Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Lietuvos skaldymas naudingas tik priešams

Mintimis apie dabartinę valstybės ir visuomenės būklę pasidalinti sutikęs rašytojas, filosofas, politikos apžvalgininkas Vytautas Rubavičius didžiausių bėdų kaltininku laiko mūsų politinio bei ekonominio elito godumą ir siaurakaktiškumą.

Vienas ryškiausių mūsų gyvenamo laiko ženklų – tūkstančių migrantų šturmuojama Lenkijos siena. Lietuvos pasienyje įvesta nepaprastoji padėtis. Kokie labiausiai tikėtini šios krizės raidos scenarijai?

Jau nebesidairydami į „politinį korektiškumą“ Lietuvon ir Lenkijon siunčiamas migrantų bangas vadiname krize. Tačiau kaip ją suprantame mes, piliečiai, ir kaip – mūsų politikai, eurobiurokratai? Piliečiai ją suvokia kaip neaišku kodėl kilusią ir vis didėjančią grėsmę valstybei. Sunku suprasti, kaip ją supranta politikai ir eurobiurokratai. Keista girdėti, kaip mūsų politikai džiaugiasi, esą pamažu keičiasi ES vadovų politika migracijos atžvilgiu. Lenkų politikai aimanuoja dėl europiniuose padebesiuose vykstančių svarstymų apie naujas sankcijas Baltarusijai, apie migrantų teises ir kitokius dalykus, tačiau kol kas nematyti jokio sutelktinio ES atsako. O juk siena – ne tik Lietuvos ir Lenkijos, bet ir ES.

Daugeliui aišku, kad migrantų srautai tapo veiksmingu Baltarusijos ir Rusijos „ginklu“, didinančiu regioninį nestabilumą, skaldančiu ES. Pastaroji niekaip negali peržengti ideologinių besąlygiškos meilės atvykėliams nuostatų, susijusių su siekiamu įgyvendinti europinės federacijos projektu išvalstybinant nares. Negali dėl to, kad tai neabejotinai paskatintų dalies europinio politinio elito keitimą. Tautų maišymasis – o migrantai yra veiksmingas europinės „svetingumo politikos“ įrankis – suvokiamas kaip siektinas politinis gėris. Jei tokio „hibridinio antpuolio“ metu reikia laukti nesulaukti veiksmingo ES atsako, tai ko verta ES galia? Galima nujausti, kad Rusija savaip ironiškai nukreipė migrantų srautus į Lenkiją, suokalbiškai merkdama akį ES politiniam elitui, kuriam krikščioniškoji ir savo suverenitetą ginanti Lenkija kaip ašaka gerklėje.

Užgriuvusi krizė yra geopolitinės kovos įrankis. Ne mes jį valdome, tad vargu ar galime pasakyti, kaip ji rutuliosis. Geopolitinis žaidimas vyksta daug aukštesniu lygiu, žaidėjai labai įgudę. Krizėje esama daug plotmių – nuo vietinių, regioninių iki Rusijos, Kinijos ir Jungtinių Valstijų santykių, kurie vis labiau veikia visą ES. Mums tenka tai suvokti kaip iššūkį ir su juo tvarkytis. Tačiau aišku viena: jokiomis ES sankcijomis didžiųjų žaidėjų neišgąsdinsime. Kiek dar ilgai teks klausytis mūsų užsienio reikalų ministro džiūgavimų, kad prancūzai ar dar kokie kitų šalių pareigūnai „susidomi“ Lietuvos pasiūlymais dėl sankcijų Baltarusijai? O Rusijos „mandagieji žmogeliukai“ jau artėja prie mūsų ir lenkų pasienio. Srautai gali staiga liautis tik vienu atveju – jei didieji pokerio lošėjai atsegs Rusijai jos norimą geopolitinį „kąsnį“.

Sako, kad kiekviena krizė – savotiška dovana: ji priverčia pažvelgti tiesai į akis, parodo daiktus ir reiškinius tokius, kokie jie yra iš tikrųjų, o ne vaizduojami. Kas labiausiai išryškėjo iškart kelių krizių Lietuvoje veidrodyje?

Aiškiai matyti mūsų politinio elito menki valstybės valdymo gebėjimai, skurdus geopolitinis akiplotis, negebėjimas suvokti nei savo gyvybiškai svarbių geopolitinių interesų, nei didžiųjų geopolitinių žaidimų. Kitas svarbus dalykas – politinis elitas visiškai atsitvėrė nuo visuomenės, pats skatindamas visuomenės susipriešinimą. Visuomenei, jos atstovams net neleidžiama viešai abejoti akis badančiais valdžios sprendimais – bandantys svarstyti, kelti klausimus tuoj priskiriami kokiai „paniekos nusipelniusiai“ grupei. Visais priimamais sprendimais valdžia stengiasi visokiais būdais „perlaužti“ visuomenę, jos nuomonę ir lūkesčius. Kalbėtis nesiteikiama dėl kelių priežasčių. Pirmiausia kalbėdamasi su žmonėmis ar svarstydama visiems svarbius reikalus valdžia tarsi įsipareigoja būti atsakinga už savo sprendimus, o kam įsipareigoti, jei niekas neverčia? Didžius demokratus ir „vertybinės politikos“ propaguotojus galima kuo puikiausiai vaizduoti niekam neįsipareigojant. Gal tik tiems aukštesniesiems, kurie patvirtina bendrą pasaulinę ir europinę ideologinę darbotvarkę... Kitas dalykas – kompetencijos ir politinio bei kultūrinio akiračio stoka. Juk jau akis bado, kaip didžiuma ekranuose mirgančių politikų sugeba tik kartoti iš anksto išmoktus bendrus atsakymus, nepajėgdami suvokti Lietuvai iškilusių grėsmių bei iššūkių. Jiems svarbiausia, kad europiniai prižiūrėtojai matytų, kaip jie vykdo patikėtą genderistinę darbotvarkę, nes puoselėja europinės karjeros lūkesčius.

Atrodo, kad visuomenė dar niekada nebuvo tokia susiskaldžiusi. Iš pažiūros pasidalijimas į „brazauskininkų“ ir „landsbergininkų“ stovyklas prieš 30 metų anaiptol neprilygsta dabartinei „vakserių“ ir „antivakserių“ priešpriešai. Kam naudingas lietuvių pilietinis pakrikimas?

Į klausimą, kam naudingas toks pragaištingas visuomenės susiskaldymas ir nepaliaujamas jos skaldymas, atsakyti labai paprasta – Lietuvos priešams. Juk jau senai žinoma, kad didžiausias mūsų priešas yra mūsų politinio bei ekonominio elito godumas ir siaurakaktiškumas. Taip pat dabar vis labiau ryškėjanti „pažangioji“ arogancija. Šiuo metu nepatenkintuosius tikimasi sutramdyti pandeminiais apribojimais, kuriems jau tarsi nebereikia nei teisės, nei Konstitucijos. Akivaizdu, kad priverstinis skiepijimas pažeidžia esminę žmogaus teisę pirmiausia žinoti, kas yra tas skiepas, kokios galimos skiepijimo pasekmės, o po to jau sutikti ar nesutikti. O juk skiepijama ne vakcinomis, bet tik tam tikrais vakcininiais produktais, nes jie dar nėra tiek išbandyti, kad atitiktų vakcinos apibrėžtį.

V.Rubavičius: „Jau akis bado, kaip didžiuma ekranuose mirgančių politikų sugeba tik kartoti iš anksto išmoktus bendrus atsakymus, nepajėgdami suvokti Lietuvai iškilusių grėsmių bei iššūkių. Jiems svarbiausia, kad europiniai prižiūrėtojai matytų, kaip jie vykdo patikėtą genderistinę darbotvarkę, nes puoselėja europinės karjeros lūkesčius.“

Kol kas esama daug gana prieštaringų mokslinių duomenų, į kuriuos būtina atsižvelgti. Žmonės klausia, kodėl pas mus nesiūlomi jau daugelyje šalių išbandyti ligos eigą palengvinantys vaistai, kodėl puolama skiepyti vaikus, kuriems skiepo pavojingumas prilyginamas galimiems ligos eigos blogumams? Kaip galų gale su tais vis pasirodančiais pranešimais apie „Pfizer“ vakcinos tyrimų klastojimus? Apie juos kalba ir rimtoji JAV žiniasklaida. Prieš kurį laiką Europos Parlamente buvo paviešinta skandalingoji ES ir vakcinų gamintojų sutartis. Parlamentarų būrelis jau ilgą laiką bandė gauti šią sutartį, kurios pagrindu vykdoma valstybių visuotino skiepijimo politika.

ES vadovai niekaip nesiteikė parlamentarams tos sutarties parodyti. Tik įsivaizduokime: pasaulyje skaidrumą propaguojanti aukščiausia ES institucija saviems parlamentarams neteikia visus europiečius gyvybiškai liečiančių dokumentų, kuriuose įsipareigojama daugybę metų mokėti milijardines sumas. Juk jau dabar suvokiama, kad tie vakcininiai produktai yra nepaliaujamo naudojimo. Trečiu skiepu niekas nesibaigs. Sutartis visiškai ir neatšaukiamai slapta. Klausimas: kas slepiama nuo žmonių, kodėl toks didelis slaptumas tarp žmonių sveikata ir gerove besirūpinančių „skaidruolių“? O juk toks slaptumas didina nepasitikėjimą ne tik europine, bet ir vietine valdžia, taip pat visa besąlygiško nepaliaujamo skiepijimo politika.

Vėlgi pasvarstykime, kam gali būti naudingas valdančiųjų ir juos aptarnaujančios žiniasklaidos vykdomas Lietuvos Prezidento žeminimas ir niekinimas. Ką jis apie mūsų politinio elito savimonę, atsakingumą sako ne tik Lietuvos žmonėms, bet ir užsienio partneriams? Tai visam pasauliui aukščiausio rango valdantieji aiškina, esą Prezidentas yra bejėgis, nieko nereiškiąs, tai iš europinių aukštumų prabylama, esą Prezidentas tapęs „grėsme nacionaliniam saugumui“, tai siūloma atlikti saugumietišką jo veiksmų patikrą... Kaip turi jaustis jį rinkę žmonės, matydami, kaip žeminama ir niekinama Lietuva, kurios simbolis ir yra tiesiogiai renkamas Prezidentas?.. Neužmirškime, kad Prezidentas yra ir ginkluotųjų pajėgų vadas. Ką apie armiją, kuriai vadovauja toks niekinamas vadas, turėtų galvoti sąjungininkai bei priešininkai?

Vis smarkiau sūkuriuojant koronaviruso ir nelegalios migracijos krizėms, valdžia griebiasi sprendimų pagal savo išmanymą. Jie dažnai griežtai kritikuojami, bet ar politinė opozicija yra pajėgi pateikti racionalias alternatyvas valdančiųjų veiksmams?

Politinė opozicija vargu ar ką gali padaryti. Kad ir ką ji siūlytų, ne nuo jos priklauso esminiai sprendimai. O jie susiję su finansinių srautų valdymu. Jeigu pasitelkti opoziciją, tai jai suteiki tam tikro politinio svorio, o sykiu leidi pasigilinti ir į tuos srautus. Valdančiųjų tikslas – menkinti opoziciją, Prezidentą, kad silpnėtų jo galimybės būti išrinktam antrai kadencijai, o žiniasklaida padeda tą užduotį vykdyti. Tačiau ir pati opozicija ne iš kito molio drėbta. Joje taip pat kivirčai, skilimai. Kol kas nematyti šešėlinio kabineto darbo, jo veiksmų programos iššūkių akivaizdoje. Jei nepavyksta prasimušti į žiniasklaidą, tai jau iš dalies ir jų pačių neveiksnumas.

Dar niekada pasitikėjimas žiniasklaida Lietuvoje nebuvo toks žemas. Kaip tai atsiliepia visuomenės savijautai, galimybėms blaiviai vertinti situaciją valstybėje?

Didžioji žiniasklaida tapo valdžią aptarnaujančia „meinstrymine“ žiniasklaida. Tačiau aptarnaujama tik ideologiškai tinkama valdžia. Tik tokia, kuri yra už vaivorykštinę genderistinę politinę darbotvarkę. Pagrindiniai uždaviniai: Stambulo konvencija ir Partnerystės įstatymas, šeimos demontavimas, vaikučių „lytinis auklėjimas“ nuo pat darželių, lietuvių kalbos keitimas, kad neliktų prigimtinės moters ir vyro skirties, antikrikščioniškumas, lietuvių abėcėlės keitimas, kitaip tariant, naujo pažangaus, bešaknio, nepaliaujamai lytiškai ir visaip kitaip modernėjančio pasaulio piliečio kūrimas. Žalieji valstiečiai anoje kadencijoje kalbėjo apie prigimtinę šeimą, prabildavo apie krikščioniškas vertybes, todėl buvo nepaliaujamai tarkuojami. Dabar valdo „pažangiečiai“, tad žiniasklaida uoliai padeda įgyvendinti genderistinę ideologiją, o sykiu ir visuotino nepaliaujamo vakcinavimo politiką.

Vis pabrėžiama, kad Lietuvą užgriuvusių krizių prigimtis – globalinė. Ar priimtumėte tai kaip pasiteisinimą dėl chaotiškų, klaidingų, kai kurių teigimu, net valstybės pamatus ardančių valdžios veiksmų?

Nepasitikėjimas politiniais elitais – didelė demokratinio pasaulio valstybių bėda. Jie visiškai atsisiejo nuo visuomenių ir joms nuleidžia direktyvas „vykdyti“. Jokie demokratiniais vadinami rinkimai nieko nekeičia – išmokta manipuliuoti visuomenės grupių sąmone pasitelkiant naująsias medijų technologijas. Sociologiniai tyrimai rodo, kad socialinių tinklų poveikis rinkimams yra apie 25 proc., o juk tuos tinklus valdančios korporacijos įgyvendina naujojo žmogaus kūrimo programą. Tačiau pagrindinis taikinys yra didelis neapsisprendusiųjų sluoksnis. Pastarajame socialiniai tinklai dar veiksmingesni – norimam rezultatui pakreipia 40–60 proc. rinkėjų. Pasitikėjimo politiniais elitais nedidina ir eurobiurokratinio sluoksnio veikla: niekieno nerinkti eurobiurokratai nepaliaujamai didina savo politinę galią menkindami valstybių narių suverenitetą, savo sprendimus juridiniais būdais versdami aukštesniais už valstybių konstitucijas. Tačiau kad ir kokios būtų pasaulinės tendencijos, jos niekaip negali panaikinti vietinio politinio elito vykdomos politikos, jo atsakingumo, santykių su savais žmonėmis demokratiškumo. Tvarkytis su dabarties iššūkiais būtina tam tikra politinė, taip pat socialinė, sanglauda. Nieko nepavyks, jei politiniai elitai vis labiau varžys visuomenes įvairiais apribojimais, aiškindami, kad jie vieni žino, ką daro, svarbiausia – paklusnumas.

Dėkoju už pokalbį.

Rekomenduojami video