Agromiškininkystė – tai ūkininkui ir gamtai naudingas ūkininkavimo būdas. Tačiau šį būdą reikia įtraukti į teisės aktus, kad ūkiuose būtų išvengta nesusipratimų, ir tikrinant jie formaliai nevirstų mišku.

Tokia išvada padaryta Seime įvykusioje konferencijoje, kurioje dalyvavo žemės ūkio ministras Andrius Palionis, viceministras Ramūnas Krugelis, Seimo pirmininkas Juozas Olekas. Renginį organizavo Seimo narys Audrius Radvilavičius ir Žaliosios politikos institutas.

Pradėdamas konferenciją A.Radvilavičius sakė, kad agromiškininkystė pasaulyje jau seniai laikoma vienu efektyviausių atsakų į ūkininkavimo bei aplinkosaugos iššūkius (dirvožemio degradaciją, sausras, liūtis, biologinės įvairovės nykimą).

„Agromiškininkystė – tai kelias į įvairiapusį ir ekonomiškai atsparų ūkį. Tačiau ūkininkai turi žinoti, kad pasirinkę ją taikyti, jie nebus palikti vieni: gaus finansinių priemonių, konsultacijų ir aiškų reguliavimą. Taip pat svarbus mokslininkų indėlis – analizuoti, kas veikia Lietuvos sąlygomis“, – sakė A.Radvilavičius.

Ūkininkavimo būdas, atliepiantis šiuolaikiniam ūkiui kylančius iššūkius

Seimo pirmininkas J.Olekas pritarė, kad klimatas bei ūkininkavimo praktikos keičiasi ir reikia ieškoti naujų būdų iššūkiams įveikti.

„Ar būtinai visa pieva turi virsti mišku? Ar toje pievoje, augant tam tikram kiekiui medžių, gali ganytis karvės? O bitės? Manau, atėjo laikas rasti sprendimus“, – sakė J.Olekas.

Žemės ūkio ministras A.Palionis pritarė, kad agromiškininkystei metas iš teorinių diskusijų persikelti į oficialų teisinį reglamentavimą.

„Šiandien susiduriame su dvigubu iššūkiu: privalome užtikrinti ūkių atsparumą ir kartu didinti bioįvairovę, švelninti klimato katą. Moksliniai tyrimai rodo, kad agromiškininkystė yra galingas įrankis šiems tikslams pasiekti. Tačiau turime netoleruotiną situaciją – agromiškininkystė nėra oficialiai įteisinta, taigi ūkininkas rizikuoja, kad jo laukai bus netyčia priskirti miškui dėl per didelio medžių tankio. Parama agromiškininkystei yra fragmentiška, nestabili, o tai nekuria ūkininkų pasitikėjimo“, – iššūkius vardijo A.Palionis.

Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) sudarė darbo grupę, vienijančią žemės savininkus, įvairių skyrių ministerijos specialistus, mokslininkus, nevyriausybinių organizacijų atstovus. Ši grupė visų pirma sukurs aiškų agromiškininkystės apibrėžimą, tuomet bus pasiūlyti teisės aktų pokyčiai ir sukurta paramos sistema.

Europos šalyse agromiškininkystė remiama nuo 600 Eur/ha

Baltijos aplinkos forumo pranešėjas Justas Gulbinas renginyje skaitė pranešimą, kaip agromiškininkystė yra skatinama Europos šalyse.

Belgijoje atliktų tyrimų duomenimis, ūkinės paskirties sklypas su medžiais sukaupė 5,3 t/ha daugiau anglies nei sklypas be medžių. Jau 11 valstybių narių yra nusimatę skatinti agromiškininkystę.

Čekijoje, pavyzdžiui, suplanuota turėti 900 ha agromiškininkystės teritorijų iki 2027 m. pabaigos, tam skirtas 5,2 mln. eurų finansavimas. Sodinant medžius ūkininkui kompensuojama 4,3 tūkst. Eur/ha. Vokietijoje nuo 2022 m. remiamas medžių juostų ir pavienių medžių sodinimas dirbamuose laukuose, tai remiama iki 600 Eur/ha suma.

Lietuvoje šiuo metu 150 Eur/ha suma yra remiama esamų kraštovaizdžio elementų priežiūra, 206 Eur/ha suma – naujų žolinių elementų įkūrimas, 1 329 Eur/ha – naujų medėjančių elementų sodinimas.

Tinka gelbėti eroduotoms teritorijoms

Vilniaus universiteto (VU) geomokslų instituto mokslų daktaras Jonas Volungevičius kalbėjo apie gamtinio karkaso koncepciją įgyvendinant agromiškininkystės priemones.

„Šiandien turime tik pavienes priemones, kuriomis reglamentuojame gerąsias ūkininkavimo praktikas. Aukštumose turime eroduotas teritorijas, tėkmėse – padidintą azoto emisiją, ką siekiame suvaldyti, nes tai ir ūkinis tikslas – neprarasti maistinių medžiagų. Taip pat turime mažėjančią bioįvairovę“, – kalbėjo pranešėjas.

Jis siūlė išdėstyti agromiškininkystės plotus eroduotose teritorijose – tokiu būdu medžiai ar krūmai padėtų išsaugoti dirvožemyje anglį, stabdyti maistinių medžiagų išplovimą, dirvožemio eroziją. Tokie plotai gali būti įkurti ir kaip biologinės įvairovės židiniai ar kraštovaizdžio elementai.

Mokslininkas demonstravo konkrečių sklypų schemas iš Kelmės rajono bei Ilzenbergo ūkio, kuriuose buvo išskirtos erozinį potencialą turinčios ir užmirkti linkusios teritorijos. Sukurta schema, kur ūkis gali įgyvendinti agromiškininkystės priemones, ten jos ir įdiegtos.

Toliau kalbėjęs doc. dr. Ričardas Skorupskas teigė, jog tradiciniai ūkininkavimo būdai, pastebėta, veda prie bioįvairovės, ūkio produkcijos mažėjimo ir dirvožemio degradavimo.

Taikyta prieš šimtmetį, bet pamiršta

Mokslininkas dalinosi archyviniais vaizdais ir agrariniais planais iš tarpukario laikų. Juose matyti sąmoningai suformuotos medžių eilės arba keliai, apsodinti medžiais – taigi, agromiškininkystės tradicijų turėjome, tik jos pamirštos.

„Ekonominės agromiškininkystės naudos gali būti tiesioginės – tai mediena ir vaisiai, tačiau svarbesnės yra netiesioginės: dirvožemio savybių gerėjimas, maisto medžiagų iškėlimas (sulaikymas), mikroklimato gerinimas“, – kalbėjo mokslininkas.

Jis skaičiavo, jog Ilzenbergo dvaro ūkyje 0,5 ha įveistų želdinių turės poveikį maždaug 20 ha ganomai pievai. Dar apie 4 ha įveista energetinio tipo želdinių plantacija potencialiai paveiks apie 50 ha teritoriją.

R.Skorupskas pristatė būsimą leidinį – agromiškininkystės praktinių patarimų mokomąją knygą, kurią artimiausiu metu išleis VU mokslininkai kartu su Žaliosios politikos institutu.

„Agromiškininkystė, kaip žemės ūkio sistema, savyje sujungia geriausias žemės ūkio ir miškininkystės patirtis“, – sakė doc. dr. R.Skorupskas.

Prioritetas – įtraukti agromiškininkystę į Žemės įstatymą

Po mokslininkų įžvalgų apie agromiškininkystės naudas, Žaliosios politikos instituto vadovas Remigijus Lapinskas kalbėjo apie tai, kokius teisės aktus būtina pakeisti, kad agromiškininkystė Lietuvoje galėtų plėstis.

Jis taip pat pabrėžė, kad ūkininkams turėtų būti padedama metodine medžiaga, konsultacijomis, tyrimais, papildomomis agromiškininkystei įgyvendinti skirtomis veiklomis.

„Noriu pabrėžti, kad agromiškininkystę mes matome kaip savanorišką galimybę ūkiams, jų savininkai spręstų, kur, kaip ir kuriam laikui sodinti. ŽŪM duomenimis, Lietuvoje turime 10 proc. degradavusių žemių – tai apie 300 tūkst. ha. Tad galbūt tose teritorijose užsėjimas grūdų ir dar pylimas milžiniškų kiekių trąšų, kad jie augtų – nėra pati geriausia idėja?“ – klausė Žaliosios politikos instituto vadovas.

Jis siūlė Žemės įstatyme įrašyti agromiškininkystės sąvoką, apibrėžiant šią veiklą kaip bendrą žemės ūkio ir miškininkystės veiklą, siekiant ekonominio rezultato.

Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 m. strateginiame plane reikėtų panaikinti nuostatą, kad 1 ha gali augti ne daugiau nei 100 medžių, taip pat leisti medžius sodinti po vieną, eilėmis, juostomis, grupėmis ar masyvais, pripažinti agromiškininkystę kaip tinkamą ūkininkavimo formą paramai gauti.

R.Lapinskas užsiminė ir apie artėjantį „anglies ūkininkavimo“ reglamentavimą – visoje ES kuriama sertifikavimo sistema, leisianti gauti išmokas už ilgą laiką konkrečioje teritorijoje augančius medžius, kuriuose yra užrakinta anglis.

Ilzenbergo dvare – įvairūs agromiškininkystės tipai

Ilzenbergo dvaro ūkis, kuriame ir buvo įveisti pirmieji agromiškininkystės plotai, valdo apie 1 tūkst. ha žemės, turi apie 100 karvių bandą, šiuo metu daugiausia pajamų generuoja pieno ir pieno produktų gamyba. Ilzenbergo dvaras buvo įkurtas 1515 m., o po pusės amžiaus – 2015 m. atkurtas, remiantis tvarumo, darnumo principais.

„Po konstruktyvių susitikimų su Žaliosios politikos instituto ir VU atstovais, įgyvendinome dvaro ūkyje tris projektus: vienas – ganyklose paryškinti tam tikras medžių zonas (pasodinant naujų želdinių, – red. past.) ir tarsi praplėsti Ilzenbergo dvaro parką, suteikti pavėsį galvijams vasaros metu, antras – Čedasų dvarvietėje sukurti savotišką buferinę zoną, atskiriančią ūkio plotus nuo draustinio, atkurti istorinį dvaro alėjų vaizdą“, – kalbėjo Ilzenbergo dvaro ūkio administratorius Martynas Laukevičius.

Dar vienoje vietoje, kurios neįmanoma efektyviai įdirbti, pasodintas plotas hibridinių tuopų. Tačiau M.Laukevičius pripažino, jog sodinukų kaštai patiriami iškart, o nauda bus juntama tik po kelerių metų. Sodinukus veikia gyvoji gamta (žaloja laukiniai žvėrys).

„Kadangi Lietuva yra jauno kapitalo šalis, daugelio tikslas yra efektyvumas, rentabilumas, pelningumas, tad jei tau trukdo medis, tu jį tiesiog nukerti, negalvodamas. Buvimas draugišku aplinkai bet kokiu atveju mažina tavo pelningumą“, – kalbėjo M.Laukevičius.

Žada skatinti

Žemės ūkio viceministras R.Krugelis renginyje žadėjo ateityje rasti lėšų agromiškininkystės skatinimui. „Šalinsime teisines kliūtis ir tikimės dar šiame finansiniame laikotarpyje rasti lėšų vieno kito tokio projekto (agromiškininkystės, – aut. past.) finansavimui. Paramos priemones taip pat matysime ir skaičiuosime, tikiu – išjudėsime“, – sakė R.Krugelis.

„Kodėl turime skirstyti žemės naudojimą tik į žemės ūkį, ar tik į mišką, o ne rasti hibridinį variantą, kuris būtų naudingas įvairiomis prasmėmis – ekonomine, socialine ir ekologine? Ieškodami tokio būdo dar padirbėsime ŽŪM suburtoje darbo grupėje. Šiuo metu teisinis reguliavimas yra reikalingiausias pokytis“, – konferenciją užbaigė R.Lapinskas.

Projektas „Agromiškininkystės sprendimai: Nauji klimato herojai“ yra EUKI (Europos klimato iniciatyvos) paramos programos dalis. EUKI programa yra įkurta Vokietijos aplinkos, klimato veiksmų, gamtosaugos ir branduolinės saugos ministerijos.