Automobilis gali būti pigus keliomis prasmėmis. Šis žodis vartojamas ne tik nusakant jo piniginę vertę. Gali būti pigios apdailos medžiagos, prastos automobilio važiavimo savybės, bloga garso izoliacija ar tiesiog mažai technologijų. Lietuviai retai renkasi mažos klasės automobilius, nes yra įsitikinę, jog didesni savaime bus prabangesni. Bet ar nedidelis kėbulas būtinai reiškia, kad reikės kasdien tenkintis ekonomine klase?

Lietuviai vertina didesnius

Nors „Volkswagen Polo“ Europoje ir toliau išlieka gana populiarus, Baltijos šalyse jo nebegalima nusipirkti, nes čia mažų automobilių rinka nėra itin didelė. Paklausiausi – vidutinio dydžio SUV tipo automobiliai, nes lietuviai nori didelių, universalių automobilių, net jeigu važinėja tik po miestą.

Įtakos tam turi ir vairuotojų įsivaizdavimas, esą maži automobiliai pigūs visomis prasmėmis, taigi, prasčiau įrengti, pasižymintys prastesnėmis važiavimo savybėmis. Vieša paslaptis, kad „Volkswagen Polo“, „Opel Corsa“, „Peugeot 208“ ar „Renault Clio“ neretai yra laikomi ekonominės klasės automobiliais, kuriuos gali pirkti tik įmonės savo darbuotojams.

Iš tiesų senuosiuose Vakarų ar Pietų Europos didmiesčiuose, kur siaurutės gatvelės ir ribotos parkavimo galimybės, ar kalnuose, kur siauri keliai, žmonės renkasi mažus automobilius, nes su jais tiesiog patogiau. Ir tai nereiškia, kad jiems tenka susitaikyti su faktu, jog teks vairuoti, liaudiškai tariant, „kibirą“.

Remiasi kitu požiūriu

Elektrifikacija taip pat įpūtė naujų vėjų į automobilių rinką ir iš dalies pakeitė suvokimą apie prabangos pojūtį. Žinoma, kol kas dauguma žmonių į elektromobilį žiūri kaip į miestui skirtą mobilumo priemonę. Elektromobiliai nepigūs, tad norėdami pateisinti kainą, gamintojai stengiasi sukurti ir atitinkamo lygio komfortą bei atmosferą.

Geras nedidelis elektromobilis miestui yra gana logiškas sprendimas. O didesni elektriniai krosoveriai nepamainomi tiems, kas iš esmės truputį pakvaišę dėl elektrifikacijos. Retas kuris ginčysis, kad maži automobiliai yra patogūs miestuose. Tačiau tai visiškai nereiškia, kad jie turi būti ankšti viduje.

Tokių pavyzdžių – ne vienas. Štai, „Suzuki Swift“ ar net mažylis „Renault Twingo“ pasižymėjo pakankamai erdviu salonu. O vienas paskutiniųjų pavyzdžių rinkoje – vos 3,83 m ilgio „Hyundai Inster“. Jo ratų bazė siekia 2,58 m, gale įmontuotos dvi sėdynės slankioja pirmyn atgal, tad galima atsilošti vos ne iki galinio stiklo. Priekyje – taip pat sočiai vietos ir daug protingai išdėstytų daiktadėžių, dailios ir ekologiškos apdailos medžiagos.

Kasdieniam važinėjimui mieste didelių baterijų nereikia. Didelės talpos baterijos daug sveria, tad kenčia dinamika ir ekonomija. Dėl to dauguma miesto elektromobilių apsiriboja 30–40 kWh baterijų talpa.

Europoje net ir brangesni už vidurkį maži miesto elektromobiliai sulaukia populiarumo dėl jų patogumo mieste ir gerų važiavimo savybių. Tiesa, Japonų bendrovei „Honda“ nepasisekė su „Honda-e“ modeliu dėl nenašios elektros pavaros.

Tačiau „Mini Cooper E“, „Fiat 500e“, netgi „Dacia Spring“ susilaukė sėkmės: vieni siūlė stilių ir prabangą kompaktiškoje pakuotėje, o kiti – tiesiog pigiausią transportavimo būdą. Su naujomis idėjomis ateina ir kiti gamintojai – „Renault“ elektromobilio pavidalu atgaivina klasikinį „Renault 5“ modelį.

Beliks išsiaiškinti, ar tokie elektromobiliai įtikins lietuvius, kad maži automobiliai nebūtinai turi būti „kibirai“.