„Netyla ginčai dėl tinkamo ar netinkamo prezidento; kone keturiolika tūkstančių žmonių siūlosi į savivaldos tarybas; pamirštami Europos Parlamento rinkimai. Juk mums svarbu, kokios ES reikia ir kokią vietą joje turėtų užimti Lietuva“, – svarsto skaitytojas P.Karaliūnas iš Vilniaus.

Atsako psichologas dr. Gediminas Navaitis.

Tokie skaitytojų pasvarstymai prasmingi, nes vis labiau stiprėja eurofederalistų ir pasisakančiųjų už Tėvynių Europą ginčas. Tie, kurie darė karjerą pritardami sprendimui uždaryti Ignalinos atominę elektrinę viduryje šildymo sezono (tarsi ES būtų nesutikusi palaukti bent keletą mėnesių), kurie susitarė parduoti Lietuvos žemę užsieniečiams, bet „pamiršo“ susitarti dėl vienodų išmokų Lietuvos ir Europos ūkininkams, tie, kurie balsuoja už niekinančiuosius šeimą, už atveriančiuosius kelius nevaldomai migracijai, bei tie, kurie džiugindami Rusiją pranašauja Europos žlugimą, vieningai smerkia agituojančiuosius už Tėvynių Europą.

Žinome kelis žmonijos dvasios pakilimo laikotarpius. Antikinė Graikija sukūrė mokslo ir meno postūmį, kuris dar ir šiandien daro įtaką moderniai visuomenei. Jos miestų sąjunga nugalėjo didžiausią to meto persų imperiją. Renesanso Italija, konkuruojančių miestų Italija padarė didžiulę įtaką Europos dvasiai ir kultūrai. Tokių pavyzdžių rastume ne vieną. Kai konkuruojantys ir bendradarbiaujantys miestai ar valstybės gebėdavo susivienyti, neprarasdami savo išskirtinumo, jų sąjunga pasiekdavo didingas pergales ir sukurdavo gerovę.

O kas ištinka unitarines valstybes, imperijas? Kas įvyksta, kai, žudant ir naikinant kitoniškumą, sukuriama imperija? Jos žlunga, nes aplink jų sienas telkiasi barbarai, kuriuos imperijos vadovai bando prijaukinti ir papirkti arba, vartojant šiuolaikišką terminą, „integruoti“. Tokios politikos pasekmės visada tos pačios – barbarai sunaikina kultūrą ir po tamsos bei vargo šimtmečių prasideda naujas civilizacijos ciklas.

Esminis klausimas – kodėl barbarams pasiseka? Jie laimi, nes nebelieka ginančiųjų valstybę. Romos imperijoje nebeliko romėnų. Visi jos gyventojai – ir galai, ir germanai, ir arabai – tapo Romos piliečiais. Tas pats po daugelio šimtmečių nutiko ir LDK. Nebeliko su lietuvių tauta save siejančių bajorų, nebeliko gediminaičių dinastijos, valdė vien saksų, švedų kilmės karaliai.

Tačiau net ir to negana. Dar turi atsirasti įtakinga grupė, kuriai nesvarbi valstybė. Romoje tai buvo latifundijų savininkai, Lietuvoje – magnatai. Tiek barbarų vadams, tiek rusų carams beliko juos papirkti ar pažadėti išsaugoti privilegijas.

Istorija nesikartoja, joje galime rasti tik pamokas. Tačiau šiandien eurofederalistė A.Merkel kviečia į Europą svetimos kultūros žmones, eurofederalistas E.Macronas žada kurti saugumo struktūrą, į kurią įeis Rusija.

Verta prisiminti ir svarbiausią pamoką – kiekviena imperija siekė išsaugoti atgyvenusį valdymą ir ekonomiką. Šiandien tai daro oligarchai bei didžiosios korporacijos. Šiuo metu tūkstantoji planetos gyventojų dalis valdo 20 proc. pasaulinio turto. Jei tokia turto perskirstymo tendencija išliks, po 30 metų valdys 60 proc. pasaulinio turto. Akivaizdžiai atgyvenęs ekonomikos variantas.

Interesų priešprieša sukelia idėjų konfliktą, kurio ryškiausias pasireiškimas – bandymai ardyti tautinę savimonę. Ko reikia tarptautinėms korporacijoms ir oligarchams? Jiems reikia godaus vartotojo – lojalaus korporacijai, paklusnaus oligarchui ir ignoruojančio prasmes bei reikmes. Jie taip pat siekia pašalinti ir žmogaus apribojimus gamtai eksploatuoti.

ES šalyse konfesinei savimonei teliko antraeilis vaidmuo. Krikščionys jau švenčia Kalėdas ne kaip religinę, bet kaip pramogų šventę, o drauge pramogauti mielai sutinka ir musulmonai ar japonai. Tuo pat metu nuolat bandoma nuvertinti tautinius dorovinius autoritetus, juos keisti multikultūriniais, kurie neišvengiamai sukuria ir naują tautos padėties bei jos istorinio kelio vertinimą. Anot filosofo F.Nietzschės, niekada neišgyvens tauta, kuri mato savo istoriją kaimyno akimis.

Tautinės savimonės griovimas yra būdas apriboti nacionalinių valstybių galias. Jų ribojimas griauna visų mūsų gerovę, atima prasmę ir neleidžia pasiturimai gyventi, nes silpnėja galinčios mus apginti nacionalinės valstybės. Dar tikriau tai padarytų tokių valstybių sąjunga. Todėl griaunamos nacionalinės valstybės, todėl vietoj jų sąjungos peršama federacija, pataikaujanti oligarchijai ir neįstengianti pasipriešinti kitoms kultūroms.

Eurofederalistai žada, kad savo kultūrines šaknis neigianti ES sukurs gerovę ir gąsdina, kad be ES blogiau. Tačiau nenori įvardyti, apie kokią ES kalba – apie suverenių nacionalinių valstybių sąjungą ar apie korporacijų ir oligarchų privilegijas užtikrinančią sąjungą. Lietuvai labai reikia modernios, nacionalines valstybes jungiančios ES, tai sąlyga Europai išlikti. Todėl dabarties paradoksas –nacionalistai tapo tikraisiais ES rėmėjais. Jie mato ES kaip daug kartų įrodžiusio pranašumą darinį – antikinės Graikijos miestų ar šiuolaikinių nacionalinių valstybių sąjungą. Jie tapo tikraisiais ES entuziastais, kurie priešinasi ES pavertimu federacine valstybe, modernia imperija ir gina Europos kultūrą bei vertybes. Išties XXI amžius – paradoksų amžius.