Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Lietuvos vyskupai: asmens apsisprendimas dovanoti organą turi būti išreikštas aktyviais veiksmais

Gegužės 25 d. Lietuvos vyskupai išplatino pareiškimą apie ketinimus įvesti numanomą sutikimo modelį organų donorystei Lietuvoje. Skelbiame visą vyskupų tekstą.

Lietuvoje pradedami svarstyti donorystės reguliavimo pakeitimai, kuriais norima įteisinti numanomą organų donoro sutikimą donorystei. Tokie pakeitimai mirusio asmens organą paimantiems sveikatos priežiūros specialistams leistų daryti prielaidą, kad donoras sutinka atiduoti savo organus, jei jis iki savo mirties būtų neišreiškęs prieštaravimo donorystei įstatymų nustatyta tvarka.  

Popiežiškosios sveikatos apsaugos darbuotojų pastoracijos tarybos 1995 m. paskelbtoje Sveikatos apsaugos darbuotojų chartijoje pabrėžiama išskirtinė sąmoningo asmens sutikimo atiduoti organą vertė: „90. Transplantacijų medicininė intervencija „yra neatskiriama nuo humaniškojo davimo akto“. Gyvas ar miręs asmuo, kurio organas yra imamas, privalo turėti teisę būti pripažintas davėju – donoru, t.y. tuo, kuris savo noru sutiko netekti organo. Persodinimo prielaida yra išankstinis, savanoriškas ir sąmoningas donoro arba teisėtai jam atstovaujančio asmens, dažniausiai jo artimiausių giminaičių, apsisprendimas“. 

Donorystė yra kilnus veiksmas, dovanojantis kitam žmogui gyvybę, tačiau akivaizdu, kad sąmoningas asmens apsisprendimas dovanoti organą turi būti išreikštas jo aktyviais asmeniniais veiksmais ir negali būti numanomas vien iš asmens neveikimo, nes pastarasis gali kilti ir iš nežinojimo ar neapsisprendimo, o ne iš tikro noro išreikšti donorystei palankią poziciją ir dovanoti organus. Valstybė turėtų skatinti sąmoningą žmogaus norą po jo mirties dovanoti savo organus.

Valstybė turėtų skatinti sąmoningą žmogaus norą po jo mirties dovanoti savo organus.

Bažnyčia visuomet rėmė donoro kortelės, išreiškiančios asmens sąmoningą sutikimą idėją, tačiau negali remti tokios situacijos įteisinimo, kai asmens tyla donorystės klausimu traktuojama kaip jo sutikimas atiduoti organus. Tai diskredituotų donorystės procesą, mažintų pasitikėjimą juo, taip pat kurtų terpę, palankią mitams apie donorystę plisti.

Praktika rodo, kad ne visose valstybėse tokie reguliavimo pakeitimai pasiekia tikslą – yra atvejų, kai donorų skaičius ima mažėti, nes žmonės pradeda aktyviai prieštarauti donorystei.

Bažnyčia dalijasi troškimu padėti ligoniams, kuriems donoro organai yra vienintelė viltis išgyventi, tačiau kviečia rinktis tokius būdus, kurie užtikrintų donorystės sėkmę nepažeidžiant fundamentalios žmogaus apsisprendimo teisės: donorystės koordinatorių pareigybių įsteigimą, visuomenės švietimą, donoro kortelės žinomumo didinimą ir t. t. 

Rekomenduojami video