Lietuvos valdžia ieško pinigų gynybai. Retas politikas bando ginčyti akivaizdų faktą – nesaugiame pasaulyje išlaidos saugumui turi augti. Kito pasirinkimo nėra. Tačiau yra daug pasirinkimų, iš kur pinigų paimti – iš cukraus valgytojų, iš jaunos šeimos, įsigijusios būstą, už kurį dar kelis dešimtmečius mokės, iš žmonių, kurie patys susikūrė darbo vietas, iš apsidraudusių, ar iš dar ko nors, kas atsidūrė už svarstymų ribų? Kas galėtų būti tas „dar kas nors?“

Šiandieną kone visos modernios šalys yra įsiskolinusios, turi nesubalansuotus biudžetus, bet neturi vieningų sprendimų nei dėl valstybės skolos mažinimo ar didinimo, nei dėl geresnio visuomenės reikalų finansavimo. Moderniose turtingose šalyse yra alkanų ir benamių, turtinga ES tik po 3 metus trukusio karo pradėjo ieškoti lėšų pertvarkyti gynybos pramonę. Ar visuomenė turi tapti turtingesnė, kad išspręstų šias problemas? Sunku būtų paneigti, kad tam labiau trūksta politinės valios, o ne materialinių resursų. Po to tektų padaryti nuoseklią išvadą – perskirstymo sistemą būtina keisti, ir keisti ne pagal praeitų amžių patirtį, ne pagal skurstančias bendruomenes, o atsižvelgiant į modernaus pasaulio galimybes, į vadinamosios laimės ekonomikos idėjas. Tokio požiūrio akivaizdžiai vengiama, nes valdantiems lengviau nuolat skųstis pinigų stygiumi, nei užkliudyti įtakingas interesų grupes. Juolab jiems neparanku aptarti perskirstymą kaip visuomenės laimės didinimo ar mažinimo būdą. Jiems ir juos aptarnaujantiems „neprijaukintos“ rinkos ideologams patogiau „nepastebėti“, kad skurstantieji yra ta visuomenės dalis, kurios indėlis į valstybės biudžetą, taigi ir į gynybą, nėra ir negali būti didelis. Jiems patiems reikia rėmimo.

Nekyla abejonių, kad reikšmingiausiai valstybės biudžetą turėtų papildyti turtingiausieji, tačiau gana dažnai jų gerovę sukuria ne didelis atlyginimas, o galimybės naudotis turtu. Todėl pagrindiniu mokesčių, kurie išlaiko valstybę, mokėtoju tapo vidurinė klasė. Po epochos, kai visuomenės turtėjo ir augo žmonių galimybės, nenumaldomai grįžtame į epochą, – rašo Kalifornijos universiteto profesorius Joel Kotkin, – kuriai būdinga didesnė turto ir nuosavybės koncentracija, mažos galimybės pakilti iš socialinės klasės, kurioje gimstame, demografinė stagnacija ir nauja „aristokratija“.

G.Navaitis: „Neišvengiamai teks rinktis, ar žlugdyti vidurinę klasę, leisti stiprėti naujosios „aristokratijos“ įtakai, gausėti jos turtui, ar naujai įvertinti mokesčių principus ir kurti laimės ekonomiką.“

„Oxfam“ nepriklausomų labdaros organizacijų, siekiančių sušvelninti visuotinį skurdą, ataskaitoje nurodoma, kad naujoji „aristokratija“ – 1 proc. turtingiausių pasaulio žmonių – šiuo metu valdo didesnį turtą nei likusi žmonijos dalis. Jie gavo beveik du trečdalius viso naujo turto, kuris siekė 42 trln. dolerių, sukurto nuo 2020 metų. Kiekvieną savaitę naujoji „aristokratija“ gausėja ir Žemės planetoje atsiranda 4 nauji milijardieriai, o tuo pat metu 773 mln. žmonių badauja. Jų skaičius nuo 2019 metų išaugo 152 mln. „Oxfam“ siūlo įvesti pasaulinį 2 proc. mokestį milijardierių turtui. Pavyzdžiui, Vokietijoje jis galėtų duoti iki 28 mlrd. eurų pajamų per metus ir paliestų ne daugiau kaip 5 tūkst. šeimų. Deja, tokių mokesčių nėra. Jų nėra ir Lietuvoje. Jie net nesvarstomi, nes turinti ekonominę ir politinę galią naujoji „aristokratija“ nori savo įtaką apsaugoti ir sustiprinti. O aptarnaujanti didelio turto savininkus politinė valdžia, ignoruodama visuomenės interesus ir netgi jos saugumą, tai ir daro, netiesiogiai neigia, kad Lietuva yra pasaulio dalis ir joje veikia tie patys dėsningumai kaip ir kitose ekonomiškai išsivysčiusiose valstybėse.

Straipsnio autorius ne kartą girdėjo, kad iki laimės ekonomikos idėjų įgyvendinimo Lietuva dar nepriaugo, kad turtingieji gyvena kažkur kitur, bet tik ne mūsų šalyje. Šiandieną kiekvienas gali užduoti dirbtiniam intelektui („OpenAI“, „ChatGPT“ ar „Google Bard“) klausimą apie turto Lietuvoje pasiskirstymą ir sužinoti: Lietuvoje yra 10–15 įmonių, kurių turtas viršija 1 mlrd. eurų, Lietuvoje gali būti 300–400 įmonių, kurių turtas viršija 100 mln. eurų. Žurnalas „Top“ skelbia duomenis, kad Lietuvoje yra apie 500 žmonių, kurių bendras turtas siekia beveik 20 mlrd. eurų. Lietuvoje gyvena 452 milijonieriai, kurių turtas viršija 50 mln. eurų.

Pateikti skaičiai leidžia klausti: „Ar Lietuvos valstybė neturėtų kontroliuoti galių, reikšmingai lemiančių jos piliečių laimę, gerovę bei saugumą?“ Jei į klausimą atsakoma „taip“, tampa aišku, kad būtini nauji socialinės nelygybės mažinimo principai ir institucijos, kurios svarbiausiu tikslu laikytų visuomenės laimės lygio kilimą. Lietuva niekada nebuvo tokia turtinga kaip šiandieną. Ji gali didinti valstybės pajamas ne didindama, o netgi mažindama mokesčius vidurinei klasei. Tuo pat metu turėtų reikšmingai augti kiti mokesčiai, kurių esmė – progresinis ypač didelio turto ir jo paveldėjimo apmokestinimas.

Laimės ekonomikos siūlymas – apmokestinti turtą, neskirtą vartojimui, ne namą, automobilį ar vasarnamį, o turtą, kuris yra visuomenės valdymo įrankis. Konkretūs didelio turto apmokestinimo dydžiai neturėtų būti išskirtinai dideli. Antai ekonomistas Thomas Piketty, rašydamas apie JAV ir Vakarų Europą, siūlo 1 proc. didesnius mokesčius turtui, viršijančiam 1 mln. eurų, ir 10 proc. didesnius mokesčius turtui, viršijančiam 1 mlrd. eurų. Jau minėtas ir „Oxfam“ siūlymas įvesti 2 proc. mokestį milijardierių turtui. Esama Lietuvos saugumo padėtis nebeleidžia delsti. Neišvengiamai teks rinktis, ar žlugdyti vidurinę klasę, leisti stiprėti naujosios „aristokratijos“ įtakai, gausėti jos turtui, ar naujai įvertinti mokesčių principus ir kurti laimės ekonomiką.