Pirmajame Lietuvos prezidento rinkimų ture rinkėjai tik įpusėjo spręsti politinę lygtį su devyniais nežinomaisiais. Dabar beliko du. Ar galime tikėtis, kad po dviejų savaičių piliečių pateiktas sprendimas bus teisingas? Apie šiuos rinkimus ir jų ypatumus kalbamės su politologu, Vytauto Didžiojo universiteto docentu Bernaru Ivanovu.

Neseniai įvykę prezidento rinkimai žiniasklaidoje susilaukė įvairių epitetų: jie esą buvo laisvi, demokratiški, nenuspėjami, intriguojantys, dramatiški... Antrą kadenciją baigiančios prezidentės Dalios Grybauskaitės žodžiais tariant, šie rinkimai parodė mūsų visuomenės brandą. Ar sutiktumėte su tuo? Ką jūsų manymu parodė pirmojo prezidento rinkimų turo rezultatai?

Su visuomenės branda, manau, čia yra mažai kas bendro, nes apmąstyto pasirinkimo nepastebėjau. Nebent tik posūkį į vadinamųjų sisteminių kandidatų pusę. Vien faktas, kad žmonės balsavo už daugiau ar mažiau adekvačiai kalbančius kandidatus, dar jokios brandos nerodo. Veikiau tai rodo, kad politikos technologijos veikia, ir pakankamai neblogai, ir kad pasisamdžius daugmaž normalius technologus rinkimuose galima užsitikrinti neblogą poziciją. Niekam ne paslaptis, kad iš esmės tie politikos technologai labai nuosekliai konstruoja tuos kandidatus, ir tai, ką matome kaip kažkokią iškabą ar etiketę, tėra tik paviršius. Kas viduje, neaišku. Žiūrėkite, mes praktiškai nieko nežinome apie tų kandidatų asmeninį gyvenimą. Tai, kad ponas Gitanas Nausėda bučiuoja šuniuką ar kad per televiziją parodytas jo tėvas – tai ne jo asmeninis gyvenimas. Aš neradau internete ponios Ingridos Šimonytės tėvų vardų. Mes net nežinome, kas jie. Vienas kolega aptiko, kad, regis, jos senelė yra lenkų kilmės, ir išsakė nepaprastai išmintingą mintį, kad tai lems labai gerus Lietuvos ir Lenkijos santykius. Gali būti, bet aš noriu priminti, kad Juozapas Pilsudskis irgi buvo lietuvis, ir tai savo laiku taip pat lėmė nepaprastai gerus Lenkijos ir Lietuvos santykius. Ką gi, dėl to nereikėtų labai stebėtis, nes marazmas veši ne tik politikoje, bet ir politologijoje. Taigi, brandos šiuose rinkimuose dar reikia labai gerai paieškoti. Mūsų politikai paprastai apie visuomenės brandą kalba tada, kai rinkėjai balsuoja už juos. Jei nubalsavote už mane, vadinasi, jūs labai protingi, brandūs. Ačiū! O dabar aš einu į saldainių krautuvėlę, o jūs palaukite už durų. Tik nelįskite į vidų, nes jei žiūrėsite, ką aš ten veikiu, būsite labai nebrandūs.

Apskritai prezidentė Dalia Grybauskaitė labai aktyviai dalyvavo šiuose rinkimuose. Tas, švelniai tariant, keistas filmas apie ją, žinoma, buvo agitacinis propagandinis. Tai buvo labai ryškus bandymas padėti konkrečiam kandidatui. Ir iš esmės tai nieko blogo – pati visuomenė turi atsirinkti. Dabar, po pirmojo rinkimų turo, iš esmės turime du Grybauskaitės avatarus, ir žmonės galės iš jų pasirinkti, kuris jiems gražesnis.

Ar iš tikrųjų, kaip sako kandūs komentuotojai, lietuviai šalies prezidentu niekaip neįsivaizduoja vieno iš savo tarpo, tarkime, mokytojo, rašytojo, inžinieriaus, mokslininko – jiems neva reikia ko nors iš „aukščiau“, iš sovietinės ar dabartinės nomenklatūros, ko nors turtingo ir garsaus? Valdo Adamkaus, Algirdo Brazausko, Dalios Grybauskaitės, nelabai ką bendro turėjusių su paprastų žmonių gyvenimo rūpesčiais, pavyzdžiai tarsi turėtų tai patvirtinti?

Šitie dalykai, visų pirma estetiniai – pasiturimas gyvenimas, gražus namas, sutvarkyta buitis, žinoma, veikia. Neabejotinai. Lietuviai, atrodo, pirmiausia tradiciškai renkasi estetiniu požiūriu: nuo Brazausko laikų turi būti atitinkamas stotas ir atitinkamos manieros. Nors Brazauskas, tiesą sakant, nebuvo aristokratas, jis buvo paprastas, labai konkretus žmogus. Ir nepamirškime, kas yra svarbiausi rinkėjai – regionuose gyvenančios vyresnio amžiaus moterys. Taigi, jei šia prasme kalbėtume apie poną Nausėdą, būtų galima pasakyti, kad jos šįkart balsavo už jį, kaip savo laiku balsavo už Brazauską.

Kaip galėtumėte paaiškinti paradoksą, kad šalyje, išsiskiriančioje iš kitų ES valstybių itin didele socialine atskirtimi, skurdo išplitimu, vienomis mažiausių pensijų bei atlyginimų, didžiausios rinkėjų paramos rinkimuose sulaukia buvęs bankininkas bei buvusi Vyriausybės, krizės naštą perkėlusios ant silpniausiųjų pečių, narė?

Ta rinkėjų dalis, kuri beveik 60 proc. visų balsų atidavė šiems į antrąjį turą išėjusiems kandidatams, matyt, buvo mažiausiai poliarizuota. O ta, kuri galėjo balsuoti už alternatyvų kandidatą, tos alternatyvos, matyt, tiesiog nerado, nes Saulius Skvernelis – ne alternatyva. Jis pirmiausia asocijuojamas su kitu žinomu oligarchu, be to, nepamirškime ir ministro Aurelijaus Verygos: jis ponui Skverneliui sugadino viską, ką galėjo sugadinti. Nes paprastas žmogus mėgsta išgerti – ką čia bepadarysi, o ministras jam primygtinai aiškina, kad jis turėtų tapti sveikuoliu ar kažkokiu septintosios dienos adventistu. Paprastam žmogui, žinoma, to nesinori, todėl ir neskubėjo palaikyti pono Skvernelio, nes matė jame Verygos ir kitų ne pačių mieliausių ministrų atvaizdą. Be to, ir nemenkas biudžetininkų būrys, liko, švelniai tariant, nepatenkintas eksministrės Audronės Pitrėnienės ir kitų kabineto narių politika. Prisidėjo ir Ramūno Karbauskio ultimatumas rinkėjams. Protestinis balsavimas šįkart buvo Nausėdos pusėje, o tai turbūt iš tikrųjų buvo daug kam netikėta, visų pirma, matyt, pačiam ponui Skverneliui. Buvimas Vyriausybėje jam nesuteikė jokio pranašumo, o veikiau tik davė didesnį minusą.

Taigi, žmonės turbūt neįžvelgė kairuoliškos, socialiai orientuotos premjero kabineto politikos rezultatų?

Tai kad ir nebuvo jokios kairuoliškos politikos! Politika, kurią vykdo Vyriausybė, yra absoliučiai dešinioji, oligarchinė. Ji grindžiama cinišku melu apie tai, kad nėra pinigų. Kai lapsima akimis aiškinant, girdi, iš kur aš jų paimsiu, taip ir norisi pasakyti: tai gal apsižiūrėkit aplinkui, gal kažkam reikėtų mažiau vogti arba iš tikrųjų pradėti kovoti su korupcija. Tai irgi nepadėjo per rinkimus – kaip ir pedagogų protestai, kaip ir kiti dalykai. Retorika nuo darbų labai smarkiai skiriasi. Visi mato, kad nėra jokių progresinių mokesčių – visas kalbėjimas apie juos tėra profanacija, kad nėra realių veiksmų siekiant mažinti skurdą – jis tik didėja.

Dabartinė šalies vadovė atkreipė dėmesį, kad šie rinkimai atskleidė ir tai, kad jaunoji karta tampa aktyvia politine jėga. Pasak jos, žmonės turi aiškias vertybines nuostatas, kurios negali būti paveiktos populizmo arba šantažo. Jei tai tiesa, kokias būtent vertybines nuostatas atspindi du į antrąjį rinkimų turą išėję kandidatai į prezidentus?

Vertybių požiūriu tai gana paprasta, jie save pozicionuoja kaip dešiniuosius, bet to „dešinumo“ turinys nėra iki galo aiškus. Vartojamos bendros frazės. O bandymai parodyti save kaip „Metallica“ gerbėją ar kito kandidato mėginimai demonstruoti artumą jaunimui, sakyčiau, yra nelabai grakštūs. Vargu ar jaunimą taip galima patraukti. Jaunimo dalyvavimas rinkimuose yra labai menkas, jo indėlis, manau, yra šiek tiek pervertintas. Situaciją pakeistų nebent internetinis balsavimas, tada jaunimo balsas, ko gero, būtų girdimas labiau.

Žinoma, galima analizuoti atskiras kandidatų nuostatas: Nausėda lyg ir už progresinius mokesčius, bet apskritai jokio plano nė vienas kandidatas vis dėlto nepateikė. Tai, ką jie kalbėjo per debatus ar šiaip viešai, nėra jokia strategija, tai tik bendri deklaratyvūs dalykai. Tam net ruoštis nereikia einant pašnekėti viešai. Aiškių vertybinių pozicijų mes neišgirdome, tik pasamprotavimų aktualiomis temomis, kurie, atrodo, rinkėjams pasirodė patrauklūs. Sakoma, jeigu tu nieko nedarai, bet pagauni bangą, tai gali nieko ir nedaryti. Jie tiesiog pagavo bangą ir, kaip savo laiku mokė Lao Dzė, ant jos išplaukė į antrąjį turą.

Prezidento rinkimai – tai ir proga plačiau pažvelgti į šalies gyvenimą nuo vienų rinkimų iki kitų. „Išsikerojusi korupcinė sistema, fasadinė demokratija, oligarchinis valdymas, valdžios kontroliuojama žiniasklaida, specialiųjų tarnybų įsigalėjimas, ideologinė propaganda, skatinanti didžiuotis ne realiais šalies pasiekimais ekonomikoje, švietime ar kultūroje, o įvairiomis pseudopergalėmis“ – apie ką čia kalbama, jūsų manymu? Rusiją? Ukrainą? Turkmėniją? Lietuvą?

Manau, kad kalbama apie terminą, kuris gana plačiai taikomas pokomunistinėms šalims apibūdinti – „demokratūra“. Tai demokratijos imitacija, kai vietoje tikrų demokratinės valstybės institutų mes turime tik jų imitacijas. Žinoma, kiekvienoje iš paminėtų šalių imitacijos lygmuo skiriasi, vienur ji didesnė, kitur – mažesnė. Pavyzdžiui, Lietuvoje žiniasklaidos pliuralizmas yra šiek tiek didesnis. Kitas klausimas, kad pačių žurnalistų profesionalumas tampa iššūkiu. Valstybės institutai „demokratūrose“ veikia labai uždarai, socialiniai liftai striginėja. Lietuvoje klesti nepotizmas, saviškių protegavimas praktiškai tapo elgesio norma. Galiausiai matome, kas dedasi prokuratūroje, generalinis prokuroras net buvo dėl to iškviestas aiškintis į Seimą. Manau, vien tuo viskas pasakyta. O visuomenė nieko nedaro. Nei eina į mitingus, nei kitaip protestuoja. Jai viskas tinka. Ir tai įrodo jos visišką nebrandą. Nebrandi visuomenė nekreipia dėmesio į tokius reiškinius kaip korupcija ar nepotizmas. Jeigu situacija būtų kitokia, mes Vilniuje matytume Bukarešto ar Bratislavos vaizdus, kai žmonės per kelias dienas mobilizavosi ir pareiškė savo poziciją demokratijai ir visuomenei svarbiais klausimais. Lietuvoje šito nėra.

Daugelis žmonių į šiuos prezidento rinkimus ėjo norėdami permainų Lietuvos gyvenime. Ar verta jų tikėtis? Jei taip, tai kokių?

Jokių permainų tikėtis neverta, manyčiau, matysime scenarijų, kurį sąlyginai būtų galima pavadinti „Grybauskaitė 2.0“. Be to, prezidentas Lietuvoje iš principo nieko negali, jis visiškai fasadinė figūra, reikalinga tik tam, kad būtų galima prieiti prie vadinamųjų jėgos struktūrų, daryti įtaką Valstybės saugumo departamentui ar Generalinei prokuratūrai. Kitaip tariant, laikyti skalikus arčiau savęs, ir tiek. O žmonėms, jeigu jie nėra pasirengę valdžios kontroliuoti, tiesiog belieka stebėti tai, kas vyksta, būti savo gyvenimo žiūrovais. Ne gyventi, o tik stebėti iš šalies, ką su jais daro politikai. Ir šiuo požiūriu, žinoma, jokio gėrio tikėtis neverta, nes žmonės, kurie nekovoja už savo teises, už orų atlyginimą, jo tiesiog negauna. Niekas iš dangaus nieko nenuleis ir joks ponas nieko nepadovanos. Kol žmonės to nesupras, jų gyvenimas tikrai nepagerės.