Dar niekada nuo nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje negyveno tiek daug svetimšalių: jų skaičius jau perkopė 200 tūkst. ir toliau didėja. Kokių politinių pasekmių dėl to galėtume sulaukti artimiausioje ir tolimesnėje ateityje?

Ukrainiečiai, baltarusiai, rusai, kirgizai...

Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos neseniai pranešė apie pasiektą rekordą: jo duomenimis, pirmą kartą nuo 1990 metų Lietuvoje gyvenančių užsieniečių skaičius perkopė 200 tūkst. ribą. Užsieniečių dalis jau artėja prie 7 proc. visų šalies gyventojų. Šių metų liepos 1 d. Lietuvoje buvo 2 867 725 nuolatiniai gyventojai.

Skelbiama, kad rugsėjo 1 d. Lietuvoje gyveno iš viso 203 157 asmenys iš įvairių užsienio valstybių. Šių metų pradžioje šalyje buvo beveik 190 tūkst. užsieniečių.

Statistiniai duomenys rodo, kad didžiausią jų dalį ir toliau sudaro ukrainiečiai – iš viso 85 579 asmenys. Didžioji dalis jų Lietuvą pasiekė po pernai Rusijos pradėto karo su Ukraina. Ukrainiečių pabėgėlių skaičius auga ir toliau, pastaruoju metu – po maždaug 200 per savaitę. Tikėtina, kad artėjant žiemai jų atvyks kur kas daugiau, nes komunalinė infrastruktūra, ypač šilumos ūkis, karo siaubiamoje šalyje yra gerokai apgriauta.

Tačiau labiausiai per metus Lietuvoje išaugo ne ukrainiečių, o baltarusių bendruomenė. Anot Migracijos departamento atstovų, 2023 m. pradžioje šalyje gyveno šiek tiek daugiau nei 48 tūkst. baltarusių, o rugsėjo 1 d. jų buvo daugiau kaip 60 tūkst.

Lietuvoje padaugėjo ir Rusijos piliečių. Metų pradžioje šalyje gyveno 15 706 rusai, rugsėjo 1 d. – 16 179. Skelbiama, kad didžioji dalis jų (8 571) yra nuolatiniai Lietuvos gyventojai, čia gyvenantys porą ir daugiau dešimtmečių.

Migracijos departamento atstovų teigimu, įtaką užsieniečių skaičiaus didėjimui turi ir kur kas mažesnės etninės grupės. Pavyzdžiui, ketvirta pagal dydį Lietuvoje Kirgizijos piliečių grupė šiemet išaugo daugiau nei du kartus – nuo 1 960 šios šalies piliečių metų pradžioje iki 4 172 rugsėjo mėnesį. Panašia proporcija daugėjo ir Uzbekistano piliečių: nuo 1 834 šių metų pradžioje iki 4 141 rugsėjį. Dabar tai penkta pagal dydį užsieniečių grupė mūsų šalyje.

Beveik pusė visų Lietuvoje esančių užsieniečių atvyko dirbti – dažniausiai tarptautinių tolimųjų reisų krovinių bei keleivių vežėjais, statybos ir kitų pramonės paslaugų sektorių darbuotojais. Skelbiama, kad mažiau kvalifikuoto darbo pagrindu leidimus laikinai gyventi Lietuvoje rugsėjo 1 d. turėjo iš viso 97 925 užsieniečiai. Dar 6 258 užsieniečiai Lietuvoje dirbo aukštos kvalifikacijos darbą.

Kartojame kitų šalių istoriją

Šį rudenį dar labiau aptemusios ir taip miglotos karo Ukrainoje perspektyvos verčia manyti, kad Lietuvoje prieglobsčio ieškančių Ukrainos piliečių srautas artimiausioje ateityje nesumažės. Kažin ar galima tikėtis rimtesnių politinių pokyčių ir kaimyninėje Baltarusijoje: jos režimas stabilus, todėl pagrindo mažėti politinių pabėgėlių skaičiui nėra. Reikėtų įvertinti ir kitus atvykėlių į Lietuvą skaičiaus augimo veiksnius, tarp jų – sparčiai didėjančią masinę Afrikos ir Azijos šalių gyventojų nelegalią migraciją į ES. Migracijos krizė pietinėse ES šalyse jau tapo sunkiai bevaldoma, o karo pabėgėlių iš Ukrainos srautas į Vakarų Europą situaciją dar labiau įkaitino.

Dramatiškos permainos paskatino ES rengti naują migracijos politiką. Joje numatyta, kad kiekvienai ES valstybei narei pagal gyventojų skaičių ir BVP kasmet bus apskaičiuojamas šalies įnašas – tam tikras perkeliamų pabėgėlių skaičius arba pinigų suma. Lietuvos atveju tai būtų 158 perkelti asmenys arba 3,18 mln. eurų per metus. Lyginant su jau atvykusių užsieniečių skaičiais, tokia Lietuvos kvota neatrodo didelė, tačiau reikia nepamiršti, kad apetitas, ypač politikų ir biurokratų, auga bevalgant. Kas bus, jei nelegalių migrantų į Europą srautai iš Afrikos ir Azijos šalių dėl vienų ar kitų priežasčių išaugtų dešimteriopai ar net šimteriopai? Būtų naivu manyti, kad tokiu atveju ES narėms liktų galioti ankstesnė kvota.

Vienas dalykas svarstyti, su kokiais nelegalios migracijos iššūkiais Lietuva susidurs artimiausiais metais, o visai kitas – spręsti praktines čia jau įsikūrusių užsieniečių gyvenimo problemas, rūpintis švietimo, medicinos ir kitų viešųjų paslaugų prieinamumu. Dėl svarbiausių rūpesčių, tenkančių vietinei ir nacionalinei valdžiai, turbūt nelabai kada atsiranda laiko pagalvoti apie tolimesnes augančios imigracijos į Lietuvą pasekmes – ne tik socialines, ekonomines, kultūrines, bet ir politines.

Nepriklausomybės Akto signataras Eugenijus Gentvilas, Seimo Žmogaus teisių komiteto narys, Liberalų sąjūdžio frakcijos seniūnas, Lietuvoje apsigyvenusių užsieniečių skaičiaus didėjimą yra linkęs laikyti neišvengiamu procesu. „Esame ES dalis, sienos atviros. Politika, kurią diktavo ES ir Šengeno erdvė, leidžia patekti į šalį užsienio šalių piliečiams. Lietuva iki užpraeitų metų nesusidurdavo su tokiais iššūkiais, nes niekas į ją nesiveržė. Tačiau hibridinė ataka, kurią pradėjo Lukašenkos režimas, atvedė čia daug pabėgėlių. Su jais Lietuva tvarkosi. Ar visai pagal standartus, ar ne, nežinau, tegul atsako ekspertai. Dar vienas dalykas – karas Ukrainoje. Nuo praėjusių metų Lietuva, kaip iš esmės ir visa ES, visiškai atvėrė sienas karo pabėgėliams. Taigi, turime tris migrantų ar pabėgėlių srautus. Pirmasis – iš Azijos ir Afrikos šalių, jie bando patekti naudodamiesi hibridine ataka. Mes šį srautą iš esmės blokuojame. Antrasis srautas – iš Ukrainos: jam iš esmės atvėrėme duris. Trečiasis – iš Rusijos ir Baltarusijos. Dėl jo patys nežinome, ką daryti. Požiūriai skiriasi: ar daryti skirtumą tarp ukrainiečių ir baltarusių, ar nedaryti. Matyt, atsakymų dar reikės palaukti“, – sakė politikas.

Svarstydamas apie atvykusiųjų poveikį ekonomikai, politikai ir kitoms Lietuvos gyvenimo sritims, E.Gentvilas priminė seniai girdimus verslininkų nusiskundimus, kad šalyje trūksta darbo jėgos. „Darbingo amžiaus lietuviai patys išvažiavo į turtingesnes Europos šalis. Darbuotojų desperatiškai trūksta. Tą problemą reikėjo spręsti, o dabar iš dalies ją sprendžia čia atvykę kitų šalių gyventojai, pirmiausia, ukrainiečiai. Aš ir pats buvau juos priėmęs: vyras įsidarbino sunkvežimio vairuotoju, žmona – medicinos slaugytoja. Dėl to šiek tiek išsprendžiame darbo rinkos problemas, nors ir negalutinai. Lietuviai nebenori dirbti žemos kvalifikacijos darbų ir tokias darbo vietas užleidžia ukrainiečiams, kaip kažkada norvegai ar britai dėl tos pačios priežasties užleisdavo jas lietuviams, lenkams ir kitiems. Kartojame tų šalių istoriją, tik tai pas mus atsitiko 10 ar 15 metų vėliau“, – pridūrė signataras.

E.Gentvilas nurodė tikėtinas tokio proceso politines pasekmes. „Vokietijoje po didžiulio migrantų srauto atsirado ir radikalizavosi faktiškai nacistinė politinė partija „Alternatyva Vokietijai“, kurią lydi gana didelė sėkmė. Manau, kad ir Lietuvoje radikalios tautinės pakraipos politinės jėgos įgis vis daugiau argumentų rinkėjų akyse. Girdi, privažiavo čia visokių, lietuvių tauta nyksta, reikia kažką daryti. Tokios politinės jėgos galėtų sulaukti vis didesnės sėkmės įvairiuose rinkimuose. Tad reikia matyti tendenciją, kuri fiksuojama ne tik Vokietijoje, bet ir Prancūzijoje, kur kraštutinių dešiniųjų „Nacionaliniam sambūriui“ vadovauja Marine Le Pen, bei Italijoje: euroskeptiškos „Lygos“ lyderis vadovas Matteo Salvinis yra tvirtai nusistatęs prieš imigrantus. Nei Lietuvos, nei kitų Baltijos šalių tokie dalykai irgi neaplenks. Estijoje jau matome gana stiprią antieuropietišką kraštutinių dešiniųjų partiją EKRET, kuri buvo ir valdančiojoje daugumoje. Tai vyks ir Lietuvoje.

Kitas klausimas, kokią sėkmę patirs tokios partijos, ar jos paklius į valdančiąsias daugumas bei Vyriausybę, ar ne. Kaip ten bebūtų, tai stiprins tautininkišką, o gal ir pusiau nacistinį branduolį Lietuvos politinėje padangėje. Tuos dalykus reikia matyti. Tradicinėms politinėms partijoms, įskaitant liberalus, tai bus nauji iššūkiai. Kaip susidoroti su dilema: ar reikia darbo jėgos, nors tai kelia didelius iššūkius visuomenei? Tą mes dabar matome Švedijoje, kurioje veikia migrantų stovyklos, klesti organizuotas nusikalstamumas, kyla masiniai neramumai. Reikia neužsimerkti: tokie iššūkiai laukia ir Lietuvos. Jų bus, ir kiekviena politinė jėga turi apgalvoti, kaip su jais dorosis. Priešingu atveju, jei nebus rasta veiksmingų sprendimų, radikalesnės politinės jėgos sulauks vis didesnės sėkmės“, – sakė E.Gentvilas.

„Jei viskas tęsis, neliks Lietuvos“

Tautininkas Gintaras Songaila, Tautos ir teisingumo sąjungos (centristų, tautininkų) tarybos narys, naują demografinį Lietuvos rekordą dėl nematytai išaugusios iš užsienio atvykusių gyventojų dalies laiko ypatinga situacija. „Iš dalies ji susijusi su karu Ukrainoje. Daug ukrainiečių yra laikinai apsigyvenę Lietuvoje, dalis jų grįš į tėvynę, kai baigsis karas. Bet kitas dalykas – mūsų pačių tautos nykimas, demografinė krizė dėl nuolat mažėjančio gimstamumo, nesiliaujančios emigracijos, palyginti mažo grįžtančių į tėvynę lietuvių skaičiaus. O pagrindinė visos mūsų politinės sistemos bėda yra ta, kad į visą šitą tragišką situaciją – esame sparčiausiai nykstanti tauta, turinti savo valstybę – mūsų politinis elitas, mūsų politinės partijos niekaip nereaguoja. Praėjusios kadencijos valdžia bent jau mėgino priimti demografinės krizės sprendimo strategiją. Aišku, visi ją tuoj pat pamiršo. Atrodo, kad gyvybinis mūsų tautos ir valstybės interesas valdančiosioms politinėms partijoms ir netgi opozicijoje esančioms politinėms jėgoms visiškai nerūpi“, – teigė G.Songaila.

Politiko manymu, dalis sąmoningų Lietuvos piliečių tą mato. „Matyt, mūsų demokratinė sistema neveikia, nes neatsakingi politikai išsilaiko valdžioje. Piliečiai jų nenubaudžia. Va kur pagrindinė tragedija. Ir jeigu taip viskas tęsis, tik laiko klausimas, kada neliks Lietuvos. Kai mūsų mažėja, kai mes nykstame, šalyje daugėja užsieniečių. Bet sakau: dėl išaugusio ukrainiečių skaičiaus Lietuvoje mūsų valdžios negalima kaltinti. Tuo labiau kad kilusios problemos dėl lietuvių kalbos mokymo sprendžiamos, nepaisant kultūros ministro spaudimo Valstybinės lietuvių kalbos inspekcijai. Ji atsilaikė, ir bent jau buvo imtasi veiksmų, kad užsieniečių integracija Lietuvoje vyktų ne valstybinės kalbos sąskaita. Aš tikiu, kad dalis tų žmonių, kurie dėl karo laikinai apsigyveno pas mus, yra suinteresuoti mokytis lietuvių kalbos, nori pažinti Lietuvos kultūrą ir tikrai nėra kažkokie priešai“, – sakė G.Songaila.

Paklaustas, ar jam nekyla abejonių dėl užsieniečių integravimosi sėkmės, nes dauguma atvykusiųjų yra rusakalbiai, ir „rusų pasaulio“ mentalitetas tarp jų, ko gero, tikrai nėra retenybė, pašnekovas pripažino negalįs atsakyti į šį klausimą. „Aš ne pranašas, bet kiek esu pats susidūręs, o kalbėjausi su daug pabėgėlių iš Ukrainos, ir daugiausia jų buvo iš rytinės ir pietinės jos dalies, tai, nepaisant to, kad jie rusakalbiai, nepajutau, kad jie būtų „rusų pasaulio“ draugai. Visgi kiekvienas bent kiek sveikas žmogus agresorių ir okupantų palaikyti negali. Jeigu palaikytų, būtų galėję bėgti į Rusiją, bet juk nebėga. Net ir dėl ekonominio išskaičiavimo, kur gyventi geriau. Juk tikrai ne „rusų pasaulyje“, – pridūrė G.Songaila.

Jis sakė neįžvelgiantis ir galimai Lietuvai gresiančios dvikalbystės, kaip buvo sovietiniais laikais, pavojaus. „Nieko panašaus. Aš pastebėjau, kad jie yra linkę mokytis kalbėti lietuviškai ir manau, kad išmoks, čia ne tas atvejis, kai okupantai ir kolonistai 50 metų tyčia nesimokė lietuvių kalbos. Tai kita situacija. Nereikėtų mesti šešėlio ant jų – jį mesti reikėtų ant mūsų pačių sistemos. Jeigu mūsų pačių sistema naikina lietuvių kalbą, lietuvišką savimonę, istorinę sąmonę, tai mes patys susinaikinsime. Užsieniečių skaičiaus padidėjimas čia tikrai nesukels grėsmės. Pagrindinė grėsmė yra ta, kad mes patys einame susinaikinimo keliu, kad į valdžią patenka asmenys, kurie niekina Lietuvą. Siūlo visokias įstatymų pataisas, tarkime, kad per valstybines šventes nereikėtų kelti valstybės vėliavos ir pan. Aišku, jeigu mes patys išsižadėsime savo valstybės ir Tėvynės, kokį pavyzdį parodysime kitiems, kurie apsigyveno Lietuvoje? Jeigu mes savęs negerbsime, tai ir jie mūsų negerbs. Čia pagrindinė bėda. Kai gerbi savo valstybę, savo tautą, savo istoriją, tai gali gerbti ir kitus. Ir atvirkščiai“, – pabrėžė G.Songaila.

Padeda pamatyti save iš šalies

Istorikė, humanitarinių mokslų daktarė, profesorė Rasa Čepaitienė sakė mananti, kad visų aptarinėjamo demografinio pokyčio pasekmių turbūt dar nejaučiame ir nesuprantame. „Be abejo, ypač jeigu tie skaičiai toliau augs, tikrai reikės spręsti ne tik apgyvendinimo, vaikų mokymo ir panašias problemas, bet ir svarstyti, kaip tai apskritai veiks visuomenę. Jau ir dabar didelės atvykusių užsieniečių grupės, pavyzdžiui, baltarusių, verčia tą daryti: kelia galvas „litvinistai“, mačiau pranešimų, kad vos ne kažkokius karinius darinius jie pradėjo kurti. Niekur nedingo ir „penktosios kolonos“ grėsmė: juk iš savo patirties žinome, kaip tautinės mažumos pradeda neproporcingai daug teisių sau reikalauti. Apeliuojama ir į ES, kuri mums nurodinėja, kaip ir ką per savo valstybės sieną turime įsileisti. Manau, jog mes dar gyvename iliuzija, kad kol kas nieko ypatingo nevyksta“, – teigė profesorė.

Ji atkreipė dėmesį į Europos humanitariniame universitete neseniai vykusią konferenciją apie Ukrainos ir Baltarusijos švietimo dekolonizaciją. „Jų intelektualai bando apsvarstyti, kaip šios valstybės, žlugus Sovietų Sąjungai, buvo veikiamos Rusijos kultūros ir ypač kalbos. Vilniuje praktiškai negirdime – arba labai retai girdime – ukrainietiškai arba baltarusiškai kalbančių žmonių, atvykusių pas mus iš Ukrainos ir Baltarusijos. Mūsų tapatumo pagrindas yra kalba. Galbūt dalis ukrainiečių ir baltarusių bendruomenės, bandydama atsiriboti nuo rusiškos įtakos, jau grįžta prie savo gimtosios kalbos, bet tai jiems jau sudėtinga. Kartu jie į Lietuvą žiūri – bent jau dalis į konferenciją atvykusių intelektualų – su galbūt perdėtu susižavėjimu, idealizavimu. Manęs jie klausė, kaip mums pavyko dekolonizuoti mūsų švietimą. Taip, mums tai pavyko padaryti gana anksti, bet jau sovietmečiu mūsų inteligentija gynė lietuvių kalbą ir kultūrą. Paradoksas: sovietmečiu lituanistika buvo labai sustiprėjusi, o dabar yra susinama mūsų pačių, lietuvių politikų ir akademinio elito. Taigi, manau, čia yra daugybės prieštaringų, nebūtinai blogų, dalykų sąveika. Gerai, kad mes bendraujame, kad vyksta dialogas. Kiek teko kalbėtis su ukrainiečiais ir baltarusiais, jie žiūri į Lietuvą su didele pagarba, net susižavėjimu. Kartais tai atrodo gana keista, nes esame įpratę vieni kitus dėl visko įtarinėti, kritikuoti. Kitoks žvilgsnis į mus, kartais perdėtai pozityvus, nes daug ko nežinoma, padeda save kiek kitaip iš šalies pamatyti. Tas dialogas gali praturtinti abi puses“, – sakė R.Čepaitienė.

Profesorės teigimu, dabar sunku prognozuoti, kaip tai atrodys ateityje. „Tačiau matome, kad mūsų politikai yra antilietuviškai nusiteikę, tad šiuo atveju tas užsieniečių įsileidimas kelia rimtų klausimų. Viena vertus, didžioji jų dalis – karo pabėgėliai. Ukrainoje vyksta baisus karas, kaimyninėje Baltarusijoje – represinis režimas. Matyt, daug ko nežinome ir nematome, kas vyksta aplinkui, jei nebendraujame su tais žmonėmis. Bet pradėjęs bendrauti išgirstum labai įvairių istorijų. Štai po renginio bičiulė ukrainietė atsiprašė už savo tautiečius Lietuvoje, kurie kartais negražiai pasielgia. Ji palietė temą, kuri, kaip žinome, yra tabu mūsų viešojoje erdvėje: gink Dieve, nedrįsk kritikuoti ukrainiečių. Man toks dialogas atrodo labai svarbus. Kad galime kalbėti atvirai, išsiverždami iš vienspalvių „juoda – balta“ kategorijų. Turime matyti ir bent dalies pas mus atvykusių žmonių dėkingumą Lietuvai ir lietuviams, tiek asmeniškai, tiek kaip tautai. Noriu pabrėžti, kad yra ir gražioji tokio demografinio pasikeitimo pusė“, – pridūrė istorikė.

Gyvena tik šia diena

„Istoriškai žiūrint, tai nebe pirmas toks atvejis Lietuvoje. 1939 metais, kai Lietuva susigrąžino Vilniaus kraštą, gyventojų skaičius padidėjo maždaug 300 tūkst. Jie atsidūrė Lietuvos Respublikoje. Tai buvo lenkai, kurių didelė dalis buvo karo pabėgėliai iš Lenkijos, taip pat žydai, baltarusiai ir kt. Ir, kaip žinome, dėl padidėjusio gyventojų skaičiaus ypatingų problemų tada nekilo. Tiesa, tarp dabartinio ir anuomet buvusio užsieniečių antplūdžio yra vienas esminis skirtumas“, – teigė istorikas Algimantas Kasparavičius, humanitarinių mokslų daktaras, Lietuvos istorijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas.

Pasak jo, tuomet tie žmonės buvo iš gretimos valstybės, didelė jų dalis gyveno Vilniaus krašte, bet neturėjo Lietuvos pilietybės, nes į tą kraštą buvo atsikraustę jau po to, kai Lenkija jį buvo atėmusi iš Lietuvos. „Žiūrint formaliai, jie nebuvo Lietuvos piliečiai ir jiems tokios pilietybės niekas nedavė. Jie buvo laikomi atvykėliais, iš esmės kaip dabartiniai imigrantai. Dabar didžioji dalis iš tų 200 tūkst. žmonių į Lietuvą yra atvykę iš tolimesnės šalies, Ukrainos. Jie pasitraukė nuo karo. Iš tikrųjų, tais atvejais, kai per trumpą laiką į nedidelę valstybę perkeliamas toks gana solidus skaičius žmonių, tam tikrų problemų vis dėlto kyla. Ir socialinių, susijusių su darbo vietomis, išmokomis. Beje, taip buvo ir 1939 metais, kai vyko karas ir tvyrojo socialinė įtampa. Bet žiūrėdamas į ateitį, į tam tikrą istorinę perspektyvą, labai abejočiau, kad didelė dalis žmonių, kurie šiandien yra atvykę į Lietuvą, joje ir pasiliks“, – sakė A.Kasparavičius.

Pašnekovas nemano, kad 200 tūkst. atvykusiųjų yra demografinė ar juo labiau tautinė grėsmė Lietuvai. „Grėsmė mūsų nacionalinei tapatybei kyla iš pačių lietuvių, iš jų nenoro būti lietuviais. Deja, tą reikia pripažinti. Jie labai greitai „anglizuojasi“, daugybė renginių, koncertų jau vyksta svetima kalba. Didelė dalis žmonių patys emigruoja, ypač jaunimas. Ši problema tiek mūsų valstybingumui, lietuvybei, tiek lietuviškai tapatybei yra žymiai didesnė. Jau nekalbu apie visą aibę ją lydinčių mažesnių. Šis problemų gniutulas, kuris pastaraisiais metais sparčiai auga, kur kas labiau dezorganizuoja lietuvių tautą ir valstybę, nei į ją atvykę 200 tūkst. žmonių, kurie iš esmės yra labai aiškiai matomi, lengvai identifikuojami. Jie nebando apsimesti lietuviais. Bet kai kalbame apie gimusius lietuviais, kurie iš esmės nebenori tokiais būti, kurie elgiasi nebe kaip lietuviai, o kaip neva Europos ar pasaulio piliečiai, tai reikia pasakyti, kad toks procesas pas mus žymiai ryškesnis, nei, pavyzdžiui, Lenkijoje. Ten tautinis susipratimas, pagarba savo istorijai, literatūrai yra labai gerai matomas.

Jei paklaustume, kokie žymūs Lietuvos rašytojai šiandien rašo nacionalinėmis ir ypač socialinėmis temomis, kažin ar kas nors atsakytų. Mes šiandien keikiame Petrą Cvirką, bet pamirštame, kodėl jis buvo toks populiarus smetoninėje Lietuvoje. Todėl, kad rašė socialinėmis temomis: emigracija („Frank Kruk“), žemės reforma, žemės dalybos ir susiję socialiniai dalykai („Žemė maitintoja“). Šiandien praktiškai neturime nė vieno rašytojo, kuris rašytų aktualiomis socialinėmis temomis, rūpinčiomis visiems lietuviams, jungiančiomis juos. Tą patį galima pasakyti ir apie mūsų kiną, ir apie teatrą. Iš esmės šiandien mes ugdome ne lietuvį, o kitokį žmogų. Galėtume jį pavadinti Lietuvos gyventoju. Dažnai pilietine prasme jis gali būti prastesnės kokybės, nei imigrantas iš Gabono ar Ukrainos. Mes esame tarsi užburtame rate. Didžioji visuomenės dalis gyvena tiktai šia diena ir vien sau, negalvodami nei apie valstybę, nei apie tautą. Galbūt tai skamba patetiškai, bet, deja, taip yra. Ir tuo mes turbūt skiriamės nuo smetoninės Lietuvos, kuri dabar keikiama, kad buvo autoritarinė, nors joje veikė įvairios partijos. Bet vis dėlto tuo metu didelė dalis Lietuvos jaunimo galvojo apie tautą ir valstybę. Be tokio galvojimo tauta nebūtų sugebėjusi prisijungti Klaipėdos, susigrąžinti Vilniaus, išgyventi 50 sovietmečio metų. Smetoninė Lietuva pagal savo pajėgumą sprendė globalias problemas ir nebandė apsimesti tuo, kuo ji nėra. Šiandien ir Lietuvos valstybė, ir jos valdžia, ir įkandin joms dažnas lietuvis bando apsimesti tuo, kuo jis nėra – tiek privačiame gyvenime, tiek valstybės politikoje“, – apibendrino A.Kasparavičius.