Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Lietuviškas peizažas prie Geležinės uždangos

Pirmasis Rusijos ir Ukrainos karo, kurio, pasak sveiku protu besirėmusių analitikų, išvis neturėjo būti, mėnuo atskleidė vis labiau ryškėjantį įvykių tėkmės vektorių. Labai tikėtina, kad jis nubrėš ir Lietuvos raidos artimiausiais metais, o gal ir dešimtmečiais, kryptį. Regis, tai bus gyvenimas šalia Geležinės uždangos.

Šioje ir kitoje pusėje

Praėjus pirmajam šokui nuo Rusijos agresijos Ukrainoje bandoma prognozuoti, kaip pasikeis padėtis karo frontuose po kelių savaičių, viltingai tikimasi paliaubų ir susitarimo dėl karo pabaigos. Ir vėl apžvalgininkai, ekspertai, analitikai dėlioja ant stalo racionalių argumentų pasjansą: Rusija nesitikėjo tokio nuožmaus Ukrainos pasipriešinimo, ekonomiką griaunančių Vakarų sankcijų, savo pačios kariuomenės silpnumo ir pasimetimo, kurį bandoma pridengti Ukrainos miestų šlavimu nuo žemės paviršiaus ir kitais karo nusikaltimais. Visa tai neva reiškia, kad Kremlius noromis nenoromis ieškos būdų, kaip išsiderėti sau palankiausias karo nutraukimo sąlygas, kurias vidinei auditorijai būtų galima pateikti kaip įspūdingą „rusų pasaulio“ pergalę.

Gali būti, kad ateities būrimas sveiko proto argumentų kortomis vėl nuvils, kaip nuvylė vasario 24-osios rytą, kai svarūs ekspertų įrodinėjimai, dėl kokių priežasčių Rusija tikrai nepradės plataus masto karo prieš Ukrainą, ištirpo be pėdsakų. Šiandien jų niekas neprisimena – nebėra prasmės, ateitis numojo ranka į jos kelyje prognozuotojų sužymėtas gaires, pastatytus draudžiamuosius ženklus. Akis į akį susidūrus su stulbinamai iracionalia, liguisto ar sektantiško mąstymo persmelkta jėga, turinčia techninę galimybę visą pasaulį, kartu ir pačią save, paversti pelenais, samprotauti apie galimus įvykių scenarijus, siekiamų susitarimų laikymąsi mažai prasminga. Kur kas prasmingiau pasistengti įžvelgti situacijos raidos vektorių. Deja, kasdien pasirodantys nauji pranešimai neleidžia abejoti: pagrindinė kryptis – įtampos eskalacija.

Rusijos grasinimai nutraukti dujų tiekimą Europai, jeigu ši už jas neatsiskaitinės rubliais, padažnėjusios Kremliaus atstovų kalbos apie branduolinio ginklo panaudojimo sąlygas, evakuacinės Rusijos vadovų asmeninių lėktuvų, įskaitant „skraidančiąsias vadavietes“, pratybos skraidant iš Maskvos į Ufą, kitus Uralo regiono ir šiaurės Sibiro miestus rodo, kad Kremlius šiame maniakiškame lošime toliau beatodairiškai didina statymus. O tai gali reikšti tik viena: kuo besibaigtų karas Ukrainoje – jos pačios pergale, Rusijos triumfu užėmus visą arba dalį Ukrainos teritorijos ar abiejų kariaujančių pusių pasiektu kompromisu dėl taikos – ramybė bus tik laikina, jei Rusijai toliau vadovaus karo nusikaltėliu Vakarų lyderių paskelbtas žmogus. Sunkoka tikėtis, kad po Rusijos kariuomenės karo nusikaltimų Ukrainos žemėje Vakarai nepareikalaus Rusijos atsakomybės net ir stojus taikai. Turbūt naivu manyti, kad dabartinė Rusijos valdžia ją prisiimtų net ir nuožmiausių sankcijų akivaizdoje. Karas Ukrainoje anksčiau ar vėliau pasibaigs, bet, matyt, padėtis ir Europoje, ir pasaulyje jau nebebus tokia, kaip iki jo: labai tikėtina, kad Vakarų pasaulio izoliuota Rusija gyvens už Geležinės uždangos, kaip Šaltojo karo laikais. Tik šįkart mes būsime šiapus jos, o ne anapus.

Metalinis džeržgesys

Kad Vakarus nuo Rusijos izoliuojanti siena jau kyla, patvirtina ne tik įvestos ir toliau stiprinamos ekonominės sankcijos: siekiama dar labiau apriboti ir fizinį susisiekimą tarp ES ir Rusijos. Lenkijos ir Baltijos šalių susisiekimo ministrai paragino Briuselį nutraukti krovinių gabenimą į Rusiją ir Baltarusiją kelių transportu, uždrausti jų laivams naudotis ES uostais. Europos Sąjunga jau yra uždariusi savo oro erdvę Rusijos lėktuvams, įvestos sankcijos ir valstybinėms Rusijos bei Baltarusijos geležinkelio įmonėms. Regis, bręsta permainos ir vizų režimo srityje: Kremliaus atstovai pranešė, kad svarstoma galimybė nutraukti vizų išdavimą valstybių, patekusių į Rusijai nedraugiškų šalių sąrašą, piliečiams. Jame – visos ES šalys. Raginimų trumpinti ES vizų galiojimą Rusijos piliečiams ar net visai jų neišdavinėti girdėti ir ES šalių sostinėse. Ateityje, gal ir ne tokioje tolimoje, išvykti iš Rusijos į Europos Sąjungą ir atvirkščiai gali būti keblu ne tik lėktuvais, laivais ar traukiniais. Nors šiandien kelias nei žmonėms, nei kroviniams iš Rusijos į Vakarus ir priešinga kryptimi neuždarytas, geriau įsiklausius, rytiniame ES ir NATO pasienyje jau galima išgirsti keistą metalinį džeržgesį. Ar tik tai nebus lėtai besileidžianti Geležinė uždanga? Nejau keičiasi Lietuvos politinė geografija – gyvensime šalia naujos Šiaurės Korėjos? Kaip atrodys lietuviškas peizažas tokioje kaimynystėje – su betoninėmis tvoromis, prieštankiniais įtvirtinimais, kulkosvaidžių lizdais, užminuotais pasienio laukais?

Ilgas iššūkių sąrašas

Algis Krupavičius, politologas, Mykolo Romerio universiteto profesorius, sakė norintis pradėti nuo pastabos, kad apskritai istorija nėra tiesus greitkelis, joje yra klystkelių, akligatvių, posūkių, apylankų. „Jei prisimintume Europos istoriją per praėjusius 200 metų, išvystume didelių lūžių, jei pažvelgtume į trumpesnę jos atkarpą, pavyzdžiui, į XX amžių ir XXI amžiaus pradžią, pamatytume, kad praeitame amžiuje Europos ribose buvo kelios imperijos, vyko du pasauliniai karai, o jo pabaigoje stebėjome komunizmo žlugimą. Galima būtų vardinti ir vardinti. Prieš ketvirtį amžiaus esu inicijavęs lietuvišką JAV politologo, valstybės veikėjo Zbigniewo Brzezińskio knygos „Nebevaldomas pasaulis“ leidimą. Autorius joje rašė, kad XX a. gimė su viltimi, aš lygiai tą patį galėčiau pakartoti apie XXI amžių“, – sakė A.Krupavičius.

Jo teigimu, jau aišku, kad vyksta nauji istoriniai lūžiai: tai nėra jokia naujiena žmonijos gyvenime, tik mums, kaip visuomenei ir valstybei, reikia suvokti, kur mes atsiduriame dėl tokių lūžių. „Viena vertus, kai kalbame, kad reikia stiprinti rytinį NATO flangą, galime įkvėpti tam tikro optimizmo, kad Lietuvos apginamumas, karinis saugumas gal bus didesnis, negu anksčiau. Kita vertus, tampame sanitarinio kordono šalimi, buferine valstybe“, – sakė profesorius, priminęs, kad visos plejados XX a. pradžioje susikūrusių naujų valstybių, vadintų buferinėmis – Lietuvos, Latvijos, Estijos, Suomijos, Lenkijos, Rumunijos – likimai atvedė arba prie nepriklausomybės praradimo, arba prie jų tapimo satelitinėmis valstybėmis.

A.Krupavičius atkreipė dėmesį, kad buferinės valstybės nėra patrauklios ekonominio augimo požiūriu. „Net ir šiuolaikiniame pasaulyje jos vargu ar gali tikėtis daug finansinių investicijų, prekybos ryšių plėtros, ilgalaikio stabilaus gerovės kilimo. Sakyčiau, kad šiandien mes išties esame iššūkių stadijoje. Aišku, dabar turime tam tikras atramas, kurių neturėjome XX a. 3–4 dešimtmečiais, bet nežinomybės veiksnys yra gerokai sustiprėjęs. Ir aišku, kad Lietuvai tas sanitarinio kordono valstybės scenarijus tikrai būtų prastas“, – teigė politologas. Pasak profesoriaus, galime susidurti su saugumo iššūkiais: esą dabar kai kurie Lietuvos politikai nebevynioja žodžių į vatą ir sako, kad gali kilti ir karinio konflikto grėsmių. Europa jau seniai tokių išbandymų, tokių iššūkių neturėjo.

„Nereikia būti pesimistais, verčiau būkime realistais: galime manyti, kad turime tvirtas stabilumo atramas – NATO gynybos požiūriu, ES – ekonomikos, bet, pavyzdžiui, Rusijos ir Ukrainos karo kontekste ES atsirado nauja tendencija. Ji kai kurių politikų lūpose skamba kaip raginimas organizuoti naujų šalių priėmimo į ES paradą. Toks scenarijus tikrai būtų lazda su dviem galais, galėtų ekonomiškai ir socialiai destabilizuoti situaciją ES“, – perspėjo A.Krupavičius.

Anot jo, dar vienas labai svarbus veiksnys – tai, kad kariniai konfliktai dabar didina ir socialinės bei ekonominės krizės tikimybę. „Net ne tikimybę – mes jau patiriame tuos iššūkius. Ekonomikos lėtėjimas ar netgi susitraukimas yra aiškiai prognozuotinas. Akivaizdu, kad gerovės augimas bus sustabdytas. Išties gyvename pavojingais laikais, iššūkių sąrašas jau yra ilgas ir greičiausiai dar ilgės. Kita vertus, reikėtų turėti tam tikro optimizmo. Daug atsakymų yra žmonių ir visuomenės prigimtyje. Ji, beje, nėra bendruomeniška, priešingai – dažnai agresyvi. Bet tokių laikų, kai tarpusavio agresija iškyla į paviršių, istorijoje būta daugybę kartų. Knygoje „Nebevaldomas pasaulis“ yra skyrius „Megamirčių amžius“ – taip apibūdintas XX a. Šiandien kol kas turime galimybę nepakartoti tokio scenarijaus. Tai, sakyčiau, savotiškai optimistinė išvada“, – apibendrino A.Krupavičius.

Turėsime atkentėti

Paklaustas, ar dėl karo Ukrainoje ir dar nematytų Vakarų sankcijų Rusijai kartais nepasikeitė Lietuvos politinė geografija – ar neatsidūrėme šalia naujos Šiaurės Korėjos? – Povilas Gylys, ekonomikos profesorius, buvęs užsienio reikalų ministras, pabrėžė, kad valstybės geografinė padėtis yra nekintanti. „Tai konstanta, tu jos tiesiog negali pakeisti. Jeigu su Šiaurės Korėja ribojasi Rusija ir Kinija, tai nieko nepakeisi. O jeigu prie mūsų yra Latvija, Lenkija, Baltarusija ir Rusija, irgi nieko nepadarysi. Bet mūsų valdžia yra galinga, ji gali sujudinti geografijos pamatus ir sukelti konfliktą su Kinija, lygioje vietoje ir akivaizdžiai kenkiant nacionaliniams interesams, pirmiausia – ekonomikoje. Mes tą jau jaučiame. Tokiais atvejais užduodu klausimą: ar tai yra protinis neįgalumas, ar kažkieno, kas linki Lietuvai blogo, užsakymas?“ – sakė pašnekovas.

P.Gylys priminė, kad žymus geografas Kazys Pakštas prieš Antrąjį pasaulinį karą svajojo Lietuvą iškelti į Madagaskaro salą. „XXI amžiuje reikėtų kasti labai gilų kanalą tarp mūsų kaimynų ir juo irtis link Švedijos krantų. Štai tokiu atveju kaimynai pasikeistų: pagrindinis kaimynas būtų Švedija, čia pat – Danija. Nežinau, ar turėsime tiek išteklių. Bet mes iš tikrųjų kasame griovį, labai gilų – tik perkeltine prasme. Nutraukiame ryšius. Aš suprantu, kad dalyvaujame Vakarų ir Rusijos ekonominiame kare. Faktiškai vyksta Pirmasis pasaulinis ekonomikos karas. Kol kas Kinija į jį įsitraukusi tik iš dalies, ji keičiasi smūgiais su Amerika, bet dar ne pačiais galingiausiais. Kai įsijungs po įvykių Taivanyje, o jie neišvengiami, tada jau tikrai vyks globalus ekonominis karas. Dar labiau trūkinės prekybiniai ryšiai, energetiniai srautai. Statymai vis didesni ir didesni, kaip azartiniame lošime. Kai statymai maži, tai ir pralaimėjimai nelabai skausmingi valstybės ekonomikai. Bet kai statymai labai dideli, pralošimo atveju prarandi beveik viską“, – sakė profesorius.

P.Gylio teigimu, visiškai uždraudus rusiškos naftos ir dujų importą kils ekonominė krizė, kuri apims ir Rusiją, ir ES, ypač tas šalis, kurios geografiškai yra pakraštyje. „Kaip mes, pavyzdžiui. Padėtis taptų rimta. Ką tai reiškia? BVP sumažėjimą. Jeigu mažėja BVP, didėja bedarbystė. Negalime parduoti prekių – pirmiausia dėl to, kad nutrūko tiekimo grandinės, antra, negalime jų pagaminti, trečia, neturime kam parduoti. Tokioje situacijoje valstybė nesurenka mokesčių, yra priversta mažiau finansuoti viešąjį sektorių. Jeigu į visa tai reaguojame skirdami 2,5 proc. BVP gynybai, vadinasi, biudžete švietimui, mokslui, sveikatos apsaugai, kultūrai pinigų lieka mažiau. Sumažės realiosios žmonių pajamos, mažės ir prekių paklausa. Ydingas ratas dar labiau įsisuks. Matau visišką valdžios makroekonominį aklumą. Neturiu jokios vilties, kad tai suvoks ekonomikos ministrė A.Armonaitė. Va tokius žmones išsirinkome į valdžią. Dabar už tai turėsime atkentėti“, – sakė profesorius.

Laukia niūrūs laikai

Anot profesoriaus, bendrąja prasme padėtis nėra įprastinė: mes daužome ekonomiką, o ji yra suvereniteto pagrindas. „Valdžioje dabar liberalai, o jie tiki, kad viskas savaime susiklostys. Na ir kas, kad uždarysime kelius į Rytus? Mūsų geografija yra konstanta ta prasme, kad pagrindiniai prekių tranzitiniai srautai juda iš rytų į vakarus ir priešinga kryptimi. Iš šiaurės į pietus ar iš pietų į šiaurę jie labai menki. Vadinasi, mes iš tikrųjų darome ekonominį charakirį – nežinau, ar kažkieno užsakymu, ar iš visiško nesupratimo, kas yra valstybės ekonominiai pamatai. Ekonominis horizontas virš mūsų labai prastas. Nežinau, kaip šį kartą viskas baigsis“, – sakė P.Gylys.

Jei karas Ukrainoje greitai nesibaigtų ir Vakarų sankcijos Rusijai ir Baltarusijai išliktų ilgam, tai reikštų ilgalaikio ekonominio žudymosi procesą, pabrėžė profesorius. „Esant tokiai dujų kainai neįmanoma gaminti mineralinių trąšų. Rusai uždraudė trąšų, medienos, įvairių kitų resursų eksportą. Rusija kol kas neatgauna kvapo Vakarams užšaldžius jos valiutos rezervus. Ir kuo rusams bus blogiau, tuo labiau tikėtina, kad jie patys nutrauks dujų ir naftos tiekimą Europai. Paliks Kinijai“, – sakė pašnekovas.

Ar tai turėtų reikšti, kad tokio ekonominio gyvenimo Lietuvoje, kaip iki karo Ukrainoje pradžios, jau nebebus? „Turiu pasakyti tai, ką galvoju: labai norėčiau suklysti, bet laukia niūrūs laikai. Deja, dalis namų šeimininkių ir sofų generolų prašo karo, kažko atseit nesutvarkome. Karo emocija Lietuvoje jau pasiekė viršūnę ir gal jau atslūgs, bet tai bus menka pagalba ekonomikai“, – pridūrė profesorius.

Neužsidarys nei jie, nei mes?

Politologas Lauras Bielinis, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, sakė manantis, kad iš tikrųjų nei Rusija, nei Baltarusija nepavirs į Šiaurės Korėją. „Jų resursai yra neišsenkami, ir dėl šios priežasties jos išliks gana gyvybingomis šalimis. Tai viena. Antra – įvykiai Ukrainoje, tas karas, kurį sukėlė Rusija, keičiasi labai dinamiškai ir ne Rusijos naudai, kaip matome. Labai efektyviai veikia ukrainiečių kariuomenė ir teritorinės gynybos būriai, todėl manau, kad vadinamasis karštasis karas turėtų pasibaigti gana greitai. Rusijos kariniai resursai jau ties riba. O štai po to ko gero prasidės iš tikrųjų ilgalaikiai procesai, susiję su socialiniais, ekonominiais, politiniais poslinkiais pačioje Rusijoje ir Baltarusijoje“, – svarstė L.Bielinis.

Profesoriaus teigimu, Lietuvos siena su Baltarusija ir Rusija bus nerami, nes turbūt plūstelės nauja emigrantų banga, bet šįkart ne iš Artimųjų Rytų šalių, o iš kaimyninių valstybių. „Jau dabar mes matome juos pro truputį einančius per sieną. Manyčiau, kad ateityje mūsų laukia ne pasienis su Šiaurės Korėjos tipo šalimi, bet su rizikingomis teritorijomis, kuriose tikrai bus gana stiprus socialinis ir politinis bruzdėjimas, vyks su tuo susiję pokyčiai. Ir tai atsilieps mums. Iš dalies tai gali būti ir savotiškas pavojus, nes reikės vienaip ar kitaip apsaugoti mūsų valstybę nuo negatyvių poveikių, tarkime, nuo netinkamų žmonių, gal ir nusikaltėlių, perėjimo pas mus. Kita vertus, tai bus imigrantai, kuriuos reikės priglausti, sureguliuoti jų srautus. Mes matysime tuos pokyčius ir vienaip ar kitaip būsime į juos įtraukti. Dabar yra izoliacija, bet jeigu tie pokyčiai vyks, jie pareikalaus kokių nors bandymų padėti jiems pasikeisti greičiau, suteikti inercijas, kurių patys neturi socialiniame ir politiniame kisme. O tai yra neišvengiamos. Tad, manau, mūsų gyvenimas su kaimynais bus aktyvus, jie tikrai neužsidarys nuo mūsų, o mes – nuo jų. Bet tam tikros įtampos egzistuos“, – prognozavo L.Bielinis.

Profesorius sakė nemanantis, kad tris dešimtmečius plėtotam Lietuvos kaip tranzito valstybės, kaip savotiško tilto tarp Vakarų ir Rytų įvaizdžiui atėjo galas. „Ne, tikrai neatėjo. Jeigu tie pokyčiai Baltarusijoje ir Rusijoje vyks, mes vėl tapsime labai svarbiu tranzito koridoriumi, labai svarbia tranzitine šalimi, visuomene, kuri gerai pažįsta tų valstybių žmones, turi ten daug ryšių. Todėl mes iš tikrųjų aktyviai dalyvausime tų valstybių kaitoje“, – teigė L.Bielinis.

Rekomenduojami video