– Jū­sų na­mų kie­me vi­sa­da bu­vo šu­nų. Ko­kių veis­lių ke­tur­ko­jus au­gi­na­te da­bar?

– Nuo vai­kys­tės ne­pa­me­nu sa­vęs be šu­nų. Vi­są lai­ką na­muo­se au­go vo­kie­čių avi­ga­niai, o šiuo me­tu be vo­kie­čių avi­ga­nio Fri­co dar tu­ri­me me­džiok­li­nių šu­nų – Over­nės bra­ką Pe­ek-a-Pi­jou bei Šv. Hu­ber­to ska­li­kę Ba­car­di Black, ki­taip dar ži­no­mą kaip blad­haun­das.

Šios veis­lės Lie­tu­vo­je yra itin re­tos, tiek Over­nės bra­kų, tiek blad­haun­dų ga­li­ma su­skai­čiuo­ti ant ran­kų pirš­tų.

– Ar sun­ku pa­ruoš­ti čem­pio­nus? Ar la­bai griež­tas to­kių šu­nų gy­ve­ni­mas?

– Šu­nis au­gi­na­me ne dėl čem­pio­no ti­tu­lų, o dėl to, kad juos my­li­me, tai yra mū­sų šei­mos na­riai, pui­kiai su­ta­rian­tys su tri­mis mū­sų vai­kais. Au­gin­ti­nių spe­cia­liai ne­ruo­šia­me, da­ly­va­vi­mas pa­ro­do­se grei­čiau yra po­mė­gis.

Kaž­ka­da vie­nas ge­ras drau­gas yra pa­sa­kęs – pa­ban­dyk vie­ną kar­tą su­da­ly­vau­ti šu­nų pa­ro­do­je ir už­si­krė­si vi­sam gy­ve­ni­mui. Iš tik­rų­jų sma­gu da­ly­vau­ti, gau­ti kom­pe­ten­tin­gų tei­sė­jų įver­ti­ni­mus, su­lauk­ti kom­pli­men­tų, pa­ma­ty­ti ki­tus šu­nis. Šu­nys gy­ve­na sa­vo gy­ve­ni­mą ir da­ly­va­vi­mas pa­ro­do­se jiems yra tie­siog dar vie­nas sma­gus nuo­ty­kis.

Tie­sa, su Ba­car­di prieš kiek­vie­ną pa­ro­dą ten­ka pa­si­tre­ni­ruo­ti, nes blad­haun­dai gar­sė­ja sa­vo ne­pri­klau­so­mu cha­rak­te­riu ir už­si­spy­ri­mu. Ir jei­gu pa­ro­dos die­ną jai bus blo­ga nuo­tai­ka – joks pa­si­ruo­ši­mas ne­pa­dės. Lai­mė, kad tei­sė­jai tą ži­no, to­dėl la­bai griež­tai ne­tei­sia, at­lei­džia klai­das, tai­ko leng­ves­nius rei­ka­la­vi­mus ne­gu ki­tų veis­lių šu­nims.

– Be Lie­tu­vos šu­nų čem­pio­na­tų, kur Jums dar te­ko da­ly­vau­ti su au­gin­ti­niais? Ko­kių pa­sie­ki­mų krai­tį jie jau su­kro­vę?

– Pra­ei­tą sa­vait­ga­lį grį­žo­me iš pa­ro­dos Lat­vi­jo­je, ku­rios me­tu ta­po­me Lat­vi­jos čem­pio­nais. Tu­ri­me no­rų da­ly­vau­ti ir pa­ro­do­se Es­ti­jo­je, Len­ki­jo­je, gal­būt ki­tą­met Da­ni­jo­je vyk­sian­čio­je Eu­ro­pos šu­nų pa­ro­do­je ar Švei­ca­ri­jo­je – pa­sau­li­nė­je šu­nų pa­ro­do­je.

Mū­sų šu­nys dar jau­ni, ir, kaip mi­nė­jau, au­gi­na­mi ne dėl čem­pio­nų ti­tu­lų. To­dėl krai­tis gan kuk­lus – abu yra Lie­tu­vos jau­ni­mo čem­pio­nai ir Lie­tu­vos čem­pio­nai, taip pat Lat­vi­jos čem­pio­nai.

– Sa­ko­te, kad šu­nis au­gi­na­te ne tik dėl my­li­mo po­mė­gio – var­žy­bų, kon­kur­sų. Ta­da kas svar­biau?

– Ka­dan­gi tai me­džiok­li­niai šu­nys, dau­giau lai­ko pra­lei­džia­me to­bu­lin­da­mi jų pri­gim­ti­nius ins­tink­tus. Pe­ek-a-Pi­jou yra paukšt­šu­nis, jam kiek­vie­ną die­ną bū­ti­na nu­lėk­ti il­gas dis­tan­ci­jas iki 5–10 ki­lo­met­rų. Taip pat jis yra mo­ko­mas da­ly­vau­ti paukš­čių me­džiok­lė­se.

Ba­car­di yra krau­ja­se­kė, ap­ti­ku­si įdo­mų pėd­sa­ką ji ga­li nu­bėg­ti ne vie­ną ki­lo­met­rą, to­dėl sten­gia­mės to­bu­lin­ti šį jos įgū­dį, da­ly­vau­ja­me krau­ja­se­kys­tės mo­ky­muo­se.

Ka­dan­gi la­bai my­liu šu­nis, da­ly­vau­ju Aly­taus šu­nų my­lė­to­jų klu­bo „Bos­ko“ veik­lo­je. Klu­bas vie­ni­ja šu­nų my­lė­to­jus, or­ga­ni­zuo­ja įvai­rias edu­ka­ci­jas, mo­ky­mus, pa­ro­das, var­žy­bas, lei­džia klu­bo na­riams to­bu­lė­ti.

– Ar jū­sų au­gin­ti­niai yra pa­te­kę į juo­kin­gas ar keb­lias si­tu­a­ci­jas?

– Vi­sas iš­dai­gas na­muo­se ku­ria ir vyk­do blad­haun­das Ba­car­di. Ji ap­si­gi­mu­si va­gi­lė, to­dėl vi­sa šei­ma iš­mo­ko lai­ky­tis tvar­kos ir vi­si daik­tai tu­ri sa­vo vie­tas, nie­ko ne­ga­li­ma pa­lik­ti be prie­žiū­ros.

Ba­car­di yra su­grau­žu­si ne vie­ną po­rą ba­tų, šle­pe­čių, pirš­ti­nių, jau­čia di­de­lę sil­pny­bę vir­tu­vės šluos­tėms ir kem­pi­nėms.

Pe­ek-a-Pi­jou pa­leng­vi­na jai dar­bą, nes iš­mo­ko ati­da­ry­ti du­ris, to­dėl vi­sos kam­ba­rių du­rys yra su už­rak­tais. Ba­car­di la­bai mėgs­ta švie­žias vyš­nias, to­dėl kai tik jos so­de su­noks­ta, tu­ri­me kuo sku­biau nu­skin­ti, ki­taip nuo apa­ti­nių ša­kų bū­na nu­ren­ka­mos. O vyš­nios gy­vū­nams yra pa­vo­jin­gos, nes kau­liu­kuo­se yra cia­ni­do, ku­riuo ga­li­ma ap­si­nuo­dy­ti.

Iš tik­rų­jų tai nuo­sta­būs šu­nys, ku­riems at­lei­džia­mos vi­sos smul­kios iš­dai­gos, jie pui­kiai su­ta­ria su dviem na­muo­se gy­ve­nan­čiais ka­ti­nais. Kar­tais šie šu­nims pa­ro­do jų vie­tą ir lei­džia su­pras­ti, kad na­muo­se ka­ra­liai yra ka­ti­nai, o ne šu­nys.

Ir dar yra po­sa­kis, kad ne blad­haun­das gy­ve­na pas šei­mi­nin­ką, o šei­mi­nin­kas gy­ve­na pas blad­haun­dą. Ir tai – tik­ra tie­sa.