2025-ųjų slenkstį peržengėme jau su nauja Lietuvos valdžia, lydimi įkvepiančio naujosios Vyriausybės užgroto politinio maršo. Tiesa, kol kas sunku suprasti, kokio – žygio, paradinio, karinio, vestuvinio ar pakasynų...

Pirmieji simptomai

Ir žygiuojančių, ir žvilgsniu belydinčių nuotaika kol kas puiki: nauja šluota geriau šluoja, nauja valdžia geriau groja. Skamba vario dūdos, trenkia būgnai, į viršų, diktuodama ritmą, šaudo priešakyje žygiuojančio Vyriausybės orkestro vadovo lazda. Tai kas, kad premjero Gintauto Palucko ministrų kabinetas dar nesusigrojęs, visai nerepetavęs, tai kas, kad dalis muzikantų paskutinę minutę sugraibyti iš nežinia kokių kaimo kapelų, dorai nepažįsta natų, tai kas, kad politine klausa pasigirti negalintis filharmonijos direktorius prikaišiojo savų, kaip ir jis pats, daugiau vaizduojančių, nei grojančių. Svarbiausia, kad būtų noras visiems darniai žygiuoti prasidėjusios kadencijos vieškeliu, kad nepritrūktų energijos ir plaučių tūrio pūsti koalicinę socialdemokratų, „Nemuno aušros“ ir „Vardan Lietuvos“ dūdą, o visa kita prisidės! Atsiras ir atitinkamas politinis repertuaras, politikos beraščiai išmoks muzikos rašto, patyrę solistai gaus dar daugiau galimybių pasireikšti, o žiūrovams ilgainiui nebereikės spėlioti, kaip dabar, kokiu ritmu politinį žygį pradėjo naujoji valdžia – maršo ar valso.

Kita vertus, jeigu kai kurie gyvenimo kantriai mokyti ir šio to išmokyti klausytojai yra teisūs, ragindami tikėtis geriausio, o ruoštis blogiausiam, nereikėtų išleisti iš akių sulig pirmosiomis Vyriausybės darbo dienomis pasirodžiusių keistokų politinių simptomų. Vienas iš jų, galimai nustebinęs ne tik Lietuvos žiūrovus, bet ir mūsų kaimynus – Ministro Pirmininko pasirinkto pirmojo užsienio vizito kryptis ir pobūdis. Premjeras G.Paluckas pasirinko ne Latviją, ne Lenkiją, ne Vokietiją, į kurios kariuomenės brigadą sudėta tiek daug Lietuvos valdžios vilčių, ir net ne Belgiją, kurioje įsikūrusios ES ir NATO būstinės. Jis nusprendė vykti į Ukrainą, ir, kad per mažai nepasirodytų, pasiimti kartu su savimi visą ministrų kabinetą. Na, išskyrus finansų ministrą – juk reikia kažkam seifą saugoti... Tai kur kas svarbiau, nei pavojus, kad iš bombarduojamos Ukrainos sostinės naujoji Lietuvos Vyriausybė galėjo grįžti ne visa arba išvis negrįžti. Niekis, bus dar Lietuvoje tų Vyriausybių, ne karo metas! Užtat tapome pirmąja valstybe Europoje, o gal ir pasaulyje, kurios premjeras pirmojo vizito į svarbiausią jai šalį išvyko kartu su visu ministrų kabinetu. Didesnės politinės paramos kariaujančiai Ukrainai turbūt nebūtų įmanoma įsivaizduoti. Kol vieni dviveidiškai ukrainiečius remia žodžiais, kiti demonstruoja politinę drąsą. Lietuva pagal paramos Ukrainai apimtį, skaičiuojant nuo valstybės bendrojo vidaus produkto (BVP), yra trečioji pasaulyje po Estijos ir Danijos, tačiau estai, danai kažkodėl pabūgo siųsti į Kijevą savo Vyriausybes bendram posėdžiui su ukrainiečių ministrais. O G.Palucko ministrų kabinetas iškart ėmė ir padarė! Gal po kurio laiko į Kijevą posėdžiauti atvyks ir visi Seimo nariai? O po to – ir visų savivaldybių merai, jų tarybų nariai? Juk Ukrainai tai būtų svari parama, o Lietuvos politinis elitas vėl atkreiptų į save viso pasaulio dėmesį!

Visgi tokį entuziazmą gesina patyrę lietuviškos politikos diagnostikai, šioje politinėje elgsenoje, kaip ir kituose anksčiau nematytuose aukščiausių politikų ritualuose, tarkime, svetimų vėliavų bučiavime ar jų lygiaverčiame demonstravime Seimo posėdžių salėje, įžvelgę aiškius sovietinėje Lietuvoje paplitusios politinės ligos simptomus. Pasak jų, tai ūmus ostenzinis sedulitas (ŪMOSAS, lot. acutus sedulitas ostensionalis, rus. „Pokazuha“) – ūminis parodomasis uolumas, peraugantis į įkyrumą. Negydomas jis pereina į lėtinį, kelia nuolatinį stresą, gresia sunkiais psichologiniais sutrikimais, nerviniais susirgimais ir depresija, kuri savo ruožtu didina politinės savižudybės riziką. Anot specialistų, ši smegenų audinio liga, kurios protrūkiai po nepriklausomybės atkūrimo reguliariai atsikartoja pasikeitus politiniam ciklui, dažniausiai į valdžią sugrįžus dešiniesiems, šį kartą paūmėjimu gresia Lietuvos valdžios vairą iš konservatorių perėmusiems socialdemokratams. Tai gali tiesiogiai atsiliepti jų politiniam orkestrui: ir žygio maršo ritmui, ir žygiavimo darnumui, ir atliekamam repertuarui. O apie galinčią visiškai pasikeisti klausytojų nuotaiką neverta net kalbėti.

Įspūdingas chaotiškumas

Politologas Kęstutis Masiulis, paklaustas, kokie naujosios Vyriausybės formavimo bruožai jam labiausiai krito į akis ir kokie rodytų, iš kieno natų gros politinis ministrų kabineto orkestras – premjero ar prezidento, atsakė, kad jam kaip senam politikos vilkui didžiausią įspūdį paliko chaotiškumas.

„Tokia solidi partija – socialdemokratai – net ir savo gretose gana chaotiškai ieškojo pretendentų į ministrus. Chaotiškai buvo sudaryta ir koalicija, neįvertintos visos aplinkybės, tarp jų – tai, kad gali būti sunku vykti kai kurių tarptautinių vizitų. Sykį Vokietijos ambasada prašė manęs kaip tuometinio Seimo tarptautinių ryšių su Vokietija grupės pirmininko priimti Bundestago narių, priklausančių partijai „Alternatyva Vokietijai“ (Alternative für Deutschland, AfD) delegaciją. Aš atsisakiau, o paskui, jau neoficialiai, Vokietijos ambasados atstovai man už tai padėkojo. Vis dėlto tarptautinė viešoji nuomonė yra labai nepalanki vienai dabartinės koalicijos dedamajai. Tai kaip reikės formuoti delegacijas, kaip su jomis elgsis užsieniečiai? Priims, nepriims, bendraus, nebendraus? O tai juk chaoso elementai. Jie man buvo labai ryškūs tada, kai buvo parinkinėjami paskutinieji kandidatai į ministrus. Kaip turėjo nuskambėti iš pažiūros solidaus specialisto – beje, nei prieš jį, nei prieš kitus neturiu nieko prieš, nes visiškai tų žmonių nepažįstu – pasisakymas: ateinu dirbti ministru, bet aš – ne politikas? Juk taip pasaulyje nebūna, ministras – viena aukščiausių politinių pareigybių. Toks pareiškimas skamba taip pat, jei kas sakytų: ateinu operuoti, bet aš – ne medikas. Tai tu tada neik operuoti! Neik ministrauti! Nes turi priiminėti politinius sprendimus, bendrauti su politinėmis partijomis“, – sakė K.Masiulis.

Pasak pašnekovo, minėtas politinis orkestras iš esmės groja Seime. „Tu jam natas turi rašyti. Ir dar nežinia, ar jis sutiks tavo kūrinius atlikti. Tos natos – tai įstatymai, įvairūs projektai. Jeigu nesi pelnęs autoriteto, nebūtinai jie sutiks už juos balsuoti. Juk įtampų būdavo ir valdant buvusiai Seimo daugumai, mažesnieji koalicijos partneriai kartais įsižeisdavo, kad su jais nepakankamai skaitomasi. Ir taip iš tiesų galėjo būti. O kaip bus šiuo atveju? Ateina niekam nežinomas ministras ir sako: aš taip manau kaip specialistas, ne politikas. Bet juk be visų kitų yra ir savivaldos interesai, socialdemokratai turi daug atstovų miestų, rajonų tarybose, ir ten interesai gali būti kitokie. Ar juos žinos, ar supras tas žmogus, kuris, kaip sakosi, nėra politikas? Nebūtinai. Todėl man toks Vyriausybės formavimo chaotiškumas paliko didelį įspūdį“, – pabrėžė politologas.

K.Masiulio teigimu, yra ir kitas svarbus dalykas. Esą jis dar prieš Seimo rinkimus prognozavo, kad Remigijaus Žemaitaičio partija gali gerai pasirodyti, bet ji anksčiau ar vėliau išsivaikščios taip pat, kaip kažkada išsivaikščiojo Arūno Valinsko ar „Drąsos kelio“ partija. „Todėl, kad tai visiškai atsitiktiniai žmonės. Taip, ten yra ir solidžių asmenų, bet yra ir tokių, kurie net nesupranta, kas yra politika. Tai nerimta. Politika – rimtas rimtų žmonių darbas. Į Seimą neturi būti ateinama būti klounais. Į naująją daugumą buvo galima paimti ką nors iš šalies, netgi pats buvau tarp siūlančių sudaryti vadinamąją „vaivorykštinę“ konservatorių ir socialdemokratų koaliciją. Valdžioje būtų buvusios dvi valstybininkų partijos, tai būtų atrodę labai solidžiai. Na, nutiko kitaip, bet aš linkiu šitai Vyriausybei sėkmės, nes jeigu ji nusivažiuos, tai nusivažiuos ir Lietuva“, – pridūrė politologas.

Valdžią perėmė nepasiruošusi

„Nesu didelis muzikos specialistas, man Vyriausybės formavimas labiau priminė Krylovo pasakėčią apie gulbę, lydeką ir vėžį: vienas traukė į vieną pusę, kitas – į kitą, trečias – į trečią, bet vežimas kaip stovėjo vietoje, taip ir po šiai dienai stovi“, – taip savo įspūdžius apie naujojo ministrų kabineto sudarymo procesą apibūdino teisininkas, politikos apžvalgininkas Kęstutis Skrebys. Jo teigimu, Vyriausybės formavimas išties buvo chaotiškas.

„Kai kas tai vadina tragedija, kai kas farsu, kai kas – tragikomedija. Įvairūs tie apibendrinimai, bet mane labiausiai nustebino tai, kad iš tikrųjų viena solidžiausių Lietuvos partijų, turiu galvoje socialdemokratus – ir istoriškai, ir pagal narių skaičių, ir pagal patirtį valstybės valdyme – šįkart perėmė valdžią visiškai nepasiruošusi. Kodėl taip sakau? Štai keli pavyzdžiai. Buvo paskelbtas kandidatas į sveikatos apsaugos ministrus, o po kelių savaičių jis pareiškė: ne, vis dėlto neisiu. Pasirodo, kažkokie asmeniniai motyvai jam neleidžia dirbti ministru. Paskelbiamas kandidatas į vidaus reikalų ministrus. Jis pasako, kad savaitgalį apie tai pagalvos. Ir, pagalvojęs savaitgalį, jis apie savo sprendimą ne premjerą informuoja, bet brūkšteli žinutę socialiniame tinkle, kad lieka dirbti ten, kur dirba. Tada norom nenorom kyla klausimas, ar, sakykime, premjeras G.Paluckas, siūlydamas jam vidaus reikalų ministro postą, su juo pačiu nekalbėjo? O jeigu kalbėjo ir sutarė, tai tada jau kandidato elgesys komiškai atrodo. Tai va, tokių dalykų buvo, o jeigu pereitume prie „Nemuno aušros“ kandidatų, tai čia jau, kaip sakoma, išvydome, ko dar nematėme. Stebint, kaip buvo ieškoma kandidatų, turbūt galima padaryti išvadą, kad du paskutiniai kandidatai į ministrus yra ne „Nemuno aušros“, ne R.Žemaitaičio, o G.Palucko ar galbūt prezidento“, – svarstė pašnekovas.

K.Skrebio teigimu, siūlyti į ministrus teistą žmogų, ir dar už kūno sužalojimą bei neteisėtą ginklo laikymą, atrodo labai savotiškai, nors jo teistumas jau išnykęs. „O paskutinę naktį prieš balsavimą Seime dėl Vyriausybės lyg triušį iš kepurės ištraukti Laisvės partijos steigėją – irgi labai įdomus fokusas. Tuo labiau kad tas kandidatas, formaliai pasižiūrėjus, buvo specialiuoju liudytoju kvėpavimo aparatų pirkimo byloje, kai, sumokėjus beveik 300 tūkst. eurų, pradingo ir tie pinigai, ir kvėpavimo aparatai. Be to, jis du kartus Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos buvo pripažintas pažeidęs tarnybinę etiką. Ir dar ne viskas: eidamas pareigas Aplinkos ministerijos struktūroje, toliau liko lobistas, tiktai dabar, kai dėl to kilo skandalas, išsiregistravo iš lobistų sąrašo. Todėl iš tikrųjų daug keistų dalykų galima pasakyti apie tuos kandidatus į ministrus“, – pridūrė teisininkas.

Paprašytas pasvarstyti apie tai, kodėl nuo pat valdančiosios koalicijos formavimo pradžios buvo aiškiai matyti, kad G.Paluckui labai norėjosi didžiulės, vadinamosios konstitucinės, Seimo daugumos, ir kuo būtų galima paaiškinti tokį jo nuolaidžiavimą prezidentui Gitanui Nausėdai, kai buvo sukiojamos rankos dėl partinių „Nemuno aušros“ kandidatų į ministrus, nors konstitucinė dauguma lengvai galėjo grąžinti prezidentą į konstitucingumo vėžes, K.Skrebys atsakė, kad reikia žiūrėti, kas laimėjo susidariusioje situacijoje.

„Na, pralaimėtojas labai aiškus – tai R.Žemaitaitis. Kad jo kandidatai buvo atmesti, „Nemuno aušros“ rinkėjai turbūt nelabai apsidžiaugė. Net Agnė Širinskienė po Povilo Poderskio kandidatūros pateikimo pasakė, kad „Nemuno aušros“ frakcija nesupranta, kas čia per pasiūlymas, iš kur jis atsirado, ir mano, kad tai tikrai „ne jų“ ministras. O kas gi laimėjo? Saulius Skvernelis gal ir nelaimėjo, bet, sakykime, G.Paluckas tai tikrai laimėjo, nes jis papildomai turi dvi ministerijas. Tuo tarpu Seimo daugumos santykius su prezidentu mes pamatysime, kai bus priiminėjami vieni ar kiti įstatymai arba kai bus balsuojama dėl prezidento veto. O šiuo atveju laimėtojas yra G.Paluckas. Tad kodėl jis turėtų šitą Seimo daugumą pačioje kadencijos pradžioje naudoti tam, kad pyktųsi su prezidentu? Aš nematau jokio reikalo“, – teigė K.Skrebys.

Vertintų labai atsargiai

Advokatas, partijos „Laisvė ir teisingumas“ tarybos pirmininkas Artūras Paulauskas išreiškė nusistebėjimą, kad socialdemokratai, 8 metus praleidę opozicijoje, taip silpnai ruošėsi valdyti šalį, kad net nepamąstė apie Vyriausybės formavimą ir savo ministrų rengimą.

„Tai rodo, kad partija tikrai buksuoja, nefunkcionuoja kaip politinė organizacija, nes pagrindinė partijos misija – rengtis valdyti šalį, tam ruošti savo ministrus, galvoti apie pagrindinius darbus. Vietoje to, po rinkimų išgirdome ne politinę simfoniją, o kakofoniją. Jeigu pradžioje atrodė, kad socdemai jau turėjo aptarę kelių ministrų kandidatūras, tarkime, Eugenijaus Sabučio, Ingos Ruginienės, tai vėliau bent jau man susidarė įspūdis, kad visų kitų buvo ieškoma. Kažkam siūloma, po to atsisakoma, vėl ieškoma, šmėkščiojo kažkokie atsitiktiniai žmonės. Na ir, aišku, tie koalicijos partneriai apskritai vos nesužlugdė Vyriausybės formavimo, nes konservatoriai nutarė kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl prezidento dekreto, kuriuo buvo patvirtinta nepilnos sudėties Vyriausybė. Matyt, bijantis, kad jis bus pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, likę du ministrai skubos tvarka tiesiog buvo surasti iš G.Palucko draugų tarpo tik tam, kad Seime tvirtinant Vyriausybės programą jos sudėtis jau būtų pilna“, – sakė A.Paulauskas.

Anot jo, vis dėlto norėtųsi, kad ministrai būtų kažkuo nusipelnę savo atsakomybės srityje, ar bent jau turėtų darbo joje patirties. „Dabar susidaro įspūdis, kad ten visiškai atsitiktiniai žmonės. Gal neblogi, bet jie ateina mokytis. Dar gražiau, kai išgirsti premjerą sakant, kad ministrui P.Poderskiui dabar reikės surasti žmonių, kurie padės jam dirbti. Na, tai reiškia, kad jis net ir dirbti nesiruošia, kažkas turės už jį darbą daryti. Nežinau, nežinau... Susidaro įspūdis, jog būta labai daug atmestinumo, ir G.Paluckui buvo svarbu greičiau suformuoti ministrų kabinetą. O ar tikrai tie ministrai kokybiškai dirbs ir ar vėliau jis kaip premjeras galės didžiuotis savo Vyriausybe, regis, jau antraeiliai klausimai. Jie nebuvo iškelti. Vienintelis, mano supratimu, neblogas politinis įvaizdis naujoje Vyriausybėje yra paties G.Palucko. Jis gana ramiai ir gražiai bendrauja su žurnalistais, nesikarščiuoja. Jeigu šia prasme jį lygintume su buvusia premjere Ingrida Šimonyte, tai dabartinis Vyriausybės vadovas yra visiška jos priešingybė. Buvusi premjerė nuo kiekvieno klausimo suirzdavo ir dažnai nemandagiai atsikirsdavo, o dabartinis premjeras bendrauja kultūringai, mandagiai, nesileidžia išmušamas iš vėžių. Jeigu tokį tempą išlaikys ir toliau, manau, kad žurnalistams tikrai bus pakankamai lengva ir malonu su juo bendrauti. Dėl viso kito – didelis klaustukas. Taigi, kol kas dabartinę Vyriausybę esu linkęs vertinti labai atsargiai, nes daugelis ministrų neturi reikiamos patirties“, – pridūrė pašnekovas.

Kaip pavyzdį A.Paulauskas paminėjo krašto apsaugos ministrę Dovilę Šakalienę. „Taip, ji dirbo Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete. Bet ar ji tokiu sudėtingu Lietuvai metu tikrai yra savo vietoje? Aš esu gana tolerantiškas, bet matau, kad kitiems dar daugiau klausimų dėl jos kyla. Manau, kad tokioje situacijoje kiti žmonės turėtų eiti ministrų pareigas“, – svarstė pašnekovas.

Paklaustas apie raminančius balsus – esą jei tokiu geopolitiškai sunkiu metu krašto apsaugos ministru Lietuvos prezidentas paskyrė abejotinų kvalifikacijų žmogų, be to, turintį autizmo spektro sutrikimą, apie kurį pati politikė visiems viešai yra papasakojusi, tai ir mūsų sąjungininkams, ir priešininkams siunčiamas politinis signalas, jog Lietuva tikrai nesiruošia kariauti, nes priešingu atveju į gynybos ministro pareigas prezidentas būtų paskyręs visai kitą politiką, A.Paulauskas pasirėmė asmenine patirtimi.

„Žinote, man teko dirbti ministru gana sudėtingu metu, kai Gedimino Kirkilo Vyriausybė, kaip sakoma, balansavo ant ribos, kai iki galo nebuvo aišku, ar ją rėmė Seimo dauguma, ar mažuma. Tada reikėjo ir Vyriausybėje, ir ministerijoje dirbti, ir nuolat lakstyti į Seimą, dalyvauti balsavimuose. Krūvis buvo didžiulis. Sveikatos, energijos ir laiko tokiam darbui reikia aukoti labai daug. Ir jeigu ministrui kyla kažkokių sveikatos problemų, tai, patikėkit, labai greitai tai atsilieps jo darbui. Labai greitai tie dalykai paaštrės, ir jie tikrai gali trukdyti. Mano supratimu, į tokias pareigas, bent jau šiuo metu, reikia skirti žmogų, kuris yra pajėgus jas atlikti“, – tvirtino buvęs Seimo pirmininkas.

„Valstybei trūksta valstybingumo“

Kaip visada, po rinkimų žmonės tikisi bent kažkokių permainų į gera: kaip galėtų ir kaip turėtų pakeisti Lietuvos gyvenimą naujoji valdžia? Ar verta tikėtis gerų permainų? To paklaustas filosofas, rašytojas, politikos apžvalgininkas Vytautas Rubavičius atkreipė dėmesį, kad labai sunku pasakyti, ką reiškia tos permainos į gera.

„Kai praktiškai valstybės mechanizmas sukurtas tam, kad aptarnautų bankus ir didįjį kapitalą, didžiuosius verslininkus, jie suvokia, kad tos permainos po rinkimų turėtų būti jiems į gera. Lietuva yra ganėtinai išsiskaidžiusi – ir pagal vertybes, ir socialiniais sluoksniais. Mes juk turime ir labai turtingų žmonių, kurie, beje, moka valstybei sąlyginai mažesnius mokesčius, ir vidutiniškai uždirbančių, ir nepasiturinčiųjų sluoksnius. Ir jų lūkesčiai yra visai kitokie. Kaip visada, permainos turtingiems turi dar padidinti turtus, o vargingesniesiems paliekama kovoti už savo teises. Šiaip jau, žiūrint iš valstybės perspektyvos, mane stebino, kad prieš rinkimus nebuvo liečiamos esminės politinės temos. Pavyzdžiui, visiškai nekalbėta apie visos valstybės politinę organizaciją. Apie savivaldos savarankiškumą, būtinumą joje diegti tiesioginio atstovavimo, tiesioginės demokratijos principus, kurie politiškai įgalintų vietines bendruomenes tvarkytis savo žemėje. Akivaizdu, kad tai suteiktų daugiau gyvybės pačiai valstybei, stiprintų valstybės gyvenimą. Mes taip pat nieko nekalbame apie didelius iššūkius, kurie kyla valstybei“, – teigė V.Rubavičius.

Jo teigimu, tai ne tik išoriniai, kariniai iššūkiai, į kuriuos sutelktas dėmesys. „Tai ir suvereniteto klausimas. Jis juk labai svarbus: ar mes save įsivaizduojame kaip valstybę, ar tiktai taip tam tikrą NATO sparną, kažkokią ES paribio teritoriją ir pan. Negirdime ir jokių aiškių pasiūlymų, ką daryti su švietimu ir sveikatos apsauga – visiškai nusmukdytomis sritimis. Tokių pasiūlymų praktiškai nėra. O tai, kas visgi siūloma, panašu į raginimus sunkiam onkologiniam ligoniui padėti kažkokiais kompresais. Vėlgi – visą laiką kalbama apie mokytojų atlyginimų kėlimą keliais procentais, bet ar jie ką nors išspręs? Juk nieko iš esmės tai negerina. Jie ir negali gerinti mokymo kokybės, nes nekalbame apie mokymo programas: ar jos yra susietos su valstybingumo jausenos ugdymu, istorinės atminties tvirtinimu ir t.t. Šitie dalykai yra visiškai palikti nuošalyje. O juk, pažvelgę į kitų šalių, vykdžiusių švietimo reformas, pavyzdį, matome, kad švietimo reforma yra visų kitų reformų pagrindas. Švietimas nepaprastai svarbus, ir mokytojų bei jų statuso problemos kitose šalyse buvo labai lengvai išspręstos. Tereikia mokytojo atlyginimą prilyginti kokio nors ministerijos departamento vadovo atlyginimui – o kai kuriose šalyse jis buvo prilygintas net viceministro algai – ir viskas po to vyksta automatiškai. Staiga paaiškėja, kad mokytojo profesija yra nepaprastai prestižinė, į mokyklas eina geriausi protai ir t.t. Manau, kad ir daugeliui mūsų politikų žinoma, kaip tokią problemą spręsti, bet nenorima, nes valstybės mechanizmas yra sukurtas ne tiems tikslams. Kaip minėjau, dabar jis naudojamas aptarnavimui“, – sakė V.Rubavičius.

Anot jo, valstybei trūksta valstybingumo, o politiniam elitui – valstybinio mąstymo. „Trūksta valstybės suvereniteto supratimo, galų gale politinio, valstybinio orumo jų pačių veikloje. O juk šitie dalykai sveiko proto lygmenyje yra labai nesunkiai sutvarkomi. Pažiūrėkime: dabar mokytojai yra priversti skaičiuoti kažkokias tūkstantąsias savo etato dalis ir jas tinkamai dėlioti. Na, klausykit! Kokia čia vadyba ir iš kur yra atėjusi? Tai kokios kokybės ta vadyba, kuri tvarko visą švietimo sistemą? Kokiais vadybiniais principais ji paremta, jei nesvarbu nei mokymo programos, nei mokinių poreikiai, nei mokytojų prestižas, niekas? Jei svarbūs tik kažkokie keisti ekonominiai rodiklėliai, kuriais taip užsižaista? Tai jau pavojinga visai valstybei. Mes matome, ką reiškia siaurakaktiškas „ekonomizmo“ taikymas mažinant mokyklas regionuose. Jei naikini mokyklas, sveikatos įstaigas, jei gimdyvei reikia važiuoti keliasdešimt ar net šimtą kilometrų, kad pasitikrintų sveikatą ar pasikonsultuotų, tai atsakymas į klausimą, ar jauna šeima kursis ten, kur nėra mokyklos vaikams, kur tyko pavojai, tarp jų – ir pavojus pagimdyti pakeliui į toli esančią ligoninę, iš anksto aiškus. Tas „ekonomizmas“ yra nevalstybinis. Toks buhalterinis vadybinis mąstymas yra pati didžiausia blogybė, nes jis ėjo nuo pačios premjerės iki ministerijų ir žemiau. Didžioji bėda, kad neturime kitaip mąstančio politinio elito. Todėl ir poslinkių į gera labai sunku tikėtis“, – apibendrino V.Rubavičius.