos vaid­muo Jums, kaip kū­rė­jui?

– Di­džiau­sias. Jei ne­tu­rė­čiau jų pa­lai­ky­mo, ko ge­ro, vis­kas su­by­rė­tų. Net anū­kės, pyp­liu­kės, jau ver­ti­na. Rim­tai juo­kau­ju, kad be per­spė­ji­mo dirb­tu­vėn ga­li už­ei­ti tik anū­kės. Pa­ro­dyk, Sau­liuk, ką iš­dro­žei. Ir ne­su­pran­tu, ko­kia ma­gi­ja ma­ny­je ar ma­no var­de, kad ma­žo­ji, dar ne­tu­rin­ti dve­jų me­tų, va­di­na Sau­liu­ku. Pra­džio­je bu­vau Slio.

Žmo­nai sun­ku. Su­dė­ti ma­no iš­mė­ty­tus daik­tus, skalb­ti ir dar vis­ko at­lik­ti, kas su­si­ję su ne­tvar­kin­gu­mu. Bet šei­mai ga­liu at­riekt ko­kius 70 pro­cen­tų sa­vo sėk­mės. Be­je, dro­žė­jų žmo­nos la­bai stip­rios mo­te­rys, jei pa­lūž­ta, reiš­kia, bu­vo ne jiems skir­tos. Ki­ta ver­tus, su mu­mis įdo­mu, ne­nu­obo­du.

Ir, ži­no­ma, vai­kai. Tas mū­sų ry­šys su­kur­tas žmo­nos pa­stan­go­mis. Ir vai­kai, ku­rie tu­ri sa­vo šei­mas, į gam­tą be mū­sų, tė­vų, ne­va­žiuo­ja. Tik­rai su ma­ni­mi la­bai sun­ku, bet ne­iš­me­ta iš to drau­giš­ko ra­to. Daž­nai įne­šu de­struk­ci­jos, bet ir ža­ve­sio.

Be­je, sū­nus Vi­lius – mar­ke­tin­go spe­cia­lis­tas, tad su­sty­guo­ja daug da­ly­kų. Ir tam tik­rą įvaiz­dį, ir ži­no­mu­mą. Duk­ra Ban­ga – di­zai­ne­rė, pa­ta­ri­mai dėl kai ku­rių me­ni­nių spren­di­mų, spal­vų, de­ko­ro, sai­kin­gu­mo tik­rai kils­te­li ma­ne aukš­čiau.

Esu sa­va­moks­lis kū­rė­jas, tad daug da­ly­kų ne­pa­ste­biu, kar­tais per daug už­si­žai­džiu ir pa­me­tu es­mę.

– Mėgs­ta­te dirb­ti prie vie­no kū­ri­nio ar iš­kart prie ke­lių?

– Gal jau ne­tu­rė­siu to­kios pra­ban­gos, kad ga­lė­čiau ko­kį mė­ne­sį tūp­čio­ti prie vie­no kū­ri­nio. Kai dro­žy­ba ne tik ma­no pa­lai­ma, bet ir duo­na, ten­ka ar­ti iš­kart dvi va­gas. Dro­žiu an­ge­lą, bet kar­tu ir ko­kius de­šimt paukš­tu­kų. Pa­mi­lo ma­ne už juos, tai če­mo­da­ne tu­riu tu­rė­ti kas­dien. Te­ko jį ati­da­ry­ti, kai po pa­ro­dos už­su­ko Pa­kruo­jo ra­jo­no me­ras Sau­lius Mar­gis. Pa­sa­kė: „Mes be paukš­tu­kų ne­iš­va­žiuo­sim.“ Tai šven­ta, ne­tu­rė­jau kur trauk­tis. Da­bar da­rau Vei­sie­jams kop­ly­tė­lę, bet ir paukš­čiu­kai pra­šo­si. Ir taip kas­dien.

– Bū­na ne­kū­ry­bin­gų die­nų?

– Be­veik ne. Paukš­čius ga­liu drožt nors ir kas­dien. O jei kaž­koks įdo­mes­nis su­ma­ny­mas, no­ri­si su­kur­ti kaž­ką nau­jo, ne­ti­kė­to, rei­kia nuo­tai­kos, nu­si­tei­ki­mo, su­bren­di­mo tam. Ten­ka at­si­trauk­ti nuo pra­dė­to dar­bo, jei pa­jun­tu, kad tai ne ta die­na. Bū­na, kad už­val­do pyk­čio, to­kia ner­vų ban­ga, ta­da ieš­kai nu­si­ra­mi­ni­mo. Da­rai kaž­ką ki­to. Ma­no kū­ry­bo­je yra ke­li eta­pai. Vie­nam rei­kia įkvė­pi­mo, nu­si­tei­ki­mo. Ki­tam bū­na dau­giau tech­ni­nio dar­bo. Per­nai ne­iš­dro­žiau nė vie­no rū­pin­to­jė­lio. No­rė­jau, bet jo ne­pa­ma­čiau to­kio, kad vis­ką mes­čiau ir pul­čiau drož­ti.

– Vie­nat­vės daug Jums rei­kia?

– Ten­ka pri­si­pa­žin­ti, kad esu vie­nat­vės žmo­gus. Anks­čiau gal bū­čiau prieš­ta­ra­vęs – oi, ne. Vie­nas ne­ga­lė­čiau gy­ven­ti. Šei­ma, o dar kai ir anū­kės Sau­lė ir Lie­pa ją puo­šia, tai pa­lai­ma. Bet aš ir šei­mo­je su­si­kū­riau sau vie­nat­vę. Vaikš­tau su sa­vo min­ti­mis, fan­ta­zi­jo­mis. Gau­nu pa­sta­bą – būk su šei­ma. Vie­nat­vė­je gims­ta gra­žiau­sios min­tys, o kū­ry­ba toks in­ty­mus da­ly­kas, kur rei­kia vie­nat­vės.

Da­ly­vau­ju ple­ne­ruo­se, šven­tė­se, ten dro­žy­ba toks pa­si­bo­vi­ni­mas.

Be­je, skai­čiau, kad die­va­dir­bys Sta­nis­lo­vas Riau­ba yra pa­sa­kęs, kad, kai dro­žia, kie­me ne­ga­li net viš­ta vaikš­čio­ti. Kaž­ko­kia ne­są­mo­nė. Da­bar ir aš tu­riu iš­neš­ti te­le­fo­ną, kad tik ne­su­skam­bė­tų. Aiš­ku, tai bū­na la­bai re­tai.

– Kiek Jū­sų bū­ty­je yra bui­ties? O kiek ti­kė­ji­mo?

– Bui­ties ma­žai. Man ji nė­ra sve­ti­ma. Ga­liu ir mo­ku tvar­ky­ti kam­ba­rius, pui­kiai ga­mi­nu val­gy­ti. Bet kū­ry­ba pa­sig­lem­žė vis­ką. O ti­kė­ji­mo dau­gė­ja.

– Kas Jus dzū­kuo­se ste­bi­no ir ste­bi­na iki da­bar? Prie ko iki šiol ne­pri­pra­to­te?

– Ne­at­sar­gu bū­tų kal­bė­ti apie dzū­kus, bet ar tė­viš­kė­je, Ro­kiš­ky­je ar Ku­piš­ky­je, man jau­kiau? Sve­čiuo­se vi­sa­da esi la­biau my­li­mas nei sa­va­me kai­me.

– Daž­nai ke­liai nu­ve­da į gim­ti­nę?

– Tė­viš­kė­je ge­ra. Bet yra kaž­ko­kie ener­ge­ti­niai da­ly­kai. Pas tė­vą man ne­si­se­ka drož­ti. Bro­lis pri­glau­džia sa­vo dirb­tu­vė­se, bet vie­ta ne­įkve­pian­ti. Tu­riu bi­čiu­lių so­dy­bą pa­miš­kė­je po ąžuo­lais. Va, ten tik­rai žo­lė ža­les­nė ir dan­gus aukš­tes­nis.

Bet jau­kiau­sia Aly­tu­je, sa­va­me kie­me. Juk vi­sus tuos me­tus, kai čia gy­ve­nu, kū­riau sa­vo erd­vę. Ne vis­kas pa­vy­ko, bet tai ma­no.

– Pa­kal­bė­ki­me apie no­rus. Tur­būt Si­gi­tas Pa­ruls­kis yra pa­sa­kęs, kad vi­suo­met leng­viau, kai tu­ri pla­ną. Ko­kių pla­nų Jūs tu­ri­te? Ap­skri­tai – pla­nuo­ja­te?

– Ma­no gy­ve­ni­mas pil­nas gra­žių, pras­min­gų da­ly­kų. Ir dar vis nu­tin­ka kaž­kaip sa­vai­me, be di­des­nių no­rų ar sva­jo­nių. Aš jau se­niai pa­lei­dęs sa­vo gy­ve­ni­mą tai tėk­mei ir man kaž­kaip ra­mu.

O no­rai – že­miš­ki, kaip ir vi­sų, kad sek­tų­si vai­kams, anū­kams, kad vi­si bū­tu­me svei­ki. Prie pla­nų ne­no­riu bū­ti pri­riš­tas. Kam tas pla­nas, jei jo ne­si­lai­ky­siu? Taip, yra pa­ža­dai, ter­mi­nai. Jų sten­giuo­si pri­si­lai­ky­ti. Tik vis sun­kiau. At­ro­do, dar ne­jau­čiu se­nat­vės al­sa­vi­mo, bet jau per­ver­ti­nu sa­vo jė­gas, ne­pa­skai­čiuo­ju žai­biš­kos lai­ko tėk­mės.

– O die­no­raš­tį tu­ri­te? Ko­kia ta Jū­sų gy­ve­ni­mo gra­ma­ti­ka?

– Ne­ra­šau die­no­raš­čio. Jau­nys­tė­je ra­šiau, kai ieš­ko­jau mei­lės, gy­ve­ni­mo pras­mės. Dul­ka jie kaž­kur pa­lė­pė­je. Gal­vo­ju, kad kly­dau, ne­fik­sa­vęs sa­vo kū­ry­bi­nio ke­lio. Nuo­jau­ta pa­ve­dė, kad bus taip įdo­mu, ne­ti­kė­ta, kad su­lauk­siu lai­ko, kai daug da­ly­kų tie­siog pa­si­mirš. Bet, jei bū­čiau ra­šęs die­no­raš­tį, kas ta­da? Su­dė­ti į kny­gą? Bet vie­nas bi­čiu­lis, ku­ris la­bai ap­si­skai­tęs, yra pa­sa­kęs: „Jei ga­li ne­leis­ti kny­gos, ne­leisk.“

Šiaip tai no­rė­tų­si dar vie­nos ma­no kū­ry­bos mo­nog­ra­fi­jos su pi­kan­tiš­kais pri­si­mi­ni­mais, kol dar ne­iš­blė­sę, bet tai kai­nuo­ja, o ir įdo­miau­sia mums pa­tiems.

– Kam daž­niau­siai pri­trūks­ta lai­ko?

– Vis­kam. Ir kū­ry­bai, ir tvar­kai, ir po­il­siui, gė­ly­nams. Esu per daug ap­žio­jęs. Bet nie­ko ne­no­riu at­si­sa­ky­ti ar keis­ti. Toks jau ma­no gy­ve­ni­mas.

– Kū­ry­ba – žmo­giš­ko­jo ben­dra­vi­mo bū­das. Kū­ry­ba vie­ni­ja žmo­nes. Iš do­ku­men­ti­nio fil­mo apie Jus su­pra­tau, kad bi­čiu­liš­kai ben­drau­ja­te su ke­ra­mi­kos meist­ru Vy­tau­tu Va­liu­šiu, ku­ris Le­liū­nuo­se įkū­ręs ke­ra­mi­kos mu­zie­jų. Su ko­kių me­no sri­čių meist­rais grei­čiau­siai ran­da­te kal­bą? Apie sa­vo dar­bų mu­zie­jų ne­sva­jo­ja­te?

– Man įdo­mu ben­drau­ti su kū­rė­jais. Pa­si­tik­rin­ti tam tik­ras tie­sas, at­ras­ti nau­jas. Iš­girs­ti jų pa­tir­tis. Vie­na yra su dro­žė­jais, bet la­bai įdo­mu su ta­py­to­jais, ak­to­riais. Tu­rė­jau la­bai ne­ti­kė­tų pa­žin­čių.

Di­džiau­sia gy­ve­ni­mo staig­me­na ir do­va­na, kad vie­naip ar ki­taip pri­si­lie­čiau prie tų žmo­nių ir jų kū­ry­bos, ku­rių gra­žiau­sia­me sap­ne ne­su­sap­nuo­si… Vai­kas juos ži­no­jau, ža­vė­jau­si ir štai, po dau­ge­lio me­tų, jie ma­no sve­čiai, ge­ria­me ka­vą. Ir tie pa­si­kal­bė­ji­mai – auk­so ver­tės. Jie tam­pa to­kiais kel­ro­džiais.

Pa­at­vi­rau­siu tik vie­nu epi­zo­du. Ži­no­jau, ža­vė­jau­si be­ne ge­riau­sio lat­vių re­ži­sie­riaus Ja­nio Strei­čio fil­mais. Tai ga­na se­nas lai­kas, bet at­ėjo me­tas ir jis ge­ria pas mus ka­vą. At­va­žia­vo rū­pin­to­jė­lio, su di­džiu­le pa­gar­ba ma­no kū­ry­bai, po to jau aš jo 80-me­čio iš­kil­mė­se – Ry­go­je, Šv. Pet­ro baž­ny­čio­je. Tu­riu daug to­kių ža­vių is­to­ri­jų, bet vi­si mes tu­ri­me pi­kan­tiš­kų nu­ti­ki­mų. Ir be­lie­ka jais džiaug­tis, jei jie mus pra­tur­ti­na, nu­skaid­ri­na.

Pa­kal­ba­me su žmo­na Aud­ro­ne apie mu­zie­jų. To­kį, ku­ris ap­im­tų ir dro­ži­nius, ir vi­sa ma­ne su­pan­čią ap­lin­ką, dirb­tu­ves, gė­ly­nus, ak­me­nų ko­lek­ci­ją. O ir na­mas, sta­ty­tas žmo­nos se­ne­lių prieš 60 me­tų, trem­ti­nių, grį­žu­sių iš Si­bi­ro, iš­trem­tų iš to pa­ties Pa­kruo­jo ra­jo­no. Daug pri­drož­ta, o po pen­ke­rių me­tų iš Ro­kiš­kio kraš­to mu­zie­jaus su­grįš dar še­šio­li­ka ma­no skulp­tū­ri­nių kom­po­zi­ci­jų, tarp jų ir pa­gal Jur­gio Kun­či­no kū­ry­bą.

Ne­de­gu mu­zie­jaus no­ru, bet kaž­kas at­ei­ty­je tu­rės pri­im­ti spren­di­mą. Kai vy­ko Aly­taus kraš­to­ty­ros mu­zie­jaus re­no­va­ci­ja, pa­klau­siau, ar ne­at­si­ras­tų kam­pas ma­no smut­ke­liams? Ne. Gal dar Lie­tu­vos na­cio­na­li­nis mu­zie­jus kaž­ką pri­glaus, gal dar kaž­kas. Pro­tin­giau­sia bū­tų nu­si­ra­min­ti, ne­su­si­reikš­min­ti ir gy­ven­ti ta die­na, gy­ven­ti kū­ry­ba. Kei­čia­si kar­tos, tra­di­ci­jos, ver­ty­bės, po­rei­kiai. Ne kar­tą te­ko iš­girs­ti, kad tau­to­dai­lė yra at­gy­ve­na. Be­je, ir Aly­tu­je. Pa­kal­ba­me su ko­le­go­mis, kad šian­dien mes pa­tys sau rei­ka­lin­giau­si ir įdo­miau­si.

– Ro­kiš­kio kraš­to mu­zie­ju­je tie­siog bu­vo sun­ku akis ati­trauk­ti nuo diev­dir­bio Lion­gi­no Šep­kos dar­bų. Jūs esa­te du kar­tus įver­tin­tas šio kū­rė­jo var­do pre­mi­ja. Bū­tų sma­gu iš­girs­ti Jū­sų ko­men­ta­rą apie… že­mie­tį ir jo kū­ry­bą.

– Tai kaž­kas ne­že­miš­ka. Pir­mas įspū­dis ker­ta kaip žai­bas… At­si­to­kė­jęs pa­ban­dai tai su­vok­ti, pa­aiš­kin­ti pro­tu, bet gau­ni dar vie­ną trenks­mą. Jo fan­ta­zi­ją, gi­lu­mi­nį pa­sau­lį ga­li su­vok­ti (vi­si mes, diev­dir­biai, esa­me šiek tiek trenk­ti), bet iš kur tas darbš­tu­mas, kan­try­bė?

No­rė­jau ir aš sa­vo kū­ry­bo­je to­kios rit­miš­kos or­na­men­ti­kos, ne­pra­dė­jęs nu­lei­dau ran­kas. Kaip at­spir­ties taš­ką sau pa­si­rin­kau že­mai­tį Sta­nis­lo­vą Riau­bą. Ar­čiau že­mės. Ga­li no­rė­ti bū­ti pa­na­šus į kaž­ką, bet, jei esi kū­rė­jas nuo Die­vo ir vi­sa tai lie­ja­si iš vi­daus, ieš­kai tik­ro­jo sa­vęs.

Man nu­si­šyp­so­jo lai­mė vie­no ple­ne­ro me­tu Ro­kiš­kio dva­re ma­ty­ti ja­po­nų tu­ris­tus. Už­ėjo į pa­grin­di­nę Šep­kos sa­lę ir su­tri­ko. Jiems tai bu­vo kaž­koks ste­buk­las, kaž­kas šven­to, kai ku­rie at­si­klau­pė. Dar kar­tą sau pa­sa­kiau ta­da, tai – ste­buk­las.

– Dar pa­kal­bė­ki­me ir apie tai, kad kū­ry­ba kū­rė­jui pa­do­va­no­ja ir to­kį pa­ty­ri­mą kaip pa­sau­lio pa­ži­ni­mas, juk iš­vyks­ta­te į ple­ne­rus, sto­vyk­las, pa­ro­das.

– Ple­ne­rai, pa­ro­dos, kū­ry­bi­niai su­si­ti­ki­mai, ko ge­ro, yra to­kie dva­si­niai da­ly­kai, be ku­rių me­ni­nin­kas už­ges­tų. Jei nu­girs­tu sa­kant, kad aš ku­riu tik sau, man tai dvel­kia ne­nu­ošir­du­mu. Vi­si no­ri­me bū­ti pa­ste­bė­ti, įver­tin­ti ge­ru žo­džiu. Pa­ro­do­se aš ga­liu sa­ve įver­tin­ti ki­tų kon­teks­te, kū­ri­niai nu­švin­ta ki­to­mis spal­vo­mis, nes na­muo­se, kai juos kas­dien ma­tai, tai kar­tais at­ro­do to­kia pil­ku­ma.

Ple­ne­ruo­se ple­čia­si ži­no­ji­mo, drau­gų, pa­žin­čių ra­tas. La­bai ge­rai už­krau­na ple­ne­rai Vei­sie­juo­se. Per­nai da­ly­va­vo po­etas Vla­das Bra­ziū­nas. Jo žo­dis – am­ži­na švie­sa, o ir dai­li­nin­kai pa­bars­to to­kių per­liu­kų, kad tik su­si­rink juos ir bus jau­kiau gy­ven­ti. Kaip pa­vyz­dys – Jo­no Da­ni­liaus­ko ta­py­ba. Man tai – švie­sų švie­sa.

– Sau­lė­te­kis ar sau­lė­ly­dis Jū­sų la­biau mė­gia­mas?

– Sau­lė­ly­džiai gra­žu, bet aš – ry­to vai­kas. Koks gra­žus žo­dis brėkš­ta! Iš vai­kys­tės. Pas mus Ro­za­li­me nieks ne­sa­ky­da­va sau­lė­teks, o tik brėkšt, o va­ka­ras – sau­le lei­džias… Man ry­tais ir dan­gus, ir žo­ly­nai, me­džiai gra­žes­ni. Švie­sos kri­ti­mas toks pa­slap­tin­gas. Ypač ra­so­to­je žo­lė­je. O dar ru­de­nė­jant vo­ra­tin­kliai…

– Ką gar­bi­na­te?

– Gar­bi­nu liau­dies me­ną, tra­di­ci­jas. Bet kaž­ko­kio sta­bo, ku­rį gar­bin­čiau, ne­tu­riu ir ne­tu­rė­jau. Pas­ta­ruo­ju me­tu di­de­lę pa­gar­bą jau­čiu nuo­šir­du­mui, ku­rio spar­čiai ma­žė­ja. O kai jau­čiu tą nuo­šir­du­mą iš jau­no žmo­gaus, tai toks džiaugs­mas. Ka­ziu­ko mu­gė­je Vil­niu­je daug nuo­šir­du­mo. Ma­tyt, at­ei­na švie­sūs žmo­nės ieš­ko­ti švie­sos. Tad mus su Aud­ro­ne vi­lio­ja Ka­ziu­kas ne tiek dėl pi­ni­gė­lio, kiek dėl emo­ci­jų.

– Ką ko­lek­cio­nuo­ja­te?

– Rim­tai – nie­ko. Bi­jau ko­lek­cio­na­vi­mo li­gos. Kaž­ką tu­riu su­rin­kęs iš iner­ci­jos, ypač pa­ke­lia­vęs po pa­sau­lį. Vi­sos eg­zo­ti­nės ke­lio­nės, o ir po Eu­ro­pą – su aly­tiš­kių an­sam­bliu „Dai­na­va“. Ten aš tik tam, kad ati­trūk­čiau nuo to sa­vo pa­mi­ši­mo dėl dro­žy­bos.

Pri­si­me­nu, ka­vi­nė­je Pran­cū­zi­jo­je esp­re­so ka­vą pa­tei­kė to­kio sub­ti­lu­mo puo­de­ly­je, kad pa­dė­jau 10 eu­rų, sa­kau, ar ga­liu su puo­de­liu? Ok. Man jo taip rei­kė­jo, jis toks gra­žus. Tu­riu jų da­bar virš tris­de­šimt ir ke­lis tūks­tan­čius cuk­raus pa­ke­lių iš ka­vi­nių.

– Bi­čiu­lių do­va­nas bran­gi­na­te? O pats mėgs­ta­te do­va­no­ti?

– Bran­gi­nu bi­čiu­lių do­va­nas. Dau­giau­sia Vy­tau­to Va­liu­šio uz­bo­nų pri­ka­bin­ta. O aš do­va­no­ju at­sar­giai. Tiems, kam tik­rai pa­tiks, bus bran­gu. Tu­riu sa­vo dro­ži­nių, ku­rie bu­vo iš­mes­ti, o su­grį­žo tik to­dėl, kad pa­žįs­ta­mi juos pa­ste­bė­jo ir pa­ži­no, kad tai ma­no.

Rekomenduojami video